Sistemos, padedančios nuo seksualinio smurto nukentėjusiems asmenims, Lietuvoje nėra, todėl reikia atsisukti į kitų valstybių pavyzdžius, sako specialistės. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen vardijo, kad smurto klausimais Lietuvoje ne tik vis dar trūksta tinkamo visuomenės edukavimo, bet nepakankamas ir specialistų paruošimas, o prevenciniai veiksmai yra mažai efektyvūs.
„Pagalbos seksualinės prievartos aukoms trūkumas Lietuvoje yra problema, apie ją ekspertai kalba jau ne vienus metus, o karas Ukrainoje ir brutalūs Rusijos veiksmai Ukrainos moterų atžvilgiu dar padidino tą problemą, ją aktualizavo“, – penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Realybė, anot jos, tokia, kad pagalbos seksualinio smurto aukoms sistemos Lietuvoje praktiškai nėra. Situacija dar sudėtingesnė, kai tokios pagalbos prireikia ukrainietėms, nuo karo žiaurumų pabėgusioms į Lietuvą.
„Prie to prisideda ir kalbos barjeras, ir kitos praktinės problemos. Padėtį komplikuoja ir netinkamas teisinio reguliavimo įgyvendinimas, kai kuriais atvejais jis taip pat užkerta kelią gauti būtiną pagalbą.
Nors Lietuvoje šiandien yra ne viena institucija, tarnyba, organizacija, kurios galėtų padėti, tačiau ne visos jos geba teikti tokio pobūdžio pagalbą, nes jose trūksta žmonių, turinčių specialią darbo su seksualinę prievartą patyrusiomis aukomis kompetenciją“, – kalbėjo parlamento vadovė.
Pasak V. Čmilytės-Nielsen, žinių, kaip dirbti su seksualinę prievartą patyrusiomis aukomis ir kaip joms padėti, neretai pritrūksta ir teisėsaugos pareigūnams. Dėl to, anot jos, nutinka taip, kad seksualinės prievartos aukos būna pakartotinai viktimizuojamos.
„Situaciją komplikuoja ir tai, kad Lietuvoje vis dar paplitęs neigiamas, neempatiškas, nejautrus ar kartais tiesiog atvirai priešiškas požiūris į tokio pobūdžio prievartą patyrusias aukas“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Nebūtina skirti labai daug resursų, reikia tiesiog lyderio vaidmenį prisiimančios institucijos, koordinavimo tarp ekspertų, kurie ir dabar labai daug daro.
V. Čmilytė-Nielsen
Ji kalbėjo, kad smurto klausimais Lietuvoje vis dar trūksta ne tik tinkamo visuomenės edukavimo, nepakankamas yra ir specialistų paruošimas, o prevenciniai veiksmai yra mažai efektyvūs. Seimo pirmininkė taip pat sakė, kad šiandien pagalbos seksualinės prievartos aukoms klausimas vis dar sprendžiamas fragmentiškai – nebuvo atlikta kompleksinė situacijos analizė, nebuvo apibrėžti prioritetai dėl pagalbos aukoms organizavimo ir tiekimo.
„Nebūtina skirti labai daug resursų, reikia tiesiog lyderio vaidmenį prisiimančios institucijos, koordinavimo tarp ekspertų, kurie ir dabar labai daug daro, <...> tačiau visą fragmentuotą paveikslą turėtume sudėti į vieną ir užtikrinti pagalbą seksualinio smurto aukoms, saugų grįžimą į gyvenimą ir traumų išgydymą“, – teigė parlamento vadovė.
Gėda, baimė, nežinojimas, kur kreiptis
Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė kalbėjo, kad į seksualinio smurto problemą visuomenė atsigręžė karo Ukrainoje kontekste: „Visi labai baisimės ta informacija, kurią gauname iš Ukrainos: moterys ir mergaitės yra prievartaujamos, seksualinę prievartą kartais patiria taip pat ir vyrai.
Tada daugelis visuomenės narių klausia savęs, o kuo gi mes galime padėti, kaip Lietuva gali padėti asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, kokios pagalbos jiems reikia. Iš vienos pusės, džiugu, kad visuomenė atsigręžė į šią problemą.“
Pasak J. Šeduikienės, pagalbos seksualinį smurtą patyrusioms aukoms problemą nevyriausybinės organizacijos akcentuoja jau daugelį metų, tad skaudu, kad visuomenė į ją atsigręžia tik dabar, kai pamatė įvykius Ukrainoje.
Kaip kalbėjo J. Šeduikienė, 2021 metais atlikto tyrimo apie moterų ir vyrų padėčių skirtumus Lietuvoje duomenimis, 32 proc. respondentų asmeniškai pažįsta moterų, patyrusių seksualinę prievartą artimoje aplinkoje.
