Lietuvoje

2021.10.23 14:44

Nenoras bendrauti – nebūtinai introversija: kaip atpažinti socialinį nerimą ir kada reikia kreiptis pagalbos?

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.10.23 14:44

Jei žmogus vengia tokių situacijų kaip viešas kalbėjimas ar naujų pažinčių mezgimas dėl nujaučiamos kritikos ar pasireiškiančio drebulio, gali būti, kad patiriamas socialinis nerimas. LRT.lt pašnekovių teigimu, socialinis nerimas yra sunkumas, susijęs su skausmu ir kančia, apribojantis galimybes save realizuoti. Kaip sau padėti ir kada reikėtų kreiptis pagalbos?

Paprastai kreipdamiesi į psichologą žmonės neįvardija, kad kreipiasi dėl introvertiškumo, dažniau kalbama apie bendravimo sunkumus, LRT.lt sako psichologė Evelina Adakauskienė. Ji pasakoja, kad žmogus dažnai jaučia socialinį nerimą, tačiau susitikimų metu svarstoma, kiek žmogui norisi bendrauti, kiek jis yra introvertas, o galbūt norėtų daugiau bendrauti, bet negali to daryti dėl jaučiamo nerimo.

Nerimo klinikos psichologė psichoterapeutė Darja Norbutė taip pat pažymi – svarbu atskirti, ar žmogus yra introvertas, ar patiria socialinį nerimą. Ji aiškina, kad tokie asmenybės bruožai kaip introversija ar ekstraversija yra įgimti – ir stebėdami labai mažus vaikus galime pamatyti, kad vieni jų labiau siekia kitų žmonių draugijos, o kiti ilgai ir susidomėję gali krapštytis prie patinkančios veiklos, sako D. Norbutė.

„Introversija – mūsų įgimta orientacija, nukreipta į vidų. Toks žmogus lengviau atsipalaiduoja ar efektyviau dirba būdamas vienas“, – LRT.lt teigia psichologė psichoterapeutė.

O štai socialinis nerimas, pasak D. Norbutės, yra nerimo sutrikimas, jis pasireiškia socialinių situacijų – viešo kalbėjimo, darbų pristatymo, pokalbio telefonu ar naujų pažinčių užmezgimo, vakarėlių – vengimu.

„Vengiama dėl to, kad žmogus tokiose situacijose, kur yra kitų, jaučiasi kritikuojamas, žeminamas, atmetamas, nuvertinamas. Taip pat nuolat permąstomi pasakyti žodžiai ar veiksmai, jaučiamasi netinkamu, nevykėliu. Nerimas socialinėse situacijose jaučiamas ir kūnu – pradeda stipriai plakti širdis, apima drebulys, pradedama mikčioti, svaigti galva“, – vardija psichologė psichoterapeutė.

Taigi introversija, pasakoja D. Norbutė, yra bruožas, polinkis atsipalaiduoti ir įsikrauti vienumoje – introvertai gali užmegzti gilius, ilgalaikius santykius, mėgautis buvimu draugijoje ir kalbėti viešai, pristatyti savo darbus, dėl to jie nesijaučia kritikuojami ar pažeminti.

Socialinis nerimas – jau trukdantis gyventi sunkumas, susijęs su skausmu ir kančia, teigia D. Norbutė. Anot jos, toks nerimas apriboja galimybes save realizuoti, be to, vengiama naujų žmonių.

„Nerimaujantis žmogus vis jaučiasi kitų žeminamas, kritikuojamas ir dėl to bando išvengti tokių situacijų. Dažnai jaučiama izoliacija, vienatvė, kaltė, pyktis“, – pabrėžia D. Norbutė.

Spaudimas elgtis kitaip

Nors neretai introvertai tvirtina pastebintys, kad visuomenėje labiau vertinamos priešingos nei jų turimos savybės, E. Adakauskienė neskuba su tuo sutikti.

„Priklausomai nuo aplinkybių, vienur labiau vertinami introvertai, kitur – ekstravertai. Bet aišku, kur reikia bendrauti su žmonėmis, labiau galbūt tikimasi ekstravertiškos asmenybės, bet ar ji tikrai labiau reikalinga, ar daugiau duoda, tai nebūtinai.

Galbūt yra nusistatymas, kad jei žmogus introvertiškas, reiškia, jis nebendrauja, nemėgsta žmonių. Bet su tuo nesutikčiau – jie gali bendrauti, pateikti labai gerų įžvalgų, bendrauti giliau, bet galbūt ne su dideliu skaičiumi žmonių“, – komentuoja psichologė.

E. Adakauskienė taip pat pastebi, kad ne tik introvertiškos asmenybės gali jausti spaudimą elgtis kitaip, nei joms priimtina. Ji pasakoja vieno kliento istoriją – jis mėgsta bendrauti, palaikyti ryšį su žmonėmis, tačiau jo aplinkoje yra nedaug tokių žmonių.

„Tada jis nerimauja, kad blogai daro, kad reikėtų išmokti būti vienam. Savikritikos gali būti bet kokia tema – ar esi introvertas, ar ekstravertas. Tai priklauso ir nuo aplinkos, ir nuo mūsų reikalavimų sau ar leidimo nebūti tokiam, kaip kiti. Nėra lengva, jei jautiesi kitoks nei tavo aplinkos žmonės“, – teigia E. Adakauskienė.

