Auganti geopolitinė įtampa tarp demokratinių ir autoritarinių valstybių, globalių Vakarų ir Rusijos–Kinijos, brėžia skirtingas ateities kryptis Lietuvai. Koks karo baigties scenarijus yra labiausiai tikėtinas? Kas nutiks, jei Rusija pradės byrėti? Pasak Valstybės pažangos tarybos nario, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo dr. Mariuszo Antonowicziaus, geopolitiniame kontekste nereikėtų pamiršti ir vieno svarbiausių dalykų – švietimo.
Dr. M. Antonowiczius dalyvauja ekspertinėje veikloje: bendradarbiauja su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA) ir prisideda prie Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimo, parašė politinę analizę apie Lietuvos ir Lenkijos regioninio bendradarbiavimo vizijas Rytų Europos studijų centrui.
– Lapkričio 25 d. vykote į Šalčininkus, kur susitikote su bendruomene padiskutuoti, kokią 2050 m. Lietuvos viziją ji mato. Ar susitikimo vieta pasirinkta neatsitiktinai?
– Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, kad Šalčininkai yra tokia vieta, kuri yra smarkiai paveikta ir veikiama tarptautinės politikos, labiau, nei mums atrodo. Šalčininkai – Europos Sąjungos (ES) ir NATO pakraščio vietovė, už kurios baigiasi Vakarų pasaulis. Pavažiavus šiek tiek už Šalčininkų jau yra Lietuvos–Baltarusijos pasienis. Tai labai smarkiai veikia tą regioną.
Viena vertus, mes jau pernai matėme, kad tai buvo vienas iš pirmųjų regionų, kurie susidūrė su nelegalios migracijos iššūkiu.
Tai, kad Šalčininkai yra ES ir NATO pakraščio vietovė, lemia, kad to regiono vystymasis yra smarkiai susijęs su Vilniaus vystymusi. Tai reiškia, kad optimalus variantas, kaip galima vystyti Šalčininkus, yra glaudūs ryšiai su sostine.
Antra vertus, jeigu Baltarusija pasuktų demokratiniu keliu ir pradėtų integracijos procesą į ES procesą, labiau atsivertų sienos, šiaurės–pietų koridorius – Vilnius–Minskas–Kyjivas–Odesa. Šalčininkai iš to galėtų neįtikėtinai daug išlošti. Taigi šis vizitas – neatsitiktinis, nes Šalčininkai – tarptautinės politikos procesų sūkuryje.
– Atsiranda pavienių asmenų, interesų grupių, kurie bando manipuliuoti karo Ukrainoje diskursu, specialiai keliant abejones dėl Kremliaus nusikaltimų ir karo kaltininkų. Šiame kontekste neretai buvo linksniuojami ir Šalčininkai. Ar žadate kalbėtis apie dezinformacijos keliamą grėsmę, priežastis? Minėjote, kad Šalčininkų plėtra glaudžiai susijusi ir su Vilniumi. Kaip mažinti tą atskirtį tarp Lietuvos didmiesčio ir miesto?
– Pirma, nesiruošiu užsiimti žmonių auklėjimu. Antra, šiuolaikiniame XXI a. pasaulyje, kur ypač didelę reikšmę turi informacinės technologijos, pagrindinis dezinformacijos šaltinis yra socialiniai tinklai.
Vis dėlto aš atkreipčiau dėmesį ne tiek į dezinformaciją, kiek į Lietuvos žmonių nepasitikėjimą valstybe, politikais. O kai kurių regionų pritarimas kitokiems požiūriams, kokia turėtų būti Lietuva ir jos užsienio politika, yra to pasekmė. Kaip didinti žmonių pasitikėjimą, turėtų būti sprendžiama įvairiais būdais.
