Lietuva pastaruoju metu sulaukia vis didesnio neteisėtų migrantų skaičiaus. Pabėgėlio likimą patyrė ir šiuo metu mūsų šalyje gyvenantis kurdas Rebazas Rašidas. Prieš penkerius metus Irake lingvistiką studijavęs studentas dėl grasinimų nužudyti nusprendė bėgti iš gimtinės į Senąjį žemyną. Kaip jis pats LRT RADIJUI sako, nesvarbu buvo, kur bėgti – svarbu, kur saugu ir žmonės gražiai gyvena. Tokį gyvenimą Rebazas sakosi radęs būtent Lietuvoje.
Irakietis R. Rašidas prieš 5 metus atvyko į Lietuvą kaip pabėgėlis. Vyras pusmetį gyveno Pabradėje, jam Lietuvoje suteiktas prieglobstis. Dabar vyras yra įkūręs dvi maitinimo įstaigas bei dar dirba vertėju Užsieniečių registracijos centre (URC).
Irake Rebazas dirbo arabų kalbos mokytoju. Naujas kalbas išmokti vyrui, regis, sekasi gerai. Be gimtosios kurdų R. Rašidas įvaldęs jau minėtąją arabų kalbą, o taip pat bendrauti gali anglų, persų, turkų, rusų ir lietuvių kalbomis.
Pašnekovas tvirtina, kad iš savo gimtosios šalies bėgo ne nuo karo ar bado, tačiau dėl taip pat labai rimtos priežasties, dėl kurios buvo galima rizikuoti ir sava gyvybe.
„Buvo 2016-ieji. Irakas. Turėjome pavojų mūsų kultūrai rajone, kuriame gyvenome. Nesijautėme saugūs. Svarstėme, ar reiks kariauti, ar bėgti į kitą šalį“, – paskutiniuosius metus Irake prisimena R. Rašidas.
Mano mama ir visa šeima sakė, kad jei tik yra galimybė, turiu važiuoti į Europą, toliau pasakoja Rebazas.
„Ten, kur žmonės gražiai gyvena ir be problemų, – mamos žodžius prisimena vyras. – O man buvo visai nesvarbu, kokioje Europos šalyje gyventi. Svarbu, kad būtų saugu.“
Pašnekovas patvirtina, kad bėgantiems iš šalies padeda ir vietos turizmo kompanijos. „Yra turizmo kompanijos. Trijose jų lankiausi, teiravausi maršruto, kainos. Viena kompanija tikino padarysianti vizą į Rusiją, o vėliau jau ten kiti žmonės pasirūpins viza į Norvegiją, Švediją arba Vokietiją. Per dvi savaites man pagamino vizą į Rusiją“, – pasakoja R. Rašidas.
Pasirodo, kad Lietuva yra ES šalis, žmonės gražiai gyvena, valiuta yra euras. Pasakiau, kad gerai – man patinka šita šalis.
Atvykęs į Rusiją Rebezas savaitę laukė žadėtosios vizos į kokią nors Europos Sąjungos (ES) šalį. Vyras buvo įsitikinęs, kad Rusijoje jam neteks užtrukti.
„Po savaitės laukimo pasirodė vyras, kuris pranešė, kad dar reiks palaukti“, – prisimena pašnekovas.
Po dviejų savaičių laukimo reikalai nepasistūmėjo į priekį. Rebezui buvo pranešta, kad šiuo metu „nėra saugaus kelio patekti į Europą“.
„Manęs paklausė, į kokią šalį norėčiau vykti. Atsakiau, kad man nėra svarbi šalis, tačiau svarbu, kad „kuo gražiau gyventų, tuo man būtų geriau“, – savo žodžius perpasakoja R. Rašidas. – Už pragyventą mėnesį Rusijoje buvau paprašytas susimokėti 3 tūkst. JAV dolerių. Sumokėjau ir daugiau to vyro niekada nebepamačiau. Jis tiesiog pasiėmė pinigus ir dingo.“
Už pragyventą mėnesį Rusijoje buvau paprašytas susimokėti 3 tūkst. JAV dolerių. Sumokėjau ir daugiau to vyro niekada nebepamačiau. Jis tiesiog pasiėmė pinigus ir dingo.
