Valdžios institucijų raginimai nevykti į Baltarusiją – ne iš piršto laužti. Tuo, jog skambūs šios šalies pareiškimai apie malonų lietuvių priėmimą yra tik propaganda, neseniai įsitikino klaipėdietė Loreta Bendorytė. 27 valandos nežinomybės ir nerimo Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, girdint tikinimus, kad Lietuva nesutinka įsileisti, – tik viena iš režimo darbo metodus iliustruojančių patirčių.
Apie Baltarusijos žmonių nuotaikas, mitus apie žemas kainas, prieš gyventojus nukreiptą agresiją ir daugelį baltarusių vienijantį norą ištrūkti iš kalėjimu tapusios gimtinės L. Bendorytė papasakojo LRT.lt.
Tatuiruočių meistrė iš Klaipėdos L. Bendorytė iš tikru iššūkiu tapusios kelionės į Baltarusiją grįžo šiomis dienomis.
Nors vis pasigirsta raginimų nevykti į šią Lietuvai nedraugišką šalį, atsiradus paprastesnėms sąlygoms patekti į Baltarusiją jauna moteris vis dėlto ryžosi aplankyti išsiilgtus artimuosius, kuriems kelionė į mūsų šalį būtų itin komplikuota.
Tą jau grįždama namo L. Bendorytė pajuto ir savo kailiu, kai jai, Lietuvos pilietei, galimybės patekti į Lietuvą teko laukti ilgiau nei parą – Baltarusijos pusėje ties pasienio postu, svilinant kone 40 laipsnių karščiui, eilėje klaipėdietė praleido 27 valandas.
Baltarusijos pasieniečiai tvirtino: Lietuva neįleidžia
Klaipėdietė su šypsena prisimena kelionės pradžią ir kaip sklandžiai viskas vyko Lietuvos pusėje.
„Lietuviai praleido lengvai, sako: „Tik grįžk.“ Sudėjo spaudus, patikrino dokumentus ir viskas“, – tarsi pranašiškus žodžius, kuriuos ištarė Lietuvos pasieniečiai, prisimena pašnekovė.
Tiesa, iškart po šios patikros Baltarusijos pusėje lietuvės laukė itin nuodugni patikra – tikrinti ne tik L. Bendorytės bei jos augintinės dokumentai, bet atlikta ir asmeninė apžiūra, automobilis peržiūrėtas rentgenu ir pan.
Vis dėlto šios procedūros buvo tik juokas prieš išbandymą, kuris laukė po savaitę trukusios kelionės Baltarusijoje, jau geriau pažinus diktatoriškų gniaužtų jos spaudžiamą kasdienybę, bandant grįžti namo.
Lietuviai praleido lengvai, sako: „Tik grįžk.“
L. Bendorytė
Į Lietuvą L. Bendorytė pasirinko įvažiuoti ties Medininkais. Išvykimo dienos pavakarę jau Baltarusijos pusėje pasiekus pasienio kontrolės postą klaipėdietei buvo nurodyta, kad galimybės kirsti sieną ji turi laukti ilgoje pasienyje nutįsusioje automobilių eilėje, kur neva laukti reikės 2–4 valandas.
Vėliau lietuvė išsiaiškino, jog gali įsigyti bilietą pirmumo teise judančioje eilėje – tą ir padarė.
„Įsigijus šią teisę tave praleidžia į priekį, o likusi gyva eilė stovi ir nejuda tol, kol yra tų pirmumo bilietų. Nusipirkau. Artimiausias laikas buvo tarp 2 ir 3 valandos naktį. Teko miegoti mašinoje, atsikėliau prieš 2 val. nakties ir ėmiau laukti, kada švieslentėje pasirodys informacija apie mano eilę. Ji vis nepasirodė“, – teigė L. Bendorytė.
Praėjus numatytam laikui, švieslentėje taip ir nepasirodžius kvietimui, kurio buvo nurodyta laukti, L. Bendorytė nuėjo prie pasienio punkte dirbančių asmenų ir pasiteiravo, kodėl taip nutiko.
„Ten tiesiog sėdi paprasti vaikinukai, netgi be tarnybinių uniformų. Tiesiog sėdi, nosis krapšto, siuntinėja prieinančius žmones visomis įmanomomis kryptimis. Tikrai taip atrodo ir jie tikrai taip daro“, – nuostabos neslėpė pašnekovė.
