Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui ir Plungės rajono savivaldybės tarybos nariui Liudui Skierui priklausančio verslo gamykla Kaliningrade dar neištuštėjo, o į darbą čia vis dar žingsniuoja ir 9 Lietuvos piliečiai. Žinia, nuo karo pradžios delsusi įvardyti, koks bus verslo likimas Rusijoje, „Vičiūnų grupė“ balandį pranešė, kad verslą parduoda ir iš Rusijos pasitrauks, bet tam dar reikia kelių mėnesių. Su LRT.lt kalbėjęs L. Skierus vengė klausimų apie „Vičiūnų grupės“ veiklą Ukrainą užpuolusioje ir Lietuvai įvairiais bauginimais pasisvaidančioje šalyje, tačiau tuo pačiu akcentuoja – nors iššūkių ir yra, dabartinė krizė verslui įtakos nepadarė – fiksuojamas augimas, tęsiami plėtros planai.
Nuo pat Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios „Vičiūnų grupę“ Lietuvoje įsuko reputacinis skandalas. Įmonių grupė sulaukė daugybės kritikos dėl Rusijoje plėtojamo verslo.
„Vičiūnų grupė“ turi gamyklą Kaliningrado srityje.
„Vičiūnų grupei“ vadovauja Kauno mero V. Matijošaičio sūnus Šarūnas Matijošaitis, jis taip pat yra Kauno miesto tarybos narys.
„Vičiūnų grupės“ pagrindinė ir vienintelė akcininkė yra uždaroji akcinė bendrovė „VG Holding“ ir pusė jos akcijų priklauso Kauno miesto merui V. Matijošaičiui, kita pusė – Plungės rajono tarybos nariui L. Skierui.
Prasidėjus karui įmonių grupė delsė paskelbti savo sprendimą dėl verslo Rusijoje ateities. Apie tai, jog nusprendė stabdyti veiklą Rusijoje „Vičiūnų grupė“ pranešė kovo 7 d., o Rusija Ukrainą užpuolė vasario 24 d.
Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad Kaliningrade esantis „Vičiūnų grupės“ fabrikas veikia taip, lyg nieko nė nebūtų nutikę. Šią informacija portalui LRT.lt patvirtino ir patys fabriko darbuotojai. Tai sukėlė nepasitenkinimo bangą – gyventojai rinkosi prie Kauno savivaldybės, kur kritikavo V. Matijošaitį finansuojant šalį agresorę bei reikalavo aiškiai įvardyti terminus, kada šiam politikui ir ilgamečiui jo bičiuliui L. Skierui priklausantis verslas pasitrauks iš Rusijos.
Tačiau konkrečių atsakymų taip ir nebuvo pateikta, tad visuomenėje įtampa vis labiau augo. Gyventojai įvairiuose Lietuvos miestuose surengė protestų: prie „Vičiūnų grupei“ priklausančių restoranų sutikdavo būsimus klientus ir informuodavo juos apie susiklosčiusią situaciją, žmonės protestavo ir prekybos centruose – pirkinių vežimėlius prikraudavo „Viči“ produkcijos, tačiau prie kasos neva persigalvodavo ir prekių nebepirkdavo, socialiniuose tinkluose buvo dalijamasi nuorodomis su spausdinti paruoštu maketu, kuriuo pasinaudojus galima atsispausdinti lipdukus „Pirkdami šią prekę remiate karą Ukrainoje“, „Vičiūnai Auksinis Bučos žudynių rėmėjas“ ir „Apsisuk nuo Vičiūnų ir paremk Ukrainą“ ir kt.
Balandžio pradžioje „Vičiūnų grupė“ teigė iš Rusijos žadanti pasitraukti per 4 mėnesius, verslą parduoda.
