Penktadienį ir šeštadienį Vilniaus miesto Rotušėje vyks prof. Irenos Veisaitės atminimui dedikuojama konferencija „Skaldanti praeitis: SSRS – Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje”. Ją tiesiogiai bus galima stebėti portale LRT.lt.
Konferenciją organizuoja Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija.
Šiais metais sukanka 80 metų nuo SSRS ir Vokietijos karo pradžios. 1941 m. birželio 22 d. nacionalsocialistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą pradėdama su ja karą, virtusį kruviniausiu ir nežmogiškiausiu XX a. konfliktu pasaulyje, rašo konferencijos organizatoriai.
Tokiu būdu kariniai veiksmai Europoje, 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėję Vokietijos agresija prieš Lenkiją, įgavo naują dimesiją. Ji dar kartą buvo išplėsta 1941 m. gruodžio 7 d. Japonijai surengus išpuolį prieš Pearl Harbor ir tų metų gruodžio 11 d. Vokietijai paskelbus karą JAV. Pastaroji įvykių eiga leido kariniams konfliktams Europoje de facto virsti Antruoju pasauliniu karu.
1941 m. birželio 22 d. nacistinės Vokietijos pradėtas naujas karo etapas esmingai skyrėsi nuo kitų panašių karinių konfliktų, kadangi priešais buvo laikomi ne tik Raudonosios armijos kariai, bet ir okupuotų kraštų civiliai gyventojai. Nacistinė Vokietija karo metu siekė ne vien karine jėga palaužti savo priešininkus, tačiau ir realizuoti keletą mėnesių prieš jo pradžią sukurtą ideologiškai-rasiškai grindžiamą masinių žudynių (Vernichtungskrieg) strategiją.
Šis karas vis dar kelia didžiules kontroversijas, visų pirma, karo baisumus patyrusių valstybių visuomenėse. Nuolat atsinaujinančiose diskusijose kai kada pastebima konkurencija tarp skirtingų karo aukų grupių, savosios grupės kaltės neigimo ar bandymo ją sumenkinti. Taigi šis karas nemažai daliai Vidurio ir Rytų Europos bendruomenių dar nėra tapęs istorija, o išlieka „karšta” dabartimi.
Skirtingų atminčių konkurencija ir konfrontacija šio regiono visuomenėms bei šias visuomenes sudarančioms skirtingoms atminčių bendruomenėms trukdo ieškoti savitarpio supratimo ir sutarimo apmąstant skaudžią, trauminę istorinę patirtį, o neretai yra ir viena iš naujai atgimstančios antisemitinės retorikos priežasčių.
Susiklosčiusi situacija ir turėjo įtakos formuojant pristatomos konferencijos koncepciją. Konferencijos organizatoriai nori istoriškai atsekti dabar susiklosčiusios situacijos genezę, o kartu ragina diskutuoti apie galimybes keisti 21 a. egzistuojančias realijas.
Pagrindinis konferencijos tikslas didele dalimi ir lėmė pasirinktą struktūrą. Dvi dienas vyksiančio renginio metu bus siekiama atkreipti dėmesį ne tik į 1941 m. vykusį masinį smurtą ir jį aiškinančius pasakojimus, tačiau ir pasekti kaip liudijimai įtakojo dabartines visuomenės atminties kultūros schemas bei dabar dominuojančių atminčių naratyvus.
Rengiant konferenciją buvo įvertinta ir dar viena aplinkybė. Egzistuoja tokie karo aspektai, kuriems Vakarų istoriografija iki šiol neskyrė pakankamo dėmesio arba juos vertino pernelyg supaprastintai. Kaip antai, nacistinės Vokietijos karinių pajėgų okupuotose teritorijose, ypač tose jų dalyse, kurios prieš tai patyrė sovietinę okupaciją, į naujus okupantus neretai buvo žiūrima ir kaip į išvaduotojus.
Todėl vokiečių kariai ne sykį buvo sutikti su gėlėmis rankose, o kai kada lygiagrečiai su karine invazija kildavo ir sukilimai prieš besitraukiančias sovietų pajėgas, realiai prisidėję prie vokiečių karinės operacijos sėkmės. Pastarieji įvykiai, žvelgiant iš europinės perspektyvos, yra gerokai mažiau dokumentuoti ir ištirti, o kartu lyg ir prieštarauja plačiai paplitusioms tezėms apie vienakryptę vokiečių inicijuotą žudynių politiką, kurios aukomis tapo visų pirma žydai, „pusžmogiai slavai” ar badu numarinti Raudonosios armijos kariai.
Bandant rekonstruoti pastaruosius įvykius, į jų eigą reikia pažvelgti ir iš vietinių gyventojų perspektyvos. Pastarasis dėmesys vietinių gyventojų požiūriui į didžiuosius ir dramatiškuosius istorijos įvykius konferencijos rengėjų rodomos įvertinant svarbias slinktis šiandienos istoriografijoje.
