Žemaitė buvo išskirtinė asmenybė – kitokia ji buvo valstietiškoje aplinkoje, o iš inteligentų išsiskyrė ryšėdama skarelę, tapusią jos asmenybės ženklu. Rašytoja kėlė moterų teisių klausimus, būdama JAV rinko aukas nukentėjusiems nuo karo ir ten sutraukdavo tūkstantines minias. Sulaukusi 65 metų, Žemaitė įsimylėjo 30 metų jaunesnį vyrą, o, praleidusi 10 dienų vienutėje Lukiškių kalėjime, sakė: tai – kaip degtinės stiklelį išlenkti.
„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
Taip pat skaitykite
Dabar pastebime Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės) atgimimą – apie ją kuriamos dainos, o skarelė jau tapusi jos simboliu.
Humanitarinių mokslų daktarė, vyresnioji Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Ramunė Bleizgienė pažymi – iš 19 a. pabaigos–20 a. pradžios moterų Žemaitė susilaukia daugiausiai dėmesio.
„Manau, Žemaitės atgimimas daugiau susijęs su jos asmenybe nei su kūryba. (...) Jos gyvenimo istorija ir asmenybė tam tikra prasme įkūnija daug dalykų, kurie yra būdingi moderniam žmogui“, – svarsto humanitarinių mokslų daktarė.
Trys Žemaitės gyvenimai
Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad Žemaitė buvo ypatinga asmenybė, nugyvenusi tris gyvenimus. Žemaitė gimė nusigyvenusių bajorų šeimoje, tačiau autobiografijoje rašytoja pabrėžė, kad jos tėvas – bajoras, o mama ne kartą minėjo savo aukštą kilmę.
Nors tėvų šeimos gyvenimas mažai skyrėsi nuo labiau pasiturinčių valstiečių, jie laikė save bajorais. Žemaitė, kaip ir kitos bajoriškos kilmės moterys, buvo mokoma namuose: tėvas dukras namuose mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, vėliau Žemaitė tęsė mokslus gyvendama neseniai mirusio tėvo brolio Stanislovo namuose Šėmų dvarelyje.
Pradėjusi tarnystę Džiuginėnų dvare, mergina susipažino su buvusiu baudžiauninku Laurynu Žymantu. Po jųdviejų santuokos prasideda antrasis Žemaitės gyvenimo etapas, pasakoja R. Bleizgienė.
49 metų sulaukusios Žemaitės gyvenimo lūžis, kai ji pradeda rašyti, tam tikra prasme įkūnija ir dabar ne vieno patiriamą radikalų gyvenimo pokytį.
„Žemaitė tampa tikra valstiete, vienas po kito gimsta vaikai, kas kelerius metus jie keliasi iš vienos vietos į kitą, nes neturi savo ūkio, neturi žemės. Iš kai kurių apsakymų, kurie, galima spėti, turi autobiografinį pamatą, galima suvokti, koks sunkus ir vargingas buvo šeimos gyvenimas“, – priduria Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Kaip aiškina ji, po vyro mirties Žemaitė įsitraukia į lietuvių inteligentų gretas, vis labiau gali įsitraukti į kultūrinę ir visuomeninę veiklą, o svarbiausia, būdama beveik 50 metų, Žemaitė pradeda kurti.
„Šiek tiek pajuokaudama galiu sakyti, kad Žemaitės gyvenimo istorija primena modernaus žmogaus savęs paieškos naratyvą. Šiuolaikiniai vidurio amžiaus žmonės dažnai dar kartą įvertina savo gyvenimą, supranta, kad nori daryti visai ką kita, pavyzdžiui, išvažiuoja į Balį ar nusprendžia keliauti aplink pasaulį. 49 metų sulaukusios Žemaitės gyvenimo lūžis, kai ji pradeda rašyti, tam tikra prasme įkūnija ir dabar ne vieno patiriamą radikalų gyvenimo pokytį“, – svarsto R. Bleizgienė.
Anot jos, iš ūkio darbų ir valstietės gyvenimo Žemaitė pakyla „kaip feniksas iš pelenų“ ir pamažu įsilieja į lietuviškai rašančiųjų gretas, vėliau atvažiuoja į Vilnių, dalyvauja įvairiuose kultūriniuose renginiuose, parodose, drąsiai šias kultūrines patirtis reflektuoja, savo mintis skelbia laikraščiuose.
