Kauno valdžiai vis koreguojant planus dėl Nemuno krantinės gatvės tvarkymo Žemuosiuose Šančiuose, brėžiniuose išlieka planai asfaltuoti ruožą palei ilgiausią šalies upę. Tam prieštarauja mikrorajono gyventojai, kurie nesulaukia atsakymo į klausimą – kam gatvė ten reikalinga? Šančiškiai sako, kad tvarkyti vietą reikia, tačiau asfaltui ten vietos nėra. Kauno miesto savivaldybė vis rengia susitikimus su rajono gyventojais ir tikina, kad atsižvelgia į pastabas, pavyzdžiui, gatvėje pirmenybė būtų skirta pėstiesiems ir dviratininkams, o ne automobiliams.
Kauno Žemųjų Šančių rajono gyventojai kelerius metus iš eilės priešinasi savivaldybės planams palei Nemuną išasfaltuoti gatvę. Miesto valdžia dar 2019 m. paskelbė planus dėl Nemuno krantinės gatvės Žemuosiuose Šančiuose. Po gyventojų protesto nutarta koreguoti projektą ir su jau pakeistu grįžta pernai pavasarį.
Ir tuomet šančiškiai nerimavo: būtų praplatintas pėsčiųjų takas, įrengtas atskiras dviračių takas, tačiau tarp upės ir gyvenamųjų namų atsirastų dviejų juostų asfaltuota gatve. Šiemet, kaip teigė savivaldybė, atsižvelgus į gyventojų pastabas, pristatytas vėl pakeistas diskusijas keliančios gatvės projektas. Tačiau vizualizacijoje vis dar pavaizduota išasfaltuota gatvė, tad Žemųjų Šančių gyventojai klausia: kam reikalinga gatvė?
Tvarkyti reikia, bet tiesti gatvę – ne
Gegužę Kauno miesto savivaldybės atstovai du kartus susitiko su Žemųjų Šančių atstovais. Šio rajono bendruomenės pirmininkė Elena Vanagaitė LRT.lt sakė, kad buvo pateikti siūlymai, kaip norėtų bendrauti su savivaldybe. Siekta parodyti, kad gyventojai turi įgūdžius surinkti daugelio žmonių nuomonę. Pasak pašnekovės, buvo siūlymas sukurti bendras darbo grupes, kurios spręstų klausimus dėl gatvės Žemuosiuose Šančiuose ir būtų galima kartu rasti sprendimus.
„Tikimės, kad turėsime bendrą darbo grupę, galėsime kartu diskutuoti apie bendruomenę, kuri gali dalyvauti planuojant miesto erdves. Tokia ir buvo žinutė: mes vis dar ieškome dialogo, vis dar norime bendrauti su savivaldybe ir turime vilties, kad ir ji to nori. Lyg ir nuskambėjo tokių nuomonių, kad reikia rengti dirbtuves“, – pasakojo E. Vanagaitė.
Anot jos, visi supranta, kad reikia tvarkyti Nemuno krantinės gatvę – šančiškiai nesitiki sprendimo, kuris būtų „nieko netvarkymas“.
„Dviračių takas yra siauras, jis persipina su pėsčiųjų taku, to patogumo reikia. Bet kodėl reikalinga gatvė? Kam ji reikalinga? Šie klausimai kol kas yra neatsakyti. Analizės, kurios buvo atliktos savivaldybės pateiktoje galimybių studijoje, mūsų neįtikino. Reikia ir automobilių statymo problemą išspręsti ir išanalizuoti eismo judėjimą ne tik pačia Vokiečių gatve, bet ir Kranto alėja, kaip įsipina į visa tai būsimi planai Švenčionių gatvėje ir kas ten planuojama. Turime matyti visą bendrą vaizdą ir numatyti, kas ten bus rytoj, poryt ir vėliau“, – aiškino pašnekovė.
E. Vanagaitė pridūrė, kad būtų reikalinga bendra Šančių plėtros vizija: kur bus namai, aikštelės, kiek mašinų jose tilps, kad Nemuno pakrantė nepavirstų vien tik stovėjimo aikštele, gatve.