Klausimai apie verslo Rusijoje pabaigą – erzina
Kol V. Matijošaitis nuo pat karo pradžios sulaukė daugybės žurnalistų ir visuomenės klausimų apie „Vičiūnų grupės“ verslą Rusijoje, Plungėje, kur „Vičiūnų grupės“ darbui diriguoja antrasis verslo savininkas L. Skierus, buvo gerokai ramiau – viešojoje erdvėje nebuvo informacijos apie jokius čia vykusius protestus ar pan.
Politikas ir verslininkas L. Skierus, daugiau dėmesio sulaukė kovo pabaigoje vykusio Plungės rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu. Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis tada pagarsino jo paties, atsižvelgiant į gyventojų užklausas, parengtą kreipimąsi.
„Mes, Plungės rajono savivaldybės tarybos nariai, reikalaujame, kad „Vičiūnų grupės“ akcininkas ir savivaldybės tarybos narys L. Skierus atsakytų, kada stabdys įmonių veiklą Rusijoje. Siūlome visuomeninei organizacijai „Vieninga Plungė“ ir jų koalicijos partneriams Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai įsivertinti, ar jų deklaruotos vertybės ir L. Skieraus veikla sutampa. Siūlome tarybos nariui L. Skierui savo veikla nediskredituoti Plungės rajono savivaldybės tarybos ir atsisakyti savivaldybės tarybos nario mandato. Tikimės greitų ir konkrečių sprendimų“, – kreipimosi tekstą skaitė A. Klišonis.
Tuomet L. Skierus neslėpė susierzinimo dėl tokių siūlymų ir įžvelgė politikavimo.
„Taigi čia nėra „laptopas“ ant stalo, kad uždengiau, atsistojau, išėjau. Ten yra įsipareigojimai. Įsipareigojimai tiekėjams, įrangos gamintojams, įsipareigojimai finansiniams kreditoriams, kurie yra susiję su šita kompanija, kuri Plungėje yra didžiausias darbdavys ir didžiausias mokesčių mokėtojas. Jūs šituo veiksmu ir šituo politikavimu įsivaizduojate, kad galite guldyti ir čia. Suprantu, kad norėtumėte paguldyti, nes mes oponuojame jums ir darome taip, kaip reikia bendruomenei, o ne taip, kaip jūs norėtumėte. Aš vertinu, jeigu jūs būtumėte susirūpinęs šituo klausimu, jūs būtumėte man paskambinęs, pasakęs: sėdame pasikalbame ir pažiūrime, kokia ten situacija. Ne, jūs surašėte kažkokį tai dokumentą, kuris yra ant tarybos blanko ir sakote, kad čia visuomenė. Ne visuomenė, čia – meras A. Klišonis tą organizuoja surašymą ir darote šou“, – dėstė L. Skierus.
Jis taip pat pasakojo apie kovą netoli Kyjivo subombarduotą „Vičiūnų grupės“ sandėlį, kuriame, anot L. Skieraus, buvo Plungėje pagamintos produkcijos, kurios vertė – 5 mln. eurų. Taip pat akcentavo, kad „Vičiūnų grupė“ atsižvelgė į kariškių prašymus ir suteikė kelis automobilius su šaldymo įranga, kurie naudojami fronte gabenti lavonams, akcentavo pagalba įmonių grupėje dirbančių ukrainiečių šeimoms.
„Darydami aštrius pareiškimus ir aštrius sprendimus rizikuojame 9 šiandien dirbančių Sovetske lietuvių šeimų gyvenimu“, – sakė L. Skierus.
Vis dėlto papildomi klausimai ir pastebėjimai šiuo klausimu erzino L. Skierų, kuris kolegas politikus kaltino darant šou, ragino lipti ant statinės ir tuomet uždavinėti klausimus ir pan.
L. Skierus tvirtino, kad veiklos stabdymas yra vykdomas ir jis „įvyks savaime“, nes yra sustojęs žaliavų tiekimas.
Veikla Kaliningrade tebesitęsia, ten pluša ir lietuviai
LRT.lt šiomis dienomis kalbintas L. Skierus nenoriai atsakinėjo į klausimus apie „Vičiūnų grupės“ veiklą Rusijoje ir pasitraukimo iš ten galimybes.
