Lietuvoje

2021.09.10 05:30

2 minutės nustatyti – „nelegalas“ ar pabėgėlis: kaip realybėje atrodo reikalavimai išvykti savo noru

Benas Gerdžiūnas, Artūras Morozovas, LRT.lt2021.09.10 05:30

Lietuvos valdantieji tvirtina, kad praktiškai nė vienas iš per pastaruosius mėnesius į šalį atvykusių migrantų prieglobsčio negaus. Daugiau nei 4,1 tūkst. žmonių jau kelis mėnesius gyvena sulaikyti, o Lietuvos valdžia dabar bando priversti juos savanoriškai grįžti į tėvynę.  

„Paklausti, kodėl tu esi čia, Lietuvoje, (...) turėjome geriausiu atveju minutę ar dvi“, – LRT.lt sakė vienos valstybės institucijos darbuotojas, sutikęs kalbėti anonimiškai (redakcijai vardas ir pavardė žinomi – LRT.lt). Anot jo, migrantams meluojama.

Registracijos procesą laikinose stovyklose organizuoja Migracijos departamentas. Pats pašnekovas vedė pokalbius su migrantais, tačiau vėliau paliko šias pareigas.

Formalumai su migrantais trunka mažiau nei 20 minučių, per tą laiką migracijos darbuotojai turi greitai nuspręsti, į kurią kategoriją – „nelegalų“ ar „prieglobsčio prašytojų“ – juos įrašyti. Šis sprendimas nulems jų prieglobsčio prašymo eigą, o rezultatas neretai priklauso vien nuo pačių darbuotojų moralės.

„Mes juos apgaudinėjam šio proceso metu, nes (...) tikrasis tikslas yra jais atsikratyti“, – pasakojo vyras.

Prieglobsčio prašytojams transliuojama žinutė, kad jiems anksčiau ar vėliau teks palikti šalį – arba savo noru, arba priverstinai. Jei sutinka išvažiuoti iš Lietuvos savo noru, jiems siūlomos geresnės gyvenimo sąlygos – „akivaizdus melavimas“, pasak pašnekovo, o kitu atveju grasinama draudimu 5–10 metų įvažiuoti į Europos Sąjungą.

„Registracijos metu (...) turėtų būti paaiškinta žmogui, kad tavo teisės yra tokios, – teigė darbuotojas. – Akivaizdu, kad tokių dalykų niekas niekam nepasakoja.“

Migrantus apklausiantys darbuotojai mokomi atpažinti tam tikrus raktinius žodžius, pagal juos sprendžia, ar žmogų pažymėti kaip prieglobsčio prašytoją. „Žmonės apklausose dalyvauja tarsi žaidime, kur nežino taisyklių“, – sakė jis. „[Mums] buvo pristatoma, kad savarankiškas išvykimas yra idealiausias pokalbio pasiekimas.“

Dažniausiai sprendimas priklauso nuo paties darbuotojo interpretacijos ir asmeninių žinių apie migrantų kilmės šalis. Pavyzdžiui, „gentinis konfliktas“ nėra laikomas grėsme, kitaip nei valdžios persekiojimas arba teroristinių organizacijų grasinimai.

„Aš mačiau kolegų transformacijų, – sakė vyras. – Buvo šokiruojančių transformacijų, absoliučiai perteklinių dalykų, [kai pokalbiai] tapdavo kaip tardymai.“

„[Kai kurie darbuotojai] absoliučiai prarado empatijos jausmą“, – pridūrė jis.

Pasak vyro, migracijos krizė reikalauja sunkių sprendimų, „situacija sudėtinga, bet taip elgtis, kaip valstybė elgiasi su šitais žmonėmis, negalima“.

Anot jo, Lietuva turi pripažinti, kad tikrasis jos tikslas – atsikratyti į šalį atvykusių žmonių, pažeidžiant „visus tuos principus, kuriuos [deklaruojame patys], ir ko reikalaujame iš kitų, [sakydami], kad jūs žmogaus teisių nesilaikote.“

„Tai tada klausimas, o kaip mes? Mes panašėjame“, – sakė pašnekovas.

Priverstiniai grąžinimai

Lietuvos pareigūnai tvirtina, kad prieglobsčio prašytojai į šalį patenka iš saugios šalies – Baltarusijos. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vasarą socialiniuose tinkluose išplatino migrantams skirtą žinutę trimis kalbomis, kad „beveik niekas iš jūsų negaus prieglobsčio“ ir turės grįžti namo.

