Liepos 1 dieną Andrejus Šarenda ir Olga Pavlova nepastebėti prasmuko pro Baltarusijos pasieniečių stovyklą, įrengtą vos kelių šimtų metrų atstumu nuo Lietuvos sienos. Po kelių akimirkų paskui juos perėjo ir kelios dešimtys migrantų.
„Akivaizdu, kad tuo užsiima Baltarusijos valstybė“, – sako disidentas iš organizacijos „Europietiška Baltarusija“ A. Šarenda. Keletą dienų slapstantis netoli sienos Baltarusijoje, jiems teko bendrauti su vietos gyventojais, kurie pastarąsias kelias savaites stebi migrantų judėjimą pasienio zonoje, į kurią patekti gali tik nedaugelis baltarusių bei pasieniečiai.
„Atsidurti vieno kilometro atstumu nuo sienos [piliečiams] yra tiesiog neįmanoma“, – teigia jis. Pavojingos kelionės per mišką į Lietuvos teritoriją metu jie pastebėjo maždaug 200 metrų atstumu nuo Lietuvos sienos pastatytą stovyklą, kurioje buvo karinė palapinė bei keletas mažesnių pastogių.
„Akivaizdu, kad tai nebuvo turistai, [kadangi] vietiniai žmonės neturi teisės ten būti, – aiškina A. Šarenda. – Buvo aišku, kad tai kažkurios vyriausybinės agentūros atstovai, tik negaliu pasakyti, kurios tiksliai.“
Eidami link sienos jie pamatė prožektorių ir buvo priversti kristi veidu į žemę. „Kaip kareiviai pradėjome šliaužti, – pasakoja O. Pavlova. – Mano seneliai buvo partizanai, ir aš supratau, kad turiu to kraujo.“
Praėjus maždaug valandai po to, kai A. Šarenda ir O. Pavlova įveikė pelkę, kad pasiektų Lietuvą, 11 dokumentų neturinčių migrantų, greičiausiai iš Afrikos šalių, perėjo kelią, vingiuojantį palei palapinių stovyklą Baltarusijoje.
„Mes buvome labai purvini, nes du ar tris kilometrus žygiavome per mišką, – sako O. Pavlova. – Visi mūsų daiktai buvo purvini, o jie buvo švarūs.“ Anot jos, tikėtina, kad dokumentų neturintys migrantai buvo atvežti iki pat sienos, kad galėtų lengvai ją kirsti. Pasieniečiai negalėjo jų nepastebėti, priduria A. Šarenda.
Pastaruosius keletą mėnesių Lietuva stebi staigų neteisėtos migracijos per Baltarusiją šuolį, kurį pareigūnai vadina Aliaksandro Lukašenkos režimo vykdoma hibridine agresija. Trečiadienį paskelbtame LRT tyrime taip pat išdėstyta neteisėto migrantų gabenimo iš Irako schema.
Taip pat skaitykite
Karantinuodamiesi pasienyje jie matė šeimas su vaikais, gyvenančias pilnose stovyklose bei patalpose, nors Lietuvos pasieniečiai ir „stengiasi iš visų jėgų“ jiems padėti.
„Tai baisi tragedija žmonėms, atsidūrusiems tokioje [situacijoje]“, – sako A. Šarenda. Į jų laikiną gyvenamąją vietą atvykstantys „baltarusių diasporos atstovai atvežė mums maisto, vaisių, juos atidavėme vaikams. Kai kurie pasieniečiai savo maistu taip pat dalinosi su vaikais.“
Nors Lietuva nuo pat praėjusių metų rugpjūčio, kai prasidėjo protestai, be jokių kliūčių priima nuo represijų bėgančius baltarusius, visuomenės požiūris į migrantus iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės yra kitoks.
Seimas skubos tvarka priėmė dokumentą, kurį buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pavadino „teisiniu nihilizmu“, nes jis sugriežtino prieglobsčio prašymo taisykles, panaikino teisę pakartotinai skųsti teismo nutartį šiuo klausimu ir įteisino masinius sulaikymus.
„Prašau Lietuvos į visus migrantus žiūrėti taip pat, kaip į baltarusius, – pridūrė A. Šarenda. – Jie yra didžiausios šios situacijos aukos.“
„O tada jis trenkė mano galvą į sieną“
Olga Pavlova buvo opozicijos kandidatės 2020 m. rugpjūtį vykusiuose prezidento rinkimuose Sviatlanos Cichanouskajos kampanijos koordinatorė. Ji taip pat viena pirmųjų patyrė režimo kankinimus.