Vidinis kritikas dažniausiai turi savo istoriją

D. Norbutė antrina, kad savęs kaltinimas nėra susijęs su introversija: „Jeigu žmogus turi polinkį kaltinti save, dažnai galima prikibti beveik prie bet ko, bet kokio savo bruožo ar veiksmo. Tyrinėčiau, kaip tas vidinis kaltinantis kritikas apsigyveno žmogaus vidiniame pasaulyje, kieno balsu jis kalba, ką jis primena. Šis vidinis kritikas dažniausiai turi savo istoriją.

Kartais kritikas kalba mamos, tėčio, mokytojo ar vadovo balsu, galbūt kas nors priekaištaudavo dėl to, kad esate linkęs būti vienas, galbūt buvo nepatenkintas mokslo ar darbo rezultatais ar dėl to, kad negaudavote pagrindinių vaidmenų darželio spektakliuose. Tas vidinis kritikas atsirado dėl to, ką patyrėte“, – komentuoja D. Norbutė.

Ji priduria, kad geriau supratus šį vidinį kritiką dažnai pavyksta pasijusti geriau. Psichologė psichoterapeutė taip pat abejoja, ar ekstraversija yra labiau priimtina nei introversija.

„Tokiame teiginyje girdžiu pyktį, atstūmimo jausmą, jis nėra objektyvus, o yra žmogaus viduje dėl to, kad jis ką nors panašaus yra patyręs. Galų gale, galbūt taip mąstantis žmogus vis pakliūva į situacijas, kuriose labiau vertinami ekstravertai? Kodėl taip nutinka, kokie pasirinkimai tai lemia?

Tikrai tų vietų, darbų, specialybių, žmonių, kur vertinama ir skatinama introversija, yra ne ką mažiau. Tik kodėl tada šis žmogus vis atsiranda ten, kur tai nėra vertinama? Gal tai gali būti dėl to, kad ir pats jis iki galo nepriima savęs, savo bruožų, vis bando save pakeisti, padaryti iš savęs tai, kuo nėra, ir tada pyksta ant aplinkos, kad tai jam nepavyksta“, – svarsto D. Norbutė.

Pasak pašnekovės, svarbu pažinti save, tačiau dar svarbiau – gebėjimas priimti save tokį, koks esi. Vis dėlto, sako ji, kartais „tam koją pakiša vidinis kritikas“.

„Šis kritikas daug reikalauja, nepaiso žmogaus asmenybės bruožų, norų, kritikuoja, dažnai būna nepatenkintas rezultatu. Šio kritiko žodžiai sukelia nerimą ir norą vengti situacijų, kuriose kiti galėtų prabilti šio kritiko žodžiais. Kartais atrodo, kad visi aplinkiniai galvoja taip pat, kaip šis kritikas“, – kalba D. Norbutė.

Jos teigimu, šios vidinės struktūros atsiradimas žmogaus pasąmonėje visada turi tam tikrą istoriją – jei atrodo, kad visi aplinkiniai nuvertina ir kritikuoja, tai greičiausiai yra ne dėl kitų žmonių elgesio, o dėl paties savęs, vaikystės ir patirčių.

Kada kreiptis pagalbos?

Pasak psichologės psichoterapeutės D. Norbutės, pagalbos reikėtų kreiptis tais atvejais, kai nerimas pradeda trukdyti bei riboti kasdienį gyvenimą, pavyzdžiui, kai vengiama susitikimų ar pristatymų ir dėl to nepavyksta dirbti darbo pagal savo sugebėjimus, vengiama pažinčių ar susitikimų ir dėl to jaučiama vienatvė, atstūmimas.

„Kai nerimas apriboja, sumažėja pasitenkinimas gyvenimu, jaučiama kančia, nuolat permąstoma, „o kas būtų, jeigu būtų“, kai nepavyksta pasijusti geriau taikant sau įprastus atsipalaidavimo būdus, tai yra ženklai, kad reikalinga psichikos sveikatos specialisto pagalba“, – aiškina D. Norbutė.

Psichologė E. Adakauskienė sako, kad svarbiausia išmokti save priimti ir įsiklausyti į savo poreikius. Tai padaryti gali būti sunkiau užaugusiems tokioje aplinkoje, kuri neleido įsiklausyti į savo poreikius arba jų nesiklausė, priduria pašnekovė. Anot jos, tada žmonės jaučiasi taip, tarsi turi atitikti kokius nors reikalavimus ir elgtis taip, kaip elgiasi kiti, bet ne taip, kaip norisi patiems.

„Jei visi aplinkos žmonės yra labai ekstravertiški, o tu – introvertas, tada sau keli kokius nors lūkesčius, kad toks būsi, verti save gyventi kaip nors kitaip, nei tau norisi, prie kiekvieno stalo pradedi jaustis nesavas“, – svarsto E. Adakauskienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad dauguma žmonių turi tiek introvertiškų, tiek ekstravertiškų savybių, pavyzdžiui, po ilgesnio laiko, praleisto karantine, pamaitiname savo introvertiškesnę pusę ir pasiilgstame naujų patirčių bei žmonių, tačiau kitais atvejais galime pajusti ir ekstravertišką savo pusę.

„Vienu laikotarpiu norime atsitraukti nuo žmonių, kitu laikotarpiu labai gerai ryšius mezgame. (...) Reikėtų įsiklausyti į save, tada bus aiškiau, kokios aplinkos norisi, kokių žmonių šalia norisi, ar kiti tikrai ko nors reikalauja iš tavęs, ar pats jauti, kad turi nuolat atitikti kokius nors reikalavimus“, – kalba E. Adakauskienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt