Lietuvoje

2021.02.11 05:30

Ministrė Dobrovolska – apie Lietuvos gėda vadinamą situaciją, sukrečiančius vaizdus kalėjimuose ir notarų įkainių peržiūrėjimą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.02.11 05:30

Lyties keitimas asmens dokumentuose, referendumas dėl daugybinės pilietybės ir siekis teisinį švietimą įtraukti į bendrąsias ugdymo programas – tokius tikslus išsikėlė teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska. Interviu portalui LRT.lt ministrė pasakoja apie sukrečiančias kalinių gyvenimo sąlygas, kai jų realijos – ir blakės, ir tarakonai. Anot E. Dobrovolskos, per 10 metų kalinių gyvenimo sąlygos ne itin pagerėjo.

Kaip sako ministrė, bus siekiama reglamentuoti lyties keitimą asmens dokumentuose ne teisminiu keliu, – šiuo metu tai norintys padaryti žmonės yra priversti kreiptis į teismus, o valstybė jiems moka kompensacijas.

„Už tai, kad nepriimame įstatymo, mes dar papildomai mokame pinigus“, – pabrėžia E. Dobrovolska.

Pokalbis su ministre – apie Lietuvos gėda vadinamą situaciją ir teisėjų paieškas bei naują įkalinimo įstaigą. Klausimą E. Dobrovolskai taip pat uždavė portalo LRT.lt skaitytojai.

– Vienas iš klausimų, dėl kurių koalicijoje gali būti daugiau diskusijų, – partnerystės įstatymas. Šiuo metu jis yra pateiktas koalicijos partneriams. Ar pasistūmėjo diskusijos dėl šio įstatymo? Kaip jis turėtų funkcionuoti, kokios šalies modelis bus pritaikytas?

– Kaip ir nurodyta koalicijos sutartyje, partnerystės įstatymo klausimas bus sprendžiamas tiesiogiai Seime. Šis projektas vykdomas ne per Vyriausybę, ministerijos jo nerengia. Laisvės frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius parengė projektą, šiuo metu koalicijoje vyksta aptarimai, ieškoma optimaliausio modelio, kuris tiktų koalicijai, atlieptų žmogaus teisių prizmę ir iššūkius.

Viliamės, kad pavasario sesijoje jau turėsime įstatymo projektą, kuris keliaus į Seimą ir, be abejo, pereis visas reikiamas stadijas.

– Kita tema – lyties keitimas asmens dokumentuose. 2007 metais Lietuva pralaimėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) bylą, tačiau, praėjus daugiau nei 10 metų, vis tiek neturime jokio reglamentavimo – pasikeisti įrašą dokumente galima tik teisminiu keliu. Kokių iniciatyvų šioje srityje imsitės, kada bus galima matyti pirmuosius pasiūlymus?

– Nuo 2007 metų, kai Lietuva pralaimėjo bylą „L. prieš Lietuvą“, mes neturime teisinio reguliavimo. Verta pažymėti, jog žmonės kreipiasi į teismus, kad galėtų pasikeisti lyties įrašus asmens tapatybės dokumentuose (prieš politinę karjerą tokiose bylose ir man asmeniškai teko atstovauti), bet dabar valstybė moka ir kompensacijas šiems žmonėms. Už tai, kad nepriimame įstatymo, mes dar papildomai mokame pinigus.

Už tai, kad nepriimame įstatymo, mes dar papildomai mokame pinigus.

Svarbu suprasti, kaip atrodo teisminiai procesai. Iš esmės teisinio ginčo nėra – tiek pareiškėjas, kuris kreipiasi dėl lyties įrašo bei vardo ir pavardės pakeitimo, tiek institucijos, Civilinės metrikacijos skyrius neginčija šios teisės. Iš esmės tai yra leidžiama, bet mes tik mokame kompensacijas, švaistome biudžeto lėšas, apkrauname tiek teismus, tiek kitas institucijas, kurios privalo formaliai surašinėti tuos dokumentus.

Akivaizdu, kad įstatymas reikalingas. Vienas iš Teisingumo ministerijos lūkesčių ir prioritetinių darbų, kad mes visgi peržiūrėtume savo tarptautinius įsipareigojimus, ypač žmogaus teisių srityje, – kiek mes turime pralaimėtų EŽTT bylų, sprendimų... Tada atitinkamai inicijuotume pokyčius.

