Nors į politiką ėjo kaip LGBT lygiateisiškumo klausimų vėliavnešys, naujasis Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius sako, kad į žmogaus teisių lauką jis žvelgia plačiau. Tarp svarbiausių darbų komitete – žmogaus teisių ugdymas švietime, tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimas ir institucijų įgalinimas.
Apie partnerystės įteisinimą per 100 dienų, pagyrimus ir kritiką praėjusios kadencijos Seimui bei gąsdinimus dėl prostitucijos legalizavimo – LRT.lt interviu su Laisvės partijos nariu, Žmogaus teisių komiteto pirmininku T. V. Raskevičiumi.
– Tiek Laisvės partiją, tiek jus neretai pavadina vieno klausimo partija ir vieno klausimo atstovu – LGBT teisių. Tačiau Žmogaus teisių komitetas apima daug sričių – jis yra esminis sprendžiant su lyčių lygybe, smurtu artimoje aplinkoje, taip pat su vaiko teisėmis susijusius klausimus... Skirsite dėmesio kitoms sritims? Kokie bus jūsų prioritetai?
– Į politinę darbotvarkę atėjau atstovaudamas pagrindinei savo temai – LGBT lygiateisiškumui. Bet mano profesinė patirtis yra labai glaudžiai susijusi su žmogaus teisių lauku plačiąja prasme. (...) Keldamas savo kandidatūrą į komiteto pirmininko poziciją iškėliau penkis prioritetus, kuriuos norėčiau pabandyti įgyvendinti šioje kadencijoje. Keista ar ne, bet jie nėra daugiausia susiję su LGBT teisių klausimu, o į žmogaus teisių lauką žvelgia plačiau.
Pirmas prioritetas – aktyvi teisėkūra. Ilgą laiką Žmogaus teisių komitetas nebuvo laikomas svarbiu ar pageidaujamu, įtakingu komitetu Seime. Iš dalies komitetas buvo tapęs tokiu pasyviu teisėkūros procesų stebėtoju. (...) Labai norėčiau, kad kiltų ir atsirastų iniciatyvų iš paties komiteto narių.
Galime kalbėti ir apie Reprodukcinės sveikatos įstatymą, smurtą artimoje aplinkoje – paties įstatymo, Baudžiamojo kodekso nuostatas... Taip pat žmonių, turinčių negalią, įgalinimą. Ir, aišku, nevengiant tų temų, kurios man asmeniškai svarbios, jos susijusios su LGBT teisių apsauga, tai partnerystės institutas, lytinės tapatybės pripažinimas. Norisi į žmogaus teisių lauką teisėkūros srityje žvelgti plačiai, kaip įmanoma plačiau, neužmirštant nė vienos grupės.
Žmogaus teisių klausimas buvo pasodintas ant atsarginių suolelio.
Antras prioritetas yra susijęs su parlamentine kontrole. Turime tokią keistą situaciją, kai vykdomosios valdžios lygmeniu žmogaus teisių politikos įgyvendinimas visada suredukuojamas iki ombudsmeno tipo institucijų. (...)
Trečias prioritetas glaudžiai susijęs su pačiais ombudsmenais. Turime platų tokių institucijų tinklą, tačiau kai kurie jų mandatai persidengia, kai kurios svarbios temos lieka apskritai nepaliestos. (...) Labai norėtųsi įgalinti tas institucijas vykdyti efektyvią žmogaus teisių priežiūrą, kontrolę, rekomendacijų teikimą. (...)
Lietuva gavo nemažai rekomendacijų iš įvairių tarptautinių institucijų – tiek Jungtinių Tautų, tiek Europos Tarybos, ESBO... Šie pasiūlymai galėtų nubrėžti valstybės kryptį įgyvendinant žmogaus teisių politiką. Bet problema ta, kad mes tas rekomendacijas gauname ir nieko reikšmingo su jomis nepadarome. (...)
