Atidžiau sekantys vaizdo įrašus, atkeliaujančius iš fronto, žino, kad juose kartais galima pamatyti ir Lietuvos Vytį bei trispalvę. Ukrainos kariuomenėje šiuo metu kovoja ne vienas lietuvis. Ką reiškia pirmą kartą iš tikrųjų pamatyti karą ir kodėl jie kovoja dėl ne savo valstybės, kaip atrodys gyvenimas grįžus, – vienas į Ukrainą iškeliavęs vyras sutiko pasidalinti savo istorija.
Prieš jam iškeliaujant atgal į frontą, atsisveikinome tokiais žodžiais: „Droną susirinkau, medicinos prikrovė, kažkas jau iš aukščiau yra davęs, vadinasi, toliau reikia eiti. Šie dalykai atsirado ne šiaip sau – vadinasi, buvo pasibelsta į žmonių širdis. Jaučiu atsakomybę ir turiu tęsti. Galėčiau nuvežti šaikai ir sakyti: pasiimkit, važiuoju namo. Jie ant manęs nepyktų ir dar padėkotų, kad atvežu daiktus. Bet yra, kaip yra, yra duotas planas iš kažkur ir aš laikausi.“
– Esi profesionalus karys. Vis dėlto tikro karo patirtis skiriasi nuo to, ko tikėjaisi?
– Kariuomenėje esame ruošiami karui, bet kariauti išmokstame patys. Girdėti ir patirti pačiam yra du skirtingi dalykai. Žiūri dokumentiką, karo istoriją ir galvoji: kas būtų, kaip reaguotum? Tada viskas atrodo vienaip. Ateina baimė, ateina adrenalinas – tokių dalykų, žiūrėdamas dokumentiką, dalyvaudamas pratybose, nepatiri. Tave stengiasi priartinti prie sąlygų, kurias galėtum patirti, bet tie pojūčiai yra 100 kartų stipresni.
– Kodėl užsieniečiai, ir ne tik lietuviai, važiuoja kautis į Ukrainą?
– Apie motyvaciją su kitais per daug nešnekėdavau. Noras padėti, kažkokios nuoskaudos Rusijai kaip valstybei, istoriniai dalykai, trėmimai – labai skirtingai. Kiekvieno kario motyvacija skirtinga, pagrindinis dalykas – visi nori padėti.
– Yra daug atkritusių. Ir lietuvių iš pradžių buvo visas būrys, dabar tik keli, kas nutiko?
– Taip. Kai turime labai didelę širdį ir mažai proto, mes nesuvokiame, kas yra mirtis. Pirmą, antrą kartą susidūrę su mirtimi žmonės supranta, koks trapus jų gyvenimas ir kaip dar norėtų pagyventi. Pradedi suvokti, kad turi draugų, turi šeimą, artimuosius ir kad, blemba, nenorėčiau jų prarasti. Supranti, kad norėtum pagyventi, kad dar jaunas esi, kad dar gyvenimas priešaky.
Pagalvoja žmonės: čia net ne mano karas. Nėra kaip žaidime, turi tik vieną gyvybę.
Pabaiga kada nors tikrai bus, tik klausimas, ar aš ją pamatysiu, ar ne.
Reikia pamatyti ir sužeistus draugus, žuvusius, pačiam būti sužeistam. Apie fizinius sužeidimus net nešneku. Bet fiziniai sužeidimai yra paskutinėje vietoje: po karo reikės psichologinės pagalbos, o ką kalbėti, kai yra nuplėštos rankos, kojos, galūnės, implantai ir taip toliau. Bet toks yra karas. Pradėti lengva, bet pabaigti sunku.
Istorija sako, kad karai trunka ilgai, tai valstybių vadovų ego. Praėjo septyni karo mėnesiai, priešui padaryta daug nuostolių ir jis dabar jau nori eiti iki galo.
– Ar kaip nors įsivaizduoji karo pabaigą, dėlioji gyvenimo planus?
– Dėl manęs jis galėtų pasibaigti ir dabar. Apie pabaigą negalvoju, nes labai sunkiai ją matau. Pabaiga kada nors tikrai bus, tik klausimas, ar aš ją pamatysiu, ar ne. Labai norėčiau, bet visko gali nutikti. Bet ji kažkada ateis <…> Šitas karas irgi kažkada baigsis.
Kare niekas 3–4 operacijų neduoda, nuvažiavau į vieną, grįžau gyvas sveikas ir viskas. Tas pats yra ir mano mąstyme: vieno nepraėjęs, negalvoju apie kitą.
– Kokias užduotis vykdai?
– Labai įvairios: tai šturmas, tai miesto laisvinimas, tai eiti pirmąja banga po apleistų rusų pozicijų. Nėra vienos specialybės. Infiltraciją, eksfiltraciją, šturmą reikia daryti: labai įvairiai. Nežinau, ar poryt darysiu tai, ką rytoj.
– Ukrainos kariuomenėje esi nuo pirmų karo savaičių, bet patekti ten ne taip lengva, iš pradžių buvai apgręžtas?
– Pirmomis dienomis buvo daug chaoso, panikos, nežinomybės. Pirmą kartą apgręžė, po to gavau nurodymus, nuvažiavau į nurodytą vietą, nuvežė į karinę bazę. Ten pabuvome, pamatėme, kad reikia važiuoti ginti Kyjivo ir važiavome.
– Tada buvai vadinamajame užsieniečių legione, neseniai Ukrainos žiniasklaida kaip tik paviešino atvejus, kai legiono kariai buvo siunčiami į savižudiškas misijas, joms nepasiruošiama, kariai paliekami.
– Tai buvo baimė, mažai pasiruošimo, žmonės išsigando ir tai normalu. Aš kitų nepalikau ir nepaliksiu. Baimė yra normalus dalykas, aš irgi bijau. Nežinai, kaip ji tave paveiks.
Apie norą kariauti
– Ar pastebi, kaip tave pakeitė karas?
– Keičiuosi jau dabar. Civilinio gyvenimo problemos man yra tiesiog... Nieko vertos. Neįsivaizduoju, kaip tai reikės gydytis. Kas tau atrodo nesvarbu, kitiems žmonėms yra daug. Reikės suprasti, kad tai civilinis gyvenimas, kad viskas, karo nėra.
Apie tai aš daug negalvoju, baigsis karas ir apie tai galvosiu. Dabar ne laikas ir ne vieta.
Dabar, kai esu Lietuvoje, sunku užmigti (šypsosi). Šviesos, nėra komendanto valandos, lėktuvai, fejerverkai, keista. Ten paprasčiau: normalus dalykas, kad raketos nukris, sirenos pasigirs. Kai čia to negirdžiu, galvoju, kas čia negerai, pasiilgstu tokių dalykų. Nes tada galvoji, sirenos yra, oro gynyba dirba. Manęs dėl to niekas nesupras ir nereikia suprasti.
– Tu sutinki, kad su tokiais žmonėmis kaip tu, kurie veržiasi į karą, kažkas yra kitaip?
– Pavyzdžiui, karo pradžia. Visi važiuoja iš Ukrainos, o mes – į Ukrainą. Pas mus [juostoje] jokio kamščio. Važiuoja mašinos ir tas srautas, ta harmonija... Buvo gal 40 km ilgio kamštis. Važiuoji ir galvoji: visi, visi išvažiuoja iš čia, o tu važiuoji priešingai.
– Ar jauteisi esąs herojus?
– Ne ne, jautiesi kaip debilas. Važiuoji ir matai, kad išvažiuoja tūkstančiai žmonių, tik kelios dešimtys važiuoja pirmyn.
Sako: „Užkris ant jūsų, pradėsite degti. Bet padėkite vieni kitiems.“ Paprasta detalė, kur žiūrėdamas vaizdo įrašą, nelabai suprastum, kas ten tokio.
– Buvai ne viename išlaisvintame mieste. Kaip atrodo susitikimai su ukrainiečiais civiliais?
– Aš tiesiog dirbu savo darbą. Žmonės tau padėkoja, viskas gerai, vieni priima gražiai, kiti įvairiai, nėra vienos nuotaikos. Ją bandome parodyti per „Telegram“, feisbuke.
Vieni sutinka kaip išvaduotojus, kiti sako, kad „užknisot ir jūs, ir jie“. Jie nori gyventi ramų, gerą gyvenimą. Ir aš juos suprantu, visi yra pavargę: vieni pavargsta greičiau, kiti lėčiau. Žmonės šešis mėnesius sėdi ir dar sėdės, kol mes iki jų nueisime.
– Tai kokios yra džiugios akimirkos tavo darbe?
– Parodysiu. Kai vaikas Balaklijoje man davė vėliavėlę. Ateina mergaitė, kokių 6-erių metų. Ji duoda Ukrainos vėliavėlę, tokia su flomasteriu nupaišyta ant šiaudelio. (Rodo vaizdo įrašus)
Moteris sako, zdravstvujite, galima pasišnekėti? Galima. Galima už tave pasimelsti? Sako, sveikatos tau, ačiū, kad atėjai, ačiū, pasimelsiu Dievuliui už tave. Ką daugiau sakyti?
– Ką sako, kai sužino, kad esi iš Lietuvos?