Esu tikra, kad per šią kadenciją turėtų būti inicijuoti įstatymų pakeitimai dėl minėtos „L. prieš Lietuvą“ bylos ir labai nuosekliai peržiūrėti kiti sprendimai, kur mes atsiliekame. Viliuosi, kad per ketverių metų kadenciją mes pasiektume tą lūkestį, kad teikiame pakeitimus ne todėl, kad gresia kažkokia pažeidimo procedūra, o todėl, kad einame koja kojon su standartais, esame viena iš tų atsakingų valstybių, įgyvendiname savo įsipareigojimus.

– Inicijuojate diskusijas dėl neapykantos kalbos. Statistika rodo, kad neapykantos nusikaltimai Lietuvoje yra pavieniai, tačiau specialistai sako, kad nukentėję asmenys ne visada kreipiasi į teisėsaugos institucijas, o pareigūnai ne visuomet moka atpažinti tokio pobūdžio nusikaltimus.

Šiuo metu už neapykantos kurstymą numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau įstatymo pataisomis ketinama įvesti ir administracinės atsakomybės taikymą už neetiškus, diskriminaciją kurstančius atvejus. Papasakokite plačiau, kas turėtų keistis?

– Taip, pagal statistiką neapykantos nusikaltimų Lietuvoje neturime daug, bet Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) kiekvienais metais skelbia ataskaitas dėl neapykantos nusikaltimų – jei pažiūrėtume, kokie statistiniai duomenys kitose valstybėse, akivaizdu, kad turime labai didelį latentiškumą, nors jis nėra fiksuojamas oficialiai.

Tai galime matyti ir iš teismų praktikos – dažnai neapykantos nusikaltimas kvalifikuojamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas arba visai kita nusikalstama veika, neidentifikuojant neapykantos nusikaltimo. (...)

Reikėtų pasidžiaugti, kad mūsų teisėsaugos institucijos, ypač prokuratūra, policija pastaruoju metu tam skiria daugiau dėmesio, šioje srityje aktyviai dalyvauja tarptautiniuose europiniuose projektuose, atnaujina savo rekomendacijas, taip pat sustiprėjęs bendradarbiavimas su nevyriausybinių organizacijų sektoriumi.

Kadangi su neapykantos kalba tiesiogiai teko dirbti aštuonerius metus, matau, kad skaičių prasme tendencijos tikrai labai džiugina. Dabar yra žymiai mažiau neapykantos komentarų, nei jų matėme prieš penkerius ar šešerius metus.

Tenka matyti, kad kai kuriuose sektoriuose žmonės vis dar gyvena taip, kad yra blakių, tarakonų, – tai yra šios dienos realijos.

Iš kitos pusės, visgi praeitų metų EŽTT sprendimas byloje „Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą“ akivaizdžiai pasakė, kad Lietuva neįvykdė savo pareigos, neužtikrino teisės į teisminę gynybą, o teisėsauga neatliko savo darbo taip, kaip turėjo atlikti. Aš džiaugiuosi, kad prokuratūra atnaujino tuos ikiteisminius tyrimus, tačiau ir juos atnaujinus nematome pozityvaus rezultato, kurio reikėtų siekti.

Kadangi man asmeniškai labai svarbi žmogaus teisių sritis, imuosi iniciatyvos ir jau pavasarį registruosiu įstatymo pakeitimą. Dabar neapykantos kalba reglamentuota tik Baudžiamajame kodekse, o dėl to kyla praktinių įgyvendinimo sunkumų, nes dažniausiai, kai ateina tokios bylos, teismai negali taikyti baudžiamosios atsakomybės.

Tarkim, asmuo tyčiojasi dėl tautybės, odos spalvos ar religijos, tačiau tai akivaizdžiai nėra ribinė išraiškos forma. Tikėtina, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik kraštutiniais atvejais.

– Neapykantos kalbos įtraukimas į Administracinių nusižengimų kodeksą tai išplėstų?

– Sutvarkytų tai, ką šiandien turime. Negalime neapykantos kalbos pašalinti iš Baudžiamojo kodekso, nes ir Konstitucijos atskiras straipsnis akivaizdžiai pasako, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstama veika, o kaip pavyzdys nurodoma kurstymas. (...) Baudžiamoji atsakomybė atitinkamai turėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kurstoma su asmeniu fiziškai susidoroti.