Vis dėlto nuo 2015-ųjų, kai Europą pasiekė migrantų banga, tik nedidelė jų dalis buvo grąžinta į kilmės šalis. Lietuvai kol kas sekasi ne ką geriau – iki šiol vos 53 žmonės sutiko grįžti savanoriškai.

Šiuo metu po migrantų centrus važinėja iš įvairių Lietuvos institucijų surinktos pareigūnų grupės, jos veda pokalbius su prieglobsčio prašytojais. LRT.lt kalbinti migrantų centruose gyvenantys žmonės teigia nesuprantantys šių pokalbių tikslo, sako besitikintys, kad bus renkama informacija jų prieglobsčio prašymams pagrįsti, jaučiasi bauginami ir verčiami grįžti namo.

„Pokalbio metu Migracijos departamento pareigūnai sakė, kad Lietuva yra tokia pati kaip ir Baltarusija, čia daug rasistų, – pasakojo viename iš laikinų migrantų centrų apgyvendintas kamerūnietis Edga. – Sako, turi du pasirinkimus: arba išvažiuosi savanoriškai, arba išsiųsime tave jėga.“

„Žmogus per pokalbį davė mums popieriaus lapą, turime jame užrašyti savo duomenis ir pasirašyti dėl deportacijos, – sakė kitas vyras iš Kamerūno, pageidavęs kalbėti anonimiškai. – Jie kasdien mus gąsdina: jei nori vykti namo, imk 300 eurų arba būsi išsiųstas jėga.“

Panašius dalykus pasakojo keliolika iš įvairių šalių kilusių prieglobsčio prašytojų bent dviejuose migrantų centruose.

Liepos gale Lietuvoje buvo priimti įstatymų pakeitimai, galimai siekiant atbaidyti naujus migrantus, o esančius – priversti palikti šalį. Pataisos sutrumpino laiką, per kurį turi būti priimti sprendimai dėl prieglobsčio suteikimo, apribojo galimybes juos skųsti ir leido sulaikyti migrantus laikotarpiui iki 6 mėnesių.

Nevyriausybinės organizacijos tada perspėjo, kad įstatymų pakeitimai neleidžia valdžios institucijoms diferencijuoti prieglobsčio prašytojų ir atskirti pažeidžiamų asmenų ar tokių, kuriems skubiai reikalinga tarptautinė apsauga.

JT Pabėgėlių agentūra (UNHCR) taip pat kritikavo Lietuvos sprendimus, pabrėždama, kad „prieglobsčio prašytojų sulaikymas neturėtų būti standartinė procedūra, jis taikomas ne visiems atvykėliams, o tik išimtiniais atvejais“.

Šiuo metu pažeidžiamos grupės apgyvendinamos kartu su visais migrantais, dauguma jų – jauni nevedę vyrai. Vienas Irako žydas teigė, kad jaučiasi nesaugus migrantų centre, o dvi homoseksualios moterys sakė, kad gyvena nuolatinėje baimėje.

Portalas 15min.lt neseniai aprašė, kad migrantų centre Rūdninkuose plinta vyrų prostitucija ir smurtas.

Rugpjūčio 24 d. Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė paragino Lietuvą gerbti savo tarptautinius įsipareigojimus ir pakomentavo, kad įstatymų pakeitimai leidžia pažeidžiamiems prieglobsčio prašytojams taikyti „pagreitintas procedūras, neatsižvelgiant į jų konkrečią situaciją“.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė atsakė, kad abejotina, ar „neteisėti migrantai“ atitinka Jungtinių Tautų pabėgėlių apibrėžimą, o valstybė gerbia jų teises bei savo humanitarinius įsipareigojimus.

Rugsėjo 8 d. vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius taip pat sakė, jog „iš principo ir ES struktūros neturi priekaištų“ Lietuvai.

Tačiau, pasak analitikų ir migracijos teisės specialistų, ES vaidmuo greičiausiai didės, nes Baltarusijos režimo sukelta pasienio krizė pamažu virsta humanitarine krize Lietuvos teritorijoje.

„Esama įvairių galimybių – Europos Parlamentas galėtų pareikalauti tyrimo, – LRT.lt sakė Briuselyje įsikūrusio Migracijos politikos instituto direktorė Hanne Beirens. – Jei galvojame, kad per kiekvieną krizę galime tiesiog pamiršti visus įstatymus, – atsidūrėme labai problemiškoje situacijoje.“

„Lietuva – ne pirma šalis, pajutusi hibridinę grėsmę, kai kitos šalys pasitelkia migraciją“, – pridūrė ji.

