„Iš manęs karas atėmė mano istoriją. Aš nebegalėsiu senatvėje nuvykęs į Mariupolį pasižvalgyti po savo vaikystės vietas“, – sakė Ukrainos muzikinių ir talentų šou dalyvis, dainininkas Oleksandras Krivošapka. Dabar visas jo dėmesys ir laikas skiriami padėti iš Mariupolio ištrūkusiems žmonėms. Jo paties šeima iš miesto ėjo per apšaudymus pėsčiomis, vis atsisveikindami vieni su kitais amžiams.
Oleksandras kartu su bendraminčiais rūpinasi mariupoliečiais, ištrūkusiais iš, kaip jis sako, Mariupolio pragaro. Suranda jiems nakvynę, parūpina drabužių, avalynės, maisto, pinigų. Jo atstovaujama labdaros organizacija „Broliška širdis“ rengia planą statyti naują gyvenvietę, kurioje galėtų įsikurti apie 50 tūkst. namų netekusių ukrainiečių.
„Mūsų tikslas sukurti žmonėms viltį ir perspektyvą grįžti į normalų gyvenimą. Jie juk neteko darbo, jie nežino, kas bus rytoj. Kaip kadaise po Černobylio tragedijos atsirado Slavutyčo miestas, taip mes norime įkurti miestą po Rusijos karinės agresijos“, – LRT.lt pasakojo O. Krivošapka.
– Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė po vasario 24-osios?
– Prasidėjus karui, mano, kaip ir kiekvieno ukrainiečio, gyvenimas pasikeitė akimirksniu ir visiems laikams. Aš buvau dainininkas, atlikėjas, televizijos laidų vedėjas, boksininkas. Nuo vasario 24-osios prie viso to prisidėjo aktyvi savanoriška humanitarinė veikla.
Užvakar sužinojome, kad mano močiutė Mariupolyje mirė, nes ji neturėjo būtinų medikamentų, ji mirė dėl maisto stygiaus.
Per tą laiką mes suspėjome daug ką nuveikti. Pradėjome nuo Mariupolio, nes ten buvo mano šeima, mano pažįstami. Siųsdavome humanitarinę pagalbą, padėdavome žmonėms evakuotis į taikias teritorijas. Dabar visa tai išsiplėtė į didelę organizaciją, kuri rūpinasi humanitarinės pagalbos tiekimu, žmonių, kurie evakavosi, apgyvendinimu. Artimiausiomis dienomis startuos pagalbos paraiškų sistema, kuri leis kompleksiškai ir greitai žmonėms gauti pagalbą.
– Mariupolis – jūsų gimtasis miestas. Ten iki šiol yra jūsų šeima?
– Gimiau Mariupolyje, gyvenau ten iki aštuoniolikos metų. Mariupolyje gyveno mano šeima, dabar ji jau saugioje vietoje. 30 dienų jie buvo apšaudomi. Užvakar sužinojome, kad mano močiutė Mariupolyje mirė, nes ji neturėjo būtinų medikamentų, ji mirė dėl maisto stygiaus.
Žmonės kaip įmanydami stengėsi išgyventi, laidojo savo kaimynus kiemuose. Tirpdė sniegą, kad turėtų vandens, gyveno rūsyje.
Dar nesimačiau su savo šeima, jai pavyko ištrūkti iš Mariupolio. Stengiuosi jų netraumuoti klausimais. Bet visa tai, ką jie pasakoja, atitinka tai, ką pasakoja visi iš Mariupolio ištrūkę žmonės. Tai visiškai katastrofa. Jie neturėjo maisto, neturėjo geriamojo vandens, nebeveikė vandentiekis, dujotiekis, nebuvo elektros, jokio ryšio.
Žmonės kaip įmanydami stengėsi išgyventi, laidojo savo kaimynus kiemuose. Tirpdė sniegą, kad turėtų vandens, gyveno rūsyje. Jie pasakojo apie įvairiausius apšaudymus, kuriuos teko išgyventi. Nuo artilerijos iki aviacinio bombardavimo, tankų sviedinių. Visa tai vyko jų akyse. Aš daug ką girdėjau, bet ne viską man norisi garsiai pasakoti.
– Visą pasaulį apskriejo ir sukrėtė nuotraukos iš Bučos, liudijančios, kad ten vyko tikros skerdynės. Kaip manote, kokio masto tragedija ištiko Mariupolį?
– Vieną visišką siaubą lyginti su kitu visišku siaubu neišeina. Tai tiesiog siaubinga. Buča ir Mariupolis – skirtingi miestai. Buča – Ukrainai labai svarbus nedidelis miestas, ten gyveno palyginti nedaug žmonių. Mariupolis, kuriame prieš karą gyveno per pusę milijono žmonių, 95 proc. sugriautas. Ir Buča, ir Mariupolis man, kaip ukrainiečiui, – vienodas skausmas. Tik Bučoje spėjo padaryti tas nuotraukas, parodyti tą siaubą. Nesu tikras, kad planetos gyventojai galėtų išgyventi tai, ką išgyveno ir išgyvena žmonės Mariupolyje.
