1963-iaisiais kino kronikoje įamžinti įvykiai vėliau taps lemtingu įrašu medicinos istorijoje ir akademiko, profesoriaus Jurgio Brėdikio biografijoje – pirmoji širdies stimuliacijos operacija Sovietų Sąjungoje. O po šio interviu profesorius Jurgis Brėdikis priguls ir atsiprašydamas pasakys: ateina laikas pailsėti. Nuo šlovės – labiausiai.
Tądien nei LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ kūrybinė grupė, nei profesorių slaugę giminaičiai dar nežinojo, kad netrukus laikas sustos visam. Tai paskutinis pokalbis su profesoriumi jo namuose Kaune. J. Brėdikis šios laidos nebesulaukė.
Nepalaužiamas optimistas
Nuo kuklaus, motociklu per jaunystę burzgiančio jaunuolio iki išskirtinių gabumų išradėjo, visoje Europoje pripažįstamo mokslininko. Nuo inovatyviais gydymo metodais išgarsėjusio Kauno klinikų chirurgo iki elitinio profesoriaus Kremliaus ligoninėje Maskvoje. Sovietų elitą galėjo gydyti ne bet kas.
Slaptosios sovietinės tarnybos profesorių Jurgį Brėdikį iš Kauno į Maskvą skraidindavo neklausdamos, gali jis ar ne. Jo neprašydavo operuoti – nurodydavo ir nedaugžodžiaudavo: jei blogai padarysi darbą, blogai baigsis ir tau.
„Tarybų Sąjungos sveikatos ministras, kurį pažinojau, iškvietė kažkokio žmogaus operuoti Kremliaus ligoninėje. Kodėl sakau „kažkokio“? Todėl, kad aš operavau šitą ir dar keletą, bet neturėjau teisės klaust, kas jis. Ligos istorijos priekinio puslapio man nerodydavo. Nepažįstamus žmones operavau. O paskui, praėjus daug metų, paaiškėjo, kad operavau tris TSRS maršalus, du TSRS ministrus, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją, Vakarų gynybos štabo viršininką. Visą laiką buvau apsuptas neaiškių asmenų, klausimų negalėjau užduoti, pavyzdžiui, kada baigsim, kada grįšiu į Kauną – tyla, tarsi negirdi“, – interviu pasakojo J. Brėdikis.
Kai sušlubavo Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo uošvio, Raisos Gorbačiovos tėvo, širdis, Maskvos agentai kaunietį profesorių susirado savaitgalį vidury miško.
„Surado mane medžiojant miške Biržuose. Kelias buvo toks: paskambino į Vilnių, į Centro komitetą, tas – į Kauno miesto partijos komitetą, tas – į Biržų. Atvyko į mišką ir surado mane“, – prisiminė profesorius.
Gimė Jurgis Brėdikis 1929-aisiais Prahoje diplomato, Lietuvos pasiuntinybės Čekoslovakijoje sekretoriaus Juozo Brėdikio ir medicinos sesers, visuomenės veikėjos Paulinos Brėdikienės šeimoje. Tėvams po trejų metų grįžus dirbti į Lietuvą, Jurgis su seseria augo Kaune. Čia, laisvoje Lietuvoje, šviesiausių tarpukario inteligentų apsuptyje, prabėgo jo vaikystės metai.
„Toks pulkininkas dažnai ateidavo, žiemą mama sakydavo – „padėk nusirengti“. O paltas smetoniško karininko tiek prikimštas vatos – man gal apie 10 metų buvo, – kad tiesiog pakelt negalėdavau“, – laidoje kalbėjo J. Brėdikis.
Tačiau, prasidėjus karui, nelaimės neaplenkė ir Brėdikių šeimos.
„Tėvą karo metais, 1943-iaisiais, fašistai išvežė į Štuthofo lagerį. Teko taupyti, mamai pardavinėti kai kuriuos daiktus. Be to, reikėjo kaip visiems tapti dvejopiems. Sovietų laikais vaidinti lojalų, laikyt liežuvį už dantų, o sau tyliai ir apie Lietuvą galvoti, ir šventes bažnytines švęsti“, – sakė profesorius.