Pagrindinės politinės partijos šį regioną yra apleidusios. Pavyzdžiui, jeigu pažiūrėtume į savivaldybių rinkimus, Šalčininkuose būna labai mažai sąrašų, mažai kandidatų į merus, nes partijos yra nurašiusios šį regioną. Kitas dalykas – nevyriausybinės organizacijos taip pat galėtų aktyviau veikti tame regione. Trečias dalykas, kuris gali pasirodyti paprastas, bet potencialiai padarysiantis labai didelį postūmį – reikalinga investicija, kad atsirastų keleivinis traukinys Vilnius–Šalčininkai – tai turėtų didelį poveikį mažinant įvairiopą atskirtį ir didinant ryšius tarp Vilniaus ir Šalčininkų.
– Paaiškėjo visi keturi galimi „Lietuvos 2050“ ateities scenarijai. Antrasis – Šiaurinės žvaigždės – atrodo pats pozityviausias ir idealiausias, kai, stengdamasis suvaldyti situaciją, Kremlius sutinka derėtis dėl taikos ir Krymo demilitarizacijos, o praradęs įtaką šalies viduje Putinas patraukiamas (oficialiai – „dėl sveikatos problemų“). Ar šis scenarijus – įmanomas?
– Yra du dalykai. Apskritai visi scenarijai turi svarbius vidaus ir užsienio politikos dėmenis. Pirmas dalykas, kalbant apie užsienio politiką, yra prielaidos tokiam scenarijui išsipildyti. Matome, kad Vakarų koalicija, kuri remia Ukrainą, yra stipresnė negu Rusija, nepaisant tokių vienadienių momentų, kaip lapkričio 15 d. raketų ataka Ukrainoje, kuri sukrečia. Be to, Rusijos koalicija yra labai maža. Žvelgiant į kovą ir kas joje turi daugiau resursų, svarbus valios klausimas, kuri kol kas išlieka stipri. Todėl prielaidos, kad Rusija bus nugalėta Ukrainoje, egzistuoja.
Antram scenarijui įvykti svarbus ir kitas dalykas – vidaus politika. Čia kalbame apie švietimo transformacijas, kurios yra Lietuvos rankose. Reikėtų pridurti, kad jeigu nebus permainų viduje, susijusių su švietimu, tai atsidursime kitame scenarijuje, kur yra konsoliduota demokratija, palanki Lietuvai tarptautinė aplinka, bet negalėsime pakankamai tuo pasinaudoti, nes neturėsime atitinkamos švietimo sistemos ir iš viso to plaukiančių teigiamų dalykų.
– Kokios tos švietimo transformacijos turėtų būti?
– Turi atsirasti stiprūs universitetai Lietuvoje. Bet dar svarbiau turėtų būti skatinama mąstysena, kad Lietuvos piliečiams mokymasis, švietimas yra gyvenimo būdas, nepaisant rasės, tautybės, religijos ir pan. Tai turi tapti lietuviškos, pilietiškos DNR dalimi, nes universitetai susiję su ekonominiais ir technologiniais pokyčiais, kurie veikia darbo rinką, kuria naujas profesijas.
Žvelgiant iš užsienio politikos perspektyvos, mes esame maža valstybė, neturime daug resursų, ypač kalbant apie žmones, todėl švietimas yra būdas užtikrinti, kad žmonės, norintys dirbti Lietuvai, būtų kvalifikuoti, gerai pasirengę ir galėtų padaryti daugiau, negu atrodo „ant popieriaus“. Vis labiau XXI a. matomos naujos galios formos – tai nėra vien tik BVP ar kariuomenės dydis. Yra ir kiti svarbūs dalykai – technologijos, reputacija, žinios. Būtent švietimas, mokslo svarbos akcentavimas yra vienas iš būdų, kurie mums padėtų besikeičiančioje geopolitinėje realybėje egzistuoti.
– Vis dėlto – kaip manote, kuris iš keturių išgrynintų scenarijų yra labiausiai tikėtinas, žvelgiant iš užsienio politikos perspektyvos?
