Filmai ir reklamos sukuria įvaizdį, kad Kalėdos – linksmas šeimos laikas. Tačiau šventinis laikotarpis gali būti sunkus metas, o tokie lūkesčiai jį dar labiau apsunkina. Kai kurie per Kalėdas prisimena skaudžių išgyvenimų apnuodytą vaikystę, kiti gedi neseniai anapilin išėjusių artimųjų – tokiais atvejais, teigia LRT.lt pašnekovės, svarbu suprasti, kad gedulas ir džiaugsmas gali būti kartu, ir skirti dėmesio sau.
Psichologė Evelina Adakauskienė pasakoja, kad tam tikras kalėdinis lūkestis jaučiamas ir dėl reklamų ar filmų, kuriuose sukuriamas jaukumas, matomi dovanas dovanojantys žmonės. Jei jautiesi vienišas, o aplinkui visi kalba apie artumą ir meilę, tai gali pajudinti skaudžius klausimus ir vidines žaizdas, LRT.lt sako E. Adakauskienė.
Pasak jos, ne visiems Kalėdos asocijuojasi su džiaugsmu – kai kuriems tai gali būti vienišumo, gedėjimo ar netekties jausmas.
„Gali būti nerimo, trauminių atsiminimų. Atviruke šeima džiaugiasi ir myli vieni kitus, o žmogaus vaikystėje šventės galbūt buvo net gąsdinančios. Gal norėtųsi šilumos, bet anksčiau gyvenime buvo pilna smurto, toksiška aplinka, alkoholis, priklausomybės, emocinis apleistumas... Tai gali sukelti tuštumos, ilgesio ir vienišumo jausmus, kai jautiesi to negavęs ir neturėjęs. Gali jaustis vienišas, kad visi kiti žino, ką tai reiškia, o tu nežinai“, – svarsto psichologė.
Kuriama pasaka tėra dalis realybės
Nerimo klinikos psichologė psichoterapeutė Darja Norbutė taip pat sutinka, kad Kalėdos ir jų laukimas dažnai piešiami labai vienpusiškai.
„Medijos ir reklamos mums siūlo gana idealizuotą, pasakišką Kalėdų vaizdą: didelį stalą, prikrautą gėrybių, susirinkusią gausią šeimą, lengvai užsimezgančius pokalbius ir bendrystėje laukiamą stebuklą. Deja, realybė niekada nebūna tokia vienpusiška.
Per Kalėdas visada bus visko: ir šilumos, ir jaukumo, ir bendrystės, bet ir nesusikalbėjimų, įtampos, nuovargio. Per Kalėdas niekas nevyksta kitaip nei mūsų kasdienybėje: jeigu nepavyksta atrasti ryšio su vienu ar kitu artimuoju, per šventes jis stebuklingai nesusikurs“, – LRT.lt sako D. Norbutė.
Anot jos, nors gali pasirodyti, kad kaimynų žolė žalesnė ar Kalėdos jaukesnės, tačiau greičiausiai taip nėra. Svarbu nepamiršti, kad medijose ar socialiniuose tinkluose kuriama pasaka tėra tik dalis realybės, pažymi psichologė.
Netekties jausmas gali sustiprėti
Iniciatyvos „Lydėtuvės“ kūrėja Elena Patamsė, organizuojanti kitokias laidotuvių ir atminimo ceremonijas, pastebi, kad tiek šeimose, tiek viešojoje erdvėje Kalėdos paprastai matomos kaip džiaugsmingas laikotarpis. O toks įsivaizdavimas, priduria ji, netektį patyrusiems žmonėms uždeda naštą ir neretai sukelia vidinį konfliktą.
„Tarsi ir norisi džiaugtis, būti su savo šeima, nes taip tarsi priimta, kad šis laikotarpis yra džiaugsmingas metas. Iš kitos pusės – yra gedulas, skausmas, kad nėra artimojo. Dažnai aplanko ir kaltės jausmas – kaip gali švęsti, jei tau sunku ir skauda širdį, kad nebėra žmogaus“, – portalui LRT.lt pasakoja E. Patamsė.
Dažnai aplanko ir kaltės jausmas – kaip gali švęsti, jei tau sunku ir skauda širdį, kad nebėra žmogaus.
E. Patamsė
Pasak jos, šventiniu laikotarpiu netekties jausmas gali sustiprėti: „Mūsų šeimoje buvo tradicija Kūčias švęsti pas babą kaime. Pamenu, pirmosios Kūčios mieste, kai nebevažiavome į kaimą, buvo kitokios, tada buvo praėję gal pusė metų po babos mirties, atrodė, esu susitaikiusi su netektimi, jau užgijo visos žaizdos, bet važiuoju ir verkiu – nesuprantu, kodėl, lyg ir graži šventė, susitiksiu su šeima.
Tik vėliau pagalvojau, kad man tik tada atėjo netekties išgyvenimas, kadangi Kūčios labai stipriai siejosi su baba, su tradicijomis, o kai jos pasikeičia, labai sunku priimti tą faktą, kad šventės niekada nebus tokios pačios, kai nebėra artimo žmogaus“, – prisimena E. Patamsė.
