Ukmergės valdžiai neapsisprendžiant, ką daryti su karininko Juozo Krikštaponio (Krištaponio) atminimo paminklu, partizanų Vyčio apygardos vado biografiją tyrę istorikai sako, kad faktai nepalieka vietos dvejonėms – jis prisidėjo prie žydų ir karo belaisvių žudynių.
Prieš kelis dešimtmečius suteikiant pomirtinius karinius laipsnius bei karių savanorių statusus rezistencijos dalyviams, biografijos nebuvo itin kruopščiai tikrinamos, tad neatmetama, kad klaidų galėjo būti padaryta ir daugiau.
2013 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Alfredas Rukšėnas atliko tyrimą, kuriuo surinkta duomenų, kad Baltarusijoje J. Krikštaponis dalyvavo Holokauste bei karo belaisvių žudynėse Minske.
Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Mindaugas Pocius prieš metus atliko papildomą archyvinį tyrimą, abu jie leidžia liudyti, kad antrasis pagalbinis policijos batalionas, kuriam vadovavo J. Krikštaponis, 1941 metų spalio–gruodžio mėnesiais daugiau nei 15-oje Baltarusijos vietovių sušaudė per 15 tūkst. žydų, tų pačių metų spalio ir lapkričio mėnesiais maždaug per šešias akcijas batalionas sušaudė daugiau kaip 2 tūkst. asmenų iš karo belaisvių stovyklos.
Papildomo tyrimo reikėjo ir dėl to, kad buvo manančių, kad būta dviejų Kri(k)štaponių – partizano ir šių karo metų akcijų dalyvio. M. Pociaus manymu, įrodymų, kad tai yra vienas ir tas pats asmuo, užtenka.
Apie ankstesnę, prieškario metų, J. Krikštaponio biografiją žinoma nedaug. Aišku, kad 1912 metais jis gimė Taujėnų valsčiuje, baigė progimnaziją Raguvoje, gimnaziją Marijampolėje, tai jam laidavo galimybę mokytis aukštesniojoje karo mokykloje. Ją pabaigęs 1934-aisiais jis gavo jaunesniojo leitenanto, o 1936-aisiais – leitenanto laipsnį.
Kaip LRT RADIJO laidoje „Istoriko teritorija“ sakė A. Rukšėnas, pati sovietinės okupacijos pradžia Lietuvos karininkams reiškė profesinės karjeros krachą.
„Krikštaponiui nutinka taip, kad Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse jis tarnavo iš pat pradžių fizinio lavinimo instruktoriumi, paskui 2-ajame apsaugos pulke. Iš vienos pusės, karjera tarsi nesužlugdyta, tačiau jis tarnavo ideologiškai svetimoje aplinkoje, tai jam buvo nepriimtina.
Visiškai neabejoju, kad jau tarnaujant tame 29-ajame korpuse jo veiksmuose pradėjo reikštis polinkis imtis rezistencinės veiklos, priešintis okupaciniam režimui. Kai karas jau prasideda, Krikštaponis, žiūrint iš lietuviškų istoriografinių pozicijų, atlieka rezistencinį veiksmą – jis nepasitraukia, lieka Lietuvoje“, – laidoje pasakojo istorikas.
Nacių okupacijos vasarą J. Krikštaponis įsitraukė į Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną, tapo 2-osios kuopos vadu pirmą rugpjūčio dieną. Kaip aiškino A. Rukšėnas, netrukus batalionas reorganizuotas į tris atskirus – 1-ąjį, 2-ąjį ir 3-iąjį – pagalbinės policijos batalionus. J. Krikštaponis patenka į 2-ąjį, vadovaujamą Antano Impulevičiaus.
„Tas batalionas 1941 metų spalio 6-ąją išvyksta į Baltarusiją, vokiečiai jį panaudoja saviems tikslams. Tarnavę savisaugos batalionuose kariai lietuviai, viena vertus, vykdo vokiečių nurodymus, dalyvauja visokiose operacijose, eina sargybas, kaip matome, buvo dalyvauta ir karo belaisvių, ir žydų žudynėse.
Iš kitos pusės, jie patys tarpusavyje kalbėdavosi, kad nori nepriklausomos valstybės. Bet kas iš to nepriklausomos valstybės noro, jeigu vykdai baisius įsakymus? Impulevičiaus batalione Krikštaponis rezistencinės veiklos atlikti tikrai nesugebėjo. Galimas dalykas, kad nepriklausomos Lietuvos jis norėjo, bet jis ir kiti karininkai labai susikruvino sąžinę dalyvaudami tose operacijose.
(...) Jo tarnybos batalione intervalas tuo metu, kai jis buvo Baltarusijoje, apima laikotarpį nuo 1941 metų spalio 6 dienos iki gruodžio 18 dienos. Tai buvo laikotarpis, kai batalionas buvo naudojamas visokiems blogiems dalykams vykdyti. Rezistencinių momentų ten visiškai nepastebiu.
