Lietuvoje nestinga garsiai kalbančių apie karui pasirengusių civilių, t. y. kariuomenės rezervo skaičiaus didinimą, tačiau Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys sako, kad tai tik kalbos, o realybėje reikia paskaičiuoti ir tai, kad tokiems kariams užsidegimo nepakaks – reikės daugiau amunicijos. Be to, net 80 proc. gavusiųjų šaukimus arba kvietimą atnaujinti įgūdžius to sugeba išvengti.
Vokietijos brigada atkeliautų per 10 dienų
– Į Lietuvą atkeliauja pažadėta Vokietijos karių brigada, ką jie čia veiks?
– Vokietija kartu su Lietuva pradėjo vykdyti Madrido viršūnių susitikimo nutarimus – bus skirta brigada pafrontės, arba Rytų sparno valstybėms. Vokietija yra viena iš pirmųjų valstybių, skiriančių brigadą. Vykdomas dislokavimo planas su tikslu, kad ta brigada būtų čia, Lietuvoje, pasirengusi vykdyti tiek atgrasymą, tiek gynybą, jei to prireiktų.
Priešakinis valdymo elementas jau yra dislokuotas. Brigadą sudaro nuo 5 iki 6 tūkstančių, vadavietę – apie 70 žmonių. Pusė vadavietės yra čia, pusė – Vokietijoje ir ji atitinkamai planuoja tiek pratybas, kaip atgrasymo dalį, tiek derina su mumis gynybinius planus. Prireikus čia gali būti dislokuota visa brigada.
Lietuvoje bus nuolat vykdomos vieno ar kelių vienetų pratybos. Pirmosios pratybos numatomos <...> iki mėnesio pabaigos, aktyvioji fazė – iki spalio 17 dienos, tada perdislokavimas atgal į Vokietiją ir taip mes reguliariai su jais treniruosimės, lygiagrečiai vykdysime planavimo darbus.
– Per kiek laiko tie kariai galės atkeliauti iš Vokietijos?
– Visos brigados, tų 6 tūkstančių, su visa ginkluote, technika ir viskuo, kas priklauso, atvykimas tikrai neužtruktų ilgiau nei 10 dienų.
– Kokią techniką šie kariai atveža į Lietuvą?
– Šiandien, jei žiūrime į 41 tankų divizijos brigadą, joje yra daugiausiai kovinės mašinos, šarvuočiai „Boxer“, tankų vienetas, artilerijos ir žvalgybos vienetas.
– Ar jau atnaujinti regiono gynimo planai, kaip turėjo būti padaryta po NATO Madrido susitikimo?
– NATO karinės ir politinės vadovybės sumanyme buvo regioninius planus parengti iki 2025 metų, tai paankstinta iki 2023 metų vidurio.
Regioninis planas yra manevro sumanymas ir vadovavimo schema, <...> kokie vienetai įgyvendintų planą. Tai trys pagrindinės sudedamosios dalys, kad būtų jungtinumas. Tai nėra vien, kaip dabar kalbama, brigada arba divizija, tai nėra vien sausumos pajėgos. Tai ir raketiniai vienetai, karinės jūrų pajėgos, aviacija. Planas kur kas sudėtingesnis ir apima daug daugiau pajėgumų, negu mes įsivaizduojame.
– Ar nėra blogai, kad tas planas dar nėra iš karto parengtas?
– Ir dabar mes turime planą, greito reagavimo pajėgos yra aktyvuotos. Jos yra labai gausios, apie 40 tūkstančių personalo vienetų. Jeigu kažkas įvyktų čia, NATO pajėgos jau dabar yra aktyvuotos, ir dislokuotos į šį regioną gali būti labai didelės pajėgos.
Nėra taip, kad plano nebūtų, ar pajėgų nebūtų, vadovavimas neegzistuotų. Paprasčiausiai dabar yra peržiūra, naujo plano įdiegimas. Tikrai bus dar gausesnės, dar daugiau kompleksinės pajėgos ir tikimės, kad pajėgos bus priskirtos prie konkretaus regiono.