Tais atvejais, kai nėra tokios didelės grėsmės, kai kalbame apie tyčiojimąsi ir kitus atvejus, tada turėtume kalbėti apie Administracinių nusižengimų kodeksą. Dabar to nėra.

Mano pasiūlymas ir bus, kad mes į dvi dalis skelsime tai, kas jau egzistuoja Baudžiamajame kodekse, – kai yra mažesnis pavojus vertybėms, tai perkelsime į Administracinių nusižengimų kodeksą, tikėtina, kad tada tiek teisėsaugos institucijoms bus lengviau tai taikyti praktikoje, tiek visuomenė labiau supras, kad tos ribos yra labai aiškios.

Be abejo, tų iššūkių lieka. Teisingumo ministerija tikrai mato didelę svarbą, juo labiau jei pažiūrėtume į europinius standartus ir ataskaitas, teikiamas Lietuvos atžvilgiu, akcentuojama tai, kad neapykantos kalbos nusikaltimai dažnai būna [kitų nusikaltimų] pagrindu, smurtinių veiksmų pagrindu arba pati visuomenė kurstoma fiziškai susidoroti su tam tikromis grupėmis.

– Vienas iš Vyriausybės programoje įrašytų tikslų – moderni įkalinimo įstaigų sistema. Iki šiol nuolat girdime kalinių skundus dėl blogų sąlygų kalinimo įstaigose – dėl to esame ir pralaimėję bylų EŽTT. Šiame kontekste užsimenama apie naujos įkalinimo vietos steigimą. Kur ir kada galėtų atsirasti tokia įstaiga? Ką dar darysite, kad kalinių gyvenimo sąlygos gerėtų?

– Man atrodo, kad plačiojoje visuomenėje ir netgi politiniu lygmeniu dažnai nesuprantama, kokioje situacijoje mes esame. Dar esame tokioje situacijoje, kokia buvo prieš 10 metų. Tam tikrose srityje ji pakitusi, bet neženkliai. Didžiausia problema ta, kad mes nekalbame apie tikrą statistiką, nekalbame apie tikrąsias problemas. Kaip sakoma, dažnai statistiką gali pasiekti tokią, kokios nori. (...)

Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių yra tai, kad neturime naujų įkalinimo įstaigų, turime senas įstaigas, kurios buvo statomos ne tam, kad su nuteistaisiais būtų galima dirbti, bet tam, kad jie ten gyventų. Didžioji dalis nuteistųjų gyvena bendrabučio tipo patalpose – kiekviename kambaryje po kelis arba po keliasdešimt nuteistųjų.

Galime tik įsivaizduoti, kaip su jais galima dirbti individualiai, užtikrinti resocializacijos tikslus, kaip galime teikti psichologinę pagalbą, kad asmenys, papuolę į įkalinimo įstaigą, neužmegztų nusikalstamų ryšių, kaip galime orientuotis į užimtumą ir mokymąsi, psichologinius pokyčius...

Didžioji dalis nuteistųjų gyvena bendrabučio tipo patalpose – kiekviename kambaryje po kelis arba po keliasdešimt nuteistųjų.

Viešojoje erdvėje kalbama apie mažėjantį kalinių skaičių – tai yra džiuginantis kriterijus, bet pagal tai mes vis dar esame aukštai. Jei žiūrėtume formaliai, kiek turime vietų, tai jų užtenka, kad galėtume nuteistuosius laikyti. Bet mes juos laikome po keliasdešimt. Pirmas iššūkis – sąlygos, kad galėtume su jais dirbti.

Antras iššūkis – pralaimėtos bylos ir tai, kiek mums vėliau kainuoja mokėti už netinkamas gyvenimo sąlygas. Sausį ir vasarį skiriu vizitams į įstaigas. Tenka matyti, kad kai kuriuose sektoriuose žmonės vis dar gyvena taip, kad yra blakių, tarakonų, – tai yra šios dienos realijos.

Jei kalbame apie sergančius priklausomybės ligomis, suprantu, kad viešojoje erdvėje labai lengva kalbėti apie tam tikras problemas, mes tikrai turime gerų specialistų... Tačiau mes tinkamai neįgyvendiname ŽIV prevencijos, neužtikriname galimybės visiems sergantiems priklausomybės ligomis gydytis. Jei pažiūrėtume, kaip atrodo prevencija laisvėje, tai čia yra punktų, kur žmonės gali pasikeisti švirkštus, gauti psichologinę pagalbą.