Nusivylimo kartelį Rebezui kiek švelnino kito palydovo pamėtėtas pasiūlymas vykti į Lietuvą.
„Man buvo pasakyta, kad šiuo metu yra vienintelis saugus kelias į Lietuvą. Iki to laiko nieko apie Lietuvą net girdėjęs nebuvau, – prisipažįsta irakietis. – Pradėjau domėtis. Pasirodo, kad Lietuva yra ES šalis, žmonės gražiai gyvena, valiuta yra euras. Pasakiau, kad gerai – man patinka šita šalis.“
Tam, kad atvyktų į Lietuvą iš Maskvos, Rebezo buvo paprašyta sumokėti dar 1600 JAV dolerių: tūkstantis dolerių nelegaliam tarpininkui ir 600 dolerių vairuotojui. Viza patekti į Lietuvą į šitą kainą nebuvo įskaičiuota, atvirauja pabėgėlis.
„2016 metų rugpjūčio 20 dieną, 12-tą valandą, kartu su dar vienu pabėgėliu iš Sirijos buvome nuvežti prie Baltarusijos sienos. Rusijos-Baltarusijos pasienyje jau laukė kitas automobilis. Iš ten link Lietuvos sienos pajudėjome apie 22-tą valandą. Atvežė į mišką ir ten mus paleido. Pasakė laukti“, – pasakoja R. Rašidas.
Apie 6 valandą ryto pamatėme vietinius gyventojus ir paprašėme jų, kad iškviestų policiją. Jie mūsų prašymą suprato ir policijos ekipažas atvyko jau po 5 minučių.
Po valandos laukimo abu bėgliai jau ėmė galvoti, kad liko apgauti ir niekas negrįš jų toliau palydėti į Lietuvą.
„Neturėjome net galimybės kažkaip susisiekti – turimi telefonai buvo be SIM kortelių. Turėjau savo pasą, tačiau, kaip žinia, be vizos, – sako pašnekovas. – Tuomet grįžęs vairuotojas žemėlapyje mums nurodė, kur toliau važiuoti. Minėjo, kad bus kelių išsišakojimas ir reiks pasukti į neasfaltuotą kelią, kuriuo ir bus pasiekta Lietuva. Ten, privažiavus miestelį, laukti, kol atvyks policija ir jai pasakyti, kad noriu čia gyventi.
Buvo 24 valanda. Važiavome dar 5 valandas. Pavargome. Galiausiai privažiavome tą miestelį ir išsilaipinome autobusų stotelėje. Buvo 4-5 valanda ryto. Joks autobusas ar policijos automobilis nepravažiavo. Apie 6 valandą ryto pamatėme vietinius gyventojus ir paprašėme jų, kad iškviestų policiją. Jie mūsų prašymą suprato ir policijos ekipažas atvyko jau po 5 minučių. Pareigūnai patikrino mūsų dokumentus ir pasiteiravo, ar neturime jokių problemų. Atsakėme, kad neturime. Pamatę, kad neturime vizų, nusivežė mus į policijos skyrių. Taip ir prasidėjo mano gyvenimas Lietuvoje.“
Aš tik pamaniau, kad niekada šitos kalbos neišmoksiu. Lietuvių kalba pasirodė labai sunki.
Ignalinos rajone R. Rašidas žengė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje. Girdėdamas tarpusavyje kalbančius policijos pareigūnus pabėgėlis susimąstė, kad vietos kalbą bus sunku išmokti.
„Policijos pareigūnai buvo draugiški ir gražiai elgėsi – tikrai nieko blogo apie juos negaliu pasakyti. Aš tik pamaniau, kad niekada šitos kalbos neišmoksiu. Lietuvių kalba pasirodė labai sunki“, – šypsosi R. Rašidas.
Tolesnio kurdo Rebezo pasakojimo apie gyvenimą Užsieniečių registracijos centre Pabradėje, įsitvirtinimą Lietuvoje bei nuosavo verslo pradžią klausykitės radijo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