„O kiek dar yra tokių atvejų, kurie vyksta ne artimoje aplinkoje, gatvėje? Klausimas, kodėl mes negirdime nukentėjusių moterų balsų? Kodėl ši problema yra tokia latentiška?
Pirmiausia, ką sako moterys, nukentėjusios nuo seksualinio smurto, tai yra gėdos jausmas, netikėjimas pagalba, baimė, nežinojimas, kur kreiptis, moters, patyrusios seksualinę prievartą, kaltinimas, seksualinio smurto neidentifikavimas – tiek visuomenės, tiek pačios moters“, – vardijo J. Šeduikienė.
Anot jos, kalbant apie seksualinį smurtą prieš nepilnamečius asmenis, iš dalies galima teigti, kad pagalbos sistema jiems yra, nors ir ji gali būti tobulinama. Deja, kalbėdama apie suaugusius asmenis, J. Šeduikienė sakė galinti drąsiai teigti, jog pagalbos sistemos jiems nėra.
„Tai labai aiškiai parodo tyrimų informacija, kad nei moterys, nei vyrai, patyrę seksualinę prievartą, nesikreipia pagalbos. Iš kitos pusės, juk tiek sveikatos apsaugos, tiek teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnai turi algoritmus, kaip reikia elgtis seksualinės prievartos atveju. Lietuvoje nuo 2011 metų veikia specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kurie teikia pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, kartu ir nuo seksualinės prievartos.
Nuo praėjusių metų rudens Lietuvoje veikia pagalbos tarnybos, kurios teikia pagalbą asmenims, nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems už artimos aplinkos ribų. Turime emocinės paramos linijų, kurios teikia emocinę paramą 24/7 režimu. Prie savivaldybių veikia krizių centrai. Taigi turime atskiras sistemos dalis, tačiau neturime sistemos. Neturime ir specialistų arba yra trūkumas tų, kurie gebėtų teikti pagalbą“, – kalbėjo Moterų informacijos centro direktorė.
Tai labai aiškiai parodo tyrimų informacija, kad nei moterys, nei vyrai, patyrę seksualinę prievartą, nesikreipia pagalbos.
J. Šeduikienė
Islandijos statistika – per metus kreipėsi 162 aukos
Moterų informacijos centro programų vadovė Rugilė Butkevičiūtė kalbėjo apie Islandijos pavyzdį. Šios šalies sostinės Reikjaviko ligoninėje buvo įkurtas Išprievartavimo krizių centras, jame nuo atidarymo jau apsilankė 3 611 moterų. Centras Islandijoje veikia jau 33 metus.
R. Butkevičiūtė paaiškino, kaip veikia šis centras. Seksualinę prievartą patyrusi moteris, atvykusi į ligoninę ir priėjusi prie registratūros, yra palydima į specialų kabinetą, vadinamą Išprievartavimo krizių centru.
„Šis centras veikia kaip viena stotelė seksualinę prievartą patyrusioms moterims“, – sakė R. Butkevičiūtė.
Centro patalpos yra saugomos, į jas gali patekti tik jame dirbantis personalas, centras dirba 24/7, o jame dirba tik medikai, turintys ne mažesnę nei 2 metų darbo ligoninės priimamajame patirtį. Visa medikų komanda, dirbanti centre, yra išklausiusi specialius mokymus, atnaujina savo žinias seksualinės prievartos srityje ir nuolat gilinasi į traumos aspektus.
„Atvežus išprievartautą asmenį, centre vyksta apžiūra, esant poreikiui ir asmens valiai, iškviečiami pareigūnai, besispecializuojantys darbe su seksualinės prievartos nusikalstamomis veikomis. Taip pat, asmeniui pageidaujant, yra iškviečiamas teisininkas, psichologas arba psichiatras.
Visi specialistai susitinka su nukentėjusiuoju vienoje vietoje. Taip pat yra galimybė, kad lydintysis asmuo gali būti su nukentėjusiuoju, nesant apžiūros. Vietoje surenkami visi įrodymai ir jie yra saugomi ligoninėje iki 3 mėnesių, jei žmogus norėtų pradėti teisinius procesus“, – kalbėjo R. Butkevičiūtė.
Praėjusiais metais jie priėmė 162 nuo seksualinės prievartos nukentėjusius asmenis, dauguma jų yra moterys, dauguma jų nukentėjo ne artimoje aplinkoje.