Vis dėlto kol kas situacija menkai pasikeitusi – fabrikas Kaliningrade tebeveikia, o 9 Lietuvos piliečiai vis dar yra likę Rusijoje ir dirba „Vičiūnų grupės“ fabrike.
Pasak L. Skieraus, be šių darbuotojų gamykla Rusijoje negalėtų veikti, tačiau kalbėdamas su LRT.lt, skirtingai nei kolegoms tarybos nariams kovo pabaigoje, jis nedramatizavo Kaliningrade dirbančių lietuvių likimo, atvirkščiai, patikino, kad „viskas yra tvarkoje“.
Tiesa, panašu, kad Lietuvoje kilęs skandalas dėl darbo ukrainiečių kraują jau kelis mėnesius liejančioje Rusijoje bei kaltinimai susitepus Ukrainos žmonių krauju, Rusijos karo mašinos finansavimu „Vičiūnų grupei“ skaudaus smūgio nesudavė. Bent jau gali susidaryti toks įspūdis L. Skierui tvirtinant, kad įmonių grupė sėkmingai auga ir nestabdo milijoninių plėtros planų mūsų šalyje.
– Pradėkime nuo to, kad „Vičiūnų grupė“ yra didžiausias Plungės rajono darbdavys. Kiek žmonių pas jus dirba?
– Iš viso šiame gamybiniame komplekse „Vičiūnų grupės“ dirba beveik 2,5 tūkst. darbuotojų. Realiai viskas, kas yra pardavinėjama Europos Sąjungoje ir JAV, Arabų pasaulyje – pagaminta yra čia. Mes dirbame režimu 24/7 ir čia vietinių darbuotojų trūksta, vežamės iš kaimyninių savivaldybių ir jeigu jūs 7 val. ryte pamatytumėte pamainų pasikeitimą, tai čia yra kaip gero miesto autobusų stotis.
– Gal turite ukrainiečių darbuotojų, galbūt tie žmonės, kurie bėga nuo karo prisideda pas jus?
– Mes ukrainiečius turėjome jau senokai – keletą metų mes juos kvietėme įsidarbinti. Buvo nelengva, bet turėjome pakankamai nemažai ir prieš pat karą turėjome apie 130 Ukrainos darbuotojų, bet karo metu dalis išvažiavo ginti tėvynės. Pagrinde buvo vyrai darbuotojai, jie daugiau atlikdavo įrangos operatorių funkcijas. Dalis jų išvažiavo. Nedaug palyginus – iki 10 išvažiavo. Bet atvažiavo jų žmonos, jų vaikai. Šiandien mes turime 40 vaikų šitų savo darbuotojų. Mes visiems savo darbuotojams suteikėme gyvenamas patalpas ir dabar jų šeimos nariams suteikėme gyvenamas patalpas. Tai yra vaikai uošvės, sesės.
Labai daug padirbėjome padedant atsigabenti savo artimuosius iki tokių dalykų, kad iš Chersono miesto moteris sugebėjo išsivežti savo vaikus. Mes ją nuvežėme, ji taliko tą operaciją ir ją parvežėme su vaikais.
– Pastarasis laikotarpis verslui turbūt yra sudėtingas. Pradedant nuo COVID-19 pandemijos. Buvo visokių ribojimų, baimių. Kaip jums atsiliepė COVID-19 pandemiija?
– COVID-19 turėjo keletą etapų. Dabar tai jau tarsi istorija. Jeigu ne karas, kuris labai blogas dalykas, bet tada dar būtume „kovide“, manau. Bet karas nurašė „kovidą“.
Bet žvelgiant atgal, buvo keletas etapų. Pirmas etapas – kai užsidarė restoranai Europoje. Mums tai atsiliepė teigiamai. Paskui buvo pabangavimų, bet mes negalime skųstis, mes stabiliai augome. Tiek prieš „kovidą“ augom, tiek dabar augame.