Kadangi migrantų antplūdžiui Lietuvos prieglobsčio sistema buvo visiškai nepasiruošusi, ES taisyklės numato, kad narės gali „nukrypti nuo tam tikrų standartų“ ir, pavyzdžiui, sulaikyti migrantus, pažymėjo H. Beirens. „Tačiau tai turėtų trukti neilgai.“

„Tai yra precedentas, kuris kelia nerimą. Lietuva – ne paskutinė tai patirianti šalis, per ateinančius metus bus ir daugiau, o teisė į prieglobstį yra dalykas, kurį turime ginti, nepriklausomai nuo geopolitinės situacijos.“

„Nenuostabu, kad daugybė ES veikėjų (nevyriausybinės organizacijos ar Europos Taryba – LRT.lt) susirūpinę dėl to, kas vyksta“ pasienyje su Baltarusija, pridūrė ji.

Suprantama, kad Lietuva bando skatinti kuo daugiau žmonių grįžti savanoriškai, nes „tyrimai rodo, kad tai daug pigiau už prievartines deportacijas“, pažymėjo H. Beirens. Vis dėlto „savanoriškumo laipsnis“ gali kelti abejonių, ypač prisiminus ir kitose šalyse naudotas spaudimo priemones.

Galų gale gali nukentėti pažeidžiamiausios grupės, „jei stovyklose nedirbs nepriklausomos organizacijos, galinčios suteikti informacijos“.

„Žmonės, neturintys daug informacijos, (…) nekalbantys angliškai arba nerandantys vertėjų, gali būti ypač neatsparūs misinformacijai ar pareigūnų spaudimui“, – teigė H. Beirens.

Dokumentai užsienio kalbomis

„Kai kurie iš mūsų – ne kvaili, mes prašome [dokumentų] vertimų“, – LRT.lt pasakojo kamerūnietis.

Viena moteris vardu Kandiz teigė atsisakiusi pasirašyti dokumentą, kuriuo neva sutinkanti grįžti namo. Vis dėlto nuolatinis spaudimas juntamas. „Žmonės jaučia stresą, – sakė Kandiz. – Mes norime poilsio, bet jie čia eina, meluoja mums apie deportaciją.“

Kiti migrantų centro gyventojai kartojo, kad nuolatiniai pokalbiai su migracijos pareigūnais juos psichologiškai sekina.

Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė LRT.lt sakė, jog pareigūnams neleidžiama naudoti psichologinio spaudimo ar prievartos, kad žmonės sutiktų savanoriškai grįžti namo.

„Tokį dalyką iš karto noriu paneigti, (…) toks spaudimas nenaudojamas mūsų procedūrose“, – teigė ji.

LRT.lt nepavyko patikrinti migrantų tvirtinimų, kad kai kurie dokumentai jiems pateikiami tik lietuvių kalba. Savanoriško grąžinimo sutikimo forma pateikiama keliomis kalbomis.

Pasak E. Gudzinskaitės, Migracijos departamento vidinio naudojimo dokumentai, aprašantys prieglobsčio suteikimo procedūras, išties prieinami tik lietuviškai, bet gale pateikiamos santraukos užsienio kalbomis.

„Užsienietis supažindinamas su sprendimu su vertėjo pagalba, plačiau paaiškinamas sprendimo turinys“, – sakė E. Gudzinskaitė.

Migrantams dalijami dokumentai yra verčiami į jų daugiausia vartojamas kalbas, pridūrė ji.

Paaiškinti, ką padarė ne taip

Pokalbiai su migrantais „skirti procedūroms ir jų perspektyvoms paaiškinti“, – LRT.lt sakė Krašto apsaugos ministerijos darbuotojas Darius Remeika, rugpjūčio 25 d. buvęs atsakingas už pokalbius su migrantais Verebiejų centre.

Anot jo, migrantams paaiškinama, kur jie „neteisingai mąsto, kurioje vietoje Baltarusija juos apgavo“, pokalbių tikslas – paaiškinti migrantams jų teisinę padėtį.

Pasak kito centre dirbusio pareigūno, siekiama „paaiškinti, ką jie padarė ne taip ir kokios jų perspektyvos“.

O perspektyvos, pridūrė jis, priklauso nuo Migracijos departamento sprendimo. Rugpjūčio vidurio duomenimis, šis išnagrinėjo apie 200 prieglobsčio prašymų, nė vienas nebuvo patenkintas.