Deja, įkalinimo įstaigose matome visiškai kitokią situaciją – neturime prieigos prie vienkartinių švirkštų, kad sustabdytume ligų protrūkius, nevykdome prevencinių programų, kurias turėtume vykdyti. Tam tikros galimybės prieiti prie reabilitacijos programos įmanomos tik tiems, kuriems liko labai mažai iki laisvės atėmimo bausmės įvykdymo.

Turime suprasti, kad jei dar turime pastatų su bendrabučio tipo patalpomis, kyla klausimų, kokių priemonių gali imtis pareigūnai, kokių tikslų jie gali pasiekti dirbdami tokiomis sąlygomis. (...) Pareigūnai iš esmės turėtų dirbti tiesiogiai su nuteistaisiais, o apsaugos priemonės turėtų būti techninės – esame nebe tame amžiuje. Tačiau šiandien, deja, to neturime, negalime užtikrinti darbuotojų darbo sąlygų.

Turime tikrai nemažai ne tik pastatų vaiduoklių, bet ir senų pastatų, su kuriais nieko nedarome, arba žemės sklypų, kurie nėra tvarkomi.

Logiškai mąstant, Lietuvai tikrai nereikia daug įstaigų, bet turime kalbėti apie tai, kad einame link kamerinio tipo patalpų, sąlygų, kurias bent jau pagal minimaliausius standartus užtikrintume. Kas buvo vykdoma iki šiol pagal atskirus projektus, užsienio, Lietuvos finansavimą, buvo atskiri remontai, senų pastatų rekonstravimai, kas ilguoju laikotarpiu yra labai neūkiška.

Apvažiavusi kelias įstaigas, pamačiau pastatų vaiduoklių, kai, keičiantis Vyriausybėms, niekas netęsia tų projektų. Tada keli milijonai eurų išleidžiami vien tam tikriems pagrindams. Turėtume kalbėti apie ūkiškumą, turime tikrai nemažai ne tik pastatų vaiduoklių, bet ir senų pastatų, su kuriais nieko nedarome, arba žemės sklypų, kurie nėra tvarkomi.

Vienas pagrindinių uždavinių ir Kalėjimų departamentui – labai aiškiai turime inventorizuoti esamą turtą, labai aiškiai sudėlioti strategiją, ką su tuo darome. Nereikalingo turto turime atsisakyti ir atiduoti valstybei, kad tikrai tvarkytųsi, turime kalbėti apie tai, kad steigiame tokias įstaigas, kokios turėtų atliepti mūsų lūkesčius, nes mūsų pagrindinis tikslas, kad tie žmonės, kurie papuola į laisvės atėmimo vietas, į jas nebegrįžtų.

– Apie kalinių resocializaciją dar pasikalbėsime, bet kada būtų galima tikėtis naujos įkalinimo įstaigos? Kaip suprantu, tikslas – tai įgyvendinti per šią kadenciją?

– Kadangi kiekvienas ministras turi tik šią kadenciją, tai yra tas lūkestis. (...) Tai neturi būti politinis sprendimas, kad mes tiesiog norime naujos įkalinimo įstaigos. Mes visų pirma turime žinoti, ką jau turime, kokius turtus planuojame atiduoti, ko mes tiesiog ūkiškai netvarkome, – padaryti labai gerą analizę, kurioje vietoje ir kiek reikalinga. (...)

Asmuo, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, grįžta į visuomenę. Dabar mums nepavyksta maksimaliai to pasiekti – turi būti skiriamas dėmesys tiek darbuotojų pritraukimui, tiek darbuotojų kompetencijų kėlimui, sąlygų sudarymui, kad kiekvienas darbuotojas dirbtų tiesiogiai su nuteistaisiais, kad tie, kurie gali negrįžti, niekada negrįžtų.

– Tačiau į įkalinimo įstaigas grįžta apie 60 proc. buvusių kalinių. Specialistai išskiria, kad įkalinimo įstaigos atlieka tik bausmės, o ne resocializacijos ir integracijos į visuomenę funkciją. Kaip užtikrinti tinkamą integraciją? Ar darbas pačioje kalinimo įstaigoje turi būti kitoks, ar reikėtų daugiau palydėjimo paslaugų jau išėjus į laisvę?

