Apsaugos darbuotojui paprašius užsidėti kaukę – šūvis į koją. Po kelių dienų – šūviai iš kovinio ginklo į orą Vilniaus mieste. Sociologai sako, kad šiuo metu visuomenėje jaučiamas pyktis, o prielaidos radikalėti – palankios. Ar turėtume sunerimti, kad tokių išpuolių gali būti daugiau, ar tai yra pavieniai maži protestai?
Praėjusį mėnesį „Rimi“ parduotuvės apsaugos darbuotojui paprašius vyro užsidėti kaukę, šis jį puolė ir, išsitraukęs ginklą, peršovė darbuotojui koją. Kaip tada sakė policijos atstovė, pirminiais duomenimis, į apsaugos darbuotoją šauta du kartus, vieną kartą pataikyta į koją.
Apsaugos įmonės „Grifs AG“ atstovė Rūta Juodeikė pažymėjo, kad konfliktinių situacijų per laikotarpį nuo galimybių paso įvedimo buvo ir daugiau.
„Žmonės atsisako arba nereaguoja į reikalavimą parodyti galimybių pasą, dėvėti kaukę, taisyklingai dėvėti kaukę. [...] Yra visuomenės dalis, kuri priešinasi, kuriems tas reikalavimas turėti ir parodyti galimybių pasą yra svetimas“, – LRT.lt kalbėjo R. Juodeikė.
Po kelių dienų Vilniuje nutiko dar vienas incidentas. Kauno gatvėje galimai neblaivus vyras iš kovinio ginklo šaudė į orą.
Nesaugumo jausmas ir įžvelgiamos grėsmės
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja Jurga Bučaitė-Vilkė teigia, kad šiuo metu visuomenėje jaučiamas susipriešinimas tarp skirtingų grupių, kurios nevienodai supranta pandemijos suvaldymo būdus ir kontrolės priemones: „Vieni įžvelgia grėsmę jų konstitucinėms teisėms, kiti – dar kitas grėsmes“.
Kaip portalui LRT.lt sako J. Bučaitė-Vilkė, tokią situaciją galima apibūdinti ir kaip socialinį nesaugumą, kuris yra būdingas vykstant įvairiems pereinamojo laikotarpio pokyčiams.
„Pandemija yra tam tikras ir visuomenės sveikatos krizės laikotarpis, įvairias kitas sritis liečiantis laikotarpis. Pavyzdžiui, tam tikro profesinio ar asmeninio gyvenimo suvaržymai, kas buvo karantino laikotarpiu, tam tikri asmens duomenų rinkimo klausimai arba kitos intervencijos – vieni sako, intervencijos į kūną, kiti – į laisvo gyvenimo pasirinkimus. Tai sukuria labai didelio socialinio nerimo ir nesaugumo būseną“, – aiškina VDU sociologė.
Pasak jos, dažniausiai galvojama, kad tam tikros Vyriausybės suformuotos ir pateiktos pandemijos valdymo priemonės visų bus traktuojamos vienodai. Tačiau, pažymi J. Bučaitė-Vilkė, iš tikrųjų žmonių pasirinkimai gali būti apriboti įvairių aplinkybių – dėl to ir gali prasiveržti pyktis.
Kalbėdama apie žmogų, užpuolusį apsaugos darbuotoją, bei vyrą, šaudžiusį gatvėje, sociologė tvirtina, kad tokį elgesį galėjo lemti daugybė priežasčių: „Galbūt per dvejus metus susikaupė įvairių bėdų ir rūpesčių profesinėje srityje, galbūt finansų sumažėjo, gal buvo netekčių šeimoje, tai susiję su sveikatos klausimais. (...) Lietuvoje mažai dėmesio skiriama psichologinei sveikatai, manoma, kad žmonės sunkumus, nerimo būsenas gali lengvai išgyventi. Bet tikriausiai daug kas turi daug didelio nerimo“, – svarsto sociologė.
Prielaidos radikalėti palankios
Sociologė, Vilniaus universiteto (VU) docentė dr. Rūta Žiliukaitė taip pat pastebi, kad per pandemiją taikytos suvaržymo priemonės paveikė daugelio žmonių kasdienį gyvenimą, todėl įtampų yra iš visų pusių.
„Žmonės pyksta, pyktis yra įprasta emocinė reakcija – kai kas nors nepatinka, tu pyksti. Tačiau viskas priklauso nuo to, kas vyksta su mūsų pykčiu. (...) Pasiskiepiję žmonės pyksta, kad nepasiskiepiję serga, užkemša sveikatos apsaugos sistemą. Pyksta tie, kurie nesiskiepija, kurie nepritaria galimybių pasui. Pykčio yra labai skirtingų motyvų, jo visuomenėje yra daug“, – portalui LRT.lt komentuoja R. Žiliukaitė.