– Kada pastarąjį kartą bendravote su žmonėmis, kurie ir dabar yra Mariupolyje?
– Tai labai reti atvejai. Asmeniškai aš pastarąjį kartą susisiekiau prieš daugiau nei savaitę. Evakuaciją šia kryptimi sulėtinome, nes vairuotojus sulaiko. Todėl stengiamės labiau padėti tiems žmonėms, kurie suspėjo iš ten ištrūkti. Į patį Mariupolį vežėme nedaug paramos, necentralizuotai, nes dideliais autobusais vežti paramos mums neleido. Nebent tik lengvaisiais automobiliais. Bet mes stengiamės kuo daugiau paramos tiekti į gyvenvietes prie Mariupolio, ten taip pat didžiulė humanitarinė katastrofa.
Nesu tikras, kad planetos gyventojai galėtų išgyventi tai, ką išgyveno ir išgyvena žmonės Mariupolyje.
Visi Ukrainos pietūs – tai žmonės, kurie nepavalgę, kurie neturi ko atsigerti. Kai kuriose vietose, kaip kad Mariupolyje, vykdomi kariniai veiksmai, kitose – jie nevyksta, bet teritorijos yra okupuotos, ir ten taip pat humanitarinė katastrofa.
– Kai manote, kiek mariupoliečių žuvo?
– Nesiimsiu tokios atsakomybės atsakyti. Bet manau, kad tai labai didelis skaičius, bet jo, tikrojo skaičiaus, mes niekada nesužinosime.
– Kaip daliai žmonių pavyko išvykti?
– Įvairiai. Ten šaudoma nuolat. Nuo ryto iki vakaro. Todėl žmonės palikdavo Mariupolį per apšaudymus. Mano šeimą kažkoks nepažįstamas žmogus nuvežė iki miesto ribos, o toliau jie ėjo pėsčiomis. Jie man pasakojo, kaip jiems buvo baisu, kaip jie ne kartą atsisveikindavo su gyvenimu. Supraskite, tai miestas, kuriame totalus pragaras.
Kiekvieno mariupoliečio istorija – tai istorija apie siaubą, košmarą. Žmonės ten tikrąja to žodžio prasme bando išgyventi. Jie susivienijo ir padeda vienas kitam. Bet daug žmonių tapo marodieriais. Kyla vidinių konfliktų, ten vyksta baisūs dalykai. Kiekviena istorija sukelia nesuvokiamą liūdesį ir išgyvenimą dėl mūsų šalies.
2022 metais tai neturi vykti mūsų planetoje.
Kiekvieno mariupoliečio istorija – tai istorija apie siaubą, košmarą. Žmonės ten tikrąja to žodžio prasme bando išgyventi.
Kai mano šeima išsiveržė iš Mariupolio, jau saugioje vietoje susitiko pažįstamą, kuris dar Mariupolyje ėjo su žmona ir dukra, juos skyrė keturi metrai, jis nusigręžė akimirkai, išgirdo sprogimą. Nė šlapios vietos neliko iš jo žmonos ir dukters. Tokių istorijų – milijonas. Tai, ką baisiausia galėtų sugalvoti jūsų fantazija, ten ir vyksta. To mes klausome ištisomis paromis.
– Jei turėtumėte galimybę nuvykti į Mariupolį, tą, kuriame prabėgo jūsų vaikystė, dalis jaunystės, ką ten norėtumėte darsyk išvysti?
– Mariupolis man yra galybės prisiminimų miestas. Nuo vaikiškų emocijų, pirmo bučinio, pasimatymų, mokslų. Iš manęs karas atėmė mano istoriją. Aš nebegalėsiu senatvėje nuvykęs į Mariupolį pasižvalgyti po savo vaikystės vietas. Žinoma, nuvykti galėsiu, bet tai bus kiti pastatai, kitos mokyklos. Mano identitetą pavogė. Man tai labai skausminga tema. Vis dėlto aš tikiu, kad po kurio laiko nuvyksiu į atstatytą ukrainietišką Mariupolį, ir jis bus dar gražesnis.
– Skambės keistai, bet paklausiu, o ką jūs įgijote per karą?
– Labai daug ką atradau per karą. Dvasiškai. Bet apie tai nenoriu pasakoti, nes tai pernelyg asmeniška. Šis karas visam pasauliui tapo elektrošoku, šoko terapija. Per karą išaiškėjo, kas yra drąsūs, valingi žmonės, o kas tiesiog apsimesdavo stiprūs ir galingi. Kas tikras savo šalies patriotas, o kas – išdavikas, pasirengęs už šimtą dolerių parduoti savo pasą. Mūsų šalis patyrė labai daug sunkumų, bet ji susivienijo. Šiandien visa šalis susivienijusi atremia tą neva stiprią, didelę, grėsmingą Rusiją, tačiau, ačiū Dievui, ji negali mūsų įveikti ir negalės.