– Problemos ir sprendimai yra kompleksiški. Visų pirma, dauguma nuteistųjų šiuo metu gyvena bendrabučio tipo patalpose, tad mes neužkardome, kad neužsimegztų naujos nusikalstamos veikos. Turėtume nesukurti naujo tinklo tiems žmonėms, kurie galbūt nusikalto labai specifiškai ir pirmą kartą gyvenime.

Antras dalykas – resocializacijos programos. Mes jų turime, bet negalime įgyvendinti, nes pusę pareigūnų skiriame ne darbui su nuteistaisiais, o priežiūrai, kas yra technikos dalykas. Trečia, visas Bausmių vykdymo kodeksas turėtų būti sudarytas taip, kad atlieptų nuteistojo norą keistis.

Taip, turime labai sėkmingų pavyzdžių, kai yra motyvacijos pereiti į lengvąją grupę, kai suteikiama daugiau teisių, kai yra galimybė įvertinti asmens pasiruošimą baigti anksčiau laisvės atėmimo bausmę.

Bet turime iššūkių. (...) Turime susitvarkyti ir reglamentavimą, kad sudarytume visas prielaidas vien pagal nuteistojo elgesį keisti jo buvimo sąlygas. Tai turėtų būti labai aiški motyvacija.

Leidę sau suprasti, kad turime blogesnę situaciją, nei įsivaizduojame, leidę suprasti, kad mes visiškai nuo kitų rodiklių pradedame judėti, tada iš esmės galime tikėtis tikrų rezultatų, o ne kirpti juosteles prie naujų pastatų.

Nuteistųjų užimtumas turi būti suprantamas tiek kaip darbas, tiek kaip studijos ar mokslas. Tikrai ne visi nuteistieji turi aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą. Matome, kad įdarbinimo procesai nėra valdomi optimaliai – turime daugiau klausimų nei atsakymų. Mintis tokia, kad per šią kadenciją, netgi per pirmuosius metus, surastume optimalius sprendimus.

Galbūt kiekviena įstaiga būtų tiesiogiai atsakinga už savo nuteistųjų įdarbinimą, ieškotų paskatų, kad asmuo per bausmės atlikimo laiką įgautų kompetencijų, kurios atlikus bausmę leistų realizuoti save laisvėje (...), kad galėtume tikėtis, kad asmuo nebegrįžtų.

Dar turime labai daug namų darbų. Leidę sau suprasti, kad turime blogesnę situaciją, nei įsivaizduojame, leidę suprasti, kad mes visiškai nuo kitų rodiklių pradedame judėti, tada iš esmės galime tikėtis tikrų rezultatų, o ne kirpti juosteles prie naujų pastatų.

– Sausio 14 dieną Seimas paskyrė du naujus Konstitucinio Teismo teisėjus, tačiau Dainių Žalimą turėjusio pakeisti Andriaus Kabišaičio kandidatūra atmesta. D. Žalimas toliau pirmininkaus Konstituciniam Teismui, nors jo kadencija baigėsi dar pernai kovą.

O štai Europos Sąjungos Bendrajame Teisme kelerius metus nepavyksta paskirti teisėjo, ši situacija jau vadinama ir Lietuvos gėda. Viešojoje erdvėje atsirado svarstymų, kad Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų dirbti iki gyvos galvos. Kaip jūs vertinate susidariusią situaciją? Kaip tai spręsite?

– Kalbant apie Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijos klausimą, iš esmės likęs tik Seimo sprendimas, Teisingumo ministerijos vaidmens nėra. Žiniasklaidoje matome teikiamas kandidatūras (sausio 2 dieną Seimo pirmininkė pateikė Vytauto Mizaro kandidatūrą – LRT.lt), manau, pavasario sesija yra tas laikas, kai mes išsisprendžiame trečio Konstitucinio Teismo teisėjo skyrimo ir pakeitimo klausimą.

Grįžtant prie, manau, esminio klausimo apie Europos Sąjungos Bendrąjį Teismą, tai yra tiesioginė Teisingumo ministerijos atsakomybė. Jau apsitarėme su įvairiomis bendruomenėmis, kaip turėtų vykti pati atranka. Pagrindinis dalykas – norėtųsi maksimaliai atviro ir skaidraus proceso.