Migracijos departamentas LRT.lt patvirtino, kad prieglobsčio prašymo procedūra prasideda per pirminį pokalbį darbuotojui pažymėjus, jog žmogus pasiprašė tarptautinės apsaugos. Šio proceso metu departamentas „organizuoja ir teisinės pagalbos teikimą“. Tačiau neaišku, ar toks pats procesas taikomas ir žmonėms, kurie – kaip pasakojo LRT.lt šaltinis – buvo pažymėti kaip „neteisėti migrantai“.

Kas toliau?

Jei prieglobsčio prašymas atmetamas, tačiau migranto kilmės šalies nustatyti nepavyksta arba jis tiesiog nesutinka būti grąžintas, neaišku, ką daryti toliau.

„Tai priklauso nuo individualių aplinkybių, yra nustatytos tam tikros grąžinimo procedūros tų asmenų, kurių prieglobsčio prašymai atmesti, tuo gali pasinaudoti ir Lietuva. Bet dabar mes nieko negalime patarti, nesame tokioje pozicijoje“, – į LRT.lt klausimą atsakė Europos Komisijos komunikacijos generalinis atstovas Ericas Mameris.

Vis dėlto išsiųsti migrantus atgal gali būti neįmanoma, jei jų kilmės šalis atsisako bendradarbiauti ir neišduoda savo piliečiams naujų dokumentų.

„Teoriškai gal ir gali būti, kad neįmanoma net šalies nustatyti“, – patikslino Migracijos departamento vadovė E. Gudzinskaitė. Vis dėlto kilmę dažniausiai galima nustatyti pagal kalbą ir kitus požymius, pridūrė ji.

„Tada bendradarbiaujama su kilmės šalies įstaigomis, (…) siekiant įgyti grąžinimo dokumentus.“

Vis dėlto išlieka rizika, kad dalis jų, negalėdami gauti prieglobsčio, tačiau atsisakę grįžti į savo šalis, liks įstrigę Lietuvoje, kaip tai nutiko tūkstančiams migrantų tokiose šalyse kaip Graikija.

„Taip, rizika išlieka, bet nenorėčiau burti iš kavos tirščių. Pagyvensim, pamatysim“, – pridūrė A. Gudzinskaitė.

Tai, kad Lietuva turi daug lūkesčių dėl savanoriško grįžimo, rodo, jog migracijos iššūkiai šaliai yra nauji, mano H. Beirens iš Migracijos politikos instituto.

„Problemų dėl grąžinimo ES šalys narės turėjo visą pastarąjį dešimtmetį, – teigė ji. – Vokietija pernai pakeitė įstatymus, nes ten gyvena labai didelis skaičius trečiųjų šalių piliečių, kurių negali išsiųsti atgal.“

Šiuo metu ES turi readmisijos sutartis su 18 valstybių, tačiau tarp jų nėra Irako, Kamerūno ir kitų šalių, iš kur atvyko nemažai Lietuvoje prieglobsčio prašančių žmonių.

„Jei žmonių neįmanoma sugrąžinti, (…) tai tampa didele našta vietos valdžiai“, – sakė H. Beirens. Tenka pasirūpinti žmonėmis, „kurie negali dirbti, turi ribotas teises, negali pasinaudoti sveikatos apsaugos sistema“.

Pasak jos, galiausiai tai tampa kamuoliuko mušinėjimu tarp įvairių šalių, vis klausiant, „ar turite įrodymų, kad šis žmogus tikrai mūsų pilietis“.

O jei prieglobsčio prašymas tebesvarstomas, po šešių mėnesių Lietuva nebeturės teisės laikyti migrantų stovyklose.

„Nesuprantu, kodėl migrantų stovyklose tokios blogos sąlygos, – svarstė Carnegie Europe analitikė Judy Dempsey. – Argi taip sunku pastatyti stovyklas su ES ar JT pagalba?“

„Vykdoma atstūmimo politika, nesuteikiant normalios humanitarinės pagalbos. Sunku įsivaizduoti, kuo tampa ES“, – pridūrė ji.

„Tobulų sprendimų nėra. Net ir po 2015-ųjų niekas nerado sprendimo – tik atstūmimai arba stiprinamos sienos.“

Dveji metai kalėjimo?

Rugpjūčio 26 d. migrantų stovyklą aplankė parlamentaras Laurynas Kasčiūnas, vadovaujantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Portale Delfi.lt paviešintame vaizdo įraše jis aršiai ginčijasi su prieglobsčio prašytojais, tvirtindamas, kad jiems Lietuva išleidžia daugiau pinigų nei pensininkams.