Apie iššūkius ir neišvengiamą kainų augimą
– COVID-19 pandemiją pakeitė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir šio karo pradžioje „Vičiūnų grupė“ sulaukė labai daug dėmesio dėl gamyklos Rusijoje. Ar dabar jaučiate, kad tai turėjo įtakos pardavimams, gamybai?
– Mes apie tai esame labai daug išsakę, labai daug kalbėję ir aš manau, kad čia mes kalbame apie kitus klausimus.
Apie užimtumą, apie verslą iš šito taško. Aš sakyčiau, kad verslas, prasidėjus karui, nelabai pasikeitė, nes mes ne restoraninį asortimentą gaminame. Mūsų pardavimai yra visoje ES ir gal nebūsiu tikras, bet mes 5 proc. neparduodame Lietuvoje. Pagal rinkas, daugiausia produktų yra UK, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Italija, centrinė Europa, po truputį auga Centrinė Amerika.
– Karo pradžioje, reaguojant į „Vičiūnų grupės“ veiksmus dėl gamybos Kaliningrade, buvo įvairių akcijų – kviesta neiti į šios įmonių grupės restoranus, žmonės prekybos centruose prikraudavo pilnus pirkinių vežimėlius „Viči“ produkcijos ir palikdavo kur nors pastumtus, buvo raginimų nepirkti. Tai gamybai niekaip neatsiliepė?
– Kaip ir minėjau, mes apie tas visas problemas esame daug išsakę, apie tai yra daug rašyta. Nenorėčiau prie šios temos dar kartą grįžti.
O tas pasakymas, kad čia pagaminti produktai nesudaro 5 proc. visos realizacijos Lietuvoje, jis yra atsakymas.
Aš sakyčiau, kad verslas, prasidėjus karui, nelabai pasikeitė.
L. Skierus
– Kalbant apie gamybinį kompleksą Plungėje. Kad ir kaip bebūtų su gamykla Kaliningrade – ar ji būtų parduota, ar ne – tai galėtų kažkaip atsiliepti gamybai Lietuvoje? Galbūt tektų mažinti darbuotojų skaičių ar mažėtų atlyginimai, ar kt.?
– Mes ir vėl prie tos pačios temos... Dar kartą kartojuosi, šitoje vietoje, kur mes dabar esame (Plungėje veikiantis gamybinis kompleksas – LRT.lt), pagamintos prekės yra pardavinėjamos daugiausia Europos Sąjungoje, Artimuosiuose Rytuose, kažkiek Šiaurės Afrikoje, JAV, Kanadoje. Jūs galite pasakyti, ar daryti tyrimus, kokią įtaką turi tas, kada šiandien mes gaminame, kaip sakau, parduotuvėse išdėtas prekes akių lygyje. Tai yra kasdieninės maisto prekės ir žmonės kasdien nori valgyti. Tris kartus. Kiti sako – daugiau.
– Kalbant apie tiekimą. Minite, kas jūsų produkcija keliauja po visą Europą ir ne tik. Ar logistikos grandinės dabar netrūkinėja? Nes tolimųjų reisų vairuotojai dažnai būdavo trečiųjų šalių piliečiai, kurių dabar yra labai didelis trūkumas. Ar jūs jaučiate, kad produkciją šiuo metu sunkiau išvežti?
– Ne, mes tos problemos neturime, nes didžiąją dalį savo transportu išvežame į rinkas.
Bet mes negalime pasakyti, kad nėra iššūkių. Iššūkių yra labai daug. Logistikoje atsivežant žaliavas. Mūsų žuvies žaliavos vežamos iš viso pasaulio. Didžioji dalis vežama iš Aliaskos, daug vežama iš Pietų Amerikos, Naujosios Zelandijos, Indijos. Ten iššūkiai yra labai dideli.
