„Kada darai gera, tada ir sekasi, ir Dievas padeda“, – taip sako Žiežmariuose gyvenantis Liudvikas Markuntavičius. Jo šeima per nacių okupaciją po namu įrengtoje slėptuvėje išsaugojo trylika žydų. Karui pasibaigus, savo namuose priėmė vietos partizanus. Ilgus dešimtmečius jis rūpinosi, kad Žiežmarių sinagoga nesugriūtų. Dėl šių pastangų viena didžiausių medinių sinagogų išliko ir prieš dvejus metus buvo restauruota.
Nuoroda į Žiežmarius matoma važiuojant keliu Vilnius–Kaunas. Pasukus iš greitkelio, Žiežmariai čia pat. Anksčiau miestelis buvo viena svarbiausių prekybos vietų, per ten ėjo senasis Kauno–Vilniaus kelias. Vėliau jo reikšmė nunyko, nutiesus geležinkelio liniją, jungiančią du didžiuosius miestus.
Lyja lietus, tad žmonių gatvėse beveik nėra. Parduotuvė, vaistinė, tankiai sustatyti nuosavi mūriniai ir prieškarį menantys bombardavimus atlaikę mediniai namai. Juose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.
Pagrindinė miestelio gatvė baigiasi stačiakampėje aikštėje. Raudonų plytų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, o šalia ir nuoroda į Žiežmarių sinagogą. Pasukus gilyn pro kiemus, sinagogą atpažinti nesunku – prieš mane pilkas medinis pastatas aukštais vienodo ritmo langais.
Restauruota sinagoga Žiežmariuose dabar ryškiausias ir bene vienintelis priminimas apie čia iki Holokausto klestėjusią didelę žydų bendruomenę. Jos dydį mena greta pastato esanti informacinė lenta, šioje lentoje surašyti tarpukario miestelio gyventojai. Dauguma pavardžių žydiškos. Kaip ir kitur Lietuvoje, po karo žydų bendruomenė miestelyje neatsikūrė.
Karo metai Žiežmariuose
Sinagogoje susitinku su L. Markuntavičiumi. Įėjęs 83-ejų metų vyras iškart tiesia ranką sveikintis. Susitikti su juo sutariau telefonu. Liudvikas žadėjo papasakoti apie Žiežmarių istoriją. Skaudžią ir herojišką istoriją, su kuria glaudžiai susijęs jis ir jo šeima.
„Mūsų šeima buvo didelė – dešimt vaikų. Tačiau užaugome tik penki. Penki mirė nuo ligų ar bado. Mes gyvenome sunkiai, o tada ir karas užėjo. Vaikų šeimoje buvo daug. Tačiau vieną dieną mus paliko tėvas ir mamai teko vienai mus auginti. Buvo sunku. Trys seserys ir du broliai likome. Kai jie paaugo, tada jau lengviau buvo. Gyvenimas buvo labai jau... Bet, nepaisydami tų sunkumų, mama ir kiti giminaičiai apsisprendė padėti kitiems – slėpėme tris žydų šeimas, iš viso trylika asmenų.
Pamenu, kaip mama mane po kaimus vedžiodavo, kad aprūpintume visus maistu. Man tuomet buvo treji ar ketveri metukai, bet mama mane imdavo, kad niekam nekiltų įtarimas. Juk važinėjo policajai, gestapininkus ant motociklo pamenu. Jie sustabdydavo, klausdavo, ką čia nešame. Eidavome sau ubagauti.
Kaimuose maisto gaudavome iš žmonių, paskui tekdavo už tai atidirbti. Koks buvo maistas? Daugiausia sviestas, kiaušiniai, višta kokia. Taip prasisukdavome. Mama net savo žiedus į maistą keitė. Pamenu – nunešė žiedus ir sutarė, kad kelis kartus gausime maisto nemokamai“, – apie sunkią savo vaikystę, šeimos gyvenimą karo metais pasakoja Liudvikas.
Nors buvo dar mažas, tačiau karo baisumai jam įstrigo giliai. Dalydamasis prisiminimais, pamena degančius namus Žiežmariuose, daugybę žuvusių žmonių, jų kūnus be kojų ar rankų.
Vieną dieną mus paliko tėvas ir mamai teko vienai mus auginti. Buvo sunku. Trys seserys ir du broliai likome.
Liudvikas pamena ir tą momentą, kuomet sužinojo, kad naciai yra išstumti iš Žiežmarių.