Turime pamąstymų, kad ir pati atrankos procedūra galbūt galėtų iš dalies atliepti tai, ką rinkdama teisėjus vykdo ir prezidentūra. Matant ankstesnius pasvarstymus, kad galbūt nebuvo žinomi visi kandidatai, dabar svarstoma, kaip galėtume visą procesą padaryti maksimaliai atvirą visuomenei, bet taip pat atliepiantį tuos lūkesčius.

Tikrai matome galimybių, kad tikriausiai pavasario laikotarpį galėtų būti paskelbta nauja atranka. Manau, galėtume atrinkti kandidatą, atitinkantį visus formalius kriterijus, tokį, kuris gautų tiek prezidentūros, tiek Seimo palaikymą.

– Tarp Vyriausybės programos siekių – sumažintas amžiaus cenzas kandidatams į Seimą. Kam to reikia ir kas keistųsi?

– Šis klausimas vėlgi yra tiesiogiai Seime – įstatymo projektai buvo ir anksčiau iliustruoti, tai iš esmės Seimo apsisprendimo laisvė.

Kai kalbame bendrai apie rinkimines ir porinkimines teises, šioje kadencijoje matome planuojamą didelį darbą – tai yra tiesiogiai susiję tiek su daugybinės pilietybės referendumu, kuris planuojamas galbūt kartu su prezidento rinkimais. Pasiruošimas jam tikrai negalėtų būti paskutinio mėnesio klausimas, bet, tikėtina, ir visos kadencijos. (...)

Siektina, kad turėtume ne tokią chaotišką teisėkūrą, o labai nuoseklų reglamentavimą, – jei keisime įstatymus, tai vieną įstatymą maksimaliai vieną kartą, o ne po kelis kartus tą patį įstatymą, ką mes matėme iki šiol.

Kai kalbame apie politinių rinkiminių teisių reglamentavimą, keli iš devynių konstitucinių įstatymų – tiek referendumo įstatymas, tiek rinkimų kodeksas – yra Teisingumo ministerijos sritis. Matome didelį įsipareigojimą sureglamentuoti rinkimų įstatymus tinkama linkme (...).

Kai būna įvairių situacijų, tarkim, COVID-19 kontekste, kad reglamentavimas turėtų prielaidas, ir tam, be abejo, koalicijos sutartis numato galimybę svarstyti nuotolinį balsavimą arba savivaldos rinkimuose, arba tam tikroje apygardoje. Tas klausimas lieka atviras, bet turėtų būti sureglamentuotas.

Siektina, kad turėtume ne tokią chaotišką teisėkūrą, o labai nuoseklų reglamentavimą, – jei keisime įstatymus, tai vieną įstatymą maksimaliai vieną kartą, o ne po kelis kartus tą patį įstatymą, ką mes matėme iki šiol.

Lūkestis – atnešti tą gerąją teisėkūros patirtį. Jei matome poreikį sureguliuoti baudžiamosios teisės sankcijas arba tam tikras veikas maksimaliai suderinti su Administracinių nusižengimų kodeksu, tai reikia derinti blokais, kad būtų kuo mažiau chaoso ir pasiteisintų teisėtas visuomenės stabilumo lūkestis. (...)

– Užsiminėte apie daugybinės pilietybės referendumą, kuris galėtų įvykti kartu su prezidento rinkimais. Šiame referendume būtų priimtos Konstitucijos pataisos, leidžiančios išsaugoti pilietybę būnant ir kitų valstybių piliečiais dėl šeiminių, migracijos ir kitų priežasčių. Visai neseniai panašus bandymas jau buvo – daugybinė pilietybė nebuvo priimta. Kodėl manote, kad jums pavyks?

– Akivaizdu, kad tai yra indikatorius, kad reikia labai nuoseklaus darbo, jį turime planuoti visą kadenciją. Negalime tikėtis, kad 2024 metais, likus porai mėnesių iki referendumo, mes tikrai pasiektume tuos rezultatus.

Kiekviena ministerija, Vyriausybė ir Seimo nariai iš esmės yra atsakingi už tai, kad būtų maksimaliai informuota visuomenė, iš anksto planuojamos datos, formuluotės ir rengiamos atviros diskusijos, girdint įvairias nuomones, maksimaliai pritraukiant visuomenės dėmesį.