Pažymėtina, kad įvykius konkrečioje visuomenėje derėtų vertinti imant domėn ir platesnį regioninį kontekstą. Todėl konferenijos rengėjai siekdami derinti dvi perspektyvas (lokalinę ir regioninę) tikisi, jog toks veiksmas leis atskleisti Vidurio Rytų Europos regione vykusių procesų išskirtinius bruožus ir panašumus. Dar vienas uždavinys, kurį sau kelia konferencijos rengėjai – užfiksuoti ir apmąstyti, kaip aukščiau minėtus procesus interpretuoja skirtingos istoriografinės tradicijos.
Konferencijos rengėjai finalinėje diskusijoje sieks aptarti skirtingus atminčių galimus koegzistencijos modelius. Pristatant atvejo studijas, bus analizuojamos šios atminčių konflikto mažinimo galimybės, tuo pačiu svarstant apie tokios strategijos privalumus ir trūkumus.
Portalas LRT.lt pateikia konferencijos programą.
Penktadienis.
10.00–10.45
Konferencijos atidarymas
Sveikinimo kalbos
Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo pirmininkė
Ingrida Šimonytė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrė pirmininkė
Remigijus Šimašius, Vilniaus meras
Robert S. Gilchrist, JAV ambasadorius Lietuvoje
Matthias Sonn, Vokietijos ambasadorius Lietuvoje
Yossi Levy, Izraelio ambasadorius Lietuvoje
Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius
10:45–11:45
Įvadiniai pranešimai
Joachim Tauber (Vokietija), 1941 m. birželio 22 d. vieta Antrojo pasaulinio karo istorijoje ir nacionalsocialistinėje Vokietijos masinių žudynių politikoje
Adam Michnik (Lenkija), Naratyvai apie masinį smurtą ir heroizmą Vidurio Rytų Europoje
11:45–12:00
Kavos pertrauka
12:00–14:30
1 sekcija „Vernichtungskrieg, sukilimas ir 1941 m. vasara rytų Europoje: šaltiniai ir istoriografiniai naratyvai“
Moderatorius: Vytautas Bruveris
Pranešėjai:
Saulius Sužiedėlis (Lietuva/JAV), Ką sako mums šaltiniai? Karas, sukilimas ir pirmieji žingsniai Holokausto link
Vladislav Grinnevič (Ukraina), 1941 m. birželio 22 d.: žvilgsnis iš Ukrainos
Stanislovas Stasiulis (Lietuva), Karo pradžia, Birželio sukilimas ir amžininkų liudijimai
Arūnas Bubnys (Lietuva), 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir Holokaustas
Dainius Noreika (Lietuva), Ko mes vis dar nežinome apie 1941 m. Birželio sukilimą?
14:30–15:30
Pietų pertrauka
15:30–18:00
2 sekcija ,,1941 m. vasaros įvykiai Rytų Europoje: liudijimų multiperspektyvumas”
Moderatorius: Arūnas Streikus
Pranešėjai:
Ronald Berger (JAV), Išgyventi Holokaustą Lenkijoje: istorijos lagerio viduje ir už jo ribų
Anna Lipphardt (Vokietija), 1941-ieji Vilniaus žydų atsiminimuose: translokalinis žvilgsnis iš Niujorko, Jeruzalės, Vilniaus perspektyvos
Nerijus Šepetys (Lietuva). Karo pradžia Lietuvoje ir liudijimai (Vilnius, Kaunas, provincija). Supratimo iššūkiai ir perspektyvos.
Šeštadienis
11:00–13:30
3 sekcija „Evoliucionuojanti istorija iki 1989: karas ir Holokaustas tarp atminties ir užmaršties”
Moderatorius: Aurimas Švedas
Pranešėjai:
David Fishman (JAV), Holokausto Vilniuje atmintis žydų bendruomenėje 1944–1949
Andzej Zbikowski (Lenkija), Lenkijos atvejis
Laszlo Karsai (Vengrija), Vengrijos atvejis
Zigmas Vitkus (Lietuva), Lietuvos atvejis
13:30–14:30
Pietūs
14:30–16:00
4 sekcija „Atminčių konkurencija atviroje visuomenėje”. Apvalaus stalo diskusija.
Moderatorė: Violeta Davoliūtė
Pranešėjai:
Pawel Machcewicz (Lenkija), Westerplatte ar Jedwabne
Andrii Portnov (Ukraina/Vokietija), Ukraina ir Antrasis pasaulinis karas. Apibendrinant trisdešimt metų įgyvendinamą posovietinę istorijos politiką
Vasilijus Safronovas (Lietuva), Trėmimai, Holokaustas, kovos už laisvę
Maren Röger (Vokietija), Holokaustas ir (ar?) vokiečių deportacijos
16:00–16:15
Kavos pertrauka
16:15 – 16:45
Baigiamasis pranešimas:
Tomas Venclova (Lietuva), „Dialoginė atmintis kaip atminties konfliktų sprendimo priemonė?”