Labai norėčiau tas pastangas sutelkti, jas koncentruoti vienoje vietoje ir tomis tarptautinėmis rekomendacijomis pasinaudoti ne kaip prievarta ar primestu dalyku, bet kaip labai geru patarimu, pasiūlyta strategija.
Turime fundamentaliai keisti požiūrį, žiūrėti į vaikus kaip į tikrus žmogaus teisių subjektus, užtikrinti pagarbą jų individualumui ir kitoniškumui.
Paskutinis prioritetas susijęs su žmogaus teisių ugdymu. Visą laiką, kai diskutuojame apie žmogaus teisių problemas, sakome, kad jas išspręsti padės švietimas. Bet švietimas irgi neatsiranda lygioje vietoje, dėl to reikia dėti kryptingas pastangas. (...) Ugdysime jaunąją kartą, remdamiesi prielaida ir pamatiniu principu, kad įvairovė yra mūsų turtas, o ne koks nors trūkumas.
Girdimas toks argumentas, kad jaunoji karta ir taip labai tolerantiška, progresyvi, žvelgia į pasaulį visai kitaip. Reikia užtikrinti, kad ir pedagogai ar kiti specialistai, kurie dirba šioje srityje, taip pat turėtų tinkamų žinių kalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos dar nesame pripratę kalbėti. (...)
– Kaip pastebėjote, žmogaus teisių klausimai, kaip ir pats komitetas, Seime būna primiršti, norinčiųjų dirbti komitete stinga, o tokios temos tarsi nepopuliarios. Nesibaiminate, kad nepavyks žmogaus teisių klausimų įtraukti į platesnę nacionalinę politiką?
– Baimintis tai nesibaiminu. Bet suprantu, kad reikės dėti pastangas ir užsibrėžti labai aiškius tikslus, ką norime padaryti. Labai daug kas priklauso nuo pačios komiteto narių iniciatyvos. (...)
Kartais reikia dėl to pakovoti ir matyti pridėtinę vertę, kurią gali atnešti tam tikrų klausimų svarstymas per žmogaus teisių prizmę. Galbūt nereikia laukti, kol klausimai bus tiesiogiai susiję su žmogaus teisių temomis, labai daug klausimų yra žmogaus teisių dalis.
– Reikėtų į tai pažiūrėti plačiau?
– Reikėtų plačiau pažiūrėti ir geriau suprasti pamatinę prielaidą, kad žmogaus teisės galioja ne tik tam tikroms specifinėms grupėms – jos galioja visiems Lietuvos gyventojams be išimties.
Norisi į žmogaus teisių lauką teisėkūros srityje žvelgti plačiai, kaip įmanoma plačiau, neužmirštant nė vienos grupės.
– Tarptautiniame „Vaivorykštės indekse“ Lietuva pagal teisinę LGBT bendruomenės apsaugą užima 33 vietą tarp 49 Europos valstybių. Europos Sąjungoje yra tik 6 valstybės, kurios niekaip nepripažįsta vienos lyties poros santykių, tarp jų – ir Lietuva. Dėl to kyla ir kitų problemų – paveldėjimo, sveikatos klausimų...
Laisvės partija užsibrėžė per 100 dienų įteisinti partnerystę, tačiau tam pritartų net ne visi koalicijos partneriai. Ar pavyks pasiekti proveržį šioje srityje, surasti kompromisų tiek su koalicijos partneriais, tiek su opozicija?
– Reikia pripažinti, kad tiek pozicijoje, tiek opozicijoje yra skirtingų žmonių. Man atrodo, kad mano, kaip LGBT temos arba klausimo vėliavnešio, mūsų frakcijos, pagrindinė užduotis yra labai nuoširdžiai su visais pasikalbėti ir aiškiai įvardyti, koks yra poreikis, kodėl tie klausimai turėtų būti svarstomi.