Dabar yra sudarytas savotiškas krepšelis, sugeneruotas didžiulis vienetas, jis gali būti skirtas kariauti vienoje ar kitoje NATO vietoje. Būsimuose planuose greičiausiai bus [nurodyta], kad konkrečios pajėgos skirtos pirmam smūgiui atremti arba pirmai fazei, jos nukreiptos konkrečiai į tą regioną, ir mes visą laiką turėsime [Lietuvai] priskirtas pajėgas. Tačiau dabar palaukime, neužbėkime įvykiams už akių, pamatysime kitų metų viduryje.
Resursų trūkumas
– NATO reaguoja ir mes taip pat NATO skiriame daugiau savo resursų, dabar rengiama infrastruktūra vokiečių kariams priimti. Ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad ruošiamės priimti NATO karius, bet neskiriame pakankamai dėmesio Lietuvos kariuomenei, mūsų kariams?
– Teiginys, kad neskiriame pakankamai dėmesio, nėra teisingas. Reikia neužmiršti, kad Lietuva yra NATO valstybė. Nesiskiriame nuo jokios kitos kariuomenės. NATO pati, kaip organizacija, neturi savo kariuomenės. Ką visos valstybės sumeta į bendrą katilą – tai ir yra NATO pajėgumas. Tikriausiai taip po Šaltojo karo buvo suprantama: jeigu kažkas įvyks, ateis NATO ir išgelbės.
Dabar reikia suprasti, kad turime gelbėtis patys, kitos NATO valstybės ateina ir mums padeda. Tą numato ir NATO 3 straipsnis: visų pirma patys turime turėti pajėgumus savo valstybei ginti, įdėti svarų indėlį į bendrą NATO gynybos formatą. Jei kiekviena valstybė įgyvendins, ką yra užsibrėžusi ir įsipareigojusi, tikrai turėsime labai gerą, konsoliduotą, tvirtą gynybą.
Lietuvos kariuomenė, Lietuvos gynybinis pajėgumas turi būti visą laiką pakankamas, kad visų pirma mes būtume patys pajėgūs savo valstybę ginti, antra, vykdyti kolektyvinės gynybos įsipareigojimus. Reikia aiškiai suprasti, mes visą laiką akcentuojame savo valstybės gynybą regiono gynybą, bet NATO yra 30 valstybių sąjunga, tuoj bus 32 valstybių. Tai nereiškia, kad kitur negali būti grėsmės arba konflikto židinio.
Be šios konvencinės grėsmės iš Rusijos pusės, kuri kyla mums ir rytiniam NATO sparnui, taip pat labai aktualu, kas vyksta pietinėse valstybėse su nelegalia migracija, su terorizmu. Ir turbūt, jeigu NATO interesas yra už NATO valstybės ribų, kaip visaverčiai ir patikimi NATO sąjungininkai mes irgi turėtumėme tame dalyvauti. Ką darome ir dabar kartu su kitomis valstybėmis Irake, vykdome ten mokomąją misiją.
– Kalbant apie NATO interesus už NATO ribų, yra kalbama apie taktinio branduolinio ginklo panaudojimą Ukrainoje. Ar NATO į tai atsakytų?
– NATO tiek politinių, tiek karinių sprendimų priėmimo procesas yra aiškiai reglamentuotas ir bet koks karinės jėgos panaudojimas yra politinis ir karinis sprendimas. Negaliu dabar kalbėti viso NATO vardu.
Aiškiai žinome, kad yra trys NATO valstybės, kurios turi branduolinio ginklo arsenalą: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Tai yra jų nacionalinis pajėgumas ir NATO sprendimai, aišku, labiausiai priklausytų nuo tų valstybių, kurios disponuoja tais pajėgumais. Greičiausiai ne Lietuva ir ne mes spręstume, ar JAV panaudoti [branduolinį ginklą], ar ne.
Jeigu kažkas primityviai mano, kad galima duoti šautuvą ir bus karys mūšio lauke prieš oponentą, kuris eina su tankais, su raketinėmis salvinėmis sistemomis, lauko artilerijos sistemomis, tai labai klysta.
Mes visame šitame sprendime ir visose procedūrose tikrai esame lygiaverčiai, turime tą pačią teisę dalyvauti. Bet turbūt būtų labai neatsakinga dabar pasakyti, ar panaudos [branduolinį ginklą], ar ne. Aš pasakyčiau taip: tie, kurie disponuojame informacija, žinome daugiau negu paprastas Lietuvos pilietis, turbūt nė vienas nesiryžtume sakyti, kas bus arba nebus. Tai būtų labai neatsakinga.