„Tai buvo 1944 m. liepos 16 d. Mes su mama arkliuku vykome į miestelį. Kaimynai pranešė, kad ten jau rusai. Vokiečiai buvo nuvaryti iki Antakalnio už septynių kilometrų nuo čia. Nespėję privažiuoti iki miestelio centro, pamatėme lėktuvus. Vokiški lėktuvai atskridę bombardavo.
Užvažiavome ant kalno, matome, kaip jie duodasi, bombarduoja. Na, ir paskui matom, kaip vienas lėktuvas skrenda mūsų link. Mes stovime ant kalno su vežimu ir matome žemai skrendantį vokiečių lėktuvą. Mama sako: „Vaikeli, nušaus mus turbūt.“ Bet jis atskrido, kilpą padarė, gal pamatė, kad čia tik moteris su vaiku, o gal šovinių pagailėjo ar žmogiškumas suveikė, bet mus paliko gyvus“, – pasakoja jis.
Per vokiečių okupaciją Liudviko vyresnis brolis buvo pašauktas į kariuomenę. Tačiau iš jos pabėgo su visa uniforma, išsikasė bunkerį ir ten slapstėsi.
Vyras teigia, kad prie karo žiaurumų juos priverstinai pripratino to meto aplinkybės: „Atrodė, kad taip ir turi būti. Žinoma, buvo daug baimės. Tačiau ją lydėjo supratimas, kad kitaip nebus ir viską kažkaip teks pergyventi.“
Trylika žydų slėptuvėje po namu
Su Liudviku bendraujame šviesioje sinagogos maldos salėje. Į susitikimą jis atėjo nešinas segtuvu, ant segtuvo viršelio ranka nupiešta Dovydo žvaigždė. Viduje – jo giminės istorija, keletas Žiežmarių žydų veidų ir vaizdų, kaip sinagoga atrodė anksčiau: aptrupėjusios sienos, išraustos grindys, fanera užkalti langai.
Sovietmečiu šie žydų maldos namai buvo paversti į sandėlį. Čia laikytos trąšos, kombinuotieji pašarai, įvairūs daiktai. Buvo padarytas ir įvažiavimas sunkvežimiui.
Atvertęs vieną iš segtuvo puslapių, Liudvikas rodo namo gretimame Klieriškių kaime nuotrauką. Ten gyveno jo dėdė Vaclovas Paškauskas su šeima. Jis slėptuvėje po namu slėpė tris žydų šeimas, iš viso trylika žmonių. Dabar šios sodybos nebėra, tačiau kadaise buvusią slėptuvę dar primena ten likusi duobė.
Atklydus besislapstantiems iš Kauno geto pabėgusiems žydams, šeima apsisprendė padėti – praplatino po namu esančią bulvių duobę, padarė iš jos bunkerį. Anksčiau šios žydų šeimos slėpėsi Semeliškėse, bet ten kažkas juos paskundė, tad teko judėti kitur.
Kaip ir kitiems žydų gelbėtojams, nacių okupacijos metu už šį pasirinktą veiksmą grėsė mirtis visai šeimai. Tačiau dėdės namo slėptuvėje besiglaudusiais žydais rūpinosi ne tik Liudviko dėdės šeima, pats Liudvikas su mama Marijona, bet ir kiti jos broliai Kazimieras ir Jonas.
Liudviko dėdės įrengtas bunkeris buvo gerai užmaskuotas, iš viršaus apsodintas žole. Iškilus galimam pavojui, buvo numatyta ir galimybė pabėgti pro siaurą tunelį, jungusį slėptuvę su kita bulvių duobe.
„Įėjimas buvo įrengtas iš namo galo, paskui uždengtas lentelėmis, ant viršaus šuns būda pastatyta. Ir šuniukas sėdėdavo joje, kad nebūtų įtarimų. Pati namo vieta nuošali, aplink tokie raistai, miškas. Ir tai baisu buvo, neduok Dieve. Dėdės broliai netoli gyveno, tad jei koks įtarimas, atbėgdavo perspėti, kad niekas nelįstų iš bunkerio, būtų jame tyliai. Daugiau apie tai niekas nežinojo. Visi vieni kitiems padėdavo, kad išgelbėtų šiuos žmones“, – apie šeimai rizikingą laikotarpį pasakoja pašnekovas.
Atklydus besislapstantiems iš Kauno geto pabėgusiems žydams, šeima apsisprendė padėti – praplatino po namu esančią bulvių duobę, padarė iš jos bunkerį.