R. Butkevičiūtė
Papildomo pareiškimo nukentėjusiam asmeniui rašyti nereikia, nes policijos pareigūnas ar pareigūnė atvyksta į centrą. Du kartus – nukentėjusiam asmeniui atvykus ir išvykstant – yra paimama kraujo ištirti.
„Taip jau ne kartą yra įrodyta, kad apsvaigęs asmuo niekaip negalėjo tokios būklės duoti sąmoningumo sutikimo. Centras taip pat renka statistiką, kas nukentėjo, kur ir kodėl nukentėjo. Praėjusiais metais jie priėmė 162 nuo seksualinės prievartos nukentėjusius asmenis, dauguma jų yra moterys, dauguma jų nukentėjo ne artimoje aplinkoje.
Seksualinę prievartą patyrę vyrai daugiau nukentėjo nuo vyrų, moterys – nuo vyrų. 46 moterys buvo išprievartautos klubuose, baruose, 53 – po susitikimų, susipažinus per pasimatymų programėles, 30 – išprievartautos visiškai nepažįstamų žmonių. Didžioji dalis nukentėjusiųjų buvo apsvaigę nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų“, – statistiką vardijo R. Butkevičiūtė.
Aštuonios moterys į centrą buvo atvežtos visiškai be sąmonės, o jauniausiai fiksuotai aukai buvo devyneri metai.
„Skandalinga, kad Lietuvoje vis dar neturime specializuotos pagalbos seksualinės prievartos aukoms. Gera žinia, kad šios sistemos atsiradimas nereikalauja kurti dviračio ar skristi į kosmosą“, – sakė R. Butkevičiūtė. Anot jos, jau turime reikalingą infrastruktūrą ir specialistus, tačiau reikia iš to sukurti bendrą sistemą.
Škotijoje – 17-os centrų tinklas
Pagalbos moterims linijos programos Vilniuje vadovė Roberta Pauliuščenkaitė kalbėjo apie Škotijos pavyzdį – ten veikia krizių centrų tinklas, jis užtikrina pagalbą visiems nuo seksualinio smurto nukentėjusiems asmenims. Iš viso tokių centrų yra 17, jie veikia visoje Škotijoje ir remiasi bendrais standartais, kad užtikrintų, kad visos teikiamos paslaugos būtų nuoseklios ir aukštų standartų.
Centruose pagalba gali būti ir vienkartinė, ir ilgalaikė, priklausomai nuo kiekvieno asmens individualių poreikių. Kiekvienas centras turi teisininkus, su jais nukentėjęs asmuo gali konsultuotis ir jei žmogus nutaria kreiptis į teisėsaugą, teisininkai jį gali lydėti per visą procesą.
„Jei žmogus nusprendžia nesikreipti į policiją, jis gali asmeniškai kreiptis ir atlikti teismo medicinos ekspertizę, Škotijoje įrodymai gali būti saugomi 26 mėnesius ir per tą laikotarpį asmuo gali nuspręsti, ar remdamasis tais įrodymais kreipsis į policiją, ar ne. Jeigu per tą laikotarpį nėra kreipiamasi, tai įrodymai tiesiog sunaikinami.
Krizių centrai intensyviai dirba su žmogumi, teikiama psichologinė, psichoterapinė pagalba, kad žmogus būtų įgalintas ir padrąsintas judėti toliau į priekį. Taip pat Škotijoje veikia pagalbos linija, ji veikia kasdien vakarais“, – kalbėjo R. Pauliuščenkaitė.
Ragina kurti specialius kabinetus
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė taip pat sakė, kad pagalbos sistemos seksualinės prievartos aukoms Lietuvoje nėra, nepaisant ją apibrėžiančio pernai patvirtinto Sveikatos apsaugos ministerijos aprašo.
„Aprašas yra, dokumentas yra, bet kalbame apie sistemos neveiksnumą, neveikimą, fragmentiškumą. Kai kalbiname moteris, jos sako, kad neaišku, kur kreiptis pagalbos“, – teigė D. Puidokienė.
Pasak jos, kol nebus tinkamai paruoštų specialistų, nei dokumentai, nei tvarkos aprašai nepagelbės.
D. Puidokienės teigimu, su seksualinės prievartos aukomis turi gebėti dirbti socialiniai darbuotojai, teisininkai, policijos pareigūnai, prokurorai ir kt.
„Turi būti įrengti pagrindiniuose regionuose kabinetai, kad ten būtų teikiama ne tik trumpalaikė pagalba, renkami duomenys, atliekami tyrimai, bet ir teikiama ilgalaikė pagalba. Kas turėtų imtis iniciatyvos? Ar reikia karo, kad apie tai pradėtume kalbėti?“ – kalbėjo D. Puidokienė.