Ištikimybė skarelei ir modernių klausimų kėlimas
Žemaitė buvo žmogus, iki galo nepritapęs nė vienoje aplinkoje. Ji buvo išsiskirianti asmenybė, akcentuoja R. Bleizgienė.
Kitokia Žemaitė buvo valstietiškoje aplinkoje – kaip pasakojo jos kaimynai, šios moters laikysenoje ir veiksmuose buvo matyti bajoriškos kilmės įspaudas.
„Ji kitaip rengėsi, rūkė papirosus, jos kaimynai ją atsimena kaip labai energingą, jai viskas labai rūpėjo, net su vaiku ant rankų eidavusi į „vakaruškas“. Įsivaizduoju, kad jos asmenybės charizma išryškėjo jau ir tada, gyvenant valstietišką gyvenimą“, – teigia R. Bleizgienė.
Patekus į inteligentų aplinką, Žemaitės taip pat sunku nepastebėti – čia ji išsiskiria ryšėdama skarelę.
„Žemaitė galėjo skarelę nusirišti, bet sprendimas ją dėvėti tapo jos asmenybės ženklu, būdu išsiskirti iš aplinkos, būti kitoniška ir svarbiausia – solidarizuotis su valstietija. Ištikimybė skarelei – sąmoningas tapatinimasis su valstiečiais kaip socialine visuomenės grupe“, – pažymi vyresnioji Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja.
Jos teigimu, tuo metu Žemaitė buvo labai moderni – kėlė klausimus, kurie dabar suprantami kaip feministiniai. Ji kalbėjo apie tai, kad moterys uždirba mažiau nei vyrai, kad, pastojus netekėjusiai merginai, vyras gali visiškai laisvai neprisiimti atsakomybės, kad tai tampa tik merginos problema.
„Sakytume, tokie patys klausimai, tos pačios problemos, kurios aktualios iki šiol. (...) Buvo kelta netgi kontracepcijos ir vaisingumo planavimo tema, ji pastebėjo, kad tai kažkodėl yra tik moteris liečiantis klausimas, moterų problema, o vyras tarsi su tuo niekaip nėra susijęs.
Žemaitė galėjo skarelę nusirišti, bet sprendimas ją dėvėti tapo jos asmenybės ženklu, būdu išsiskirti iš aplinkos, būti kitoniška ir svarbiausia – solidarizuotis su valstietija.
Netgi dabartiniame kontekste didžiojoje daugumoje diskusijų vaisingumo planavimas ir toliau lieka tik moterų problema, niekaip nesusijusi su vyrais. Žemaitės kalbose šio klausimo svarstymas iš esmės yra toks pat šiuolaikiškas kaip ir dabartinėse diskusijose“, – pastebi R. Bleizgienė.
JAV sutraukdavo tūkstantines minias
Žemaitės kūrybos dėmesio centre taip pat yra moteris. R. Bleizgienės manymu, rašytojos dėmesys moterims buvo padiktuotas asmeninės patirties. Vėliau, priduria ji, Žemaitei įtaką darė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – bendraujant su ja, Žemaitės feministinis sąmoningumas įgauna aiškesnes formas, atsiranda konceptualesnių būdų įvardyti moterims aktualias problemas.
Kartu su G. Petkevičaite-Bite Žemaitė 1907 metais dalyvavo pirmajame moterų suvažiavime Kaune, 1908 metais abi važiavo į Visos Rusijos moterų suvažiavimą Peterburge.
Per pirmąjį pasaulinį karą Žemaitė įsitraukia į pabėgėlių paramos veiklą. Susiorganizavus Vilniaus lietuvių komitetui nukentėjusiems nuo karo šelpti, Žemaitė vadovauja prieglaudai Antakalnyje – jos žinioje yra 60 vaikų ir 17 motinų.
Būdama 70 metų, Žemaitė kartu su Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra išvyksta į JAV rinkti aukų karo pabėgėliams.
Ji pasižymėjo kaip puiki kalbėtoja, spaudoje buvo rašoma, kad ateidavo tokios minios žmonių jos paklausyti, kad dalis jų tiesiog netilpdavo į sales.
„Kelionė buvo ilga ir sunki, į Niujorką jie atplaukė 1916 metais kovo 10 dieną. Teigiama, kad Žemaitė su Bulotomis keliavo iš vienos lietuvių kolonijos į kitą, pasiklausyti į užjūrį atvykusios rašytojos suplaukdavo tūkstantinės minios. (...)