– Grįžkime prie Lietuvos kariuomenės. Konservatoriai ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas siūlo iki 50 tūkstančių asmenų didinti aktyvųjį karių rezervą ir jūs jau labai aiškiai tam pasipriešinote, kodėl?
– Esu nustebęs, kad pasipriešinau.
– Sakėte, kad tai kainuos.
– Taip, tai nereiškia, kad priešinausi. Karyba iš vienos pusės yra menas, kaip sudėliosi vienetus, kaip su jais kariausi. Iš kitos pusės, ypač, kai leidiesi į taktinius elementus, tai yra paprasčiausia aritmetika, santykis. Kūrybiškumo ir matematinių paskaičiavimų visuma gali nulemti, ar tu būsi laimėtojas, ar praloši.
Ukrainos kare dabar labai aiškiai matyti, kad kažkas nepaskaičiavo matematiškai, neįvertino, ką turi, nepajautė kaip kūrėjas ir yra gilioje duobėje, arba, sakyčiau, net ant pralaimėjimo slenksčio. Turiu omenyje Rusiją.
Paprasčiausiai negalima kalbėti šūkiais: va, reikia. Visų pirma reikia paskaičiuoti, ir jei turime ginkluotės, technikos, amunicijos didesniam personalo skaičiui, tai turime turėti ir parengtą personalą. Bet jeigu visų tų materialių dalykų, kuriuos reikia turėti rankose kariaujant turime tiek, kiek turime, o personalą ruošime ir leisime pinigus neadekvačiai, irgi nebus logikos.
Parengtojo rezervo, aktyviojo rezervo personalas yra tam, kad užpildytume struktūrą, vienetus, su kuriais kariaujame, ir, jei būtų nuostoliai, atkurtume. Tai yra dideli skaičiai, bet jeigu mes rengsime personalą ir neturėsime ginklo duoti jam į rankas, tai bus bergždžiai išleisti pinigai.
Skirtingai nuo Ukrainos, jei į Vilnių atskris sparnuotoji balistinė raketa, tai į ten, iš kur atskrido, <...> skris dešimtys mūsų sąjungininkų raketų.
Ir antras dalykas, kad tą personalą parengtume, turime turėti instruktorius, puskarininkius ir karininkus. Galima pasakyti, kad reikia, bet reikia numatyti aiškiai, kiek reikia. Esmė yra ne parengtojo rezervo personalo skaičiai, o karo meto vienetai <...> papildomi daliniai. Dabar turime „Geležinio Vilko“ brigadą, Žemaitijos brigadą, rezervinę brigadą, kuri karo metu būtų formuojama mobilizaciniu pagrindu.
Jie kalba apie dar kažkokius vienetus, bet į tuos vienetus negalima pastatyti <...> žmogaus su dalgiu rankoje, reikia turėti jam ginkluotę.
Jeigu kažkas primityviai mano, kad galima duoti šautuvą ir bus karys mūšio lauke prieš oponentą, kuris eina prieš mus su tankais, su raketinėmis salvinėmis sistemomis, lauko artilerijos sistemomis, tai labai klysta. Tai paprasčiausias karinių žinių ir karinės nuovokos neturėjimas.
– Tų šautuvų [rezervininkams], kaip suprantu, trūksta jau dabar?
– Netrūksta. Yra tiek, kiek turime. Jeigu valstybė kariuomenei kažkada ilgus metus skyrė 0,79 proc. BVP, o prieš tai ilgai kariuomenės irgi nebuvome apginklavę moderniai, tai turbūt trunka laiko ir dabar apginkluoti, parengti ir atsargą sukaupti.
Sakyti, kad kažko nėra... Viskas yra, gali būti geriau. Darome viską, kad būtų geriau.
Reikia neužmiršti, kad Lietuva yra NATO valstybė. Mes negalime steigti kažkokių primityvių žmogiukų ar kareivėlių ir sakyti, kad stosime kartu su modernia kitos valstybės kariuomene ir kariausime kaip lygiaverčiai. Mes galime, turime ir privalome parengti savo vienetus, apginkluoti, ekipuoti, skirti amunicijos atsargas, kad sąjungininkų vienetai arba sąjungininkų kariuomenė nejaustų, kad iš dešinės ar kairės esantis Lietuvos vienetas yra silpnoji grandis.
