Kuršių nerijos nacionalinis parkas prašo gyventojų informuoti pastebėjus meškėnus – invaziniai gyvūnai kelia pavojų vietinei faunai, pridaro žalos gyventojams. Meškėnus medžioti leidžiama visus metus.
Juodkrantiškė Veronika apžiūri žiemai sudėtus obuolius – sandėliukas rakinamas, bet net ir menkas plyšelis Kuršių nerijoje apsigyvenusiems meškėnams – ne kliūtis.
„Jie atėjo, yra lauko šaldytuvas, gal ten užuodė kažką, tai žiūriu laido nuo šaldytuvo vienas gabaliukas, kitas gabaliukas atkramtytas. Ir tų baltų, juodų plaukų (yra – LRT.lt)“, – pasakoja moteris.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija renka informaciją apie pastebėtus paprastuosius meškėnus: šiemet gyventojai pranešė apie 10 atvejų, daugiausia – Juodkrantės apylinkėse.
„Gintaro įlankoje aptiko tvoroje įstrigusį meškėną. Buvo duotas pranešimas 112 ir atvykę ugniagesiai gelbėtojai ištraukė tą įstrigusį meškėną iš tvoros. Jis, gaila, bet pabėgo, toliau kažkur vaikščioja“, – nurodo Kuršių nerijos nacionalinio parko biologas Modestas Bružas.
Meškėnai panašūs į usūrinius šunis, gerai laipioja medžiais. Rudenį itin aktyviai traukia į žmonių sodybas, ieško maisto – vaisių, uogų. Nors padarėliai atrodo mieli, vis dėlto jie – invazinė rūšis, paplitusi Centrinės ir Šiaurės Amerikos paupiuose, miškuose, patys meškėnai Europoje niekad nebūtų atsidūrę.
„Kai atsiranda nauja, tarkim, fauna, mūsų vietinei faunai iškart atsiranda konkurentas. Kai kurios rūšys nežino, kad reikia saugotis, pavyzdžiui, paukščių rūšys, nėra prisitaikiusios, kad toks plėšrūnas gali tiek medyje esantį lizdą išplėšti, tiek ant žemės“, – aiškina M. Bružas.
Meškėnai ne tik prikrečia eibių kiemuose, bet ir palieka išmatų. Pirmieji Neringoje sumedžioti beveik prieš dešimtmetį. Meškėnus leidžiama medžioti visus metus.
„Kol kas prašome medžiotojų pagalbos, medžiotojai juos su tokiomis gaudyklėmis gaudo“, – sako Neringos meras Darius Jasaitis.
Pernai sumedžiotas vienas meškėnas, užpernai – trys. Gyventojams patariama tvarkingai laikyti maisto atliekas – taip nevilios meškėnų į kiemus.