Klaipėdietei pavyko pasikalbėti su kontrolės posto darbuotojais, kurie paaiškino, jog neva atsirado tam tikrų sistemos trukdžių, tačiau jie bus pradėti šalinti tik 9 val. ryte. Be to, buvo pastebėta, kad L. Bendorytei teks nusipirkti dar vieną pirmumo eilės bilietą, mat neseniai pirktas, nors ir ne dėl keliautojos kaltės nepanaudotas, jau nebetiks.
„Pamaniau, juk reikia kažkaip išvažiuoti iš čia. Reikia pirkti. Kaina – apie 36 rublius. Nėra tai didelė suma, bet, kita vertus, kodėl aš turiu mokėti? Nusipirkau 3 val. naktį, bet galima eilė buvo tarp 11–12 val. dieną. Supratau, kad tiek išlaukus, man dar teks nemažai stovėti. Supratau, kad visos dienos planai žlugs, bet man svarbiausia buvo iš ten išvažiuoti, svarbiausia – grįžti namo“, – laukimo nakties mintimis dalijosi L. Bendorytė.
Po kurio laiko klaipėdietė išgirdo ir dar vieną ilgų laukimo valandų motyvą – esą Baltarusijoje žmonės turės laukti, nes būtent Lietuvos pasieniečiai neleidžia įvažiuoti į šalį.
Turėdama nemažai laiko, klaipėdietė nusprendė pasikalbėti su Lietuvos pasieniečiais ir ėmėsi skambinti internete skelbiamais informacijos numeriais. Pokalbių su mūsų šalies pasienio darbuotojais metu L. Bendorytė sužinojo, kad Lietuvos pusėje jokių trikdžių nėra.
„Visus punktus apskambinau, man pasakė, kad viskas veikia. Būdelėje jie vėl pasakė, kad lietuviai neleidžia įvažiuoti į šalį. Pasakiau, kad tai yra nesąmonė, nes ką tik skambinau ir kalbėjau“, – pasakojo moteris.
Vis dėlto pokalbiai su Baltarusijos pasienyje dirbančiais žmonėmis naudos nedavė ir L. Bendorytei, kaip ji pati sako, beliko melstis ir laukti. Kaip minėta, turėjusi pirmumo eilės teisę tarp 11 ir 12 val., klaipėdietė iš Baltarusijos pasienio išvažiavo apie 17.30 val.
„Tai, kad turi pirmumo laiką, dar ne faktas, kad tuo metu iš ten ir išvažiuosi. Taigi, nuo atvykimo į pasienį užtrukau lygiai 27 valandas. Dar ryte buvau nuėjusi, klausiau, o koks likimas tų, kurie laukia nemokamoje eilėje? Man muitininkas pasakė: „Mes nė vieno nesumokėjusio nepraleisime“, – pastebėjo pašnekovė.
Kirtus Lietuvos sieną kaupėsi ašaros
Moteris pasakoja, kad visą šį laiką, kol eilės išvažiuoti iš šalies laukė pasienio kontrolės punkte esančioje aikštelėje, jautėsi lyg patekusi į nelaisvę, nes pasitraukti iš savo vietos neleidžiama arba gresia vėl stoti į eilės pabaigą.
Taigi, visas 27 valandas teko praleisti vasaros kaitroje, kai oro temperatūra dieną siekdavo apie 38 laipsnius karščio, o galimybės pasinaudoti tualetu ar pavalgyti šilto maisto, atsivėsinti nėra.
„Apie pavėsį – net nekalbu, jo nėra. Aikštelė tiesiog aptverta, lyg gardas. Stovi du tualetai, kurie yra pilni iki pat viršaus ir per visą tą laiką, kiek ten buvau, niekas jų netvarkė, o žmonių skaičius yra didelis. Žmonės važiuoja su šeimomis, kūdikiais, nėščios moterys. Ir visi stovi ant plyno lauko 38 laipsnių karštyje. Tik vėliau mes sužinojome, kad ten yra nedidelė parduotuvėlė. Bandžiau nueiti, bet ten nėra ką pirkti. Net rankų nusiplauti nėra kur. Buvo toks jausmas, lyg esi patekęs į atvirą kalėjimą“, – neslėpė L. Bendorytė.
Nepaisant fizinių nepatogumų, glumino ir Baltarusijos pasieniečių elgesys – kelis kartus vis eidama pasitikslinti, kada pagaliau sulauks savo eilės, L. Bendorytė pareigūnų buvo pasiųsta ten, kur Lietuvoje ir Ukrainoje įprasta siųsti Rusijos karo laivus. Tiesa, patikros procedūras atliekantys pasienio darbuotojai buvo gerokai malonesni nei tie, kurie dirba su eilės laukiančiais, pirmumo eiles įsigyti norinčiais žmonėmis.
Dar laukdama savo eilės įvažiuoti į Lietuvą, laukiančių būryje L. Bendorytė pasakojo mačiusi nemažai užsieniečio šalių vėliavomis pažymėtų automobilių numerių – buvo lietuvių, latvių, danų, tačiau nemažai ir baltarusių. Anot klaipėdietės, eilėje galėjo būti maždaug tik apie 20 proc. automobilių ne baltarusiškais numeriais.
Kai kuriems išvykti bandantiems šios šalies gyventojams neprognozuojama laukimo trukmė kėlė nemažai nerimo. Buvo tokių žmonių, kurie jau tą pačią dieną, tam tikru metu turėjo būti Lietuvos migracijos tarnybose ir bandyti gauti leidimą gyventi mūsų šalyje. Nepasirodę laiku jie rizikavo prarasti šią galimybę, o norint ir vėl ją gauti, visus tam reikiamus dokumentus, reikia įveikti nemažai kliūčių pačioje Baltarusijoje bei sumokėti.
Pati klaipėdietė sakė neleidusi sau pasiduoti panikai dėl to, kad galbūt laukia ir dar daugiau nemalonumų, nes tikėjo, jog, kad ir kas nutiktų, kitos šalies pilietei grįžti namo Baltarusija neuždraus.
Vis dėlto L. Bendorytė neslepia – lengviau atsikvėpė tik įvažiavusi į Lietuvos teritoriją.
„Sustojau degalinėje, atsisėdau ant žemės, paleidau šunį pavaikščioti ant žolės ir galvoju: pagaliau. Kadangi tenka dirbti ir užsienyje, visada džiaugiuosi grįždama į Lietuvą. Ir nesuprantu žmonių, kurie keikiasi, kad čia pas mus kažkas blogai. Tikrai pas mus nėra blogai. Mes čia esame žmonės ir mus laiko žmonėmis. Kiekvieną kartą, kai grįžtu, nuoširdžiai džiaugiuosi, bet šįkart kirtus sieną man net ašaros kaupėsi. Mama rašė: „Būsi Lietuvos žemėje, lipk, bučiuok žemę.“ Tikrai toks noras buvo“, – sakė L. Bendorytė.
Režimas neatlyžta: į kalėjimą siunčia net už aprangos detalę
Dabar klaipėdietė tvirtina, kad dar vienai kelionei į Baltarusiją nebesiryžtų ir taip pat pastebi, kad neteisėto prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdomoje šalyje apima labai keistas jausmas.
Kiek L. Bendorytei teko bendrauti su bičiuliais ar nepažįstamais žmonėmis, visi atrodė draugiški ir pasiruošę padėti, adekvačiai vertinantys tiek savo šalies valdžią, tiek Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, tačiau būdama Baltarusijoje pašnekovė sakė nuolat jutusi tam tikrą priespaudos, diktato atmosferą.
„Pati atmosfera negera, bet žmonės labai stiprūs. Greičiausiai, jeigu mūsų valdžia būtų tokia bloga, kokią jie turi, mes nebūtume tokie laimingi. Mes palyginti labai gerai gyvename. Draugai pasakojo, kad negali išeiti į gatvę, vilkėdamas tam tikrą drabužį. Pavyzdžiui, mergina, kuri mūvėjo baltomis kojinėmis su raudona juostele, gavo dvejus metus kalėjimo. Už komentarą po straipsniu kita mergina taip pat gavo dvejus metus. Žmonės bijo kažkur kažką pasakyti, nes mato tokius pavyzdžius“, – apie neegzistuojančią žodžio, saviraiškos laisvę Baltarusijoje pasakojo šią šalį aplankiusi klaipėdietė.
Kaip ir galima tikėtis, šalyje uždrausti ir bet kokie Ukrainos palaikymo simboliai, čia neegzistuoja ir žodis „karas“, skelbiama, kad Rusija Ukrainoje vykdo „specialiąją operaciją“.
„Žmonės sakė, kad negali vilkėti nieko, kas yra geltona ir mėlyna, lygiai taip pat, kaip balta ir raudona. Nes iš karto gauni baudžiamąją atsakomybę, net ne baudą. Jie bijo. Iš pradžių dar jautėsi drąsiai ir bandė kovoti, bet kai viskas pasidarė taip, kad tu net pasakyti žodžio negali ir esi uždarytas…“, – sakė L. Bendorytė.
Tiesa, dalis baltarusių dar nepraranda ryžto kovoti su A. Lukašenkos režimu, renkasi į mitingus ir protestus, tačiau sulaukia jėgos struktūrų atkirčio.
Pareigūnas, saugojęs A. Lukašenkos aplinką, palydėjo necenzūriniais žodžiais
Savaitę Minske leidusi L. Bendorytė gyveno rajone, kur stovi A. Lukašenkos pamėgtas viešbutis – čia diktatorius atvyksta pietų ar vakarienės. Tuo metu būna visiškai uždaromos gatvės, kuriomis rieda neteisėto prezidento automobilis, dirba gausios jėgos struktūrų pajėgos.
Su vienu iš jų L. Bendorytei teko pabendrauti akis į akį jau prieš pat išvykstant namo, mat lietuvei jau susiruošus į Lietuvą, A. Lukašenka kaip tik atvyko į minėtą viešbutį ir tuo metu eismas tam tikroje miesto dalyje buvo uždraustas.
„Sustabdė mane policininkas ir labai grubiai liepė suktis ir važiuoti iš čia. Aš paaiškinau, kad esu ne vietinė ir nežinau, kaip man apvažiuoti šią uždarytą miesto dalį, paprašiau paaiškinti, padėti. Į šiuos žodžius jis man atšovė: „Aš tau sakiau, varyk n*** iš čia.“ Pabėgo toliau ir man dar nespėjus nuvažiuoti, grįžo ir šaukdamas dar kartą tą patį pakartojo. Skubiai apsisukau, sustojau kažkur ir svarsčiau, ką daryti, sustabdžiau šaligatviu ėjusį jaunuolį, paklausiau, kaip man išvažiuoti, jis išklausė ir sako: „Na ką, vėl tas kvailys valgyti atvažiavo?“, – pasakojo L. Bendorytė.
Savo šalyje – lyg įkaitai: vienintelė realiausia išvykimo kryptis yra Turkija
L. Bendorytė tvirtino, kad baltarusiai, su kuriais jai teko bendrauti būnant šioje šalyje, nepaliko jokio blogo įspūdžio – užkalbinti visuomet noriai bendravo, buvo linkę padėti, nesijautė ir neigiamo požiūrio į Lietuvą.
„Jie patys nelabai patenkinti savo šalimi, nepatenkinti valdžia. Ta tema, kas čia vyksta, tikrai yra skaudi visiems. Kiek bendrauju su draugais, jie sako, kad jeigu dabar turėtume galimybę išvažiuoti, tikrai viską mestų ir dingtų iš ten“, – pastebėjo pašnekovė ir pridūrė, kad galimybių išvykti ieško ne tik jauni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės.
Vis dėlto dabar baltarusiams išvykti iš šalies – labai sudėtinga, mat smarkiai apribotas vizų išdavimo procesas. Norintys turistiniais tikslais išvykti į Europą pasakojo, jog jaučiasi tarsi dalyvaujantys loterijoje dėl to, kiek valdžios struktūros nuspręs, jog prašantiems verta leisti atostogauti svetur.
„Dabar padavus dokumentus turistiniais tikslais išvažiuoti – nežinia, kiek tų dienų gausi. Tas konsulas, kuris sėdi ir spaudus ant dokumentų dėlioja, skiria tau dienų pagal nuotaiką: vieniems penkias, kitiems dešimt, dar kitiems skiria savaitę ar pusę metų. Visiškai loterijos principu. Manau, taip sudėliota tokiu tikslu, kad tiesiog niekas niekur nevyktų: uždaryti ir bandyti kontroliuoti. Paduoti dokumentus vizai gauti kainuoja apie 400 eurų. Tai yra daug piliečiams“, – sakė L. Bendorytė ir pridūrė, kad vizą darbui gauti dar sunkiau.
Daugiausiai galimybių baltarusiai turi išvykti į Turkiją, tad ši šalis yra kone vienintelė atostogų kryptis, nors pailsėti čia ir labai brangu – dviem žmonėms atostogos kainuoja apie 3,5 tūkst. eurų.