(...) Kai iš bataliono pasitraukia, jis tampa antinaciniu rezistentu, tai, galima sakyti, tikra rezistencinė veikla, tokios veiklos motyvas yra ir jo tarnavimas Vietinėje rinktinėje. Trečiasis momentas – kai jis įsteigia Vyčio apygardą. Jo gyvenime eina rezistencinė linija, bet prie jos yra priskretęs dalyvavimas žudynėse ir tai gadina jo biografiją“, – „Istoriko teritorijoje“ kalbėjo A. Rukšėnas.
Vilniaus universiteto istorikas dr. Nerijus Šepetys atkreipia dėmesį į kitą svarbią aplinkybę – J. Krikštaponis prie bataliono prisijungia tuomet, kai šis jau buvo dalyvavęs žydų žudynėse, o apie tai esą žinių jau buvo. Batalionui tapus nacių įrankiu, dalis žmonių elgėsi priešingai – iš jo pasitraukė.
„Galima būtų svarstyti, kad Lietuvos karininkui yra normalu įsitraukti į TDA veiklą, dalis iš jų, ypač tie, kurie ėjo birželio pabaigoje į įsivaizduojamai atkuriamas lietuviškas ginkluotąsias pajėgas, gal ir galėjo turėti tokių motyvų, bet Krikštaponio situacija buvo visiškai kita.
Pirmiausia jis dezertyravo, po to buvo Vilniuje, tada įsitraukė kaip tik tuo laikotarpiu, kai Lietuvoje matomas labai aiškus judėjimas – dalis lietuviškųjų struktūrų traukiasi, dalis iškyla. Traukiasi tos, kurios buvo viešumoje kartu su Laikinąja Vyriausybe, kurios įsivaizdavo, kad galima vokiečiais pasinaudoti, išsikovoti bent minimalią autonomiją, siekti jeigu ne nepriklausomybės, tai bent savarankiškumo vokiečių valdžioje. Šie žmonės traukiasi, kai kurie ne savo valia – patraukiami į šoną.
Vyksta šliaužiantis voldemarininkų perversmas, jie perima visas galios pozicijas – ir administracines, ir policijoje. Kaip tik tuo metu dalis žmonių įgyja įtaką ir galią ir kaip tik tuo metu Krikštaponis užima perkuriamo TDA, kuris jau buvo dalyvavęs žudynėse ir visi žinojo, kas tai per struktūra, kuopos vado pareigas. Jis įsijungia ne į bet kokį TDA, o į tą TDA, kuris yra susitepęs nekaltų žmonių krauju. Tai jau yra žudikų struktūra, iš kurios yra dezertyravę nemažai žmonių – apie jokį galvojimą kaip apie būsimą Lietuvos kariuomenę negali būti kalbos“, – sakė N. Šepetys.
Istoriko vertinimu, žmonių, kurie įsitraukė į bendradarbiavimą su vokiečiais po Laikinosios Vyriausybės panaikinimo, motyvai neturėtų kelti didelių iliuzijų. Dalis jų bendradarbiauti sutikti galėjo dėl karjeros ir pragyvenimo, dalis – iš įsitikinimų, tačiau be kompromisų su sąžine tuo metu jau nebuvo įmanoma apsieiti.
J. Krikštaponis neabejotinai pavadintinas antisovietiniu rezistentu, tačiau „antinacinės rezistencijos veikla kelia didelių abejonių“, sakė N. Šepetys.
„Laisvės armijos veikla apskritai yra stipriai mitologizuotas dalykas, ypač tiek, kiek tai susiję su jų veikla prieš vokiečių okupacinę valdžią. Aš jau 25 metus vis galvoju, ką tokio Laisvės armija prieš vokiečių okupacinę valdžią nuveikė, žinau, kad buvo labai stiprus mitas susikurtas išeivijoje, bet nematau jokios veiklos. Tai, kad jis sėdėjo kurį laiką daboklėje, nelabai ką pasako“, – pridūrė N. Šepetys.
Esama liudijimų, kad J. Krikštaponis buvo atsidūręs kalėjime dėl vokiečio sumušimo, siekiant apginti žmogų, o kaip dar žymesnis jo nuopelnas įvardijamas epizodas Bagnapolio kaime. Teigiama, kad jis išgelbėjo vietinius nuo nacių keršto akcijos, planuotos dėl dviejų vokiečių karių žūties.
„Patriotas Krikštaponis gelbėjo lietuvių kaimą nuo sunaikinimo ir dalyvavo masinėse kitų tautų civilių žudynėse, tai suderinami dalykai. Šio fakto niekaip nenori pripažinti tie, kuriems patriotizmas yra aukščiausia vertybė, fanatiškai patriotiškai gindami Krikštaponio istorinio atminimo ženklus, šie žmonės, patys to nesuvokdami ir nenorėdami, daro žalą tautiniams santykiams ir Lietuvos valstybei“, – sakė M. Pocius.