Diplomatas Juozas Brėdikis iš koncentracijos stovyklos grįžo palaužtos sveikatos, išgyveno vos kelerius metus. Šis dramatiškas tėvo biografijos įrašas sūnui Jurgiui vėliau tapo tarsi priedanga, kuri padėjo išvengti sovietų režimo persekiojimo.
Mokykloje jaunasis Brėdikis buvo vertinamas kaip gabus literatas, laikraščio redaktorius, mokytojai jam prognozavo rašytojo ateitį. Jaunuolis buvo pasižymėjęs ir kaip sunkumų kilnotojas, vėliau net tapo Lietuvos sunkumų kilnojimo vicečempionu. Tačiau Jurgis pasuko ne kur siūlė kiti, o kur labiausiai norėjo pats – į mediciną.
„Susidūriau su ligoniais, kurie turi sudėtingų širdies ritmo sutrikimų. Mane tai užkabino – nesutikti su tuo, štai Jonaitis ar Petraitis yra pasmerktas, kad jis mirs ir kad tai bus normalu. Niekas nieko nepasakys, nes normalu numirt. Taip prasidėjo ieškojimai, kurie baigėsi dabar paplitusia širdies elektrine stimuliacija. Praktiškai tas ir vyravo nuo ryto iki vakaro – ieškojimai, kur dar galima padėti, kur niekas negali padėti“, – pasakojo J. Brėdikis.
Nesusitaikymas, kad medicina ribota, – šis profesoriaus Brėdikio bruožas kolegas žavėdavo ir įkvėpdavo, bet kartais ir erzindavo. Tyrinėjimai, bandymai, eksperimentinės operacijos gyvūnams – į darbus įnikęs profesorius kartais tarsi pamiršdavo, kad kolegos nori ir pamiegoti. Bent naktimis.
„Pusė kolektyvo šalia manęs buvo ne medikai – biofizikai ir inžinieriai. Visi tie 60 išradimų ir buvo dėl to, kad medicina turėjo sąlytį su techniniais mokslais. (...) Eksperimentai būdavo su šuniukais, bet ateidavo momentas, kada įsitikindavome, kad galima padaryti pirmą operaciją žmogui“, – kalbėjo J. Brėdikis.
Apie to meto metodus nemažai papasakoti gali ir kardiologas prof. dr. Vincentas Veikutis.
„Štai turime visą pluoštą elektrodų, kuriuos kažkokiu būdu reikėdavo fiksuoti, žiūrėti, kaip viskas darosi. Be abejo, sunku, sudėtinga. Šitas metodas neprigijo, na, o paskui iš moterų kompanijos buvo pasiūlyta panaudoti kojinę“, – laidoje demonstravo ir aiškino V. Veikutis.
Šiandien ne visada subtiliai skambančios priemonės ir tais laikais novatoriški gydymo metodai pastatė ant kojų tūkstančius pasmerktais laikytų ligonių.
„Optimizmas, didžiulis optimizmas. Jis visada tikėjo tuo, ką daro, – apie J. Brėdikį atsiliepė V. Veikutis, LSMU Kardiologijos instituto profesorius. – Žinote, kiekvienas gydytojas, kaip mes sakome, turi savo kapinaites. Bet jis nepalūždavo. Jis ieškodavo, kur problema, kas įvyko, kodėl įvyko, ką reikėtų gerinti. Tai neturi stabdyti – iš to reikia mokytis. Negimsta žmonės virtuozai, viskas ateina palaipsniui.“
„O ką, rusų neužtenka?“
J. Brėdikis turėjo kuo didžiuotis ir didžiavosi – tarp jo operacijų būta tokių, kurios aprašytos prestižiniuose širdies chirurgijos žurnaluose.
„Nieko pjaut nereikia, pridedi kriodestruktorių ir –70 laipsnių temperatūroje tą vietą sušaldai. Viskas nuostabiai greitai, be jokio kraujo lašo, ekonomiškai pigiai, saugiai. Lietuvoje padariau daug, padariau tokių operacijų daugiausia pasaulyje. Kažkur Prancūzijoj, vienoj konferencijoj, vienas mokslininkas paklausė – jūsų toj mažoj Lietuvoj gal epidemija šitų ligų? Neįsivaizdavo, kad iš visos Sąjungos plaukė, nes kitur to nedarė. Jeigu būčiau buvęs už sienos, jau vien to būtų užtekę, kad būčiau tapęs milijonieriumi. O čia džiaugiuosi, kad nors galėjo pritaikyti, su mano sugalvojimu elektrodai gaminami, juos kiti naudoja“, – kalbėjo J. Brėdikis.