Kai kalbame apie LGBT klausimus, daugelis gal turi nuomonę, kad tai yra kažkoks įgeidis tų žmonių, bet žmonės turi suprasti, kad tai yra esminis žmogaus tapatybės elementas ir mes, priimdami tokį teisinį reguliavimą, apie kurį kalbame, tiesiog užtikrintume pagarbą žmogaus orumui.
Kalbant apie 100 dienų terminą, ar pavyks įteisinti, tai nesu tuo tikras, nes tam tikrai reikalinga plati diskusija. Bet per 100 dienų užregistruoti projektus – tai yra faktas. Mes turime tai daryti, nėra ko laukti. (...) Galiu pasidalinti savo patirtimi, kad visi Seimo nariai turi atvirą norą diskutuoti. Nežinau, ar noras diskutuoti vėliau pavirs ir teigiamais balsais, bet labai to tikiuosi. (...)
– 55 proc. žmonių, priklausančių LGBT bendruomenei, teigė per pastaruosius metus susidūrę su diskriminacija įvairiose gyvenimo srityse. Tai yra blogiausias rezultatas tarp visų Europos Sąjungos valstybių. Tačiau neretai dėl komentarų, kuriuose grasinama, nepradedamas tyrimas. Kokias kitas problemas išskirtumėte jūs ir kaip planuotumėte jas spręsti?
– Išskyrėte du svarbius aspektus – neegzistuojantis teisinis tos pačios lyties žmonių pripažinimas ir neapykantos nusikaltimai, neapykantos kalba. Šių metų pradžioje Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė sprendimą, kad Lietuvoje apskritai nėra efektyvios teisinės gynybos priemonių prieš homofobinę neapykantos kalbą.
Aš matau dar du aspektus, kurie tikrai bus mano politinės darbotvarkės dalimi. Visų pirma, nesureguliuota lyties keitimo procedūra. Lietuva 2007 metais yra pralaimėjusi bylą EŽTT. Praėjo beveik 15 metų, o procesas vis dar nesureguliuotas.
Labai svarbu pabrėžti, kad Teisingumo ministerija buvo parengusi labai kokybišką įstatymo projektą, kuris tą klausimą išspręstų. Dabar tiesiog reikia sulaukti naujo teisingumo ministro ir tą klausimą atnaujinti. Jis tikrai svarstytinas – yra EŽTT sprendimas ir, kita vertus, mūsų nacionaliniai teismai tai jau daro ir keičia tapatybės dokumentus translyčiams asmenims. (...)
Kišdami galvą į smėlį ir nespręsdami niekur nepajudame, tiesiog apsimetame, kad problemos nėra.
Antras aspektas – Lietuvoje galiojantis vadinamasis homoseksualumo propagandos draudimas. Jis egzistuoja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme. Tai yra mirusi straipsnio nuostata, nes ji paskutinį kartą naudota 2012 metais – institucijos atsisako ją taikyti, bet toks egzistuojantis reguliavimas Lietuvai nedaro garbės tiek ES kontekste, tiek bendrame europiniame kontekste.
Šiuo metu prieš Lietuvą pradėtas EŽTT procesas dėl pasakų knygos „Gintarinė širdis“. (...) Man būtų labai svarbu, jei mes Seime sugebėtume pakeisti tą įstatymo nuostatą anksčiau, nei sulauksime EŽTT sprendimo, nes tą bylą mes tikrai pralaimėsime. Man atrodo, mūsų orumo ir garbės klausimas turėtų būti pripažinti, kad klydome, ir tai ištaisyti nelaukiant tarptautinio verdikto.
– Šiek tiek užsiminėte, bet norėčiau apie tai pasikalbėti plačiau. 2007 metais EŽTT įpareigojo Lietuvą atlyginti ieškovui žalą ir įpareigojo per tris mėnesius priimti lyties pakeitimo įstatymą arba padengti 40 tūkst. eurų užsienyje patirtas lyties keitimo išlaidas. Praėjo daugiau nei 10 metų, kartais apie šią problemą pakalbame, tačiau pokyčių nevyksta.
