Vaikai, kuriems dar nėra 16 metų, be tėvų sutikimo negali apsilankyti pas psichologą. Tačiau ne visi tėvai sutinka, kad jų vaikas kreiptųsi tokios pagalbos – vieni nepripažįsta psichologų kompetencijos, kiti baiminasi, kad pagalbos paieška yra silpnumo ženklas. Psichologai įspėja, kad, nesikreipus pagalbos, pasekmės gali būti skaudžios, o vaikai paramos gali ieškoti nebūtinai konstruktyviais būdais.
Vaikų linijos psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė pasakoja, kad konsultantai ne taip retai girdi, jog vaikai norėtų kreiptis pagalbos, tačiau tėvai draudžia tai daryti ir neduoda reikalingo sutikimo.
Psichologė Sonata Vizgaudienė pabrėžia: jei vaikas kreipiasi pagalbos, specialistai turi reaguoti, tačiau tolesniam darbui ir ilgalaikėms konsultacijoms jau privalomas tėvų sutikimas. „Tėvai turi žinoti, kas vyksta su jų vaiku, tai yra normalu“, – portalui LRT.lt sako psichologė.
Pasekmės gali būti skaudžios
Būna, kad įvairios baimės sutrukdo kreiptis kvalifikuotos pagalbos, o problemas šeima bando išspręsti pati, pasakoja S. Vizgaudienė. Tačiau tai pavyksta ne visada, o pasekmės gali būti skaudžios.
„Jei vaikas nori apsilankyti pas psichologą, vadinasi, jo gyvenime yra kažkas, su kuo jis jaučiasi nesusitvarkantis ir suvokia, kad jo aplinkoje tarsi nėra tų žmonių, kurie galėtų iki galo jį suprasti ir tinkamai reaguoti, padėti. Tai nėra akmenukas į tėvų daržą – jokiais būdais.
Mes, kaip tėvai, galime būti ir geri, ir stengtis dėl vaikų gerovės, bet gali būti tokių niuansų, kuriuos praleidžiame, kurių nepastebime, galbūt atsiveria nesusikalbėjimo aspektų“, – pabrėžia psichologė.
Jei vaikams apribojama pagalba ir problemos nėra sprendžiamos, kalba S. Vizgaudienė, jos gilėja. Pasak jos, tokiais atvejais vaikui gali atsirasti emocinių sutrikimų, depresija, didelis nerimas ar prasidėti panikos priepuoliai.
„Labai normalu su kito žmogaus pagalba vėl atrasti savo stiprybes ir galimybes. Tam tikrą išsilavinimą turintis žmogus geba greičiau pastebėti, ko žmogui reikia, tad reikiamu metu gali stipriai pasitarnauti gyvenimo kokybei pagerinti“, – akcentuoja S. Vizgaudienė.
Pagalbos ieškos kitur, ne visada konstruktyviai
Jei vaikas prašo pagalbos, jis susiduria su sunkumais ir jaučia, kad nepakanka tos pagalbos, kurią gauna iš artimiausios aplinkos, sutinka ir J. S. Jasiulionė.
Pasak jos, viena pagrindinių grėsmių – sunkumų ūmėjimas ir atsirandantys kiti simptomai, apsunkinantys tolesnį vaiko gyvenimą: „Jei įsivaizduotume situaciją, kai vaikui pradeda kilti minčių apie norą užbaigti savo gyvenimą, ir tai yra nuneigiama arba sakoma, kad „tu išsigalvoji, turi viską gyvenime ir nereikia jokios pagalbos“, tikrai situacija gali pasunkėti.
Vaikas gali bandyti nusižudyti, galime pražiūrėti depresijos simptomus, vaikas gali pradėti žalotis. Tai susiję su simptomų sunkėjimu ir dar didesniu pagalbos kvietimu, šaukimu, ieškojimu, kaip ją gauti.“
Portalui LRT.lt psichologė komentuoja, kad toks pagalbos prašymo neigimas nepadeda ir tarpusavio santykiams. Anot jos, tėvams draudžiant kreiptis į psichologus, didelė tikimybė, kad pagalbos vaikas ieškos kitur. „Labai gerai, jei jis pagalbą gaus iš atsakingo suaugusio žmogaus – gal kreipsis į emocinės paramos linijas, į mokytoją, pasikalbės ar ras patikimą suaugusį žmogų savo aplinkoje.