Galiu pasakyti, kad iš privalomų šaukti į pradinę karo tarnybą, ir iš prievolininkų, kurie privalo atlikti pakartotinius rezervo mokymus, tai padaro apie 20 procentų.
Kažkodėl kalbame ir lyginamės su kitomis kariuomenėmis, kurios net nėra NATO, kad ir su Ukraina. Keistai užmirštame, kad Lietuva ir Lietuvos kariuomenė yra NATO dalis ir mes nesame vieniši. Pasakysiu vieną paprastą pavyzdį.
Skirtingai nuo Ukrainos, jei į Vilnių atskris sparnuotoji balistinė raketa, tai į ten, iš kur atskrido, aš konkrečiai nesakau, ar tai Maskva, ar Rusija, ar Baltarusija, ar dar kas nors, skris dešimtys mūsų sąjungininkų raketų. Tai nebus Ukrainos ir Rusijos karas. Tai bus NATO ir Rusijos karas, ir bus didžiulis smūgis atgal.
Mes to neturime, bet mūsų sąjungininkai turi, todėl čia turime stovėti ne su paprastu šautuvu, o taip, kiek valstybė išgali duoti, ekipuoti ir aprūpinti karius <...>
Lietuviai vengia karinės tarnybos
– Tai, kaip suprantu, jūs prieštarautumėt tiems politikams, kurie įsivaizduoja, kad reikia daugiau piliečių įtraukti į gynybą, reikia juos dažniau mokyti – tokie dalykai nėra kariuomenės prioritetas.
– Aš neprieštarauju politikams, politikai savo darbą dirba, aš savo. Remiu politikus, kurie sako, kad ginkluotosios pajėgos būtų geriau parengtos, aprūpintos, gausesnės.
Mes dabar [rezervininkų] skaičių esame nustatę tokį, kiek turime priemonių. Aš apie konkrečius skaičius nekalbu, nes tai neviešinami dalykai. Kiekvienas kariuomenės vadas visą laiką nori daugiau, nes galima daugiau padaryti ir jautiesi žymiai saugesnis. Bet pasakius A, reikia pasakyti B: tokią dieną turėsite tiek pinigų. Viskas kainuoja.
Būkime biedni, bet teisingi: nėra pas mus taip, kad imsime visi, kaip dabar čia kažkas piešė, šautuvą ir eisime Tėvynės ginti.
Amunicija kainuoja milijardus, ne milijonus, o milijardus. Su ta struktūra, kurią mes dabar turime, amunicijai reikia milijardų, kai tuos milijardus skirs, mums, kariuomenei, bus žymiai geriau ir lengviau kvėpuoti.
Kitas dalykas – reikia aiškiai akcentuoti, kad teisės aktai, net ir įstatymai lemia, ar Lietuvos piliečiai, karo prievolininkai gali atlikti ir privalo atlikti pradinę privalomąją karinę tarnybą, gauti pagrindinį karinį parengimą. Taip pat, kad aktyviojo parengtojo rezervo kariai ateitų į pakartotinius rezervo mokymus ir kad tos pareigos negalėtų išvengti. Reikia peržiūrėti įstatymus arba teisės aktus, tai mūsų bendras darbas.
Galiu pasakyti, kad iš privalomų šaukti į pradinę karo tarnybą ir iš prievolininkų, kurie privalo atlikti pakartotinius rezervo mokymus, tai padaro apie 20 procentų, likę 80 procentų turi išimtis, gali išvengti ir taip toliau.
Kariuomenės prievolė neturėtų būti susirankioti sau piliečius tarnauti Lietuvos Respublikai arba atlikti pakartotinus karinius mokymus. Turbūt tai valstybės prievolė: užtikrinti, kad į kariuomenę tokie žmonės ateitų.
– Matote reguliavimo spragas. Nematote, kad kariuomenė galbūt neturi pajėgumų, pavyzdžiui, sušaukti karių įgūdžių atnaujinimams?
– Kiek pagal esamą struktūrą, sumanymą ir gynybinius planus reikia, tiek ir šaukiami.
