Mariupolietė Marija Kutniakova kovo 16-ąją, kai buvo subombarduotas Mariupolio dramos teatras, ropštėsi per griuvėsius ieškodama ten buvusios mamos ir sesers, vildamasi, kad jos išgyveno. „Tuomet pamačiau moterį, kuri paklaikusiomis akimis po ką tik ištikusios tragedijos rovėsi nuo galvos plaukus“, – ką teko patirti tą lemtingą dieną buvusiems Mariupolio dramos teatre, pasakojo Marija.
Pati M. Kutniakova lemiamą akimirką buvo išlėkusi apie galimai atvyksiančius evakuacijos autobusus įspėti netoliese gyvenančio dėdės. O jau grįždama, vos po pusvalandžio, išvydo subombarduotą teatrą. Suvokusi, kad ten yra jos artimiausi žmonės, Marija nėrė į griuvėsius. Po paieškų garsiai šaukiant pavardę ji galėjo įkvėpti – gyvos.
Iš Mariupolio Marija su mama ir seserimi pėsčiomis išėjo kovo 17 dieną. Kone dvi savaites jos negalėjo ištrūkti iš okupuotų teritorijų, blaškėsi po pakelės kaimus ir miestelius.
Dabar, su mama ir seserimi gyvendama Vilniuje, M. Kutniakova nuotoliniu būdu dirba Ukrainos labdaros organizacijose. Iki plataus masto karo Mariupolyje ji dirbo žurnaliste, viešųjų ryšių atstove, laisvalaikiu vaidino teatre.
Neseniai pas jas atvyko ir iš kelių mėnesių Mariupolio okupacijos ištrūkęs pasiligojęs ir smarkiai sulysęs dėdė.
Su kaimynais persikėlė į laiptinę, alkį malšino sausainiais
Mariupolis Rusijos karinės agresijos taikiniu tapo pačioje kovo pradžioje – pirmomis plataus masto karo dienomis, o susprogdinto dramos teatro, kuriame buvo įsikūrę daugybė besislepiančių žmonių, tarp jų – vaikų, nėščių moterų, – nuotraukos apskriejo visą pasaulį.
Kovo 10-ąją į Marijos šeimos daugiabutį ir kaimyninius namus atskriejo „gradai“ ir išmušė skyles pastatuose taip sunaikindami dalį butų. Sužeistiesiems kiek įmanydami padėjo kaimynai. Medikų prisikviesti nebebuvo įmanoma, mat nebeveikė telefono ryšys.
Ukrainos kariai, anų aš nevadinu kariais, mums davė dėžę sausainių „Maria“, mes juos ir valgėme, užgerdami vandeniu, tiksliau kramtydami ledą, nes vanduo sušalo.
M. Kutniakova
Marijos mamos bute išdužo visi langų stiklai, išlėkė visos durys, kambariai virto nuolaužų krūva. Šeimą priglaudė kaimynai, kurių butas beveik nenukentėjo. Trijulė planavo čia pernakvoti ir kitą rytą persikelti pas dėdę, tačiau padėtis akimirksniu pasikeitė. Mikrorajonas tiesiog tapo tikra fronto linija. Kadangi butuose likti tapo nebesaugu, Marijos šeima su kaimynais persikėlė į laiptinę.
„Apšaudydavo kas valandą. Mes nekišdavome nosies į lauką, nekūrėme laužo, kad pasiruoštume maisto. Mes tiesiog sėdėjome koridoriuje. Ten nebuvo vietos atsigulti. Žinote, kaip kalėjime, kai visi susirikiavę guli ir paeiliui persiverčia ant kito šono. Buvo laba šalta. Mūsų visas maistas buvo virtuvėje, o ją susprogdino. Kaimynai turėjo tik kruopų, kurias juk reikia ruošti.
Vos išeini į lauką, apšaudo, leki atgal, atsiguli ant grindų ir meldiesi. Kariai – Ukrainos kariai, anų aš nevadinu kariais, mums davė dėžę sausainių „Maria“, mes juos ir valgėme, užgerdami vandeniu, tiksliau kramtydami ledą, nes vanduo sušalo“, – pasakojo mergina.