„Tyrėjas paklausė: „[...] kodėl nori pokyčių? Gauni didelę algą, didelė net kaip mums, – prisimena O. Pavlova. – Juk užtenka visko, ką turi. Kodėl nori pokyčių?“
„O tada jis trenkė mano galvą į sieną.“
Liūdnai pagarsėjusiame Minsko Akrestinos kalėjime, kur, kaip teigia žmogaus teisių organizacijos, šimtai sulaikytųjų buvo kankinami, O. Pavlova kartu su dar 35 žmonėmis buvo įgrūsta į keturvietę kamerą.
„Neturėjome pakankamai deguonies kvėpuoti ir merginos tiesiog pradėjo alpti, pačios nesuprasdamos, kas vyksta, – pasakoja O. Pavlova. – Aš esu gydytoja. [...] Aš supratau, kad mes čia tiesiog mirsime, bet bijojau, kad jei apie tai prasitarsiu, kils panika. [...] Todėl tiesiog išjungiau visas emocijas. Iki pat šios dienos esu tokios būsenos.“
Dėl Baltarusijoje tebetvyrančios baimės atmosferos moteris neturėjo galimybių gydytis disociacinio sindromo. Dar gyvendama namų arešto sąlygomis, leidusiomis išvykti į darbą ir, laikantis griežtos kontrolės, tvarkyti kitus neatidėliotinus reikalus, ji gavo šaukimą prisistatyti į policijos nuovadą. O. Pavlova suprato, kad jos ir taip ribotai laisvei ateina galas.
Moteris kurį laiką slapstėsi, vėliau su A. Šarenda apsistojo name Lietuvos pasienyje, kur padedami žmonių, kuriuos A. Šarenda prilygino žydus gelbėjusiems Pasaulio tautų teisuoliams, laukė, kol bus galima kirsti sieną.
„Lietuvos siena šiandien yra vienintelis būdas pabėgti iš Baltarusijos“, – sako A. Šarenda. Sienos su Ukraina ir Lenkija uždarytos, o Rusijoje „toks pat režimas kaip Minske“, todėl, pastačius tvorą pasienyje su Lietuva, Baltarusijos disidentai atsidurs spąstuose. Kai kuriems jų tai kainuos gyvybę, pridūrė jis.
A. Šarendos paiešką režimas paskelbė po to, kai jis birželio 28 d. neatvyko į teismo posėdį. Birželį jo žmonai disidentei Palinai Šarendai-Panasiuk buvo skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. „Belsat“ teigimu, penkių mėnesių ikiteisminio sulaikymo metu P. Šarenda-Panasiuk sugebėjo perduoti laišką, kuriame aprašomi kankinimai.
Jis pats keletą mėnesių praleido kalėjime, o šaukimo į teismą sulaukė būdamas namų arešte.
„Esu praktiškai vienintelis [iš organizacijos „Europietiška Baltarusija“], kuriam pavyko pabėgti. Visi mano draugai dabar kali, mano žmona kali, – sakė A. Šarenda. – Pastarąjį kartą tokios represijos Europoje vyko tikriausiai lenkų „Solidarumo“ judėjimo laikais, prieš 40 metų.“
„Lietuva išlieka pagrindiniu režimo eksporto tašku. [Vilniui] nebūtina statyti tvorų, užtektų nutraukti bet kokius [ekonominius] santykius“, – aiškina jis.
Lietuva yra manipuliuojama
Režimas išsigandęs, „nes Baltarusiją sparčiai palieka daugelis specialistų, bėga žmonės, kuriems iškeltos baudžiamosios bylos“, – sako O. Pavlova.
„Tai tarsi žaidimas, – pridūrė ji. – Jie manipuliuoja [Lietuva], pasitelkę migrantus, kad priverstų apsitverti ir jiems patiems nereikėtų.“
A. Šarenda gyveno pasienio zonoje su Lenkija. „Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje yra tvoros. Ne taip kaip su Lietuva, [bet] sistemos, apimančios 50 metrų. Be vedlio niekaip nepereisi, bet kažkaip migrantai [vis tiek] perkeliami per tvorą“, – sako jis.
Tvoros nepadės, priduria O. Pavlova.
„Būtina suprasti, kad [migrantai] yra aplinkybių aukos, – sako A. Šarenda. – Juos apgavo žmonės, organizavę vežimą, juos apgavo A. Lukašenkos režimas, [kuris] pastarosiomis dienomis net neslepia [savo dalyvavimo].“
Vienintelis būdas yra nutraukti visus santykius su Baltarusija. „ES turi reaguoti ir atsisakyti bet kokių ekonominių ryšių su diktatoriumi“.