L. Kasčiūnas taip pat perspėjo migrantus, kad jų laukia dveji metai kalėjimo už neteisėtą sienos kirtimą, nebent jie sutiktų grįžti.

Vėliau L. Kasčiūnas LRT.lt teigė, kad šitai sakydamas jis rėmėsi Migracijos departamento paruoštu lankstinuku, jo nuotrauka jis pasidalijo ir su LRT.lt. Lankstinuke prieglobsčio prašytojai perspėjami apie galimas teisines pasekmes, tačiau informuojami, kad turi galimybę paprašyti savanoriško grąžinimo į kilmės šalį, „prieš inicijuojant baudžiamąją procedūrą“.

Vis dėlto tarptautinės konvencijos numato, kad jei žmonės neteisėtai kerta sieną tam, kad pasiprašytų prieglobsčio, jiems neturėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė.

O gąsdinimai kalėjimu, jei migranto prašymas atmetamas, pasak su migracijos klausimais dirbusio teisininko Lauryno Biekšos, „atbaidytų nuo prieglobsčio prašymo“.

„Žaidžiate rusišką ruletę. Jei pasiseks [gauti prieglobstį] – gerai, pasisekė, jei nepasiseks – į kalėjimą uždarome“, – LRT.lt sakė L. Biekša. Anot jo, tai būtų visiškai nelogiška.

Paprastai baudžiamasis persekiojimas pradedamas tik tais atvejais, kai neteisėtai sieną kirtęs žmogus jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, o prieglobsčio prašymą pateikia, kad išvengtų deportacijos.

„Lietuva savo sprendimuose ignoruoja tarptautinę teisę, nežinome, ką su tais žmonėmis daryti“, – sakė jis ir išreiškė apgailestavimą, jog nepanašu, „kad visuomenė norėtų paskatinti politikus elgtis kitaip“.

Dar visai neseniai Lietuvos visuomenė ir politikai rodė paramą iš Baltarusijos tais pačiais miškais sieną kirtusiems opozicionieriams. Kai kurie iš jų dabar netgi paragino šalį parodyti tokį patį supratimą ir nebaltarusiams migrantams.

L. Kasčiūnas LRT.lt tvirtino tarp baltarusių ir kitų prieglobsčio prašytojų matantis skirtumą: „Baltarusiai bėga nuo autoritarinio režimo represijų, [o] tie srautai yra organizuojami autoritarinio režimo [ir yra] nukreipti prieš Lietuvą.“

Sako, kad bėga nuo karų ir priespaudos

Kaip ir nemažai jo tautiečių, kamerūnietis Edga savo šalį paliko dėl tebesitęsiančio konflikto tarp anglakalbių separatistų ir Kamerūno Vyriausybės. Kiti Lietuvoje atsidūrę kamerūniečiai pasakojo, kad bėgo nuo priverstionių bandymų įtraukti į sukilėlių gretas, ir rodė telefonais užfiksuotus brutalius kautynių vaizdus.

Kiti afrikiečiai buvo studentais Baltarusijos universitetuose, tačiau prisijungė prie irakiečių, kurie į Minską atskrido iš Bagdado, ir iš ten netrukdomi miškais pasiekė Lietuvos pasienį.

Iki galo neaišku, kodėl jie buvo priversti išvykti iš Baltarusijos. Dalis tvirtina, kad studijuodami patyrė rasizmą ir tas pačias Minsko režimo represijas, kurias kenčia ir vietiniai. Kiti sako, kad išvykti paskatino staiga į ES atsivėręs kelias arba kad studento statuso jiems tereikėjo tam, kad patektų į Europą.

Lietuvos migrantų centruose atsidūrė ir Irako jazidai, bėgantys nuo genocido.

„Jei nori gyventi Sindžare, turi turėti ginklą, – paaiškino iš Šiaurės Irako kilęs Khadras. – Nežinome, kada kas nors tave nužudys.“

Tarp migrantų yra ir žmonių iš Malio, kur dėl besitęsiančio konflikto su Vokietijos pajėgomis tarnauja ir kariai iš Lietuvos.

Vis dėlto, pasak migrantų, daugiausia Lietuvos pareigūnai juos klausinėja apie tai, kas juos padėtų išsiųsti namo.

„Pagrindinis klausimas – kur tavo dokumentai, – LRT.lt teigė Emmanuelis iš Nigerijos. – Sako, turėsi keliauti namo, jei neturi dokumentų.

Skamba kaip grasinimas – jei neturi dokumentų, sako, tave kitą savaitę išsiųs atgal.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt