Tai, kad Europos Komisija ėmė rengti naujas gaires, kaip turėtų būti įgyvendinamos sankcijos tranzitui į Rusijos eksklavą, pasak Dalios Grybauskaitės, reiškia tik viena – Lietuva neviešai su tuo sutiko dar per Europos Vadovų Tarybą, kurioje dalyvavo prezidentas. Lietuva šiuo metu konsultuojasi su Europos Komisija dėl tranzito į Kaliningradą sankcijų. Premjerė dar antradienį pabrėžė, kad Komisijai išsakyta nemažai pastabų, nes atsiųstame dokumente daug neaiškumų. „Dienos temoje“ buvusi šalies vadovė aptarė ir tokius svarbius klausimus kaip NATO karių skaičiaus didinimas Baltijos šalyse bei Lenkijoje ir Rusijos karo veiksmus Ukrainoje.
– NATO susitikimas ir dabar aiškūs rezultatai – kaip juos vertinate?
– Vertinu gerai, esu įsitikinusi, kad tai galėjome padaryti kiek ir anksčiau, nes karas vyksta jau ketvirtas mėnuo. Galiu tik įvertinti taip – Putinas stiprina ir augina NATO raumenis, turime už tai, ko gero, ironiškai jam padėkoti.
– Lietuva iš Madrido irgi laukia gerų žinių dėl brigados, nes dabar aišku, kad reikia ne atgrasymo, o apginamumo planų. Aiškėja, kad brigada Lietuvoje iškart nebus dislokuota – tai svarbu, jūsų manymu?
– Manau, kad reikėtų žiūrėti į visų priemonių visumą, o tai reiškia ir oro gynybos sistemos, ir ginkluotės išankstinė dislokacija arti Lietuvos arba pačioje Lietuvoje. Taigi, ko gero, ne tiek karių skaičius, kiek ginkluotės ir kokios ginkluotės buvimas Lietuvoje labai svarbu, ypač oro gynybos. Matome, kad karas pradžioje vyksta raketinio apšaudymo būdu ir apsaugos filtrą danguje virš Lietuvos yra būtina padaryti, todėl labai svarbi pirmiausia ginkluotė, o palaipsniui didės, be jokios abejonės, ir karių skaičius. Turime 2 paralelias batalionų didėjimo linijas: brigada, vadovaujama Vokietijos, taip pat JAV papildomi karių skaičiai. Išties tendencija gera, bet reikės labai įdėmiai ir daug investuoti, kad atliktume savo namų darbus ir primintume mūsų partneriams dabar priimamus įsipareigojimus.
– Dėl Kaliningrado tranzito. Iki praėjusio ketvirtadienio lyg viskas buvo aišku: sankcionuotos prekės per Lietuvos teritoriją vykti negali, dabar laukiame Europos Komisijos išaiškinimo, ar tikrai negali? Kas atsitiko?
– Taip pat stebiu šiek tiek iš šono, jau neturiu tokios išsamios informacijos, todėl nenorėčiau komentuoti, nes ne viską žinau ir būtų nekorektiška. Tik vieną dalyką galiu pasakyti – be Lietuvos sutikimo jokių pokyčių būti negali.
– Dabar Lietuva nusiuntė paaiškinimus į EK raštą, jog nesutinka su išaiškinimu, kad sankcionuotos prekės galėtų važiuoti. To užteks, kad tos prekės nevažiuotų?
– Galiu pakartoti, kad Lietuva turi ne tik siuntinėti nuomonę, bet jau turėjo ką tik įvykusiame EVT pasakyti savo griežtą poziciją.
Jeigu ji nebuvo išsakyta ir durys liko atviros įvairioms interpretacijoms bei įvairių popieriukų siuntinėjimui, tai jau čia ir Lietuvos problema.
– Jei EK išaiškins, kad tranzitas galimas, ar tai reikš tam tikrą Lietuvos išdavystę?
– Kartoju – be mūsų sutikimo jokie pokyčiai vykti negali. Jeigu atsirastų kažkokių pasiūlymų, vadinasi, neviešai, bet Lietuva sutiko.
– Nuomonė, kuri išsiųsta pirmadienį, nėra pavėluota?
– Be abejo, kad pavėluota – neturėjo šitas procesas iš viso prasidėti.
– Dabar turėsime du išaiškinimus: vienas iki praeitos savaitės, jog gali važiuoti, ir dabar laukiam antrojo. Kuriuo vadovautis?
– Lietuva turi vadovautis savo interesais, ypač saugumo, bei Konstitucija. Tą pareigą turėjo atlikti mūsų vadovaujantys asmenys.
– Karas Ukrainoje. Amerikiečių žiniasklaida antradienį paskelbė, kad Baltieji rūmai jau svarsto ir pesimistinius scenarijus dėl karo Ukrainoje: šaliai nepavyks atsiimti okupuotų teritorijų net su didesniu ginklų tiekimu. Kiek tai realu?
– Apskritai karo eiga demonstruoja Vakarų tūpčiojimą ir klupčiojimą. Karo trukmė taip pat rodo, kad Vakarai ne iš karto išdrįso, o kai išdrįso, – nepakankamai. Įranga ir ginkluotė iš tiesų vėluoja, yra ne ta, jos nepakanka ir ji ne tokios kokybės, kad Rusija būtų nugalėta Ukrainoje. Taigi, apskritai karo eiga yra Vakarų valstybių neapsisprendimo, krūpčiojimo rezultatas. Jeigu įvairių šaltinių spėliojimai pasitvirtins, tai tik Vakarų kaltė ir jų apsisprendimo padarinys. Ukrainiečiai didvyriškai kovoja ir gali sustabdyti Rusiją savo kovos lauke, nepavyks, galima bus kaltinti tik mus pačius, vakariečius. Norėčiau paminėti, kad ir kokie būtų Madrido supersusitarimai dėl apginamumo didinimo rytiniame NATO flange, didžiausias ir geriausias apginamumas būtų pasiektas, jeigu Rusijos kariuomenė būtų sumušta ir būtent Ukrainos kovos lauke ją ištiktų didelis pralaimėjimas, kuris gerokai apmalšintų ateities imperialistines ambicijas. Čia yra geriausias saugumo garantas, daug didesnis negu tai, ką gausime Madride.
– Anksčiau sakėte, kad NATO daro didelę strateginę klaidą, delsdama įsitraukti į konfliktą. Ar šį sprendimą, jūsų manymu, vis tiek reikės priimti ateityje?
– Jeigu Vakarai apsispręs atiduoti dalį Ukrainos ir toliau nesikiš; jeigu mes, Vakarai, apsispręsime, kad imperialistiniam agresoriui, brutaliam teroristui Ukrainos atiduoti negalima, nes tai tada primins situaciją prieš Antrąjį pasaulinį karą, kuris tik sukėlė dar didesnę didžiulio Pasaulinio karo tikimybę; jeigu tai praleisime ir leisime daryti – taip, tai bus didžiulė Ukrainos išdavystė. Svarbiausia, kad tai būtų ir mūsų pačių išdavystė, nes tai reikštų, kad imperialistas ir toliau mėgintų judėti, grasinti ir, be jokios abejonės, karo galimybė išplistų ir į mūsų kraštus.
– Jūs vis dar matote grėsmę, kad Vakarai gali apsispręsti atiduoti dalį Ukrainos Rusijai?
– Tokį ginklų tiekimą traktuoju kaip dalinį Ukrainos išdavimą.
– Ar bus tai pasakyta garsiai, nes mes girdime tų svarstomų scenarijų Baltuosiuose rūmuose, Prancūzijoje, galbūt ir Vokietijoje?
– Garsiai niekas neišdrįs pasakyti, bet mes galime tai įvertinti labai atvirai: ką reiškia toks ginklų tiekimas, ką reiškia tokios prognozės ir ką reiškia nepakankamai padėti Ukrainai apsiginti? Čia vertinti nėra ko, mes, piliečiai, tai galime daryti drąsiau, tuo labiau kad mūsų kritinis interesas – apginamumas Lietuvos, Baltijos šalių, Lenkijos. O tas apginamumas dabar siekiamas būtent karo lauke Ukrainoje, ne Madride. Madride – ateitis, o šiandien karas su agresoriumi vyksta būtent Ukrainoje ir mūsų tiesioginis apginamumas priklausys nuo to karo eigos ir rezultatų: kokia bus karo pabaiga, kaip ji bus įforminta, tai bus dalinis kompromisas ar pergalė, Rusijos nelaimėjimas? Kad ir kaip formuluotume, bet aišku viena: mums – Lietuvai, Baltijos šalims – saugumo garantija yra Rusijos pralaimėjimas, kad būtų sustabdytos Rusijos ambicijas ir ilgam.