Dabar, stebėdami Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, baltarusiai nerimauja ir dėl savo ateities. Neabejojama, kad Baltarusijai oficialiai įsitraukus į karą būtų paskelbta mobilizacija ir tuomet visi jauni vyrai būtų verčiami vykti į Ukrainą ir kariauti agresoriaus pusėje.
„Visi draugai sakė, kad nenori. Ir aišku, kad tai būtų daroma prievarta. Aišku, gali „šakotis“, bet turbūt nelabai „prisišakosi“. Visi bando bėgti ir bando važiuoti, kad tik neįkliūtų“, – pastebėjo L. Bendorytė.
Aukštas pragyvenimo lygis ir žemos kainos – melas
Bičiuliai, kuriuos L. Bendorytė lankė Minske, jai pasakojo, kad Baltarusijos žiniasklaidoje vis pasirodo Lietuvos vardas. Neseniai aptariant tranzito į Kaliningradą klausimą, buvo skelbiama, jog Lietuva savo veiksmais neva provokuoja Rusiją ir Baltarusiją, kursto karą, prašosi būti okupuota.
Vis dėlto tiek klaipėdietės draugai, tiek jų aplinkos žmonės tvirtino, kad daug baltarusių netiki tokia valdžios propaganda.
„Aišku, visada yra žmonių, kurie tiki nesąmoninga informacija. Bet tie, kurie yra adekvatūs, juokiasi. Netiki, kad Lietuva kursto“, – sakė L. Bendorytė.
Tiesa, Baltarusijoje, kitaip nei Rusijoje, vis dar veikia, nors ir yra kiek apriboti, ir mums įprasti socialiniai tinklai, pasiekiami užsienio žiniasklaidos tinklapiai, tad gyventojai nėra izoliuoti nuo tikrųjų naujienų ir patys gali atskirti šalyje skleidžiamą propagandą.
Vaikštant Minske lietuvei į akis krito pedantiškai sutvarkyti parkai ir kitos miesto erdvės, tačiau tai – tik apgaulingas gerovės įspūdis. Nors propagandos mašina jau ne kartą gyrėsi žemomis kainomis Baltarusijoje, skelbta ir apie tai, kad lietuviai į šią šalį vyksta pigių maisto produktų, L. Bendorytė ši mitą neigia.
„Kainos nėra tokios žemos, kaip kalbama. Jos yra tokios, kaip pas mus. Kavinėse, restoranuose – tas pats, kaip eitumėte pas mus prie Danės pavalgyti. Ten tikrai nėra pigu. Darbo užmokestis niekuo nėra pasikeitęs, ten yra normalu gauti 250–300 eurų, o nuomos ar nekilnojamojo turto kainos yra nemažos. Mes nekilnojamąjį turtą galime įsigyti su banko paskola ir turėti 2 proc. palūkanas ir kiti skundžiasi, kad čia yra daug. Pas juos yra apie 20–30 proc. metinės palūkanos. Pas juos galima gauti nemokamą būstą, bet turi turėti 3 vaikus ir dirbti valstybės labui. Kiek man pasakojo, labai daug pareigūnų, kurie mitinguose ėjo valstybės pusėje, gavo naujos statybos būstus“, – dėstė pašnekovė.
Lietuvė pastebėjo, kad tam tikri vietoje pagaminti produktai galbūt ir yra kiek pigesni arba kainuoja tiek pat, kiek atitinkami Lietuvoje, tačiau tos prekės, kurių galima rasti ir Lietuvoje, kainuoja gerokai brangiau nei mūsų šalyje.
„Pavyzdžiui, visiems gerai žinomas žaliame butelyje supilstytas gazuotas vanduo pas mus kainuoja apie 1,5 euro, ten – apie 6 eurus. Alkoholio kainos labai didelės. Pigiausias vynas, kurį radau, kainavo 12 eurų. Pas mus tikrai gali rasti kur kas pigiau ir kokybiškesnį. Lentynose mačiau ir lietuviškų produktų, pavyzdžiui, sūrį „Džiugas. Jo kaina yra 5 eurai“, – pasakojo pašnekovė.
Vis dėlto, anot L. Bendorytės, susidaro įspūdis, kad baltarusių neviltis dėl tokių jų gyvenimo sąlygų nėra užvaldžiusi, atrodo, kad žmonės prie tokios kasdienybės tiesiog įprato ir bando gyventi – eiti į darbus, auginti vaikus, pasidžiaugti tuo, ką turi.