Taigi, nors pyktis – normali reakcija, dialogas turi išlikti civilizuotas, kad kalbėjimas neprieštarautų įstatymams ir įstatymų viršenybei, akcentuoja sociologė. O šie išpuoliai, atkreipia dėmesį ji, yra ribiniai pasireiškimai, jų apraiškų galime matyti ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
„Jie taip pat yra pavieniai, tačiau, kadangi juose yra labai didelė agresija, ji destruktyvi. Ką tu pasieki? Sužaloji žmogų, kuris dirba savo darbą, kuriam pagal pareigas tai priklauso. (...) Pyktis tarsi pats savaime nėra problema, jis gali skatinti žmones veikti ir ieškoti problemos sprendimo. Bet jis tampa problema, kai pradeda reikštis visiškai nepriimtinomis formomis, kurios negali būti pateisinamos demokratinėje valstybėje“, – įsitikinusi R. Žiliukaitė.
Sociologė pažymi, kad nors tokios radikalizmo raiškos formos yra pavienės, šiuolaikinių technologijų pagalba susiburti į grupes yra gana lengva. Anksčiau naudodamasis tiesioginiais kontaktais žmogus ilgai užtrukdavo, kol surasdavo bendraminčių, o dabar tai padaryti labai paprasta – jaučiamas palaikymas, stiprybė, kai žmogus save identifikuoja per grupę, kolektyvinę tapatybę.
„Prielaidos radikalėti šiuolaikinėse visuomenėse yra palankios, nes labai lengva užverbuoti tuos žmones, patraukti, surasti tuos burbulus, kuriuose atsiriboji nuo kitokio požiūrio, ir tau visiškai pakanka jaustis komfortiškai tame burbule“, – teigia R. Žiliukaitė.
Mažasis protestas
Anot J. Bučaitės-Vilkės, tokie išpuoliai – nekonvencinis būdas parodyti savo nepasitenkinimą ir protestą. Jos teigimu, ankstesni nepasitenkinimo reiškimo būdai, pavyzdžiui, šeimų maršas, išsikvėpė, todėl atsiranda kitokių pykčio formų.
„Dveji metai didžiulio nerimo, streso, neigiamų emocijų sankaupa, negebėjimas savęs realizuoti, man atrodo, prasiveržia tokiomis su baudžiamąja teise susijusiomis veiklomis“, – kalba VDU Sociologijos katedros vedėja.
Jos teigimu, dalis žmonių prie pandemijos prisitaikė, o kiti neigia grėsmę ir ieško savų būdų, kaip būti visuomenėje.
„Vienas tokių būdų – neigimas, prisidengiant įvairiomis priežastimis, kaip kad valstybės atsakomybė ar asmeninė atsakomybė, įvairiomis teisėmis, valstybės prievarta. (...) Dalis žmonių pasirinko smulkų protestą – tai nėra labai didelis protestas, tai yra individualus mažasis protestas prieš situaciją. Asmeninės strategijos parinkimas yra vienas būdų išgyventi realybę“, – aiškina J. Bučaitė-Vilkė.
Atsakas į nežinią
Tokie išpuoliai, pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė, taip pat yra atsakas į tam tikrą nežinią: „Visą laiką nuo pandemijos pradžios buvo žadama, kad tuoj viskas baigsis, kad susidorosime, įveiksime, o niekaip nesibaigia, vis daugiau iš žmogaus reikalaujame.“
Anot sociologės, socialinė izoliacija yra viena didžiausių bausmių – net kalėjimuose kaip bausmė taikoma sodinimas į vienutę. Tačiau kitiems pavyksta prie pandemijos prisitaikyti ir gyventi normalų gyvenimą.
Istorikai, nagrinėjantys žmonių elgesį po pandemijų, taip pat pastebi, kad pagrindinė prisitaikymo strategija – palaikyti kuo didesnę discipliną.
„Didžioji dalis šalių ir dabar yra prisitaikiusios, stengiasi normalumą išlaikyti. O įtampos didesnės, matyt, tose šalyse, kur mirtingumas didesnis, perteklinių mirčių skaičius aukštas. Ten įtampų tikrai yra daugiau, daug neigiamos informacijos. Tokiose šalyse, kaip Skandinavijos, tikrai įtampų jokių. (...) Ten, kur neturėjo griežtų karantinų, jaučiamas didesnis visuomenės saugumas, pasitikėjimas institucijomis, nėra susikaupusio pandeminio nuovargio, ką matome Lietuvoje, ką galbūt rastume Ukrainoje ar Bulgarijoje“, – aiškina J. Bučaitė-Vilkė.
Polinkis agresyviai išreikšti įtampą
Psichologas dr. Viktoras Keturakis mano, kad tokie įvykiai nutinka dėl polinkio agresyviai išreikšti savo įtampą, kai žmogus nemoka reguliuoti įtampos lygio ir jos išreikšti kitokiais būdais.