Ilgainiui visi suprato: apšaudymai vis dažnesni, kieme jau stovėjo Ukrainos tankai, joks stebukladarys neatskris, kad išgelbėtų, tad reikia kapstytis patiems.
Išvydo suniokotą miestą ir rusų tankus
Kovo 15 dieną Marijai pavyko prisijungti prie interneto, draugai jai pranešė, kad iš Zaporižios į Mariupolį atvyksta humanitarinis konvojus, tad po poros dienų evakuaciniai autobusai turėtų būti prie Mariupolio dramos teatro.
Mane apėmė panika, nežinojau kur dėtis. Susigūžiau. Išgirdau sprogimą kažkur. Iškvėpiau: šįkart man pasisekė.
M. Kutniakova
„Su kaimynais nutarėme, kad vos išaušus eisime prie teatro. Susirinkome svarbiausius daiktus – porą pledų, katės namelį, maisto likučius. Kai jau keliavome, už kelių kiemų išvydome rusų tankus. Įsivaizduokite, einate per savo miestą ir matote svetimus tankus, į jus šaudo.
Kol sėdėjome namie, matydavome tik tai, kas vyksta mūsų kieme, matėme, kaip tolumoje griaunamas mūsų miestas. O kai išėjome į vieną iš pagrindinių – Statybininkų – prospektą, pamatėme, kad viskas sugriauta, kad nėra nė vieno nepažeisto pastato, gatvėje – suvarpyti automobiliai, juose – nušauti žmonės, sudegę namai, ant grindinio gulintys žuvusieji. Aš neatpažinau savo miesto. Mane apėmė jausmas, kad išėjau į kitą realybę. Prieš savaitę juk viskas buvo kitaip“, – kraupiais atsiminimais, kuriems vos keli mėnesiai, dalijosi M. Kutniakova.
Apylankomis bėgdami nuo tankų, tramdydami širdies virpulį šešiese jie nuskuodė į Dramos teatrą.
„Ten, pačiame centre, buvo sugriauti vos keli namai. Tuomet senamiestis, palyginti su tuo, kas yra dabar, atrodė gana gerai. Mačiau net žmonių, kurie vedžiojo šunis. Ir žmonės, įsikūrę teatre, mums, persigandusiems, sakė, kad viskas bus gerai, atsipalaiduokite“, – apie suteiktą viltį, kuri vos po kelių valandų sutirpo, kalbėjo Marija.
Ji aplėkė visą teatrą ieškodama vietos, kur galėtų įsikurti šešiese. Rūsys, kuris būtų buvęs saugiausia vieta, buvo jau perpildytas, pirmame ir antrame aukšte taip pat nebuvo kur musei įskristi. Ji vietos rado tik trečiame aukšte.
Aš neatpažinau savo miesto. Mane apėmė jausmas, kad išėjau į kitą realybę.
M. Kutniakova
„Teatre mums davė karštos arbatos. Tai buvo pirmas karštas gėrimas per savaitę. Pasakė, kad dar bus ir pietūs. Negalėjome patikėti. Visą savaitę juk pasisotindavome karių duotais sausainiais. O dar ta žinia, kad netrukus atvažiuos konvojus mūsų pervežti į saugią teritoriją! Mums atrodė, kad mes jau iš esmės išgelbėti“, – tuomet sužibusia viltimi pasidalijo ukrainietė.
Tačiau, kaip paaiškėjo jau netrukus, tai buvo tik trumpas ruožas varginančiame kelyje į laisvę.
Išvydo degantį teatrą
Marija, palikusi bendrakeleivius, išskubėjo pas netoliese gyvenantį dėdę įsitikinti, kad gyvas, ir pranešti, kad vos atvažiavus autobusams atlėks jo pasiimti, tad tegul vyras susirenka svarbiausius daiktus. Marija pas dėdę užtruko vos kelias minutes ir išskuodė atgal į teatrą.
Dabar ji jau supranta, kaip vos per pusvalandį gali nutikti tai, kas galutinai suluošina žmogaus gyvenimą.