– Deja, bet manau, kad kol kas labiausiai tikėtinas trečiasis scenarijus (šis Lietuvos vystymosi scenarijus remiasi prielaida, kad vyrauja demokratija, bet Lietuva yra nekonkurencinga, nepasitikinti savimi ir negebanti formuluoti ir įgyvendinti ilgalaikių tikslų – red. past.) – tam tikra dabartinės situacijos tąsa. Sąsajos su vidaus politika yra labai aiškios. Kol kas atrodo, kad tie iššūkiai, su kuriais susiduria Vakarų demokratijos, labai lėtai, bet vis dėlto yra sprendžiami. Vyksta diskusijos, bandymai konsoliduoti Vakarų struktūras – NATO, ES. Iš lėto formuojasi suvokimas, kad Kinija yra tam tikras konkurentas ne tik JAV, bet ir Europai.
Kyla klausimas – koks yra Lietuvos vaidmuo? Man atrodo, kad tas vaidmuo kuo toliau, tuo labiau yra periferinis, kol galiausiai mums trūks pajėgumų aktyviai dalyvauti. O tie pajėgumai, kaip minėjau, yra smarkiai susiję su tuo, kiek mes investuojame į savo žmones, kiek mes dedame pastangų suvokti pasaulį ir būti pasirengę kažką jam pasiūlyti. Taigi manau, kad viešojoje erdvėje, politiniame elite, visuomenėje suvokimo, kad švietimas ir mokslas yra prioritetas ir vienas iš kertinių klausimų, kuriuos reikėtų spręsti, vis dar nėra.
– Jūs paminėjote ir kitą žaidėją – Kiniją, kuri scenarijuose taip pat yra linksniuojama. Ypač ketvirtajame scenarijuje minima, kad, dėl ekonominės izoliacijos Maskvai smarkiai padidinus savo priklausomybę nuo Pekino, Kinija reikšmingai išplečia savo įtaką Eurazijoje. Neseniai matėme, kad JAV prezidentas Joe Bidenas G20 kuluaruose surengė derybas su Xi Jinpingu. Abi supervalstybės pažadėjo, kad neleis jų konkurencijai peraugti į tiesioginį konfliktą. Kokią grėsmę kelia Kinija? Ar Lietuvoje per daug orientuojamės į Rusiją ir pamirštame, kad turime kitą galimą grėsmę – Kiniją?
– Grėsmė, susijusi su Kinija, yra dvejopa. Pirma grėsmė ta, kad Kinija vis dėlto bando perrašyti taisykles, kaip pasaulinės valstybės tarpusavyje sąveikauja, ypač dėl to, kas susiję su technologijų valdymu. Kinija yra labiau linkusi akcentuoti valstybės vaidmenį, kontrolę, teisę rinkti žmonių duomenis, taip pažeidžiant privatumą. Per ekonominius svertus ši supervalstybė bando į tai įtraukti ir kitas valstybes.
Antra grėsmė yra susijusi su potencialia Kinijos invazija į Taivaną, apie ką yra kalbama garsiai. Tai yra panaši situacija, kaip nutiko su Ukraina, Sakartvelu 2008 m. Tai būtų iššūkis tarptautinei tvarkai, o vienas iš tos tvarkos elementų – karine jėga valstybių sienos nėra keičiamos. Vėl iškiltų poreikis ginti tą tvarką – Taivaną.
Taip pat yra ir kita, labiau tiesioginė grėsmė, kuri labai priklauso nuo to, kaip baigsis dabartinis Rusijos karas prieš Ukrainą. Negalima atmesti scenarijaus, kad prasidėjus neramumams Rytų Azijoje, į kuriuos būtų įveltos Kinija ir JAV, Rusija galėtų pabandyti vėl kažką padaryti Rytų Europoje. Čia yra svarbus kitas dėmuo – turi būti pasirengusios ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europos valstybės bendrai atremti potencialų Rusijos iššūkį po keliolikos ar keliasdešimties metų. Vėlgi, jeigu vyksta du konfliktai vienu metu – Rytuose ir Vakaruose, tikėtina, kad JAV būtų labiau įsitraukusios į konfliktą Rytuose, o Vakaruose Europos valstybės turėtų pačios veikti per europinę NATO dimensiją.
– Rusijai ginkluotę ir kitokią pagalbą teikia tiek Šiaurės Korėja, tiek Iranas. Turime ir kitą nedraugišką valstybę – Baltarusiją. Kokių kitų šalių laikysena jums kelia nerimą?