– Kai dirbu, niekam nieko nesakau, į kalbas su žmonėmis nesiveliu. Bet kai su ukrainiečių kariais būnu, sako, galiu nuotrauką su tavim pasidaryti? Lietuvos paramą jie jaučia, bet kad lietuviai atvažiuotų kariauti... Sako: „Reikia draugams papasakoti, nerealu, vyrai.“
Apie priešo karius
– Tai, ką dabar išgyveni, yra nelengva. Nebijai, kad pasekmes jausi visą gyvenimą?
– Mano taurė dar neperpildyta, bet ateis laikas ir viską pajusiu. Aišku, geriau būtų nepajusti. Bet kiek liko, nežinau.
Karas pakeičia žmones. Vieną prancūzą sutikome, jis buvo snaiperis, Irake, Afganistane buvęs, įspūdingos patirties turi žmogus. Sužeidė. Bet vis tiek, nors ir invalidas, jis liko Ukrainoje. Nebegali būti snaiperiu, bet važiuoja instruktoriauti, vis tiek važiuoja padėti.
Šlykščiausia, kad karas atsiremia į pinigus. Gali turėti be galo didelę širdį, būti didelis herojus, bet viskas atsiremia į pinigus.
Daug būna atvejų, kai dalyvauji šturmuose, kai supranti, kad išeiname, bet ne visi grįšime. Žiūri į kairę, į dešinę, į žmones ir galvoji: dabar esame visi kartu, viskas gerai... (rodo operacijos vaizdo įrašą)
Čia vadas mums sako: naktį buvo naudojamas fosforas, jei mes jo gausime, padėkite vieni kitiems. Fosforas yra ugnis, gali sudegti gyvas. Tai baisus dalykas, nes sprogsta virš galvos ir ant tavęs leidžiasi didelis, didelis debesis.
Kai pasako tokį dalyką, nėra labai faina, bet vis tiek eini ir darai. Sako: „Užkris ant jūsų, pradėsite degti. Bet padėkite vieni kitiems.“ Paprasta detalė, kur žiūrėdamas vaizdo įrašą, nelabai suprastum, kas ten tokio.
– Ką manai apie Rusijos kariuomenę ir jos sėkmę? Štai dabar prasidėjo visuotinė mobilizacija.
– Rezultatą pamatysime po mėnesio, dviejų. Man juokinga, bet gal vėliau nebebus taip juokinga. Niekad negalima savo priešo nuvertinti. Tik tiek galiu pasakyti: jei jie būtų tokie baisūs, blogi, karas jau būtų pasibaigęs.
Apie karius, kurių nebuvo, ir paramą
– Tu kartą jau buvai sužeistas. Jei žiniasklaida klausia Krašto apsaugos ministerijos: yra lietuvių, kurie kariauja Ukrainoje, jiems reikia medicinos pagalbos, kas jiems padės, kai jie bus veteranai, atsakymas yra toks: Lietuvos karių Ukrainoje nėra. Ar tokiems kaip tu turėtų padėti valstybė?
– Man buvo siūloma pagalba Ukrainoje, bet moralė neleidžia gydytis, kai šalia matai žmones be kojų ir be rankų. Kaip susitvarkiau, iš savo kišenės ar ne, mano reikalas [pašnekovas taip pat nėra draustas privalomuoju sveikatos draudimu, nes išėjo iš darbo – LRT.lt].
Visiems įdomu, kiek nužudei, niekam neįdomu, kiek gyvybių galėjai išgelbėti.
Mes visi ten esame savo noru, prisiėmėme riziką. Kai yra prievolė, valstybė neturi [pasirūpinti], kai eini savo noru, tai yra savanorystė. Patys lendam, patys gaunam, patys laižomės žaizdas. Jei valstybė norės padėti, priimsime pagalbą, jei nenorės, tvarkysimės patys.
Lietuvos karių ten ir nėra, mes esame Lietuvos piliečiai, karių statusą gauname Ukrainoje. <...>
– Iš esmės Ukrainos kariuomenė jums suteikia ginklus, bet perkate apsaugos priemones, aprangą. Ir šios trumpos tavo kelionės į Lietuvą tikslas buvo ne tiek poilsis, kiek gauti droną, laimė, pavyko rasti rėmėjus. Reikėtų ir laikiklio naktinio matymo prietaisui, nes dabar jį nuolat reikia išsiimti iš kišenės, tai pavojinga. Visa tai perkate patys iš savo algos – ar tai nėra neteisinga?
– O ką daryti, verkti, ar ką? Sukiesi, galvoji, visiems visko reikia. Ačiū tiems, kas padeda. Reikia – ir ieškai sprendimų. Tai ne prievarta, tai savanorystė, o ir poreikiai keičiasi labai greitai.