„Grįždama atgal išgirdau lėktuvo gausmą. Jau atpažindavau, kiek toli jie skrenda. Šįkart jis buvo labai arti. Mane apėmė panika, nežinojau kur dėtis. Susigūžiau. Išgirdau sprogimą kažkur. Iškvėpiau: šįkart man pasisekė.
Pasuku į skverą prie teatro, matau didelį gabalą teatro stogo ant žemės. Bet aš jau buvau taip pripratusi prie nuolaužų, besimėtančių visur, kad galvoje tebuvo viena mintis: o tas stogas čia buvo, kai bėgau pirmyn? Mano nerimas pradėjo augti, kai pamačiau galybę kažkokių akmenų, drožlių, nuolaužų, dulkių. Supratau, kad kažkas įvyko, kol manęs čia nebuvo“, – apie vis stiprėjantį nerimą pasakojo Marija.
Priartėjusi prie paties teatro, ji išvydo stulpu kylančius dūmus. Vis spartindama žingsnius ir kone jau lėkdama ji pamatė, kaip dega trečias teatro aukštas – tas pats, kuriame paliko mamą ir seserį bei kaimynus.
„Teatro prieigose buvo kilęs didžiulis triukšmas, žmonės šaukė savo artimųjų vardus, aidėjo: „Mama, tėte, Daša, Saša.“
Negalėjau tuo patikėti. Teatras man atrodė toks didelis, toks tvirtas, masyvus. Nežinau, ką reikėjo ant jo numesti, kad jį sunaikintų“, – kalbėjo mergina.
Marija: mačiau moterį, kuri rovėsi plaukus
Marija įlėkė į teatro vidų. Toji pusė, kur buvo įrengta lauko virtuvė, buvo užversta akmenimis.
„Tai buvo krūvos akmenų, tos krūvos buvo didesnės už mane. Pamačiau moterį, kuri išsikapanojusi iš griuvėsių rovėsi plaukus garsiai raudodama ir šaukdama.
Tai buvo rytas, 10 valanda. Todėl teatre ir skvere prie jo buvo labai daug žmonių. Jei bombą būtų numetę naktį, būtų nukentėję tie, kurie ten jau gyveno, o kiti nebūtų nukentėję. Žmonės čia juk sueidavo vandens, kurio kasryt atveždavo, žmonės čia sugužėdavo, kad išgirstų naujienas, ateidavo sužinoti, kada bus evakuacija“, – laiko nenumalšintais išgyvenimais dalijosi mariupolietė.
Marija veržėsi per dulkių debesis į vidų, mėgindama prasisprausti pro į lauką skubančius žmones, iš vienų laiptų buvo telikusi krūva betono, ji skubėjo pakilti kitais. Matė, kad koncertų salės lubos įvirtusios.
Kiekvienas jos įveiktas centimetras vis labiau spaudė širdį. Užlėkusi į trečią aukštą Marija akimirkai atsikvėpė – toje vietoje, kur buvo palikusi šeimą ir kaimynus, buvo tuščia. Tačiau išsyk tariamą ramybę užgožė mintis, kad jie galėjo persikelti į neva saugesnę vietą ir dabar yra užversti akmenimis.
Marija pradėjo veržtis atgal, šaukdama, kone klykdama savo pavardę – taip, kaip darė kiti.
„Išgirdau, kad mama man šaukia: „Maša, Maša.“ Kurį laiką nesuvokiau, iš kur sklinda balsas, atrodė, lyg iš po žemės. Sekundę sudvejojau, kad gal man vaidenasi iš streso. Bet paskui paaiškėjo, kad mama ir sesuo ant laiptų, vedančių į rūsį. Jos išsikapstė iš ten, buvo visos juodos nuo dulkių“, – pasakojo Marija.
Kai šeima išsikapanojo į lauką, pasigirdo artilerijos apšaudymas.
„Mes pradėjome bėgti, nežinodami kur. Tiesiog bėgome. Žmonės šūkavo tarpusavyje – galbūt į geležinkelio stotį, galbūt į universitetą. Nutarėme bėgti į filharmoniją. Ten taip pat buvo pilna besislepiančių žmonių. Bet filharmoniją vakare taip pat pradėjo apšaudyti.