Mes nesame atskiri, mes esame tos rinkos dalyviai. Konteinerių logistika, jūs žinote, kiek yra pabrangusi. Ne procentais, o kartais ir ne du, ir ne tris kartus. Ir ta kaina yra išlikusi. Taip pat mes nesame kažkokie išskirtiniai, mes žaliavas tiekiame tiek maisto ingredientus, tiek pakavimo žaliavas tiekiame iš rinkos ir rinkos kainomis. Jūs puikiai žinote, kokia yra situacija pasaulyje ir mes esame šito dalyviai, žaidžiame toje rinkoje, kuri yra globali.
– Reikia kelti kainas?
– Privaloma kelti kainas, nes šiandien verslas nėra pajėgus dotuoti. Jeigu anksčiau atvežti 20 tonų konteinerį kainuodavo 2,5 tūkst. dolerių, šiandien kainuoja 15 tūkst. dolerių. Verslas nėra pajėgus dotuoti, tas turi būti nutransliuota į kainą.
Kaip bebūtų, galutinis vartotojas sumokės už viską, nes verslas negali dotuoti, jis skolinasi, jis turi ribotą pajėgumą. Neturi pinigų tokiems milžiniškiems kaštams dotuoti.
– Kiek ir kada galėtų kilti kainos?
– Aš nepasakysiu. Kadangi maisto produktas, tai jis iš kažkokios bazės atsiranda. Maisto produkto bazė šiandien yra kvietys didžiąją dalimi. Pagal kviečio kainą orientuojasi. Yra aliejinės kultūros ir tai yra tarptautinės kainos, tarptautiniai kainų lygiai. <…> Jeigu kvietys prieš metus laiko kainavo 180 eurų už toną pasaulinėje rinkoje, šiandien kainuoja 430 eurų. Tai yra bazė.
Tai pagalvokite, kiek turi kainuoti vištiena, kur kvietys arba kviečio bazėje esančios žaliavos sudaro kokius 80 proc. Kainodaros. Tai yra pienas, kuris sudaro labai daug. Ta pati krabų lazdelė – ten yra daug ingredientų. Kiekvienas produktas individualiai.
Ta pati elektra, tos pačios dujos. Jeigu dujos kainavo prieš metus 20 eurų už megavatvalandę, tai šiandien reikia mokėti 100 – 140 už megavatvalandę. Ne du kartus, o penkis, septynis kartus.
Kaip bebūtų, galutinis vartotojas sumokės už viską.
L. Skierus
– Elektra, dujos, degalai brangsta. Tokio masto gamyklos energijos suvartojimas turbūt yra pakankamai didelis. Sakote, kad brango ne du ir ne tris kartus. Kaip smarkiai tos augančios energios kainos pabrangino gamybą?
– Čia vėlgi neįvyksta vienu metu viskas. Neatsitiko taip kad vieną dieną buvo tiek, o kitą – tiek. Čia negali lyginti metų su metais, čia gali ketvirčiais, mėnesiais lyginti. Priklauso nuo to, kokį produktą gamini, kiek tam produktui reikia energijos, kokio tipo energijos reikia.
Silkės sūdytos filė tikrai nereikia daug energijos įdėti, o šaldytai krabų lazdelei arba gyoza produktams – ten iš tiesų nemažai energijos reikia įdėti, nes reikia paruošti, išmaišyti, naudojant elektros energiją, po to reikia garo pagalba išvirti, po to elektros pagalba užšaldyti. Čia labai skirtingi dalykai. Čia nėra vieno procento, bet įtaka yra labai didelė.
„Krizė su parako kvapu“
– Ar druskos „Vičiūnams“ nepritrūko kai karo pradžioje net parduotuvių lentynos buvo tuščios?
– Ne, mūsų tiekimas yra puikiai sudėliotas, mes turime alternatyvas.