Ragina pasidžiaugti ir mažais dalykais
Kaip sako psichologė D. Norbutė, bendrystę, artumą ir džiaugsmą svarbu pastebėti ir tada, kai Kalėdos nėra tokios, kokių galbūt norėtųsi. Net jei nepavyks švenčių atšvęsti taip, kaip svajojote, tikėtina, kad šiuo laikotarpiu vis tiek įvyksta vienas kitas dalykas, kuris džiugina. Mėgstamas filmas, skanus maistas, netikėta žinutė – to taip pat nereikėtų nuvertinti, svarsto pašnekovė.
Kita vertus, tvirtina D. Norbutė, Kalėdos gali būti kupinos ir sudėtingų, ne tokių malonių jausmų – vienatvės, pykčio, nusivylimų.
„Vienišam galima jaustis ne tik dėl fizinės izoliacijos (emigracijos ar prievolės būti darbe), bet ir dėl ryšio su artimaisiais trūkumo. Kartais net sėdėdami dideliame šeimos rate galime jaustis nesuprasti ir vieniši. Pyktis gali kilti tada, kai šventės vyksta ne taip, kaip to norėtųsi, kaip įsivaizdavote“, – sako D. Norbutė.
Pasak psichologės, kalėdinis laikotarpis gali būti sunkus tiems, kurie neseniai neteko artimųjų. Natūralu, kad pirmosios šventės be jų primins apie netektį ir praradimo skausmą.
„Reikia laiko, kad išmoktume gyventi be žmonių, kurie buvo brangūs. Svarbu pažymėti, kad netekti galima ne tik artimojo, bet ir savo svajonių ar lūkesčių. Šventės dažnai tampa atskaitos tašku, laiku permąstyti, kas įvyko. Dalykai, kurių troškote, bet kurie neįvyko, gali būti taip pat labai skaudi netektis“, – kalba psichologė.
Reikia laiko, kad išmoktume gyventi be žmonių, kurie buvo brangūs. Svarbu pažymėti, kad netekti galima ne tik artimojo, bet ir savo svajonių ar lūkesčių.
D. Norbutė
Jos teigimu, Kalėdos gali būti sunkesnės ir tiems, kurie yra linkę lygintis su kitais ar matyti viską juodos arba baltos režimu. Pamatyti ne tokią idealią ir išgražintą pusę per šventes yra kiek sunkiau ir tam dažnai prireikia sąmoningų pastangų.
„Sudėtingiau Kalėdas išgyventi ir žmonėms, kuriems sunku kurti artimus ryšius. Kai aplinkui išryškinama bendrystė ir artumas, vienatvė ir nusivylimas santykiais, artimo ryšio trūkumas viduje pasijunta dar intensyviau“, – teigia D. Norbutė.
Džiaugsmas ir gedulas gali būti kartu
Pirmosios šventės be brangių žmonių yra sunkios ir nereikia stengtis to paneigti – gedėti savo artimųjų yra normalu, pabrėžia D. Norbutė. Anot jos, daug keisčiau būtų apsimesti, kad viskas gerai, ir jų neprisiminti, nustumti ar paneigti savo liūdesį ir skausmą.
„Jeigu liūdna, svarbu leisti sau liūdėti net per šventes, net tada, kai kiti jaučiasi kitaip. Dažnai palengvėja apie tai pasikalbėjus šeimos rate, juk turbūt šio žmogaus trūksta ne tik jums. Lietuvoje turime gražias gedulo tradicijas – padedame lėkštutę mirusiajam, nenurenkame Kūčių stalo. Taigi, metai iš metų žmonės prisimena netektis per šventes, išgyvena skausmą, liūdesį. Taip mes mokomės gyventi be šio žmogaus“, – teigia psichologė.
„Lydėtuvių“ kūrėja E. Patamsė tvirtina, kad, susidūrus su netektimi, per Kalėdas labai svarbu nusistatyti ribas, ką norite ir ko nenorite veikti, tai taip pat reikėtų pasakyti artimiesiems, kadangi visi gedulą išgyvena skirtingai.
„Labai svarbu neužgožti savo minčių, neprisitaikyti, nesakyti, kad ištversiu, geriau kalbėtis ir pasakyti, ką išgyvenate, kaip artimieji gali padėti, jei yra sunku. (...) Labai svarbu pasikalbėti apie sielvartą, netektį, žmogų, kurio nebėra“, – svarsto E. Patamsė.
Svarbu nepamiršti, kad naujų prisiminimų kūrimas neištrina senų prisiminimų.
E. Patamsė
Anot jos, sveika toliau tęsti tradicijas, kadangi taip galima pagerbti išėjusius žmones ir švęsti jų atminimą. Kai kurias tradicijas galima ir pakeisti, pavyzdžiui, jei per kiekvienas šventes močiutė kepdavo žąsį, jai iškeliavus anapilin, visa šeima gali tęsti šią tradiciją kartu.
„Naujų tradicijų kūrimas gali būti gydanti patirtis gedintiesiems, svarbu nepamiršti, kad naujų prisiminimų kūrimas neištrina senų prisiminimų“, – pažymi E. Patamsė.