„Mes visi patiriame įtampą daugiau arba mažiau, priklausomai nuo gyvenimo situacijos, laikmečio, bet ar mes mokame neagresyviai reikšti įtampą, nepuldami kitų žmonių? Tai yra didelė, ilgalaikė problema“, – LRT.lt sako V. Keturakis.
Psichologas argumentuoja, kad žmonės nemoka kitaip išreikšti savo emocijų, nes to nebuvo mokomi mokykloje: „Manoma, kad reikia mokyti literatūros, matematikos, o žinių apie savižiną nereikia, kad žmonės savaime išmoks.“
Pasak V. Keturakio, psichikos sveikatos įgūdžių reikia mokyti ne tada, kai įvyksta sprogimas, o iš anksto. Taip ir sprogimų bus mažiau, įsitikinęs jis. Jei žmogus taip ir neišmoksta susitvarkyti su emocijomis, jis gali „subliūkšti“, įnikti į alkoholį arba pradėti žaloti save ar kitus.
Todėl psichologas kritikuoja, kad klausimus, ką daryti, imame kelti tik tada, kai matome pasekmes. Kelią tokioms pasekmėms, pažymi jis, galima užkirsti anksčiau.
Kaip pasakoja V. Keturakis, tokiais atvejais svarbu rasti kitų įpročių, o ne „sukti tą pačią plokštelę“ – taip galima sau padėti.
„Pavyzdžiui, karantinas, skiepai, gąsdinimas, neapibrėžtumas žmogų veikia neigiamai, jis išgyvena, bijo, jam nepatinka apribojimai. Vienas būdas yra, kad taip, aš žinau, kad man nepatinka, galiu teisėtomis priemonėmis dalyvauti mitinge, galiu rašyti straipsnius ir galiu visą likusią energiją, kuri susikaupė iš pykčio, išreikšti sportuodamas, judėdamas.
O vietoje to žmonės suka plokštelę, patys save dar labiau dirgina, nuolat apie tai galvoja, skaito žiniasklaidą. Profilaktika būtų mažiau apie tai skaityti, suprasti, kad yra dalykų, kuriuos gali pakeisti, ir dalykų, kurių negali pakeisti. Šiuo atveju viruso mes negalime pakeisti – jis yra ir nei mes, nei Vyriausybė jo nepanaikins“, – aiškina V. Keturakis.
Supratus, kad situacijos pakeisti negali, reikėtų su ja susitaikyti, stengtis jėgas nukreipti kita linkme – dirbti, sportuoti ar bendrauti. Svarbiausia veikti, o ne nuolat galvoti apie tai, kaip yra blogai ir kas dėl to kaltas, nes toks galvojimas nenuramina, o dar labiau sudirgina, pabrėžia specialistas.
Neturėtume kelti panikos
Pasak R. Žiliukaitės, norėdami suprasti tokio pykčio visuomenėje priežastis, turime matyti bendresnį socialinį ir kultūrinį visuomenės portretą: „Yra temų, kurios tampa labai aktualios, padeda dar labiau susivienyti. Vienijimosi pagrindas tikrai yra daug kompleksiškesnis nei vienas klausimas, pavyzdžiui, Stambulo konvencija ar migrantų klausimas.“
Sociologės manymu, svarbu pamatyti žmones, kai jie pradeda radikalėti, ir taip užkirsti kelią pažeisti įstatymus ir sukelti pavojų kitiems.
„Reikia ir dialogo, bet tai yra kompleksinė, ilgalaikio sprendimo reikalaujanti problema – kaip atsiranda tie žmonės, kokie tai žmonės, kokiai socialinei kategorijai jie priklauso. Tai yra visuma faktorių – socialinių, kultūrinių, ekonominių. Juos sukontroliuoti yra gana sudėtinga“, – pabrėžia R. Žiliukaitė.
Nors tokių įvykių gali pasikartoti, J. Bučaitė-Vilkė sako, kad lietuvių socialinio protesto lygis yra žemas ir lietuviai linkę kantriai „nešti naštą“ įvairiose srityse.
R. Žiliukaitė į išpuolius taip pat siūlo žiūrėti kaip į išskirtinius įvykius, o ne augsiantį dėsningumą: „Neturėtume akcentuoti ir kelti moralinės panikos, neatsakingos panikos, išpūsti tai ir sakyti, kad dabar taip bus.“
Nusikaltimų sumažėjo
Kaip LRT.lt informavo policijos atstovas Ramūnas Matonis, lyginant su praėjusių metų analogišku laikotarpiu, per 10 šių metų mėnesių registruota beveik 11 proc. mažiau nusikalstamų veikų.
Pasak jo, daugėja sukčiavimų, nusikaltimų elektroninėje erdvėje ir nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, tačiau realiai visų kitų nusikaltimų rūšių mažėja. Kai kurių – labai ženkliai, pavyzdžiui, automobilių vagysčių fiksuojama 50 proc. mažiau.