Bet tikrai yra grupė, visuomenės dalis, kuri, jeigu nenori, gali išvengti [tarnybos]. Ir nebūtinai dėl objektyvių priežasčių, sveikatos sutrikimų <...> Tai yra valstybės garbės reikalas. Būtų idealu, jeigu kiekvienas pilietis būtų toks sąmoningas, ir, kai reikėtų, atliktų pareigą. Aš tokį sąmoningumą matyčiau Norvegijoje, kur tiesiog rungtyniaujama, kam atlikti karo prievolę. Norvegijoje jau sprendžiamas klausimas, kaip sumažinti tą aukščiausio socialinio sluoksnio [dalį], nebeleisti jo tarnauti, į privalomąją pradinę karo tarnybą priimti daugiau vidutinio ir žemesnio sluoksnio asmenų, kad visa visuomenė būtų įtraukta į pasirengimą ginkluotai gynybai. Pas mus, deja, yra kitaip.
– Tiesiog žmonės išvengia kariuomenės, bėga į užsienį ar kaip?
– Yra visokių priežasčių, ir tai labai liūdina. Nesakau, kad bėga, paprasčiausiai vengia tai daryti. Būkime biedni, bet teisingi: nėra pas mus taip, kad imsime visi, kaip dabar čia kažkas piešė, šautuvą ir eisime Tėvynės ginti. Aš norėčiau, kad būtų tokia moralinė atmosfera, arba nuostata, bet, deja, yra kitaip. Visose pasaulio valstybėse, kai reikia kariauti, tikrai nepuola visi. Kariauja apie 10 procentų visuomenės ir ne daugiau.
Pagalba Ukrainai ir Rusijos nesėkmės
– Kalbant apie skaičius ir jūsų minimą užsidegimą, norą daugiau visko turėti – pasirodė informacija, kad Ukraina prašo Lietuvos daugiau paramos: haubicų, oro gynybos sistemos NASAMS, taip pat šarvuočių. Kariuomenė tikriausiai tuo nėra labai suinteresuota?
– Lietuvos kariuomenės kariai ir tarnautojai yra daugiausiai suinteresuoti Ukrainos pergale ir rėmimu, tikriausiai mes prisidedame iš visų daugiausiai. Tai mūsų tarnyba ir tarnystė valstybei. Negalime eiti, kalbėti, reklamuotis, kad mes tą darome: kas kaip fizinis asmuo prisideda, kas kaip institucija.
Bet reikia aiškiai suprasti: mes Lietuvos Respublikos įstatymų įpareigoti ir apskritai atsakingi, todėl žiūrėdami į valstybės gynybą negalime padaryti taip, kad liktume be jokio pajėgumo. Kritinį pajėgumą turime išlaikyti.
Kaip pavyzdį sakau praeitos savaitės pradžioje akcentuotą artilerijos sistemų perdavimą Ukrainai.
Iš kur jis kilo? Nežinau. Ukrainiečiai visų valstybių prašo tokių sistemų, taip pat ir mūsų. NATO valstybės, skirdamos paramą, prioritetą skiria atsargoms: kur yra sukauptos ginkluotės, amunicijos atsargos, jas perduoda.
Iš veikiančių dalinių, kur reikia palaikyti tinkamą kovinę parengtį, aukščiausią kovinę parengtį, tikrai dar nėra teikiama Ukrainai, nes NATO ir NATO valstybės turi aiškų įsipareigojimą ginti Aljansą. Pati NATO negali likti neapginkluota. Jei kas turi pavyzdžių, kaip nusiginkluoja valstybės, atiduoda karinius pajėgumus, tai prašom pasakyti. Jeigu atiduoda, tai tikrai ne kritinius: buvusią sovietinę ginkluotę, neišformuoja dalinių.
Šiuo atveju mums tai reikštų dalinio išformavimą.
Pirmadienį buvo kalbama apie haubicas „Panzer“, trečiadienį pradėjome kalbėti apie visuotinę arba dalinę mobilizaciją Rusijoje, Baltarusijos mobilizaciją arba įsitraukimą kita forma, Kaliningrado srityje – dalinių pajėgumo atkūrimą. Ar kam nors kyla klausimas, ką turime Lietuvoje? Elementariausia aritmetika, paskaičiavimas.