Per savo veiklą, kuri jau skaičiuoja daugiau nei 30 metų, esame patyrę daug krizių, mes žinome krizių valdymą, kaip tą daryti, susikoncentruoja kolektyvas, dirba, žiūri ne dieną į priekį, o ilgesnį laikotarpį.
Mes praėjome 1997 m. Rytų finansų krizę, 1998 m. Rusijos finansų krizę, praėjome 2008–2009 m. Pasaulio ekonominę krizę, 2014 m. krizę, susijusią su Krymu ir Donbasu, dabar vėl esame. Tai mes tos patirties turime ir druskos mes turime visada.
– Kuo ši krizė išskirtinė? Kokie didžiausi iššūkiai šitoje krizėje verslui?
– Jų nebūna vienodų. Jos visos buvo skirtingos ir šita yra skirtinga. Šita – dar su parako kvapu. Sakyčiau, dabar kainodara yra didžiausias iššūkis. Ir tas iššūkis yra labai rimtas ir požiūrio pokytis į šią krizę arba kainodarą yra smarkiai pasikeitęs pasaulyje.
Jeigu anksčiau didžiųjų prekybos tinklų politika buvo tokia, kad užsifiksavai ir, kad ir kas tau bebūtų ar kokia finansinė krizė, įsipareigojimus turi vykdyti. Šiandien požiūris yra pasikeitęs ir didieji prekybos tinklai mato, kad jeigu tokią politiką laikys – nužudys savo tiekėjus.
Tai šiandien saugome vienas kitą. Visi turime vienas kitą saugoti. Nuo vartotojo iki prekybos tinklo, iki gamintojo. Turime būti kartu.
Apie gamyklą Kaliningrade ir ten dirbančius lietuvius: toks yra gyvenimas ir viskas yra tvarkoje
– Jūs jau buvote užsiminęs apie tai, kad fabrike Kaliningrade dirba 9 jūsų darbuotojai ir, kad uždarius gamyklą ten, kiltų daug klausimų dėl šių žmonių ateities. Koks galėtų būti jų likimas?
– Mes nežinome, koks jų likimas. Jie šiandien (Kaliningrade – LRT.lt) dar dirba, nes be jų nebūtų ta gamykla. Mes turime tą procesą užbaigti. Anksčiau buvo 30, šiandien – 9. Bet toks yra gyvenimas ir viskas yra tvarkoje.
– Kaip suprantu, tai yra svarbūs darbuotojai, galbūt rasite jiems vietą Lietuvoje?
– Mes nė vieno darbuotojo niekada niekur nepaaukojome. Tikrai mes esame didelė kompanija, atsakinga kompanija, dėl to mes esame, Lietuvos verslo prasme, ilgą istoriją turinti kompanija.
– Kaliningrade buvo 30 darbuotojų, dabar – 9. Kitų sutartys baigėsi?
– Kiti daugiausia nuotoliu dirba.
– Tai ne gamybininkai?
– Gamyba nėra tik pakelti, nunešti, padėti. Tokia gamykla – tai yra daugybė procesų ir nuo tų procesų valdymo priklauso sėkmė.
O tų procesų valdyme gali dalyvauti tiesiogiai, nuotoliu, ypatingai dabar visi labai puikiai priprato. Yra metodai, priemonės, technologijos. Puikiai viskas vyksta.
– Kaip jaučiasi ten likę 9? Nejaučia kokio nerimo dėl susiklosčiusios padėties?
– Viskas yra tvarkoje.
Mes galime pakalbėti apie kiek automobilių, kiek darbuotojų čia dirba, kiek mes mokesčių sumokame į vietos biudžetą.
Jeigu buvote Plungėje prieš kažkiek laiko – koks pokytis. Siūlau pavaikščioti tiek po parką, tiek mūsų nauja pakrante. Tai yra pinigai iš biudžeto tiek savivaldybės, tiek valstybės, o tai yra pinigai, kurie surenkami iš verslo. Mes tikrai esame tvirti ir prisidėję ir tą darome toliau.