Nenuostabu, kad garsas apie sėkmingus Lietuvos chirurgo metodus buvo pasiekęs Kremlių. Skraidinamas į Maskvą, į sovietų elito specialiąją ligoninę, profesorius J. Brėdikis niekada nežinodavo, ar turės bilietą namo.
„Vis tiek tie ligoniai kalbėdavo, aš juos turėdavau apžiūrėt. Tai, būdavo, klausia – „kto eto takoj?“ (liet. – kas jis toks?). Čiazovas (Kremliaus vyriausiasis gydytojas Jevgenijus Čiazovas, – red. past.) atsako, kad tai geriausias TSRS šios srities specialistas. Na, gerai, nusiramina. Bet kitas sako – „lietuvis, o ką, rusų neužtenka?“ Buvo visokių. Jeigu blogai baigtųsi operacija, man irgi baigtųsi“, – interviu prisiminė J. Brėdikis.
Operuojant sovietų valdžios pirmuosius asmenis sąlygos kaip chirurgui, jo teigimu, buvo sudarytos idealios.
„Nei pinceto, nei siūlo nebuvo sovietinio – viskas buvo importiniai, aukščiausio lygio. Vienam ligoniui prireikė stimuliatoriaus, kurį neseniai buvo išleidusi užsienio įmonė. Kadangi žinojau, kad užtruks jį gauti, sakau jiems: gal man galite parūpinti bilietus į Kauną? Neatsako nieko. Naktį specialiai lėktuvu atvežė“, – pasakojo profesorius.
Už galimybę tobulintis, išvažiuoti į tarptautinius chirurgų kongresus užsienyje sovietų režimas iš mokslininkų reikalaudavo lojalumo. J. Brėdikio pavarde komunistų propagandininkai kartais pasinaudodavo jam nė nežinant. 1972-ųjų gegužę susideginus disidentui Romui Kalantai spaudoje pasirodė įvykį smerkiantis pranešimas su Jurgio Brėdikio pavarde.
„Tai buvo padaryta tipišku būdu. Man paskambino į gydytojų kabinetą, kuriame, laimei, buvo dar pora gydytojų. Ir tiesiai sako: „Atspausdinome tekstą apie Kalantą.“ Ir paskaitė. Aš pasakiau, kad nesutinku, griežtai nesutinku ir nepritariu tam. Visiškai nenoriu į tai kištis, geriausiu atveju. Ir pokalbis baigėsi. O kitą dieną laikraštyje – sufabrikuotas atseit mano pareiškimas. Aš iškart parašiau pareiškimą, paėmiau tų abiejų docentų paliudijimą, kad jie girdėjo pokalbį, ir nuvykau pas Lengviną, miesto pirmąjį partijos sekretorių. Nesigilino, baigėsi tuo, kad aš, miesto deputatas, kitą dieną jau nebuvau deputatas. Turėjau važiuoti į Florenciją, viską turėjau – bilietus, pranešimą. Buvo „uždaryta“, – sakė J. Brėdikis.
Palikęs mediciną, J. Brėdikis nėrė į kitokią veiklą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1993-iaisiais tuomečio premjero Adolfo Šleževičiaus Vyriausybėje profesorius tapo sveikatos apsaugos ministru. Vėliau, prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui pasiūlius, ėmėsi buvusios savo tėvo tarnybos – trejus metus dirbo Lietuvos Respublikos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Čekijoje ir Vengrijoje.
Paskutiniais gyvenimo metais profesorius atsidavė kūrybai. Jo grožinės ir mokslo populiarinimo knygos skaitytojų buvo graibstomos. Savojo gyvenimo – ilgo ir prasmingo – knygą profesorius Jurgis Brėdikis užvertė. Mums visada liks ryški jo šviesa.
Visas siužetas ir paskutinis interviu su prof. J. Brėdikiu – LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ įraše.