Viską, ką galime, Ukrainai atidavėme. Ir remsime, atiduosime, ko šią minutę jau nebegalime. Nesakau, kad tai nekis <...>
Mobilizacija, maniau, įvyks anksčiau.
Ieškome formų, kaip tai galima padaryti, kalbame su sąjungininkais. Nes mes esame labiausiai suinteresuoti Ukrainos pergale. Bet yra du dalykai: mūsų pareiga ginti mūsų valstybę, antra, vykdyti sąjungininkų įsipareigojimus.
Mes atitinkamai turime manevrinius vienetus, „Geležinio Vilko“ brigadą ir kovines grupes, esame deklaravę NATO, ją privalome remti ir netiesiogine artilerine ugnimi, turėti savaeigių haubicų, artilerijos sistemų pajėgumą, kad galėtume sakyti, kad turime pajėgumų, su kuriais galėtume kariauti.
Kitu atveju mes būtume neįgalūs: eitume prie dalgininkų kariuomenės.
– Užsiminėte apie mobilizaciją Rusijoje. Jūs pats esate kariuomenės vadas. Kaip tą mobilizaciją vertinate, ar Rusija daro klaidų?
– Rusijos kariuomenės nesėkmės nuo pat pirmos dienos nebuvo kažkas neįtikėtino. Tai sena jų tradicija – nelabai gerai kariauti. Visą laiką jie kariavo mase ir nieko nenustebino, kai nesugebėjo kariauti prieš geriau motyvuotą ir gerai organizuotą kariuomenę.
Mobilizacija, maniau, įvyks anksčiau, nes personalo jie pritrūko, nuostoliai yra dideli, nebeturi kaip atkurti. Visus gyvosios jėgos, arba personalo, resursus jau buvo panaudoję ir iš reguliarios kariuomenės nebesugraibė.
Pavyzdžiui, imti iš įkalinimo įstaigų įkalintus žmones ir verbuoti karui buvo akivaizdus pavyzdys, kad toliau Rusija nebegali taip kariauti, turėjo pripažinti, kad ir kaip, sakykim, fiktyviai slėpė karo faktą ir nenorėjo teisiškai parodyti, ką jie kariauja ar yra kare. Atėjo momentas, kai jie nebegali kitaip padaryti.
Todėl jie ėmėsi mobilizacijos. Rusijos kariuomenė, mobilizacinė sistema tam tikrai nebuvo pasiruošusi. Aš manau, kad jie mobilizuosis, bet personalas vėl bus nelabai gerai parengtas. Ar jis bus geresnis, ar blogesnis, pamatysime nelabai tolimoje ateityje. Bet faktas, kad jie mobilizuosis ir į tuos vienetus, kurie yra dabar fronte Luhansko, Donecko srityse, greičiausiai užpildys. O kaip jiems seksis kariauti, priklausys nuo daug ko: kaip jie bus aprūpinti, kiek jie turės įrangos, ginkluotės, amunicijos ir, aišku, kiek turės valios ir motyvacijos kariauti.
– Ar kelia grėsmę tie žmonės, kurie bėga ir į Lietuvą, bando išvengti karinės tarnybos?
– Leidimas ar neįleidimas yra politikų sprendimas. Kažkokios karinės grėsmės, kad jie atbėga ir puls mūsų dalinius, tikrai nematau.
Manau, kad tarnybos vengimas rodo, kad kai nereikia kariauti, visi yra dideli kariai, gali rašinėti į socialinę žiniasklaidą, remti, agituoti. Bet kai reikia eiti, rizikuoti savo gyvybe, tada jie patys ima trauktis, nebenori. Tai, beje, turbūt visoms visuomenėms būdinga – ne tik Rusijai ir rusams. Kol taika, visi didžiuliai kariai. Beje, pažiūrėkite į mūsų keturiasdešimtmečius. Daug keturiasdešimtmečių vyrų, kurie dabar tokie aktyvūs „kariai“, tokie dideli rezervo ir viso kito šalininkai, bet kyla klausimas, kodėl jie neturi pagrindinio karinio parengimo? Kur jie buvo? Taip ir ten, anoje valstybėje. Dabar visi tiesiog iš ten bėga.
Mums tiesioginės grėsmės nėra. Bet kaip pilietis galiu pasakyti, mano galva, neįsileidimo sprendimas į Lietuvą yra labai teisingas.