– Tai savivaldybei ir neramu. Sako, kad šitas fabrikas yra glaudžiai susijęs su fabriku Kalningrade, tad jeigu anas bus parduotas…
– Savivaldybė yra rami. Savivaldybė – apie merą kalbu – kažkodėl neklausia, o savo nuomonę išsako nepaklausęs. Jeigu jam būtų buvę įdomu, jis būtų atėjęs karui prasidėjus ir paklausęs, kaip ką darot, kaip vyksta. Vietoje to, jis, pasinaudojęs vieša tribūna, paniekino mane. Tiesiai šviesiai pasakysiu – pažemino, paniekino. Jeigu jis jums taip sako, tai jūs jo ir klauskite. Aš čia gimęs, augęs, mano šeima čia gyvena, vaikai čia gyvena ir aš atsakingas už šitą vietą.
Nepaisant kritikos ir skandalo verslas auga?
– Jūs minėjote, kad daug dirbate su kitomis šalimis. Lietuvoje „Vičiūnų grupė“ sulaukė daug dėmesio ir kritikos dėl gamyklos Rusijoje, ar Europoje jautėte reakciją, ar nebuvo jokios?
– Mes vėl apie tą patį… Aš jau du ar tris kartus sakiau, mūsų gamybiniai ir pardavimų kiekiai auga. Auga kiekvienais metais, auga ir šiemet.
– Tai tik Lietuva taip aktyviai sureagavo, bent jau viešojoje erdvėje?
– Aš nedalyvauju viešojoje erdvėje, aš atsakingas už šitą visą, už visus šituos žmones. Tai yra šeimos, tai yra konkretūs asmenys. Aš jaučiu atsakomybę ir aš darau, kad visa šitai vyktų, kas dabar vyksta.
– Bet kuriuo atveju, yra tas argumentas, kad esate „Vičiūnų grupės“ akcininkas ir tai, kad akcininkai gauna pelną iš tos gamyklos Kaliningrade, kaip ir iš čia esančių.
– Negauna akcininkai jokio pelno.
Šiandien negali jokių pelnų gauti, nes šiandien negali būti jokių pinigų judėjimo vykti iš verslo. Ir nėra akcininkų verslo klausimas.
Čia yra klausimas apie aną kraštą, mes sutarėme, kad nekalbėsime, o apie šitą dalį verslo aš jau irgi atsakiau, kad mes su pilna didele atsakomybe dirbame, kad čia viskas vyktų, kaip turi vykti. O kalbos apie kažkokius pelnus… Pabandykite ten padaryti pavedimą arba pabandykite ten įsikišę 1 tūkst. eurų į kišenę pravažiuoti. Tada papasakosite, kaip sekėsi.
Mes priėmėme sprendimą ir mes nekalbame, kas būtų, jeigu būtų. <…> Sprendimas yra priimtas, jis yra nekeičiamas ir vyksta procesas. Viskas.
– Tas jūsų minimas procesas yra netrumpas?
– Aš tokį paprastą dalyką pasakysiu: tai – ne morkų kilogramas.
– Ten buvo labai dideli kiekiai žaliavų užpirkti, buvo pasiruošta ilgai veiklai?
– Mes apie tai negalime kalbėti, nes daug jau yra iškalbėta. Kaip verslas daromas, aš galiu pasakyti, kad kiekiai tose gamyklose, kuriose mes esame, perkami pusmečiui, metams. Yra sezonas. Jeigu žvejojate, tai žinote, kad lydeką ne visada galima gaudyti. Taip pat ir jūrinę žuvį negalima gaudyti kai yra nerštas. Yra labai griežtai reglamentuota.
Mes savo gamyboje naudojame tiktai tokias jūrines žuvis, kurių resursai yra kontroliuojami ir saugomi. Tai yra MSC ženklelis, mes turime sertifikatą ir norint šito sertifikato laikytis, reikia laikytis pasaulio žaidimo taisyklių.