Gerai įrengtoje ir užmaskuotoje slėptuvėje, Vaclovo ir Onos Paškauskų, jos sūnaus Stanislovo Krivičiaus globojami, taip pat su Liudviko ir jo mamos bei dėdžių pagalba laisvės sulaukė 13 žmonių: Izraelis ir Edna Ipsonai, jų sūnus Jakobas Ipsonas, Icikas Kalamickas, jo žmona Ida su sūnumis Jakovu ir Dovydu, Izraelio Ipsono pusbroliai Mošė ir Izraelis Gilmanai su žmonomis.
„Kolomickas turėjo du vaikus, vienas buvo maždaug dvejų metukų, kitas ketverių. Pas Ipsoną berniukas už mane vyresnis – tai mes dar lakstydavom su juo po krūmus, jis buvo vyresnis gal dvejais metais. Jis gyvena kažkur Amerikoje, ten yra atkūręs visą tą bunkerį, muziejų padaręs“, – prisimena Liudvikas.
1998 metais Ona ir Vaclovas Paškauskai ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
Užrašas ant sienos
Viena iš mano kelionės į Žiežmarius priežasčių – išvysti geto laikų ženklą. Pradėjus renovuoti sinagogą, Liudvikas dalyvavo šiuose darbuose. Vieną dieną jam šepečiu valant storą dulkių sluoksnį nuo sienos sinagogos kampe, pasimatė pieštuku užrašyti žodžiai. Vienas sakinys lenkų kalba. Paprašau jį perskaityti.
„Čia nesimatė nieko, buvo labai daug dulkių, purvo. Kada valiau sienas su šluota, radau šį užrašą. Lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Lietuviai, būkite ramūs, po karo jūs sulauksite to paties, kaip mes dabar“, – atskleidžia Liudvikas.
Žiežmariuose iki Holokausto vyravo lenkų kalba. Sinagoga, kaip pasakojo Liudvikas, trumpam tapo getu, kuriame prieš sušaudymą buvo laikomi miestelio bei apylinkių žydai. Sakinio ant sienos raidės ryškios, tarsi rašytos vakar. Nuojauta, perspėjimas, o gal linkėjimas – vieno žmogaus reakcija akistatoje su neteisybe ir mirtimi.
1998 metais Ona ir Vaclovas Paškauskai ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis į Kaišiadorių getą buvo suvaryti ir sušaudyti beveik trys šimtai Žiežmarių žydų. Netrukus po šios akcijos vietos policininkai ir baltaraiščiai suėmė ir uždarė šioje sinagogoje dar šimtą penkiasdešimt žydžių su vaikais. Kitą dieną jie buvo nuvaryti į miškelį už kelių kilometrų ir sušaudyti.
„Apie 50 metrų ilgio duobė buvo iškasta tokioje nuokalnėje. Tai man pasakojo žmonės, kurie kasė ją. Toks Šalkauskas Vytas. Jiems buvo liepta kasti. Sako, baigėm kasti, bėgom, nes ir mus galėjo ten užkasti. Nulėkėme į krūmus, žiūrim, atvaro tas žydes, žydaites moteris su vaikais, o tie ant kalniuko stovi ir šaudo į jas. Į duobę vaikus mėtė ir gyvus. Žmonės... Na kaip juos galima taip pavadinti?“ – apie kruviniausius Žiežmarių laikus susijaudinęs pasakoja Liudvikas.
Jo teigimu, vietos gyventojų pasakojimai bylojo, kad vokiečiai atvarydavo žydus, o šaudydavo lietuviai.
Nužudytųjų žydų daiktai buvo grąžinti į Žiežmarių sinagogą ir paskirstyti vietos gyventojams. Šios egzekucijos vietą Liudvikas prižiūri iki šiol – valo, geni medžius, šienauja.
Paprašau Liudviko prisiminti momentą, kuomet vokiečiai pasitraukė iš Žiežmarių ir ilgai slėptos žydų šeimos galėjo išeiti.
„Buvo taip. Kada rusai užėmė Žiežmarius ir mes grįžome namo su mama, iš karto nulėkėm į Klėriškius pas dėdę ir pasakėme: „Viskas, lipkit iš to urvo – karas baigėsi.“ Aišku, karas nesibaigė, bet jis baigiasi Žiežmarių ir Kaišiadorių rajone.