Vieniši vaikai, kuriems reikia pagalbos, bet jos negauna, ieško bendraminčių, paramos šaltinių kitose vietose.
J. S. Jasiulionė
Bet lygiai taip pat jis gali rasti pagalbą internete, siūlomą žmogaus, kuris gali turėti pačių įvairiausių kėslų. Vieniši vaikai, kuriems reikia pagalbos, bet jos negauna, ieško bendraminčių, paramos šaltinių kitose vietose. Virtualioji erdvė taip pat yra viena tų vietų, kurioje vaikai ieško pagalbos“, – įspėja J. S. Jasiulionė.
Psichologė teigia, kad tokiu vaiko pažeidžiamumu gali pasinaudoti suaugę žmonės, vaikas taip pat gali susirasti kitų paramos šaltinių ar problemos sprendimo būdų, kurie yra nekonstruktyvūs. Pavyzdžiui, bendraamžiai gali įtraukti į netinkamą veiklą, kvaišalų vartojimą.
Tėvai baiminasi, kad pagalbos paieška – silpnumo ženklas
Pasak S. Vizgaudienės, priežastys, kodėl tėvai nenori, kad jų vaikas lankytųsi pas psichologą, yra labai individualios, tačiau ji išskiria kelias. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai netiki, kad psichologas gali padėti, galbūt patys yra nusivylę, nes susidūrė su netinkama ar jiems netikusia pagalba, turi neigiamos patirties.
Kaip kitą priežastį ji įvardija manymą, kad psichologinės pagalbos paieška yra savo silpnumo parodymas, taip pat kyla minčių, kad „nesu pakankamai gera mama ar tėvas“.
Jei norima gero rezultato, kuris turėtų ilgalaikę reikšmę vaikui, psichologas tikrai turi bendradarbiauti su šeima.
S. Vizgaudienė
Kai kurie taip pat baiminasi, kad vaikas psichologui gali atskleisti tam tikrą informaciją: „Nerimaudami dėl tų dalykų, kuriuos galimai nori pasilaikyti tik šeimoje, jie atsisako bendravimo, netikėdami ir nepasitikėdami, kad psichologai dirba konfidencialiai, kad bendradarbiaujama su šeima, kad vaikas nėra konsultuojamas vienas.
Jei norima gero rezultato, kuris turėtų ilgalaikę reikšmę vaikui, psichologas tikrai turi bendradarbiauti su šeima, tėvai turi būti įtraukti į pagalbos procesą, turi būti atsižvelgiama į jų norus ir įsiklausoma į tai, kaip geriausiai galima susivienyti ir padėti vaikui“, – pasakoja S. Vizgaudienė.
Atsisakymas rūpintis vaiko sveikata – teisių pažeidimas?
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė Neringa Martišienė LRT.lt sako, kad pirminės psichologo konsultacijos turėtų būti prieinamos visiems žmonėms – ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad pirminę konsultaciją ir pagalbą vaikui gali suteikti mokyklos psichologas.
Įžvelgęs, kad vaikui gali būti reikalinga sudėtingesnė pagalba, mokyklos psichologas visada turi galimybę kontaktuoti su vaiko tėvais ir motyvuoti juos, pagrįsdamas savo įžvalgas, o tėvai turėtų atsižvelgti į specialistų rekomendacijas ir būti suinteresuoti suteikti vaikui visą reikalingą pagalbą, teigia N. Martišienė.
„Civiliniame kodekse yra nustatyta, kad vaikus iki pilnametystės prižiūri tėvai. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad, nepaisant to, jog už vaikus iki 18 metų yra atsakingi jų tėvai, įstatymai tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko brandą, nustato specialias taisykles ir jaunesnio amžiaus vaikams suteikia tam tikras platesnes teises.
Jaunuolis nuo 16 metų laikomas galinčiu teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir turinčiu teisę savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo“, – akcentuoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė.
Be abejo, išskiria N. Martišienė, vaikui laiku nesuteikus reikalingos pagalbos, pasekmės gali būti skaudžios, todėl visi aplink vaiką esantys žmonės turi išlikti atidūs.
Tėvų atsisakymas rūpintis vaiko sveikata, taip pat ir psichikos, gali būti vertintinas kaip vaiko teisių pažeidimas.