Norint, kad būtų pastovus tiekimas, pirkėjas nesuprastų, tu turi užsitikrinti savo žaliavų tiekimą ne tik, kad logistiką… Iš Aliaskos, Aleutų salų – spėkite, kiek užtrunka atsivežti. Du mėnesiai. O jeigu dar negali gaudyti du mėnesius, vadinasi, dar keturi mėnesiai. O iš tiesų negali gaudyti ne du, o keturis mėnesius.
Tai vadinasi, turi turėti maždaug 6–7 mėnesiams.
Plėtros planų nesustabdė
– Kaip jūs pats, kaip verslininkas ir politikas, vertintumėte kai kurių didelių ženklų sprendimus stabdyti veiklą, o ne visiškai pasitraukti iš Rusijos. Kaip manote, čia verslui yra sprendimas ar ne?
– Aš jums sakiau, kad pagrindinis mano darbas yra užtikrinti, kad va čia tie 2,5 tūkst. žmonių, kad šitos savivaldybės kertinis mokesčių mokėtojas būtų tikras, kad tos darbo vietos bus, kad tie mokesčiai bus, kad mokytojams atlyginimą bus iš ko mokėti, kad į vaikų darželį bus galima nuvesti vaikus. Ir aš tą darbą darau.
Yra politikos apžvalgininkai, yra kažkas kitas, kurie šituose klausimus gali vienaip ar kitaip interpretuoti. Aš galiu jums pasakyti tik tiek, kaip mes planuojame augti, kokie mūsų augimo strategija, kokius mes numatome produktus auginti, kokius numatome žmonių vartojimo pasikeitimus ryšium su visu šituo. Apie tai aš galiu strateguoti.
Apie politiką aš klausausi ir tiesiog aš klausausi kartais, kai turiu laiko. O užsiimti savo analize – ji būtų neteisinga. Aš galiu jums pasakyti, kaip surimis padaromas, kaip krabų lazdelė, kaip žuvis užauginama. Kaip užtikrinti gamybos valdymą, kad būtų labai efektyvu, kad per 1 valandą žmogus galėtų dugiau padaryti, nes mes konkuruojame tokioje laisvoje rinkoje į konkuruojame su labai efektyviais gamintojais ir jeigu mes šito proceso kasdien nežiūrėsime ir neefektyvinsime, mes būsime už rinkos borto.
Ir tada ne karas, ne kas nors, bet mus rinka tiesiog išstums.
– Kaip „Vičiūnų grupė“ ketina plėstis Europoje ir kaip Rusijoje arba neketina?
– Rusijos klausimą aš jau atsakiau, o Europoje, kaip jau minėjau, plėtimas yra didelis. Ir mes vykdome du stambius projektus.
Mes vykdome gyoza gamyklos išplėtimą. Investicija apie 10 mln. eurų. Šiais metais apie rugpjūčio mėnesį turėtume užbaigti šį investicinį projektą.
Mes taip pat turėjome pradėję didelį investicinį projektą lašišos perdirbime. Esame pateikę paraišką Vyriausybei dėl valstybės svarbos projekto ar kažkaip. Tas projektas nėra sustabdytas, įranga yra gaminama ir žiūrime, kaip bus toliau. Terminai truputį yra atidėti, bet tai yra didžiulis projektas ir viskas vyksta čia.
– Kaip keisis žmonių vartojimo įpročiai dėl šios krizės?
– Manau, žmonių vartojimo įpročiai keisis per kelias vietas. Jie labiau atsakingi bus už racionalumą, pirks tiek, kiek suvartoja, labiau žiūrės į CO2 pėdsaką. Tai reiškia, kiek tu sugeneravai CO2 pagamindamas šį produktą, kiek plastiko, koks tai plastikas – monoplastikas ar kartonas recyclable. Čia labai stipriai keisis ir keičiasi. Labai malonu matyti šitą pokytį ir mes šiame pokytyje dalyvaujame ir tas pokytis bus labai didelis.