Ji pasižymėjo kaip puiki kalbėtoja, spaudoje buvo rašoma, kad ateidavo tokios minios žmonių jos paklausyti, kad dalis jų tiesiog netilpdavo į sales. Tai atrodo neįtikėtina – stebina rašytojos drąsa ir pasitikėjimas savimi“, – žavisi R. Bleizgienė.
Būdama JAV, Žemaitė aplankė apie 100 lietuvių bendruomenių, kalbėjo įvairiomis temomis, taip pat ir moterų teisių, vardija R. Bleizgienė. Vėliau, likusi Čikagoje, Žemaitė aktyviai dalyvavo moterų veikloje.
„Jos feministinis angažuotumas turėjo biografinį, asmeninį pamatą, dėmesys moterims, jų rūpesčiams pasirodo pirmiausia jos kūriniuose, o vėliau tie klausimai iškyla jos publicistikoje, sakomose kalbose“, – teigia R. Bleizgienė.
Nepalankus vyro požiūris
Kaip pasakoja R. Bleizgienė, Žemaitės kūryba nuo pat pradžių sulaukė didžiulio palaikymo: „Nežinia, kaip jos gyvenimas būtų klostęsis, jei gana anksti nebūtų miręs jos vyras.
Didžiausia kliūtis jos kūrybos pradžioje buvo vyro nepalankus požiūris ir, kaip galima spėti iš kaimynystėje gyvenusių žmonių atsiminimų, kai kurių jų pašaipus pradedančiosios rašytojos vertinimas. Bet iš esmės reikia pasakyti, kad, kadangi 19 a. pabaigoje lietuviškai rašančiųjų labai trūko, dominavo požiūris, kad lietuvių literatūra dar tik kuriasi, Žemaitė sulaukė labai didelio palaikymo.“
Pasak humanitarinių mokslų daktarės, itin didelio palaikymo Žemaitė susilaukė iš jaunų inteligentų, pavyzdžiui, Povilo Višinskio, Petro Avižonio, Jono Jablonskio. Daugiau nesupratimo buvo artimiausioje aplinkoje.
„Žemaitės kūryba buvo labai laukiama: rašytoja sulaukė didelio palaikymo ir patvirtinimo, kad gerai rašo, ji buvo skatinama toliau rašyti. Aišku, išlikę laiškai liudija, kad jos vyras pyko dėl rašymo. Iš pradžių ji rašydavo tik vakarais, po visų ūkio darbų, o vyras priekaištaudavo, kam veltui ji žibalą degina“, – kalba R. Bleizgienė.
Kritikai buvo atspari
Žemaitės veikla, santykiai su jaunaisiais inteligentais susilaukė pašaipos ir iš kaimo aplinkos. Aplinkiniai juokėsi, kad sena moteris vazojasi su „studenčiokais“, vadinamaisiais litvomanais. Kaip atkreipia dėmesį R. Bleizgienė, tuo metu žodis „litvomanas“ turėjo neigiamą potekstę, lietuviška visuomeninė veikla buvo laikoma manija, t. y. tam tikru pamišimu.
„Žemaitė buvo laikoma mažų mažiausiai keistuole, bet abejoju, ar tai jai pačiai buvo kliūtis rašyti“, – priduria pašnekovė.
Pasak R. Bleizgienės, ypatingą žavesį kelia Žemaitės kūrybingumas ir atsparumas nepalankiam aplinkos požiūriui ar kritikai – jei ji sumanydavo, tai ir padarydavo.
„Yra ryškus, ypač pirmųjų kūrinių, redagavimo ženklas. Redaktoriai ne tik keitė svetimybes ar tarmybes bendrinės kalbos formomis, bet ir išmesdavo teksto gabalus. (...) Po Antrojo pasaulinio karo rengiant pakartotinį Žemaitės „Raštų“ leidimą, buvo svarstoma, ar tie kartais pagrįsti, o kartais ir nepagrįsti jos kūrybos taisymai ją labai traumavo.
Įdomus fenomenas – taip, ji taisymus priimdavo, bet toliau pramaišiui vartodavo ir senas, ir naujas formas. Kad ją būtų paveikę, kad ji būtų išsigandusi, kad nemoka lietuviškai rašyti, to tikrai nebuvo. Ji rašė, mėgino suktis iš tos padėties“, – pasakoja R. Bleizgienė.