„Mes neprarandame vilties ir manome, kad bendrasis planas gali būti keičiamas, rengiamas ir specialusis Šančių planas, ir visi šitie dalykai turėtų atsirasti prieš darant tokius didelius objektus kaip gatvė palei Nemuną“, – dėstė Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė.
Kokią Nemuno krantinės viziją mato šančiškiai?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) mokslininkas prof. Kęstutis Zaleckis su LRT.lt pasidalino ir gegužę vykusių pirmų kūrybinių dirbtuvių rezultatais dėl Nemuno pakrantės vizijos. Pirmiausia kalbama apie kultūrinį kontekstą: K. Zaleckio teigimu, architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu, Šančiai yra fenomenas ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje, todėl reikia nestandartinės urbanistinės plėtros, kuri turėtų būti plėtojama kompleksiškai, o ne fragmentiškai.
„Šančių architektūrinė ir urbanistinė įvairovė ir istorija – Napoleono kalno panorama, karinis, medinis ir tarpukario architektūrinis palikimas, „krantų“ gatvelių tinklas – turėtų būti įvertinta ir išsaugota ateities miestiečių kartoms. Kuriama architektūrinės ir urbanistinės įvairovės dermė turėtų paryškinti Šančių privalumus ir vizualinį identitetą“, – aiškino K. Zaleckis.
Kita dalis – socialinis kontekstas: rajono aplinka turėtų puoselėti esamus bei kurti naujus kokybiškus bendruomenės ryšius ir socialinę įvairovę. Kaip nurodė pašnekovas, rajono plėtros vizija turėtų būti orientuojama ne į naujų srautų generavimą, bet į esamų socialinių srautų aplinkos kokybės užtikrinimą.
„Reikėtų ieškoti būdų suderinti aktyvų ir ramų poilsį natūralioje aplinkoje, apimant platesnę veiklų įvairovę: poilsis prie vandens, vaikų žaidimai, piknikai, žvejyba, smulkioji laivyba ir pan. Užtikrinti visapusiškai saugų gyventojų judėjimą ir poilsį, fiziškai neatskirtą nuo Nemuno pakrantės. Plėtoti socialiai tvaraus miesto koncepciją, miesto plėtros projektus inicijuojant kartu su bendruomenėmis, o ne tik pateikiant sprendinius derinti ar pastaboms teikti“, – komentavo K. Zaleckis.
Išskirtas ir ekologinis kontekstas, siekiant išsaugoti biologinę įvairovę ir natūralią vietinę gamtą, kurioje svarbu ne tik „rožės, tulpės, bet ir dagys savaime išaugęs“. K. Zaleckis sakė, kad tai apima įgyvendinimą sprendimų, kurie parengti naudojant tvarumo ir žaliosios infrastruktūros projektavimo principus, plėtojant ekosistemų paslaugas ir užtikrinant artimą žmogaus ryšį su gamta, augalais, gyvūnais.
„Potencialios taršos – cheminės, vizualinės, triukšmo ir pan. minimizavimas, vieta miestiečiui įkvėpti gryno oro ir pabūti apsuptam tylos. Vietinė natūrali žalia aplinka, kuri galėtų veikti kaip edukacijos erdvė, vieta bendruomenės daržams ir sodams“, – pridūrė pašnekovas.
Dar pabrėžiamas ir ekonominis kontekstas – kad būtų išsaugota neurbanizuota Nemuno pakrantė, išlaikant aukščiausią gyvenimo kokybės standartą Kaune – „žalią plotą po langu“.
„Būtų savita urbanistinė struktūra ir vietos identitetas, suteikiantis sąlygas unikaliems edukacijos ir kultūriniams renginiams mieste. Nemuno pakrantėje planuojant transporto infrastruktūrą orientuotis į privažiavimų, o ne į pravažiavimų struktūrą, prioritetą suteikiant pėsčiųjų ir dviračių eismui, taip skatinant gyvybingą „gatvės kultūrą“ ir smulkųjį vietinį verslą“, – paaiškino KTU profesorius.
Dirbtuvių rezultatai, pasak K. Zaleckio, gegužės 30 d. buvo pristatyti Kauno miesto savivaldybės administracijai ir projekto architektui.
„Po pristatymo ir diskusijos pagrindinis savivaldybės atsakymo leitmotyvas: ačiū, kad pateikėte informaciją, ją svarstysime ir vertinsime galimybę integruoti į projektą, gatvė numatyta Kauno bendrajame plane, todėl turi būti nutiesta ir t. t.“, – teigė K. Zaleckis.