Iki tol atrodė, kad saugu ten, kur daug žmonių, dabar supratome, kad yra atvirkščiai“, – kaip siaubas vijosi siaubą, pasakojo Marija.
Parduotuvėje išvydo degtinę geriančius rusus
Šeima nutarė, kad reikia bet kokia kaina išvykti iš Mariupolio. Atsirado vyras, kuris pažadėjo kitą rytą už pinigus šeimą išvežti į Melekino miestelį. Tačiau išaušus kitai dienai jis savo planus pakeitė, pavežė tik iki Mariupolio miesto ribos. O iš ten šeima pajudėjo pėsčiomis, paisydama anksčiau iš Ukrainos karių išgirstų patarimų: susidūrus su rusais, nekalbėti ukrainietiškai, nuplėšti nuo rūbų, kuprinių Ukrainos simbolius, nesiginčyti, nežiūrėti piktai, nenukrypti nuo kelio, nes laukuose gali būti minų.
„Eidami matėme minas ant kelio arba smėlio kauburėlius, po kuriais, kaip paaiškino kariai, taip pat minos“, – kaip teko keliauti iki rusų okupuoto Melekino pėsčiomis, pasakojo Marija.
Marija su seserimi ir mama įsikūrė bičiulių poilsiavietėje, kelias dienas maitinosi ten buvusiomis konservų atsargomis.
Įsivaizduokite: viena ranka laiko ginklą, kitoje – butelį degtinės, užsivertę geria iš kakliuko. Supratau, kad ir čia mums nesaugu.
M. Kutniakova
Kai Marija nuskubėjo į parduotuvę duonos, išvydo besirikiuojančius rusų kareivius.
„Įsivaizduokite: viena ranka laiko ginklą, kitoje – butelį degtinės, užsivertę geria iš kakliuko. Supratau, kad ir čia mums nesaugu“, – sakė M. Kutniakova.
Po kelių dienų jos nukako iki Berdiansko. Berdianske Ukraina vykdė evakuaciją, bet čia susitelkė tūkstančiai laukiančių žmonių. Kaip sakė M. Kutniakova, jos su mama ir seserimi buvo įrašytos į sąrašą, kuriame jau buvo 17 tūkst. pavardžių.
„Supratome, kad laukti reikės mažiausiai savaitę“, – nutęsė mergina.
Keturias paras jos miegojo sporto komplekse ant žemės.
„Pamenate, kovo pabaigoje mūsiškiai apšaudė Berdiansko uostą ir ten nuskendo rusų laivai? Visas miestas susirinko pasigrožėti tuo vaizdu. Tačiau kartu supratome, kad rusai gali atšaukti evakuaciją“, – pasakojo Marija.
Teko įveikti rusų patikrą ir nakvoti lauke
Kai išgirdo, kad evakuacinių autobusų rusai neįleidžia į miestą, tad šie rikiuojasi prieigose, trijulė nieko nebelaukdama išsiruošė pėsčiomis.
„Mus nuolat stabdė rusai, naršė po mūsų telefonus, tikrino daiktus, liepė nakvoti kažkokiame lauke, ten ir miegojome. Bet paskui mūsų autobusą praleido“, – sakė Marija.
Kai autobusas pasiekė Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, žmonės autobuse verkė. O kai įsuko į prekybos centro Zaporižioje aikštelę, išlipę žmonės bučiavo asfaltą, suprasdami, kad tai jau jų, laisvos Ukrainos, žemė.
Kovo 29-ąją, beveik po dviejų savaičių, Marija su šeima pasiekė pirminį savo tikslą – Lvivą. „Anksčiau važinėdavo traukinys Mariupolis–Lvivas, kelionė užtrukdavo ilgiau kaip parą. Visi keikdavome, koks košmaras tiek ilgai važiuoti. Po to, kai aš dvylika parų keliavau nuo Mariupolio iki Lvivo, galvojau, Dieve, kaip greitai jis važiuodavo“, – liūdnai nusišypsojo Marija.