Sulaukus 65 metų – užgimusi meilė jaunesniam vyrui
R. Bleizgienė pažymi, kad Žemaitė savo gyvenime patyrė didžiulių pokyčių: pirmas didžiulis visuomenės pokytis buvo 1861 metais panaikinta baudžiava, greitai po to prasidėjęs 1863–1864 metų sukilimas, devintą dešimtmetį įsibėgėjęs modernus lietuvių tautinis sąjūdis. Iš tiesų tai buvo didžiulio masto įvykiai, vertę žmones nuolat keisti požiūrį į save ir pasaulį, pastebi pašnekovė.
„Žemaitės gyvenimo istorija rodo nuolatinį jos keitimąsi. (...) Kai keičiasi istorinės aplinkybės, vyksta grandioziniai istoriniai lūžiai, jei kartu su jais keitiesi, išlieki. Žemaitė ne tik keisdamasi išliko, ji sugebėjo būti aktyvi, stovėti pirmose gretose žmonių, įgyvendinusių esmines visuomenės permainas.
Bajoriškos kilmės moteriai ištekėti už buvusio baudžiauninko, kaimo moteriai įsitraukti į tautinį sąjūdį, pradėti rašyti – visa tai liudija Žemaitės neįtikėtiną energiją, galią keistis.
Reikia suvokti, kad Žemaitė buvo vyresnė, į penktą dešimtį įžengusi moteris, kai ji tapo svarbia besikuriančio lietuviško kultūrinio, visuomeninio gyvenimo figūra. Juk ir dabar mums nėra lengva keistis, kai vyksta didžiulės permainos. Manau, kadangi ji turėjo stiprų vidinį pamatą, ši moteris gana lengvai galėjo keistis nesugriūdama, visiškai nesulūždama“, – svarsto R. Bleizgienė.
Žemaitė ne tik keisdamasi išliko, ji sugebėjo būti aktyvi, stovėti pirmose gretose žmonių, įgyvendinusių esmines visuomenės permainas.
Pasak humanitarinių mokslų daktarės, dabar žmones žavi ir Žemaitės meilės istorija, kai Žemaitė, būdama 65 metų, įsimylėjo daugiau nei 30 metų jaunesnį Konstantiną Petrauską.
Žemaitės laiškai šiam vyrui yra to aistringo išgyvenimo liudininkai, ji rašė: „Mano! Mano! Mano ir dar mano vaikeli“, „Man ilgu! Man ilgu. Ir kam ir dar kam man reikėjo taip širdį sau suėsti.“
Yra ir kita šios istorijos pusė – nutrūkus santykiams su Žemaite, Konstantinas mergino jos anūkę, bet pastarajai jis pasirodęs per senas. Tada jis galiausiai pasipiršo Žemaitės dukrai ir ją vedė: „Šis jos gyvenimo faktas taip pat jaudina žmones, žadina smalsumą, manau, ši meilė paneigia stereotipinį įsivaizdavimą, kad vėlyvame amžiuje jau nebeįmanoma išgyventi ypatingų jausmų, patirti aistros“, – pabrėžia R. Bleizgienė.
10 dienų vienutėje – „kaip degtinės stiklelį išlenkti“
Būdama beveik 70 metų, Žemaitė maždaug dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime. Kaip pasakoja R. Bleizgienė, tada Žemaitė dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje, manoma, kad į kalėjimą pateko už politinį straipsnį.
Savo patirtį Lukiškėse Žemaitė aprašė kūrinyje pavadinimu „Kalėjime“. Anot R. Bleizgienės, šiame apsakyme Žemaitė aprašo, kaip atsidūrė areštinėje, vėliau – Lukiškėse, ten apie 10 dienų praleido vienutėje.
„Ji žinojo, kas jai priklauso, kaip suprantu, vienutę ji traktavo kaip privalumą, nes areštinėje buvo pavojinga – negalėjai nieko savo turėti, tave galėjo apvogti. (...) Žemaitė sakė, kad 10 dienų – kaip degtinės stiklelį išlenkti.
Po kalėjimo ji apsirgo plaučių uždegimu, tada buvo kovo pradžia, tad galima įsivaizduoti, kad ten tikrai buvo šalta, o jos plaučiai buvo silpni. Tačiau ji per daug to nesureikšmino – pabuvo, atsėdėjo, dar aprašė, kas ten įvyko, bet tai tikrai nebuvo, kaip dabar sakytume, trauminė patirtis. Čia ypatingas Žemaitės gyvybingumas – tam tikrų dalykų nesureikšminti, nemaloni patirtis, atbuvo, važiuojam toliau“, – šypsosi R. Bleizgienė.
