„Žmogus su šautuvu“ – ne veltui taip dažniausiai įsivaizduojamas karys. Tiesa, pastaruoju metu ginklai yra prieinami ir civiliams. Ar užtenka gerai šaudyti, kad būtum geras karys? Kaip šaudymo sportas pritaikomas karyboje?
Šios savaitės „Locked N‘ Loaded“ tinklalaidės „Patrulio bazė“ epizode IDPA (International Defensive Pistol Association) teisėjas, feisbuke dar žinomas kaip „Ginkluotas civilis“, Jonas Liauksminas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karybos studijų grupės vyr. instruktorius štabo seržantas Česlavas Mackevičius pasakoja apie ginklus bei šaudymą.
Specialistų teigimu, ginklo valdymas yra svarbus įgūdis, tačiau pripažįstama, kad šaudymas iš ginklų – ne visiems. Pašnekovai aptaria skirtumus tarp sportinio ir karinio šaudymo, teigdami, kad nors principai yra labai panašūs, tačiau tikslai skiriasi. Sportinis šaudymas, anot specialisto, ne tik hobis, nes statutiniams pareigūnams gali būti kaip galimybė papildomai lavinti įgūdžius.
Kodėl svarbu mokėti gerai valdyti ginklą ir šaudyti?
Št. srž. Č. Mackevičius įsitikinęs, kad karys ginklą privalo mokėti gerai valdyti, visų pirma, dėl saugumo – veikiant didesnėje komandoje kyla daugiau rizikų ne tik ginklą valdančio, bet ir aplinkinių žmonių sveikatai. Kitas svarbus aspektas, be abejo, yra išlikimas mūšio lauke.
„Pirmiausia, man atrodo, yra saugumas. Bet kokiu atveju karys veikia grupėje: skyriuje, būryje, nuo jo priklauso ir kolegų gyvybės. Antras dalykas – kad ir kaip tu suplanuosi savo operaciją kaip vadas, vis tiek jeigu jūs nenukausite priešo, priešas nukaus jus. Operacija gali būti žlugusi. Tad ginklo valdymas – svarbus dalykas“, – teigė puskarininkis.
J. Liauksminas atkreipia dėmesį į skirtingą civilių motyvaciją turėti ginklą. Kaip aiškina specialistas, yra skirtingos leidimų laikyti ginklą rūšys, kurios apibrėžia to ginklo paskirtį ir, atitinkamai, panaudojimą.
„Priklauso nuo krypties, kodėl civilis turi ginklą, o kryptys yra kelios. Yra leidimai civiliui ginklams savigynai, šiuo atveju tikslas aiškus – apsiginti nuo realaus pavojaus. Civilis gali turėti ginklą sportui. Gali būti Šaulių sąjungos narys ar karys savanoris, jis taip pat iš dalies civilis, jis irgi gali turėti ginklą tarnybai. Ant leidimo yra parašyta, kokia yra paskirtis. Sporte yra naudojami tie patys koviniai ginklai, bet jeigu leidimas yra išduotas sportui, tokiu atveju ginklo negalima nešiotis, jis netinka savigynai. Jeigu tai yra ginklas kario tarnybai, jis vėlgi negali būti naudojamas savigynai, jį galima gabenti į treniruotes, į pratybas, šaudyklą, bet negalima jo nešiotis su savimi. Kiekvienas civilis turi leidimą ir kryptį, ką jis su [ginklu] veiks“, – dėstė jis.
Pašnekovas taip pat teigia, kad kai kurie žmonės laisvalaikiu šaudymu užsiima ne tik kaip hobiu, tačiau ir siekia gerinti savo praktinius įgūdžius.
„Kaip ir kiekvienas hobis, tai yra asmeninio tikslo siekimas – jei dalyvauji divizione, sporto organizacijoje, kaip aš IDPA, tu gauni klasifikaciją, kurioje šaudai, sieki kažkokių tikslų. Aišku, visada norisi auksinio medalio, statulėlės. Tai yra asmeninė motyvacija. Yra šaudančių žmonių, kurie nori tą pritaikyti praktiškai. Logiškai mąstant, jeigu moki valdyti ginklą ir tai tau pavyksta automatiškai, kai nebereikia galvoti apie tokius dalykus kaip ginklo ištraukimas iš dėklo, nusitaikymas, lengviau pradėti galvoti apie kitus dalykus. Savigynos atveju priimi sprendimą – panaudoti ginklą ar ne“, – sakė J. Liauksminas.
Nuo ko pradėti?
Nuo karo Ukrainoje pradžios akivaizdžiai išaugo žmonių susidomėjimas tiek ginklų leidimais, tiek šaudymu. Vis dėlto, J. Liauksminas ragina neskubėti – pirmiausiai rekomenduojama išsibandyti šaudykloje ir tada spręsti, ar gauti leidimą ir pirkti ginklą.
„Aš, visų pirma, rekomenduočiau nueiti į šaudyklą ir pabandyti, nes akys būna plačios ir prisižiūri visokių smagių dalykų, bet turiu praktikos iš naujų šaulių mokymų, jie tik gauna leidimus ir pradeda šaudyti. Yra dalis, kurie po pirmųjų treniruočių negrįžta, nes tai yra ne jiems – baisu, labai dažnai taip būna merginoms, kurios, spaudžiamos vaikinų, vyrų, draugų, gauna leidimus, nusiperka pistoletą, pradeda mokytis, bet šaudo ir sako, kad tai ne joms. Tai yra įrankis, kurį reikia mokėti valdyti, jis yra baisus, nes tai yra ginklas, toks mistifikuotas dalykas, todėl iš pradžių pabandyti reikėtų“, – teigė specialistas.
Kaip aiškina št. srž. Č. Mackevičius, kariuomenėje tarnybą pradėję kariai taip pat yra laipsniškai supažindinami su ginklu, vykdomi teoriniai ir praktiniai užsiėmimai. Ši sistema naudojama tam, kad karys iki kovinių šaudymų priprastų prie ginklo, perprastų saugaus elgesio taisykles ir esminius ginklo valdymo principus.
„Pirma, iki tų penkių etapų vyksta parengimas, praktiniai, teoriniai užsiėmimai – taktiniai-techniniai duomenys, išardymas, surinkimas, valymas, priežiūra, paruošimas šaudyti, priežiūra po šaudymo, tada ginklo užtaisymai, ištaisymai, šaudymo padėčių užėmimai, taikymasis ir tada vyksta teorija, praktika ir užtvirtinimas, kol prieinama prie ginklo valdymo testo, kai karys parodo, ko jis išmoko. Ir tik esant teigiamam rezultatui jis prileidžiamas prie kovinio šaudymo. Pirmi trys šaulio rengimo etapai skiriami individualiam parengimui ir nuo ketvirto etapo pradedama lipdyti komandą nuo vieno, dviejų karių, keturių karių, ir prieinama prie penkto etapo, kur dirba komanda kaip skyrius, būrys, kuopa ir galiausiai penktas etapas baigiasi šaudymu iš mišrių ginklų, kai yra paramos elementai: artilerija, minosvaidžiai, oro parama“, – aiškino puskarininkis.
Abu specialistai pažymi, kad pradedančiajam šauliui svarbiausia turėti gerą instruktorių ir mokytoją, kuris būtų patyręs bei galėtų perteikti savo patirtį. Toks mokymasis padeda tvirtą ir kokybišką žinių pagrindą, nes, civilio atveju, savarankiškas mokymasis gali padaryti daugiau žalos negu naudos.
„Tas pats tiek kariuomenėje, tiek civilių gyvenime: pradėjus šaudyti būtina, kad būtų žmogus, kuris instruktuoja ir kuris tai išmano. Reikia gero instruktoriaus, nes jeigu esi savamokslis, yra galbūt žmonių, kurie sugeba pasižiūrėję vaizdo įrašų, mokymų, pritaikyti tą, tačiau bet kokiu atveju tai yra nepažįstamas įrankis, kuris yra pakankamai paprastas, bet jį valdyti reikia mokėti. Yra ir paėmimas, ir privedimas, ir taikiklių suvedimas, juos reiktų geriau, lėčiau, ramiau pradėti teisingai daryti su instruktoriaus pagalba, negu kad pačiam pasimokius pusę metų pastebėti, kad yra spragų ir tas spragas bandyti išgaudyti“, – teigė J. Liauksminas.
„Geras mokytojas ir, bent mūsų kariuomenėje, mažiausiai skyriaus vadas, kuris turi patirties, kuris pats moka šaudyti. Būtinai turi būti geras mokytojas. Mūsų šaudymo sistema padaryta taip, kad pradedama nuo lengviausio, einama prie sudėtingiausio; nuo arčiau iki toliau. Jei paimam vieną ginklą, automatinį šautuvą, tai ir pradedama dirbti iš stabiliausios šaudymo padėties – gulimos, pradedama šaudyti į 25 metrus, neskubant, paleidžiant kiekvieną šūvį ir, kaip pas mus yra standartas, matuojamas grupės dydis, pradauža, būtent iš 5 šūvių. Ir po to keičiamos šaudymo padėtys, prieinama iki 100 metrų, vėlgi įšaudomas taikiklis ir po to einama prie 200, 300 ir netgi 400 metrų, priklausomai nuo ginklo efektyvaus šaudymo nuotolio. Kai jau mokama pataikyti į taikinį, einama prie staigesnio šaudymo, kai taikinys parodomas ribotą laiką. Ir, kadangi didėja atstumas, kulką automatiškai veikia vėjas. Taip pat per šaudymą mokomasi pasirinkti taikymosi tašką, nes, esant stipriam šoniniam vėjui, jau galima nepataikyti į taikinį iš tam tikro atstumo, karys dar mokomas atsirinkti ir taikymosi tašką. Ir, kas be ko, dar šaudymas tamsiu paros metu. Ir tada trečias etapas, kai patikrinami kario įgūdžiai, ir tuo baigiasi individualus rengimas, prieinama prie taktinio elemento“, – pasakojo št. srž. Č. Mackevičius.
Skirtumai tarp sportinio ir karinio šaudymo
Pašnekovai sutaria, kad tiek civilinis, tiek karinis šaudymas yra panašūs, tačiau kai kurie dalykai skiriasi – judėjimas, tam tikri saugaus elgesio niuansai. Ko gero, ryškiausias skirtumas – šaudymo reikalavimai ir standartai.
„Civiliniame šaudyme yra lygiai tas pats: tai yra ginklas, mes visada pradedame nuo saugumo. Tai dalykas numeris vienas, pagrindas, nes dirbame su padidintos rizikos prietaisu, turime ir savęs nesužeisti. Ar tai būtų kariuomenė, ar civilis gyvenimas, ginklas yra tas pats, su juo reikia elgtis atsakingai. Mes pastebime, kai ateina šauliai, kariai į varžybas, kad truputį skiriasi judėjimo niuansai, nes juos moko truputį kitaip judėti, kitaip elgtis su ginklu, vamzdžio kryptimi, yra tolerancijos šiek tiek daugiau kariuomenėje negu civiliniame gyvenime, nes sporte yra labai aiškiai apibrėžtos taisyklės, yra surašyti saugumo kampai ir taip toliau“, – kalbėjo J. Liauksminas.
„Mūsų šaudymo standartai yra mažesni nei varžybose. Bet, vėlgi, apatinė riba yra nubrėžta aiški, vadinamojo kasmetinio šaudymo iš individualaus ginklo testo metu turi būti ne mažiau kaip 65 proc. pataikymo visuose atstumuose, ir tie atstumai su skirtingomis padėtimis. Tarkime, 100 m turi būti ne mažiau 80 proc. pataikymo taikinyje. Aišku, taikiniai yra didesni, iki 100 m naudojama krūtinės figūra, toliau naudojama stovinti figūra. 200 m – 70 proc., 300 m – 60 proc., 400 m – 40 proc. ir naktį 50 proc. pataikymo turi būti, kad išlaikytų. Mūsų kartelė mažesnė, bet ji yra aiškiai nubrėžta, nes ji yra pritaikoma visai masei“, – aiškino št. srž. Č. Mackevičius.
Laidos svečiai pripažįsta, kad iš statutinių pareigūnų kartais tenka girdėti, kad tarnybos metu yra nepakankamai šaudoma. Sportinis šaudymas, kaip teigia J. Liauksminas, galėtų būti naudingas tiems, kuriems privalomų šaudymų tarnyboje neužtenka.
„Tai problemos su organizavimu. Jeigu, tarkime, kasmetiniam šaudymo iš individualaus ginklo testui skiriama maždaug apie 200 šovinių, juos galima ne per dvi dienas iššaudyti, o išskaidyti per ilgesnį laiko tarpą“, – svarstė puskarininkis.
„Bendraujame su policijos pareigūnais, kolegomis iš kariuomenės, yra, kurie sako, kad tarnyboje būtų gerai, kad daugiau leistų [šaudyti]. Yra, kas šaudo daugiau. Koks yra niuansas šnekant apie policiją – jeigu policininkas turi ginklą tarnyboje, tai nereiškia, kad jis turi jį namuose. Jeigu jis gali jį namo parsinešti susitvarkęs dokumentus ir įsirengęs seifą, jis šovinių pirkt negali. Tu tada turi, lygiai kaip ir civilis, gauti ginklų leidimus, įsirengti seifą, nusipirkti ginklą, su tuo ginklo leidimu ir pasu gali pirkti šovinius ir tada treniruotis. Truputėlį yra popierizmų papildomų, atsiremiame į piniginę, yra niuansų: kaina, laiko reikia skirti tam hobiui. Bet iš esmės kariui, jeigu jis nori daugiau šaudyti, sportas padėtų tą daryti“, – teigė J. Liauksminas.
