„Dienos temoje“ Kovo 11-osios išvakarėse Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Jis teigia, kad tokia Rusija, kurią dabar matome, nebeegzistuos, o galbūt normaliame pasaulyje demokratijoms verta jau pradėti tartis, ką reikės daryti su Rusijos griuvėsiais po šito karo.
– Profesoriau, jūs niekada nebuvote naivus ir perspėdavote apie Rusijos grėsmę, tačiau nuoširdžiai atsakykite, ar tikėjotės, kad galima tokio masto invazija, tokia agresija Ukrainoje?
– Iš tų žmonių galima tikėtis visko, aš visada taip sakydavau. Populiarus labai žurnalistų klausimas: nejaugi jūs manote, kad Rusija kelia grėsmę? Aš visada sakydavau – Rusija kelia didžiausią grėsmę sau su tokia valdžia, tokia galvosena, tokia žiauria ir nežmoniška gyvenimo filosofija. Pirmiausiai ji kelia grėsmę sau. Galbūt ji išnyks. Galbūt ji nusitemps pusę pasaulio su savimi, to mes dar nežinome. Bet kad Rusija nebeegzistuos tokia, kaip dabar, aš esu visiškai tikras. Gal iš viso neegzistuos. Galbūt normaliame pasaulyje demokratijoms verta jau pradėti tartis, ką reikės daryti su Rusijos griuvėsiais po šito karo.
– Manote, kad prasideda V. Putino pabaiga?
– Ne tik V. Putino. V. Putino – būtų gerai. Jeigu ten atsirastų kokių nors žmonių, suprantančių ir pajėgiančių, kurie V. Putiną nušalintų ir pradėtų derybas su normaliu pasauliu, tada būtų derybos, ką toliau daryti. Ar Rusija iš viso dar lieka? Čia, aišku, žodį tars ir Kinija. Gal Kinija pasakys, kad jau Rusijai nebėra kas veikti?
– Ar jūs tikitės iš Rusijos žmonių išėjimo į gatves? Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės pradžią. Buvo gatvėse žmonių, kurie palaikė Lietuvos atsiskyrimą. Mes matėme ir Maskvoje žmonių.
– Taip, buvo žmonių. Na, o dabar yra žmonių, kurių daugumą sudaro zombiai, kurie klauso tiktai Kremliaus televizijos ir viskuo tiki, kas ten pliurpiama. Štai net šiandien pranešama, kad vadinamasis ministras Lavrovas aiškino Ukrainos ministrui, kad Rusija visai neužpuolė. Kodėl su jais iš viso kalbama? Galbūt tokios taisyklės... Sakoma, vis tiek reikia kalbėtis, nors ir su bepročiu arba su tuo, kuris apsimeta bepročiu ir tave laiko kvailiu.
– Pone V. Landsbergi, jūsų akimis, kas gali sustabdyti Putiną? Girdėjome ir Lietuvoje raginimų iš prezidentės D. Grybauskaitės. Ji sako, kad V. Putinas suprastų tik karą. Tuo metu Vakarai siekia, kad konfliktas neišsiplėstų, kad nebūtų Trečio pasaulinio karo. Galima sakyti, siekiama, kad karas vyktų tik Ukrainos teritorijoje ir neįtrauktų likusio pasaulio.
– Karas vyksta. Kažkas bijo, kad neprasidėtų karas, bet jis jau seniai vyksta. Jis aiškiai yra orientuotas į tai, kad Vakarai – prakeiktieji, nes tai dabar jau blogio sinonimas, Rusijos propaganda – būtų sunaikinti. Ir, matyt, nesustos tie, kurie dabar valdžioje. Bet kadangi tai reiškia ir Rusijos galą, gal dar atsiras vienas kitas žmogus, gal iš tų pačių Rusijos kariškių. Atrodo, kad jie buvo apstulbinti, kai V. Putinas jiems liepė pasirengti branduoliniam karui. Gal tada jiems kas nors blykstelėjo, kad tai ir jų pačių galas?
– Dažnai girdime perspėjimą, kad jei V. Putinas nebus sustabdytas dabar, kita stotelė gali būti Baltijos šalys, kitos valstybės.
– Be abejo. Jeigu leidžiama, tai kodėl neiti toliau, kodėl nerinkti, kiek tik galima? Labai seniai, prieš 70 metų, Kinijos naujasis vadas, pirmininkas Mao, pasakė apie tą visą mūsų istoriją ir Sovietų Sąjungos istoriją: „Jie užėmė viską, ką galėjo.“ Šiandien mes sakome: „Užima viską, kas yra leidžiama.“ Bet tai yra leidžiama tam, kad tik ne šiandien, dar truputį atidėkime karą. Mielas Hitleri, dar nepulkim mūsų visų, imk, valgyk tą Čekoslovakiją, valgyk Austriją, valgyk Klaipėdos kraštą, bet tik ne mus, dar šiek tiek palik. Ir iš to niekas jokių pamokų nedaro. Dabar Hitleris sėdi Kremliuje ir mosuoja branduoline bomba. Reikalauja ir to, ir to iš Europos... Pareikalaus, pavyzdžiui, įstoti mums į Sovietų Sąjungą iš naujo, pareikalaus išeiti iš NATO. Kitaip jiems yra grėsmingas pavojus ir jie neturi kitos išeities, kaip tik pradėti karą. O jūs būsit kalti dėl to. Mes darome, ką norime, o jūs būsite kalti. Jeigu tokia pažiūra yra priimtina ir leidžiama, ją ir realizuos.