– Be Vakarų ir mūsų pozicijų, yra dar ir Ukraina. Ar Ukraina galėtų sutikti su pasiūlymu paaukoti dalį dabar jau okupuotos teritorijos vardan taikos ir karo pabaigos, jeigu toks pasiūlymas būtų išspinduliuotas iš Vakarų?
– Ukraina, labai tikiuosi, niekada su tuo nesutiks. Didžiuojuosi tuo, kaip ukrainiečiai kovoja už savo valstybę. Manau, kad ir mūsų Baltijos šalims, ir visam rytiniam NATO flangui taip pat negalima su tokiomis sąlygomis sutikti.
– Rusija pastarosiomis dienomis sistemingai bombarduoja civilinius taikinius Ukrainoje: sekmadienį buvo Kyjivas, pirmadienį – prekybos centras Kremenčuke. V. Zelenskis kviečia pasaulį pripažinti ir vadinti Rusiją teroristine valstybe, bet Emmanuelis Macronas antradienį pareiškė, kad to nedarys. Kodėl ir kokias pasekmes pamatysime?
– Kai kurie politikai mėgina žaisti formuluotėmis. Man labai svarbu ne formuluotės, o mūsų, Vakarų šalių, veiksmai. Ar vadinsime teroristu, ar banditu, ar imperialistu, bet kokiu atveju jis – karo nusikaltėlis ir turime su juo elgtis kaip su karo nusikaltėliu, o taip nėra. Mėginame ieškoti sankcijose įvairių išimčių, bendrauti, aiškinome, kad tik jis nutrauks karą, tuoj pat visos sankcijos bus pašalintos – tiesiog yra svajonė gyventi kaip anksčiau. Bet tai neįmanoma, mes pamatėme veidą tokių žiaurumų, kokių po Antrojo pasaulinio karo nematė pasaulis, Europa, ir tokių santykių su Putino Rusija būti negalės. Todėl visos kalbos, iliuzijos, kaip apžaisti, nesuerzinti, išsaugoti jo veidą, – neretai mūsų silpnumo ir menkumo, deja, demonstracija. Labai apgailestauju, kad matome tokį Vakarų atskirų lyderių lyderystės nebuvimą arba silpnumą. Tuo naudojasi Putinas, jis juokiasi iš daugumos mūsų, iš mūsų dejavimo, iš mūsų ginklų tiekimo, iš mūsų viešų ginčų – tai, ko gero, pats prasčiausias vaizdas, kokį galėjome matyti Vakarų demokratijų pusėje. Madrido sprendimai – jau daug geriau, tai lyg ir raumenų demonstravimas, kad NATO ne tokia apglebusi ir suglebusi, kaip galėjome manyti arba Putinas manė, bet to nepakanka.
Realiai savo lyderystę demonstruojame kovos lauke Ukrainoje, o ji kol kas demonstruojama silpnai. Karo rezultatas rodo, kad Vakarų demokratijos nepakankamai kovoja ir nepakankamai padeda Ukrainai ne tik atsimušti, bet ir nugalėti bei išstumti Rusijos kariuomenę iš savo teritorijos. Kuo ilgesnis bus karas, tuo daugiau sunkmečio ir įtakų turėsime mes visi, nes jau ir dabar turime įvairių kryžių persipynusią situaciją, kai ekonomika lėtėja ir griūna recesijos link, tai pat matome ir maisto, energetinę krizę, infliaciją. Visa šita kombinacija tikrai sudėtinga, bet kuo ilgiau nepadėsime Ukrainai užbaigti karo, tuo sudėtingiau tas bumerangas grįš su visom pasekmėm ir mums. Kuo ilgesnis bus karas, tuo daugiau rizikuojame turėti ilgalaikį, sudėtingą užšaldytą konfliktą dalyje Ukrainos – tai būtų tikrai labai blogai ir skausminga su ilgalaikėmis pasekmėmis. Mes visi turėtume būti suinteresuoti karą užbaigti kuo greičiau, bet jokiu būdu ne per kompromisus, ne per teritorijos atidavimą, o per ginkluotės tiekimą ir nugalėjimą kovos lauke.