1997 m. tuometės LGGRTC generalinės direktorės Dalios Kuodytės teikimu, J. Krikštaponiui po mirties suteiktas kario savanorio statusas, 2002-aisiais prezidento Valdo Adamkaus dekretu, atsižvelgiant į Krašto apsaugos ministerijos teikimą, jam suteiktas pulkininko laipsnis. M. Pociaus manymu, tai buvo klaida, o tokių klaidų galėjo būti ir daugiau.
„Krikštaponio atveju tai 1997–2002 metai, bet noriu pasakyti, kad žinant tai, jog nebuvo nuodugniai tiriamos biografijos, nemaža tikimybė, kad kario savanorio statusai ir kariniai laipsniai buvo suteikti ir kitiems partizanams ar jų vadams, kurie galėjo dalyvauti Holokauste ir kitose civilių žudynėse. Tas laikotarpis yra maždaug nuo 1997 iki 2011 metų“, – sakė istorikas.
Tam antrina Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas istorikas dr. Zigmas Vitkus.
„Man atrodo, jeigu trumpai, sisteminę priežastį galima būtų įvardyti kaip tam tikrą lengvabūdišką statusų, garbės ženklų bei titulų dalijimą, sakyčiau, tam tikrą herojų gamybą bei apriorinį manymą, kad kiekvienas partizanas yra herojus“, – „Istoriko teritorijoje“ kalbėjo jis.
Kario savanorio statusas J. Krikštaponiui, ir ne tik jam, suteiktas remiantis Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu. Jame išdėstyta, kad kario savanorio statusas nesuteikiamas asmenims, nusikaltusiems žmoniškumui, žudžiusiems taikius gyventojus.
„Turime ir pozityvų pavyzdį – 2015 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė savo dekretu atėmė apdovanojimą iš Prano Končiaus-Adomo, irgi Lietuvos partizano, kuris dalyvavo Holokauste. Statusas jam suteiktas panašiu metu kaip Krikštaponiui, taigi tam tikro sistemiškumo čia yra, manyčiau“, – sakė Z. Vitkus.
Dabartinę padėtį dėl J. Krikštaponio, kai paminklas lieka, nors pagrindą jį pašalinti mato tiek istorikai, tiek Lietuvos žydų bendruomenė ar užsienio reikalų viceministras, M. Pocius įvardija kaip bandymą „sušluoti šiukšles po kilimu, kad nesimatytų“.
„Į tai aš atsakau taip: jeigu kelių partizanų vadų pripažinimas dalyvavusiais žudynėse sugriaus mūsų tapatybę ir valstybės pagrindus, tai tokia silpna tapatybė ir tokie sutrūkę valstybės pamatai turi būti sugriauti.
Tvirtą tautinę tapatybę ir valstybės pagrindus privalome statyti ant tvirtų ir, manau, amžinų humanistinių vertybių, ant drąsos pripažįstant labai nemalonius ir morališkai smerktinus dalykus. Tai bus mūsų tikroji stiprybė, kuri niekaip nepakeis didžiojo pasakojimo apie partizanų laisvės kovą“, – sakė pašnekovas.
Apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako, kad vyraujančiai patriotizmo sampratai „geriausia išeitis yra aklina gynyba, nes kitaip, jeigu neva tik sudrebėsime ar pasitrauksime milimetrą atgal, įsileisime visus įmanomus Trojos arklius, kurie išsprogdins mūsų altorius“.
„Į istorikų argumentus yra nekreipiama dėmesio arba jie tiesiog atstumiami, atmetami, kaip tame renginyje, pavyzdžiui, darė pats buvęs Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, kuris sakė, kad tai jokie įrodymai ir, jeigu būtų teismas, suprask, jis Krikštaponį ar Krištaponį išteisintų. Tai yra istoriniai, plataus masto mentaliniai procesai, o juose yra labai daug inercijos“, – kalbėjo V. Bruveris.
Z. Vitkaus nuomone, teisinga ir humaniška išeitis galėtų būti paminklinio akmens perkėlimas.
„Palikti, kaip yra, neišeina – elgtumėmės nesąžiningai, žemindami Holokausto aukų ir partizanų kovos atminimą, pašalinti, sunaikinti – ne tas laikas, o perkelti į kitą vietą yra gerai, man atrodo. Kapinėse nėra užrašomos žmonių nuodėmės, tiesiog stovi įvairūs ženklai be tokių tekstų. Tai humaniška būtų. (Perkelti į) žūties vietą, į tėviškę“, – sakė istorikas.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Istoriko teritorija“ įraše.