54 tūkst. eurų projektiniams pasiūlymams
Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis LRT.lt perduotame atsakyme teigia, kad, atsižvelgiant į pernai vykusio viešo supažindinimo metu visuomenės išsakytas pastabas, teritorijos vertinimui ir planavimui pasitelktos gausesnės projektuotojų pajėgos ir tikri savo srities profesionalai – urbanistai, architektai ir transporto eismo analitikai. Šią paslaugą apmoka užsakovas – „Kauno tiltai“.
Remiantis viešųjų pirkimų portalu (CVPP), sutartis tarp „Kauno tiltų“ bei Kauno miesto savivaldybės pasirašyta 2020 m., vertė – 54 tūkst. eurų. Sutartis galiojo iki 2021 m. gruodžio, tačiau, kaip LRT.lt sakė „Kauno tiltų“ komunikacijos specialistė Giedrė Samulionytė-Lekavičienė, minėta sutartis galioja iki visiško joje numatytų įsipareigojimų užsakovui įvykdymo.
„Nauja sutartis pasirašyta nebuvo, o darbai vykdomi pagal ankstesnį susitarimą. Darbų vertė, kuri yra nurodyta sutartyje, liko nepakitusi“, – nurodė G. Samulionytė-Lekavičienė.
Dabar, anot jos, rengiami bei derinami projektiniai pasiūlymai.
„Projektas bus rengiamas tuomet, kai teisės aktų numatyta tvarka bus patvirtinti minėti projektiniai pasiūlymai“, – pridūrė „Kauno tiltų“ atstovė.
Ties gatvę, bet prioritetas – ne automobiliai
Kokią Nemuno krantinės gatvės viziją mato Kauno valdžia?
„Atsižvelgdami į ankstesnius visuomenės pastebėjimus, skyrėme dar daugiau dėmesio kraštovaizdžiui, saugumui ir kauniečių patogumui. Nemuno krantinės gatvėje prioritetas būtų skiriamas dviratininkams ir pėstiesiems – jiems numatytų dangų plotis didesnis negu automobiliams“, – nurodė A. Pakalniškis.
Jo teigimu, analizuojamoje teritorijoje siūloma įrengti lėto eismo gatvę su eismą ribojančiais elementais: gatvės susiaurinimais iki vienos eismo juostos, iškiliomis perėjomis ir maksimalų leistiną greitį mažinančiais ženklais.
„Greta iš abiejų pusių planuojama įrengti pėsčiųjų takus ir atskirą dviračių taką. Transporto ir pėsčiųjų eismą siūloma atskirti medžiais ir vidutinio aukščio augalais bei gėlynais“, – pridūrė A. Pakalniškis.
Anot jo, dalyje gatvės siūloma įrengti išilginį automobilių statymą, o esamą dviračių ir pėsčiųjų taką prie Nemuno palikti tik pėstiesiems, įrengti minkštą dangą. Dėl patogesnio susisiekimo teritorijoje taip pat siūloma įrengti rampas. Keliose vietose į žemesnę terasą siūloma įrengti amfiteatrinio tipo laiptus. Čia, kaip teigė Kauno savivaldybės atstovas, numatyta ir daugiau mažosios architektūros bei rekreacijos elementų.
A. Pakalniškis pridūrė, kad vis dar laukiama visų kauniečių įžvalgų ir pastebėjimų, o apie Nemuno krantinės gatvės projekto viešinimą visuomenei bus kalbama tik išklausius visas pateiktas pozicijas.
Vienintelis laisvai prieinamas pakrantės plotas atsidurtų po asfaltu
Žemųjų Šančių gyventojai ne vieną kartą abejojo, ar tilps visi savivaldybės norai lopinėlyje tarp Nemuno ir gyventojų namų. KTU mokslininkas K. Zaleckis teigė, kad tiesiant D kategorijos gatvę dalis, ko gero, vienintelės Kaune laisvai prieinamos natūralios pakrantės teritorijos būtų uždengta asfaltu.