Mes nebūtinai turime vienodai matyti sprendimą – natūralu, kad demokratinėje valstybėje yra skirtingų požiūrių, bet ta tema turi būti aktuali kiekvienam. Tikimės, kad žmonės ateitų į referendumą, kuris įvyktų po ketverių metų, ir išreikštų savo nuomonę. Mes matėme didžiausią iššūkį, kad tema nebuvo labai priartinta prie visuomenės taip, jog atrodytų aktuali kiekvienam mūsų.

– Trūko pasiruošimo?

– Taip, iš esmės teisinio darbo čia tikriausiai yra mažiau nei visuomeninio. (...) Tikriausiai platesnės diskusijos, trunkančios ilgesnį laikotarpį, paliečiant skirtingas temas, tą temą priartins prie kiekvieno mūsų ir padidins suinteresuotumą išreikšti savo poziciją. Svarbu supratimas, kad mes tai sprendžiame dėl savo piliečių, o ne dėl kažko kito.

– Dar vienas Vyriausybės programos punktas – siekis įtraukti teisinį švietimą į bendrąsias ugdymo programas. Kaip tai veiktų?

– Turime pripažinti, kad teisiniam švietimui nėra skiriama daug dėmesio. Jei pažiūrėtume į Teisingumo ministerijos nuostatus, tai yra viena tų sričių, už kurias Teisingumo ministerija atsakinga. Formavome politinę komandą, vėliau dalijomės funkcijomis – teisinis švietimas yra priskirtas tiesiogiai man, kaip ministrei, jis nepriskirtas nė vienam viceministrui.

Aš tikiu, kad tam reikia skirti žymiai daugiau dėmesio. Manau, turėtume ne formalizuoti, bet į teisinį švietimą žiūrėti plačiau. Turime maksimaliai įtraukti tiek nevyriausybinį sektorių, formalųjį ugdymą, akademinę bendruomenę, turime suprasti, kad dažnai visuomenė pasiekiama ne tik tradiciniu būdu, bet ir per socialinius tinklus, o išraiškos formos yra nebūtinai rašytinė medžiaga.

Dabar galvojama ir dėliojama strategija, kaip, įtraukiant visas šias bendruomenes ir organizacijas, galėtume susidėlioti, kad ir pati ministerija, ir kitos organizacijos galėtų maksimaliai prie to prisidėti, kad mes tikrai paliestume kuo daugiau temų.

Tarp temų – ir žmogaus teisės, bet mes paliestume ir intelektinę nuosavybę, reguliavimą, kalbėtume, kas yra tos bendruomenės, kalbant apie notarus, antstolius, svarbu atliepti žmonių suvokimą apie teisinę gynybą, pritraukti žymių teisininkų pasidalinti savo įžvalgomis, pakalbėti apie EŽTT, Konstitucinio Teismo nutarimus... Dabar tai dėliojama, tikiu, kad per šią kadenciją mes tikrai skirsime daug daugiau dėmesio teisiniam švietimui. (...)

– Prieš interviu paprašėme, kad ir portalo LRT.lt skaitytojai jums užduotų klausimą. Viena skaitytoja teiravosi apie dideles notarų įmokas. Kada bus pakeistos notarų įmokos? Ar planuojate pokyčių?

– Klausimas tikrai labai geras. Man vos atėjus į ministeriją, gautos tiek Valstybės kontrolės, tiek Konkurencijos tarybos išvados – iš esmės tai yra indikacijos, kad turime peržiūrėti reguliavimo įkainius. (...) Matysime prielaidas, ar notarai turėtų konkuruoti, bet Valstybės kontrolės išvados yra tiesiogiai įpareigojančios, mes matome pagrindą tai peržiūrėti.

Kadangi šis darbas turi būti padarytas, mano asmeninis lūkestis – surasti reguliavimo ir nustatymo kainą, kuri būtų labiau pagrįsta ne politiškai, o argumentuotai, kokiais kriterijais vadovaujamės, nuo kokio atspirties taško einame ir kokių rezultatų siekiame. Tie kriterijai iš esmės turėtų būti labai aiškūs – ne tik kokias kainas pasirinkti, bet ir kaip dažnai jas peržiūrėti, kad tai nebūtų politinės valios išraiška. Be abejo, tai vienas didžiausių lūkesčių, ką reikės padaryti.

Populiariausi

Kęstutis Vitkus
5

Lietuvoje

2021.04.19 10:19

Mirė garsus chirurgas Kęstutis Vitkus

atnaujinta 11.07
5