Tai buvo neapsakomas džiaugsmas. Neapsakomas. Viskas, nebereikės po ta žeme sėdėti. Pats didžiausias džiaugsmas, kurio niekada nepamiršiu. Visi šokinėjo, verkė iš laimės. Žinote, šitiek išbūti ir išvargti. Atsipalaidavome ir mes, ir dėdės šeima“, – prisimena jis.
Išsaugoti žydai pas Liudviko šeimą pasiliko dar kurį laiką, kol vokiečiai pasitraukė iš Kauno, kur buvo didelės kautynės. „Bet jie jau tada laisvai vaikščiojo po laukus, padėdavo dėdei darbuose. O kaimynai stebėdavosi, iš kur tiek pas tą Paškauską žmonių atsirado. Paskui pasakė jiems, kad visą tą laiką čia slėpėsi žydai“, – pasakoja jis.
Tai buvo neapsakomas džiaugsmas. Neapsakomas. Viskas, nebereikės po ta žeme sėdėti.
Namie – partizanų būstinė
Pasibaigus karui, laukė kiti neramūs laikai. Pašnekovas prisimena, kaip jų šeima nusprendė padėti vietos partizanams:
„Mes prie pat miško gyvenome, tai pas mus buvo partizanų būstinė. Visas būrys čia glaudėsi – septyni vyrai. Gryčelė maža, bet tilpome visi.
Jų visas pavardes prisimenu. Vadas buvo Grigaravičius Vytas, Grigaravičius Antanas – jo brolis, Gataveckas Kazys, Adamonis Antanas, Andriūnas. Pas vadą buvo automatėlis, kaip jie vadindavo – pistolmašina. Paslėpdavo jį po šineliu, nes buvo trumpas toks, tilpdavo dešimt šovinių. Jo brolis turėjo automatą. Andriūnas – degteriovo kulkosvaidį su ta lėkšte viršuje. Aš armijoje tarnavau, tai ginklus žinau. Trys automatai buvo, o kiti su šautuvais ir po dvi granatas turėdavo. Vilkėdavo uniformas.
Jeigu į kaimą atvažiuoja enkavėdistai, jiems pranešdavau, buvau kaip ryšininkas. Pamenu, manęs jų vadas Vytas prašydavo: „Eik, vaikeli, į kontorą, pažiūrėk, gal skrebų kokių yra ar enkavėdistų.“ Oi, duodavo jie jiems – tik sužino, kad kur nors yra skrebų, enkavėdistų...
Pas juos buvo griežta drausmė. Išmanė karybos taktiką – jei susišaudymas, nebūdavo krūvoje, išsisklaidydavo. Vadas sakydavo, kad, pašaudęs vienoje vietoje, turi lėkti į kitą, kad jie galvotų, jog mūsų daug. Prisiklausydavau aš jų pokalbių. Būdavo, atvažiuoja tie enkavėdistai į kaimą, eina pas žmones ir klausia rusiškai, ar Grišos ne videli. Griša vadindavo Grigaravičių. Labai bijojo jo“, – pasakoja Liudvikas.
Vasaromis partizanai persikeldavo į bunkerį miške. Liudvikas ir jo sesė nešdavo jiems valgyti. Kaip pamena, privirdavo kibirą sriubos ir eidavo miškan.
Jų visas pavardes prisimenu.
Liudvikas matė, kaip per susišaudymą žuvo Adamonis ir Gataveckas: „Paskundė juos. Kaimynas toks Pugauskas bendravo su enkavėdistais. Tądien partizanai pas jį užėjo gal pavalgyt ar ką. Jiems grįžus į mišką, kaimynas nujojo arkliu kažkur. Ir staiga, praėjo gal valanda, žiūrim, jau didžiausias pulkas, įgula lėkė tiesiai į mišką. Prasidėjo susišaudymas. Nulėkėme žiūrėti, o Adamonis ir Gataveckas guli nušauti. Aš ten dabar kryžių pastačiau, kad būtų ženklas toje vietoje. Kalbu apie Kaukinio mišką visai šalia mano tėviškės, kur ir buvo jų būstinė name.“
Nors Liudvikas pripažįsta, kad per šeimos susibūrimus dažnai prisimindavo Holokaustą bei rezistencijos kovas pokariu, jis pats apie tai daug nesvarsto. Vertybinėse diskusijose lieka lakoniškas: „Svarbiausia gyvenime nepasiduoti baimei, daryti gera ir išlikti žmogumi.“