Visi jausmai yra normalūs
„Lydėtuvių“ kūrėja akcentuoja, kad labai svarbu laikytis balanso ir suderinti laiką kompanijoje ir laiką sau: „Galima nuvažiuoti į šventę su šeima, bet jei matote, kad norisi pabūti vienam, reikėtų nekankinti savęs, važiuoti namo ir pasakyti, kaip jaučiatės, kad reikia rasti laiko sau.“
Ji pabrėžia, kad gedintys žmonės per šventes gali patirti tiek teigiamų, tiek neigiamų jausmų, vieną akimirką gali norėtis džiaugtis ir juoktis, o kitą – verkti. Kaip sako pašnekovė, tai yra absoliučiai normalūs jausmai.
„Reikėtų suprasti savo poreikius ir leisti išjausti jausmus, elgtis taip, kaip norisi pačiam, o ne taip, kokios priimtos socialinės normos. Jei norisi pabūti tyloje ar ramybėje, užuot lankiusis svečiuose, tai geriau pabūti tyloje ir ramybėje. Iš kitos pusės, jei daugiau nesinori būti vienam, norisi kompanijos, tai nieko tokio yra džiaugtis, jei yra gedima. Tie jausmai vienas kito nepanaikina, jie gali egzistuoti kartu“, – pabrėžia E. Patamsė.
Pasak jos, į amžinybę iškeliavus artimam žmogui, naudinga šventėms pasiruošti iš anksto, pavyzdžiui, jei mirė šeimos narys, kuris per šventes turėjo kokį nors vaidmenį, ta vieta lieka tuščia.
„Pavyzdžiui, tėtis visą laiką buvo Kalėdų Seneliu. Reikėtų nutarti – kai neliko tėčio, ar kas nors bus Kalėdų Seneliu, ar šios tradicijos nebereikia. (...) Geriausia pagalvoti iš anksto, kad vėliau, su tuo susidūrus, nesukeltų sielvarto tai, kad nėra kam atlikti šio vaidmens. (...)
Vaikams tai gali atnešti daug sielvarto ir sutrikimo – kas nutiko, kodėl nebėra tradicijų? Reikėtų ypač dėl vaikų pagalvoti, kaip ką nors pakeisti“, – mano E. Patamsė.
Balanso paieškos
Psichologė E. Adakauskienė taip pat priduria, kad labai svarbu įsiklausyti į save: galbūt vienam žmogui norisi ieškoti ryšio su kitais ir neužsidaryti, o kitam svarbu leisti sau pabūti vienam ir pagedėti, paliūdėti, galbūt parašyti laišką į amžinybę išėjusiam žmogui.
„Svarbu į save atsisukti ir neapsimetinėti, nes būna, kad žmonės iš reikalo važiuoja pas gimines švęsti, nors ta aplinka yra labai toksiška, pasiveja trauminiai atsiminimai. Jei labai spaudi save tilpti į tą atviruką, kad turi važiuoti ir džiaugtis, nors iš tikrųjų to džiaugsmo nėra, tik dar vienišesnis jausiesi, nes bus svetima, atviruko jausmo nebus, apsimetinėsi“, – tvirtina psichologė.
Jos teigimu, taip pat svarbu duoti sau laiko pagedėti ir leisti suprasti, kad visi jausmai yra normalūs. „Svarbu leisti sau atvirai suprasti, ko tau reikia šiuo metu, leisti sau išbūti, net jei kas nors tikisi, kad atvažiuosi. Jei jauti, kad nori būti vienas, geriausias būdas – pabūti su liūdesiu. Bet norisi pridėti, kad svarbu ir neužsidaryti, turėti su kuo pasikalbėti“, – sako E. Adakauskienė, pabrėždama balanso svarbą.
Jei labai spaudi save tilpti į tą atviruką, kad turi važiuoti ir džiaugtis, nors iš tikrųjų to džiaugsmo nėra, tik dar vienišesnis jausiesi.
E. Adakauskienė
D. Norbutė taip pat sako, kad nereikėtų bėgti nuo vienatvės: „Ne visi gali sutikti šventes supratingų artimųjų rate, o žmonių, kurių nebėra, sugrąžinti neįmanoma. Tačiau nors kai kurie dalykai negali būti tokie, kokių norėtumėte, galbūt vis tiek galima pajusti bent nedidelį gabaliuką to artumo ar bendrystės, kurio taip norisi?
Siūlau paieškoti alternatyvių būdų patirti tai, ko norite. Galbūt negalite susitikti su brangiu artimuoju, bet gal galite jam paskambinti ir skirti pakankamai laiko pasikalbėti? O galbūt negalite pasikalbėti su savo močiute, bet jums būtų malonu pasirūpinti kaimynystėje gyvenančia vieniša senole?
Galbūt neturite gausaus artimųjų rato, bet bendrystę galite pajusti nuėję į šventines mišias? Svarbu surasti sau tinkamus ir malonius būdus švęsti. Ir jūsų būdas švęsti nebūtinai sutaps su reklamoje rodomais vaizdais“, – akcentuoja D. Norbutė.