Pirmąją naktį Lvive šeima vėl įsikūrė teatre, tiesa, šįkart lėlių. Pirmą naktį pasigirdo oro pavojaus signalas, teko bėgti į slėptuvę. Lvive sutikti savanoriai iš Lietuvos pasiūlė Marijai su mama ir seserimi vykti į Lietuvą bent keliems mėnesiams, kur galės nurimti po patirto siaubo.
„Mes pasakėme: „Taip.“ Juolab supratome, kad būdamos Lietuvoje nebebūsime našta Ukrainai“, – ką nutarusios, persakė Marija.
Iš okupantų spąstų ištrūko ir dėdė
Žingsnis po žingsnio besiveržiant iš apsupties, Mariją nuolat kamavo nerimas dėl apsuptyje likusio pasiligojusio dėdės. Apie jį mergina nebuvo girdėjusi nuo judviejų susitikimo lemtingąją kovo 16-ąją.
„Jo mikrorajone virė aktyvūs mūšiai. Nuolat ieškodavau žmonių, kurie ištrūko iš to rajono. Kaip vėliau paaiškėjo, dėdė manė, kad mes žuvome teatre. Užsukau paieškų kampaniją socialiniuose tinkluose, taip susiradau merginą, kuri gyveno šalia dėdės. Ji papasakojo tai, ką matė prieš išvykdama. Dėdė badavo, nebeturėjo vaistų. Per draugus perdavėme raštelį, kad esame gyvos. Pusantro mėnesio ieškojome būdų, kaip jam išvykti“, – pasakojo Marija.
Ilgainiui planai dėdę išgabenti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją žlugo, teko rinktis variantą, kad jis išvyktų į Rusiją – pagelbėjo ukrainietis, ieškojęs, kaip išgabenti savo močiutę.
Galiausiai dėdė nusigavo iki Sankt Peterburgo, iš ten pasiekė Taliną. O Estijos sostinėje po keturių kelionės parų jį, sulysusį per okupacijos mėnesius, pasitiko Marija su mama ir parsivežė į Vilnių.
Jau dabar, po šio jausmingo susitikimo, šeima svarsto: Mariupolyje liko ir Marijos mamos butas, ir dėdės vasarnamis, ir butas, kuriame pastaruoju metu gyveno jis, šiame bute Marijos giminė gyveno šimtmetį.
„Materialūs dalykai užgyvenami. Bet mes praradome daug daugiau. Kad ir senas fotografijas. Mūsų artimi žmonės iš Mariupolio išsibarstė po pasaulį, ir tu supranti, kad gali būti, kad tu niekada su jais gali ir nebesusitikti.
Kažkas juk nutarė visam laikui likti Vokietijoje, kažkas – Žytomyre. Mariupolis juk sugriautas. Juk išlaisvinus Mariupolį nebebus kur grįžti. O ir ar norėsis grįžti, kai kiekviename kieme – kapai? Tu praradai viską. Taip, kaip buvo, niekada nebebus. Nebebus taip, kad grįžti į tuos pačius namus, į tą patį darbą, nebebus taip, kad tave suptų tie patys draugai, nebebus taip, kad eitum vaidinti į tą patį teatrą, kur vaidinai, nebenueisi į tas pačias kavines“, – apibendrino mergina.
Ji vis mąsto apie tai, kad Rusija, užsimojusi neva apginti rusakalbius, sunaikino Mariupolį, kuriame dauguma gyventojų kalbėjo rusiškai.
„Mariupolis – daugiakultūris miestas. Mano šeima, draugai kalbėjome rusiškai, bet mes esame ukrainiečiai. Nuo ko mus „gelbėjo“? Nuo demokratijos, nuo laisvo žodžio, nuo ekonominės plėtros, nuo kūrybiško mąstymo? Turiu pažįstamų Rusijoje. Dabar su jais jau nebebendrauju. Jūs įsivaizduokite, jiems sakai, kad jūs nužudėte 30 tūkst. mariupoliečių ir tiek pat jūsų karių čia žuvo. Jie sako, kad žuvo už teisybę. Už kokią teisybę? Kaip galima visa tai suprasti?“ – klausė Marija.