N. Martišienė
„Tėvų atsisakymas rūpintis vaiko sveikata, taip pat ir psichikos, gali būti vertintinas kaip vaiko teisių pažeidimas. Tokiu atveju būtų inicijuotas paslaugų šeimai teikimas ir siekiama atidžiai įvertinti, kokios priežastys lėmė tokią nuomonę. Būtų identifikuota, kokios pagalbos reikia šeimai, kad vaikas išvengtų trauminių patirčių, gautų reikalingą pagalbą, galimai būtų numatytas tėvų įsipareigojimas pasirūpinti vaiko psichikos sveikata“, – kalba tarnybos atstovė.
Ji priduria, kad turėtų keistis visuomenės nuostata psichikos sunkumų atžvilgiu – nors pamažu požiūris darosi pozityvesnis, išankstinių nuostatų dar nepavyksta atsisakyti, LRT.lt sako N. Martišienė.
„Gėda, kaltė ir kiti panašūs jausmai dažnai mus apriboja nuo kreipimosi į psichikos sveikatos specialistus. Ši sritis vis dar stigmatizuota. O iš esmės nesvarbu, kokį sutrikimą turi žmogus, svarbiausia, kaip jis sąmoningai ieško pagalbos. Mūsų visų pareiga yra jį nukreipti taip, kad gautų tą pagalbą. Šiandienos pandeminiame laikotarpyje tai įvardyčiau kaip mūsų visų visuomeninę ir kartu asmeninę atsakomybę“, – tvirtina tarnybos atstovė.
Vienkartinės pagalbos ne visada užtenka
S. Vizgaudienės teigimu, tokiais atvejais, kai tėvai neleidžia lankytis pas psichologą, alternatyva gali būti pagalbos linijos, vis dėlto, sako psichologė, vienkartinės pagalbos neretai neužtenka – dažniausiai reikalinga ilgalaikė, nuosekli pagalba. Vienas apsilankymas gali padėti tuo metu suprasti savo emocijas, nusiraminti, tačiau, jei problema rimtesnė, rezultatas bus trumpalaikis.
„Jei visą laiką skambinu į pagalbos linijas, kad ir kas antrą dieną, vis tiek atsiliepia skirtingi žmonės, tada vėl iš naujo turiu pasakoti, dėl ko kreipiuosi, – tai niekaip neorientuota į ilgalaikę pagalbą. Tai padeda susiprasti jausmuose, labai padeda kritinėse situacijose, todėl labai rekomenduojama kreiptis, bet, jei norisi didesnio ir rimtesnio pokyčio, reikia nuoseklesnės pagalbos“, – atkreipia dėmesį S. Vizgaudienė.
Pataria ramiai įsiklausyti į vaiko poreikius
O kaip turėtų reaguoti tėvai, išgirdę, kad vaikas nori kreiptis į psichologą? Vaikų linijos psichologės J. S. Jasiulionės manymu, pirmiausia tėvai turėtų kaip įmanoma ramiau įsiklausyti į vaiko norą. Svarbu pasidomėti, su kokiais sunkumais vaikas susiduria, kas paskatino kreiptis pagalbos, tačiau reikėtų nespausti vaiko ir nereikalauti pasiaiškinti, priešingai, suteikti erdvės.
Tais atvejais, kai tėvai nenori, kad vaikas kreiptųsi pagalbos, svarbu susivokti savo jausmuose, įsitikinusi psichologė: „Jei tėvai jaučia, kad vaiko prašymas kreiptis pagalbos jiems kelia labai stiprius jausmus, matyt, pirmas žingsnis yra susigaudyti savo jausmuose.
Sakyčiau, labai gerai kiek atsitraukti nuo situacijos, pasakyti, kad „gerai, girdžiu, kad nori eiti pas psichologą, man tai yra netikėta arba man tai sukėlė nerimą, noriu apgalvoti, o vėliau mes su tavimi apie tai pasikalbėsime“. Vadinasi, man, kaip suaugusiajam, svarbu labai atsakingai suprasti, kas mane išgąsdino, kas sukėlė nerimą.“
Tėvai nėra paliekami nuošalyje
J. S. Jasiulionė taip pat akcentuoja, kad, konsultuojant vaiką, tėvai niekada nėra paliekami nuošalyje – į pagalbos procesą įtraukiami ir jie.
„Nebus taip, kad tai yra slaptas tik psichologo ir vaiko kontaktas – taip, psichologas saugo konfidencialumą ir negali papasakoti visko, ką pasakoja vaikas, tačiau kartu su tėvais jis sprendžia tas situacijas, kurios yra svarbios tėvams“, – aiškina psichologė.