– Jūsų akimis, ką galėtų daryti Vakarų pasaulis? Bombarduoti, įsitraukti į karą?
– Ką bombarduoti? Bombarduoti ir žudikus.
– Žudikų vilkstines Ukrainoje?
– Tuos, kurie ateina žudyti vaikų ir griauti ligoninių. Juos reikia stabdyti.
– Tačiau sakoma, kad tuo metu gali kilti ir branduolinis karas.
– Daug kas gali. Jis gali ir šiaip kilti. Kai V. Putinas norės, jis bet kokiu pretekstu pradės branduolinį karą.
– Profesoriau, kodėl pasirinkta Ukraina?
– Todėl, kad Ukraina metė didelį iššūkį imperiniams V. Putino planams. Ji pasakė „ne“, taip, kaip Lietuva kovo 11-ąją. Lietuva buvo ta, kuri pasakė „ne“ ir išgirdo atsakymą: „Jūs būsite sunaikinti.“ Lietuva pasakė: „Mes einame savo keliu, mes jums nieko blogo nedarome, o jeigu jūs elgsitės kaip šėtonai, tai tikriausiai gausite bausmę.“ Ir jie gavo laikiną bausmę – sugriuvo sovietų imperija, bet ji netrukus atgimė vėl, nes nebuvo išnaikinta šėtono sėkla. Jai buvo leista toliau veistis ir revanšuotis, dabar mes turim dydį deržavos arba rusų imperijos revanšą. Tas revanšas dabar jau siekia pasaulinės valdžios, tik nežinia, ar jis yra suderintas su Pekinu. Galbūt Pekinas leidžia Rusijai susinaikinti arba panaikinti Europą tuo pačiu. Pekino valdovams daug paprastesnis darbas po to.
– Nes ateitų nauja jėga? Kinija?
– Ji jau yra.
– Bet nebeturėtų konkurento?
– Žinoma, koks čia gali būti konkurentas? Konkurentas pabandė kažkokią intrigą Kazachstane, įvedė savo kariuomenę, pradėjo tvarkyti reikalus, jam iškart pasakė: „Tu ne ten lendi, kur reikia.“ Ir V. Putinas iš karto susidėjo daiktus ir išvažiavo namo iš Kazachstano. Yra kiti šeimininkai. Kol kas jis gali padaryti baisių nelaimių, jeigu jam bus leista padaryti tų nelaimių.
– Profesorių, pakalbėkime apie Lietuvą. Žvelgiant iš dabar – daugiau negu trijų dešimtmečių perspektyvos – ar neatrodo Lietuvos nepriklausomybės atgavimas dar didesnis stebuklas, negu atrodė iki šiol? Ir dar – gebėjimas tiek metų išsaugoti nepriklausomybę?
– Na, galima sakyti, kad stebuklas. Galima sakyti, kad vis dėlto mes nebuvome visai iš kelmo spirti ir tomis aplinkybėmis, tomis sąlygomis elgėmės teisingai ir nekapituliavom, nieko nepuolėme, sakėme, kad esame savo namuose, nieko nenorime nugalėti, norime tik taikos ir taikos sutarties. Aš manau, kad tokia dabar yra Ukrainos pozicija. Ukraina nenori nueiti į Maskvą ir ją nugalėti. Tai Maskva ateina ir griauna Kijevą, kad kažką nugalėtų. Bet tai yra bepročių laikysena, nes taip nugalėti negalima, galima palikti tik visuotinius griuvėsius. Jie sutinka su tuo: „Mes padarysime iš jūsų griuvėsius.“ O pasaulis pasirinko tokią žiūrovo poziciją. Žinoma, padeda Ukrainai gintis, bet ir laukia, kuo baigsis.
– Profesoriau, ar pastebite, kad Lietuvoje tos buvusios bėdos tarsi pasitraukė, nebereikia protestuoti basiems prie valdžios institucijų, nebereikia šūkauti ir švilpti per mitingus, nes tarsi suvokiame, kad yra kur kas globalesnių bėdų – išsaugoti valstybę.
– Čia būtų įdomi mintis, kad net šiek tiek trenktuoliai, kurie nerasdami sau vietos kėlė visokius maištus, reikalavo išvaikyti Seimą, perduoti jiems valdžią, yra aptilę. Šiek tiek protas pabudo.