Žmonės mano, kad vos ne „Bayraktarą“ nori pirkti, kad karą su tuo dronu galima laimėti. Jį gal per pirmą operaciją sudaužys, numuš. Iš tikrųjų man užtektų tik nuvežti droną į frontą ir man tik padėkotų.
Spėk, kiek kainuoja tokia kuprinė (rodo į paramediko kuprinę – LRT.lt). 160 eurų. Paprastoje kuprinėje viskas susijaukia, o čia atsidarai... 160 eurų vien tik medžiaga. Ir po to žmonės klausia, kodėl jums visko reikia.
Šlykščiausia, kad karas atsiremia į pinigus. Gali turėti be galo didelę širdį, būti didelis herojus, bet viskas atsiremia į pinigus. Ir taip skaudu, tai viską labai keičia.
Manai, kad gali laimėti su mažesnėmis pajėgomis. Bet tada reikia didesnio aprūpinimo, daugiau šovinių, geresnių pozicijų. Viskas kainuoja.
Ukrainos kariuomenė stengiasi taip, kaip gali, jie nesiunčia žmonių į mirtį, modernizuoja, bet kartais būna situacijų, kad mes patiriame nuostolių, ir svarstai, kad galėjai jų nepatirti, reikėjo tą, aną geriau padaryti, tas žmogus galėjo turėti geresnę šarvinę liemenę, kaklo apsaugą kokią turėti.
– Ar kariai mato, naudoja Vakarų pagalbą Ukrainai?
– Mačiau ją. Ne šimtais, dešimtimis, vieną kitą, bet to užtenka. Matai, kad britų MLRS važiuoja tuščias, – jau gerai, jau kažką paspirgino. Bet ne aš politikas. Jei paramos nebūtų, nepereitume į kontrpuolimus.
Apie sunkius klausimus
– Kaip grįžus sekasi bendrauti su šeima, artimaisiais?
– Su artimaisiais neturėjau laiko pakalbėti. Jie žino, kad grįžau, bet pasakiau, kad man reikia laiko sau, ir tiek. Dar esu nepasiruošęs, man nereikia, kad man galvą kvaršintų. Jie su manim nori kitomis temomis kalbėti, nesu tam pasiruošęs.
– Pasakojai, kad kiti žmonės tai, ką darai, dažnai mato kaip nuotykį. Kažkas su šypsena paklausė, maždaug, kiek rusų nužudei? Sakei, kad tą akimirką buvo labai sunku.
– Taip. Visiems įdomu, kiek nužudei, niekam neįdomu, kiek gyvybių galėjai išgelbėti. Žudymas nėra smagus dalykas. Ten irgi žmogus, jis turi šeimą ir kita. Nesvarbu, kuri valstybė, ten irgi yra žmonės. Tuos dalykus mes visi pamirštame.
– Romantikos ieškotojus tau teko ir atkalbinėti, kad patys nevažiuotų į Ukrainą. Paaiškėjo, kad Ukrainoje yra ir apsišaukėlių, karo turistų, nuotykių ieškotojų.
– (Rodo vieno asmens, socialiniuose tinkluose skelbiančio, kad kariauja Ukrainoje, nuotraukas).
Štai, apkasai, uniforma, gražu. Papasakos, kaip šešiese šimtą rusų nužudė. O po to tokie žmonės grįžta, didvyriais laikomi.
Tai yra gyvybė, nuo mano žodžio priklauso, ar žmogus gyvens. Pykit ar nepykit, kiek man rašė, kad norėtų važiuoti. Seni, tai yra gyvybė, nesupranti. Nenutiks, tai viskas gerai, bet jei nutiks, ant mano širdies viskas. Toks žalias ateina ir sako, kad nori kartu važiuoti, o tu sakai ne. Ir tie žmonės pyksta ant tavęs, kad tu nesupranti, nieko nežinai. Jie dar pyksta, kad nori jiems gero. Kai aš grįžtu gyvas ir sveikas, jie nesupranta, kokią riziką prisiimu.
Karinė ir kovinė patirtis yra du skirtingi dalykai. Tikrai nenoriu eiti su žmonėmis, kurie neturi kovinės patirties. Galime būti be galo malonūs, kai nėra streso, nėra adrenalino, nėra nuovargio. Kai tai prasideda, žmogus pasikeičia... Pabūk dvi dienas nevalgęs, tris nesiprausęs.
– Tai ką kare reiškia pasitikėti šalia esančiu žmogumi?
– Kai nereikia žiūrėti į kairę ir į dešinę, žinai, kad kažkas tą sektorių, nugarą stebės. Girdi, kad šaudo – net neatsisuki, viskas, žinai, kad tave pridenginėja.