„Natūraliai susiklostę pėsčiųjų ryšiai tarp gyvenamos teritorijos ir pakrantės būtų perkirsti gatve kaip skiriančiu elementu, kurį būtų galima kirsti tik tam tikrose vietose, o gatve, kaip rodo mūsų ankstesnis modeliavimas, vykstantis transporto judėjimas būtų intensyvesnis negu vidutinis intensyvumas gyvenamose Šančių gatvėse, pavyzdžiui, Vokiečių g.“ – aiškino K. Zaleckis.
Jam keista, kad šiuo metu, kai daugelyje pasaulio miestų stengiamasi atkurti prarastas natūralias upių krantines, Kauno miesto urbanistai atkakliai siūlo geriausiu atveju XX a vidurio sprendimus – gatvės formavimą teritorijoje, kuri labai svarbi viešųjų erdvių ir rekreacinių erdvių gyvenimo požiūriu.
„Kita vertus keista, kai koncentruojamasi į naujos gatvės tiesimą neturint visos Šančių urbanistinės vizijos, kurios poreikis įvardintas galiojančiame miesto bendrajame plane, kuriame, pasak miesto atstovų, nurodyta ir ši gatvė. Nenagrinėjamos alternatyvos, neatliekamas kompleksiškas poveikio aplinkai vertinimas, neįtraukiama bendruomenė, o, pavyzdžiui, Švedijoje, garsėjančioje savo urbanistinio projektavimo kultūra ir ištobulintomis metodikomis, tai būtų neįsivaizduojama“, – kalbėjo K. Zaleckis.
Jis pridūrė, kad nesirūpinama esamos inžinerinės infrastruktūros atnaujinimu kitose gatvėse, viskas daroma miesto dalyje kuri ir taip neblogai funkcionuoja, t.y. gyventojų skaičius neblogai persidengia su visuomeninio transporto infrastruktūra, visuomeninių ir komercinių objektų išsidėstymu ir pan. Tai, KTU mokslininko teigimu, patvirtina atlikta statistinė GIS duomenų analizė ir nustatytos stiprios reikšmingos koreliacijos tarp minėtų aspektų.
„Tai reiškia, kad struktūra yra išvystyta optimaliai ir revoliucinės intervencijos neturėtų būti prioritetas šioje miesto dalyje, kaip ir, pavyzdžiui, Senamiestyje ar Naujamiestyje – yra teritorijų mieste, kurioms revoliuciniai pokyčiai būtų labiau reikalingi“, – komentavo K. Zaleckis.
Yra kitų variantų?
Pašnekovas užsiminė, kad dar keisčiau atrodo gatvės tiesimas prisiminus neseniai patvirtintą Kauno darnaus judumo planą arba didėjančių kietų dangų kiekio sąsajas su augančiu miesto pažeidžiamumu klimato kaitos akivaizdoje.
„Mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad Nemuno pakrantė – tai gatvės gyvenimo, vieno iš svarbiausių miesto bruožų, širdis-centras Šančiuose, susiformavęs organiškai ir atspindintis ilgametį ryšį su upe“, – teigė K. Zaleckis.
Paklaustas, ar yra kitokių būdų sutvarkyti šią teritoriją, kurie nebūtų žalingi nei gyventojams, nei gamtai, nei miestui, pašnekovas atsakė teigiamai.
„Taip – saugoti šios teritorijos gamtinį charakterį, gerinti jos pasiekiamumą pėsčiomis ir dviračiais, įrengti gyventojų ir svečių poreikiams reikalingą rekreacinę infrastruktūrą, įrengti parką, kuris vienintelis Kaune nebūtų atskirtas gatve nuo gyvenamojo urbanistinio audinio ir pan.“ – nurodė K. Zaleckis.
Dabar, pasak jo, verčiantis per galvą siekiama parengti gatvės projektą, nors tai vadinama „projektinių pasiūlymų pirminiais pasiūlymais“. Tačiau K. Zaleckis pabrėžė, kad labai svarbu, kuo tiksliau išsiaiškinti gyventojų poreikius tiek baigiant surinkti informaciją ir rengiant modelius, tiek organizuojant daugiau dirbtuvių ir įtraukiant skirtingų grupių atstovus, sukuriant visos teritorijos kompleksišką viziją ir tik tada spręsti, ar gatvė reikalinga Šančių vizijai.