Nebus taip, kad tai yra slaptas tik psichologo ir vaiko kontaktas.
J. S. Jasiulionė
Anot S. Vizgaudienės, tėvai turėtų į tai pažiūrėti labai ramiai. „Siūlyčiau šį nerimą nuvyti į šoną, labiau įsiklausyti į vaiką, pasiteirauti, ar yra kas nors, į ką turėtume atkreipti dėmesį, kaip padėti dar nenuėjus pas psichologą, bet, aišku, pastiprinti tą norą, kad „jei nori, gali kreiptis“. Tada ir vaikas jausis suprastas, palaikomas, žinos, kad tėvai reaguoja į norus ir pageidavimus“, – pasakoja S. Vizgaudienė.
Jos teigimu, vaiko pasisakymas apie norą kreiptis pagalbos nėra negatyvus dalykas – tai turi būti signalas, kad yra iššūkių, tačiau tai labiau pozityvu.
„Gal atėjome iki ribos, kai metas pokyčiams, galbūt kurį laiką ko nors nepastebėjome. Ėjimas pas psichologą neretai būna iš vidaus ateinantis labai aiškus suvokimas, kad taip, kaip gyvenu dabar, toliau gyventi negaliu, kad reikia ką nors daryti. Tai yra labiau pozityvu, jokiais būdais ne negatyvu, nes yra vidinis impulsas keistis“, – sako S. Vizgaudienė.
Ministerija: esant poreikiui, paslaugos gali būti teikiamos anonimiškai
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) atsakymuose portalui LRT.lt cituoja Civilinio kodekso nuostatas, kad nepilnametis, kuriam yra 16 metų, „gali pats savo vardu sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutartį ir atlikti tiesiogiai su šia sutartimi susijusius teisinius veiksmus“.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pacientas iki šešiolikos metų negali būti gydomas ar gauti sveikatos priežiūros paslaugų prieš vieno iš jo tėvų valią, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Jei pacientas iki šešiolikos metų pagal savo amžių ir išsivystymą gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, jis negali būti gydomas prieš jo valią, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Įstatymai gali numatyti atvejus, kai asmens sveikatos priežiūrai atlikti yra būtinas nepilnamečio paciento vieno iš tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą rašytinis sutikimas. Gydytojas turi parinkti gydymo metodus, kurie labiausiai atitiktų nepilnamečio interesus.
Anot SAM, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas išimčių, kai nepilnamečiam asmeniui iki 16 metų psichologinio konsultavimo paslaugos gali būti teikiamos nesant vieno iš jo tėvų ar jo atstovo pagal įstatymą sutikimo, nenumato.
„Pacientų teisių ir žalos įstatymas numato, kad, jeigu yra nesutarimų tarp paciento iki 16 metų ir jo atstovų, diagnostikos ir gydymo metodus parenka gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į nepilnamečio interesus.
Taip pat nepilnametis pacientas iki 16 metų, kuris, gydytojo pagrįsta nuomone, išreikšta medicinos dokumentuose, gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, turi teisę savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“, – rašoma ministerijos atsakymuose.
Tvirtinama, kad mokinys, kuriam nėra 16 metų, gali kreiptis į mokyklos psichologą ir gauti jo paslaugas ir be raštiško tėvų sutikimo, tačiau tokiu atveju psichologui rekomenduojama informuoti tėvus, kad jų vaikas lankosi pas mokyklos psichologą.
„Taip pat nepilnametis asmuo gali kreiptis į savivaldybės visuomenės sveikatos biurą ir gauti psichologinės gerovės paslaugas – individualų arba grupinį psichologinį konsultavimą (suteikiama iki 5 individualių arba grupinių konsultacijų), dalyvauti grupiniuose streso valdymo, emocijų pažinimo ir raiškos, konfliktų valdymo ir kituose psichikos sveikatą stiprinančiuose užsiėmimuose. Esant poreikiui, paslaugos gali būti teikiamos ir anonimiškai“, – komentuoja SAM.
Anot ministerijos, sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimas laiku vaikui, kuriam to reikia, tam tikrais atvejais gali būti laikomas vaiko teisių pažeidimu, o sistemingas to pasikartojimas – ir nepriežiūra, kai, siekiant padėti vaikui gauti reikiamą pagalbą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos įsitraukimas tokiais atvejais gali būti neišvengiamas.