– Irano teikiama ginkluotė apsunkina situaciją, tačiau kol kas dramatiškai jos nekeičia. Jų teikiama pagalba, sakykime, atidėjo Rusijos pralaimėjimą, tačiau tiek nepakeitė, kad jos laimėjimas taptų labiau įmanomas. Dabartinis karas padarė situaciją aiškesnę su Baltarusija. Kadangi pagrindinis Lukašenkos režimo garantas ir atrama yra dabartinis Putino režimas, tai, pralaimėjus Maskvai, pralaimėtų ir Minskas.
Vis dėlto sudėtingesni aspektai – Europoje. Manau, reikėtų išskirti Vengrijos atvejį. Atrodo, viena valstybė, bet kyla klausimas – kiek galima su tokia valstybe dalintis informacija, NATO paslaptimis? Ar tai neatsidurs, pavyzdžiui, Rusijoje? Taip pat mes matome nepasitenkinimą demokratija, kuris pasireiškia balsavimu už populistines jėgas. Pavyzdžiui, matome labai populiarėjančią „Vox“ partiją Ispanijoje, jau antruose prezidento rinkimuose kraštutinės dešinės kandidatė pateko į antrą turą Prancūzijoje. Tai rodo, kad žmonės nepatenkinti, kaip veikia demokratija. Čia, manau, Lietuva galėtų įsitraukti į svarstymus, kaip galėtų keistis dabartiniai demokratiniai modeliai, kokius naujus sprendimų mechanizmus reikėtų įdiegti, kad žmonės jaustųsi labiau įtraukti į sprendimų priėmimą.
Taigi, manau, kad yra du dalykai: pirmas – Baltarusija, kai veiksmų planas, ką daryti, yra gana aiškus. Antras – čia mažiau aiškumo – tai tokios valstybės kaip Vengrija ir kitos valstybės, kur panašios politinės jėgos įgauna vis didesnę įtaką.
– Jūsų nuomone, kokia gali ir turi būti Lietuvos geopolitinė strategija ateinančiais dešimtmečiais?
Bus dar daug diskusijų pagal „Lietuvos 2050“ projektą, bet, manau, kad Lietuva turėtų identifikuoti, suvaldyti asimetrines priklausomybes nuo nedraugiškų valstybių – Baltarusijos, Rusijos, Kinijos, kad šios negalėtų šantažuoti Lietuvos. Antra, Švedijos ir Suomijos potencialus įstojimas į NATO, kuris gali sustiprinti bendradarbiavimą su Baltijos regiono valstybėmis, įskaitant Lenkiją bei Vokietiją. Tai gali lemti, kad Lietuvai reikės įsitraukti į Arkties valdysenos klausimus.
Iki šiol mūsų geopolitinė strategija buvo sutelkta į Rytų kaimynystę. Net jeigu iki 2050 m. Ukraina, Baltarusija ir taptų bent jau ES dalimi, jos išliks ir toliau. Rusijos ar to, kas iš jos liks, atgrasymo ir nestabilumo valdymo politika taip pat išliks. Tačiau šalia to teks įsitraukti ir į naujus klausimus. Vienas susijęs su pietų kaimynyste – valstybių stabilizavimu, klimato kaita ir jos padariniais, kadangi tai paveiks ir Lietuvą per legalią arba nelegalią migraciją.
Kad Lietuva galėtų veikti iš tiesų, jai bus svarbu efektyviai naudoti mažus resursus, tam bus reikalingas švietimas ir mokslas, naujos diplomatijos formos, nevyriausybinių organizacijų, piliečių pasitelkimas. Taigi klausimų spektras plėsis, iššūkių daugės, o spaudimas mūsų ribotiems resursams augs. Tad teks būti išradingiems.
Su „Lietuvos 2050“ ateities scenarijais galima susipažinti čia
Remiantis šiais scenarijais yra formuluojamos Lietuvos strateginės ambicijos ir vizija. Numatoma strategijos „Lietuva 2050“ įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, STRATA ir Vilniaus universitetu.