– Galiu tik sutikti, kad pokyčių nėra, nes galbūt trūko politinės valios arba žmonių, kuriems būtų tikrai svarbu šį klausimą sureguliuoti. Man atrodo, kad tas faktas, jog neegzistuoja toks teisinis reguliavimas, yra fundamentaliai neteisingas, nes žmonės turi bylinėtis su valstybe nacionaliniuose teismuose, norėdami pasikeisti asmens tapatybės dokumentus.
Ir tuose procesuose dažniausiai net nebūna jokio ginčo – valstybės institucijos neginčija žmonių teisės pasikeisti dokumentus, bet, kadangi nėra teisinio reguliavimo, tai teisminis procesas, tas pragaro ratas, sukasi. (...) Taip, tai labai sunkus valstybinis klausimas, bet man atrodo, kad kišdami galvą į smėlį ir nespręsdami niekur nepajudame, tiesiog apsimetame, kad problemos nėra.
– Kita problema – žmogaus teisių padėtis socialinės globos įstaigose. Galima kalbėti ir apie šiemet užfiksuotus pažeidimus, kai pensione buvo surastas už grotų įkalintas žmogus, o vėliau nustatyta daugybė kitų pažeidimų. Nors pertvarka vyksta, specialistai išskiria, kad ji vyksta per lėtai, pažeidžiamos žmogaus teisės, o personalas viršija savo įgaliojimus. Ką šioje srityje būtų galima pakeisti?
– Kalbant apie šias konkrečias situacijas, tai kankinimų ir nežmoniško elgesio uždraudimas yra teisė, kuriai nėra jokių išlygų. Turime įsipareigoti, kad tokių atvejų pasitaikytų kaip galima mažiau. (...)
Labai norėtųsi, kad ombudsmenų institucijos, kurios vykdo tokių įstaigų monitoringą, tai darytų proaktyviai, nereaguotų į vien žiniasklaidoje pasirodžiusius atvejus ar nuotraukas socialiniuose tinkluose, kad būtų sukurtas aiškus suvokimas, jog žmogaus orumas, nepaisant individualių aplinkybių ar sveikatos būklės, yra neliečiamas.
Labai norėtųsi ne baudimo logikos, o švietimo ir prevencinės veiklos. Bet, aišku, numatant labai konkrečias sankcijas, prižiūrint jų įgyvendinimą tais atvejais, kai žmogaus orumas yra pažeidžiamas.
– Norėčiau pasikalbėti apie sekso darbuotojų veiklos sureguliavimą. Ramūnas Karbauskis kelis kartus kartojo, kad, jei bus išrinkta Laisvės partija, Lietuvoje bus legalizuota prostitucija. Tačiau programoje apie tai nekalbate – sieksite panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija? Kuo tai svarbu?
– Visų pirma, man atrodo, kad tokia praktika apskritai savo logika prieštarauja moterų teisėms, nes žmogų, kuris ta veikla verčiasi, atkerta nuo bet kokios galimybės gauti reikiamą sveikatos, emocinės, psichologinės paramos paslaugą, nes žmogus verčiasi nelegalia veikla.
Jei kalbame apie pagalbą toje industrijoje dirbančioms moterims, svarbu pripažinti, kad toje sistemoje egzistuoja galios disbalansas tarp lyčių, nes dažniausiai šia veikla verčiasi moterys, o prekyba žmonėmis verčiasi vyrai.
Mums reikia kaip įmanoma suteikti visas galimybes toms moterims gauti reikiamą pagalbą, jei jos tokios pagalbos nori. Šioje vietoje reikia labai aiškiai ir drąsiai kalbėti apie administracinės atsakomybės panaikinimą, kad tos moterys galėtų pasinaudoti tam tikru pagalbos tinklu, kurį galėtų garantuoti arba valstybė, arba nevyriausybinės institucijos.
Įvairūs gąsdinimai apie prostitucijos legalizavimą atrodo labai trumparegiški. Yra valstybių, kurios yra pasirinkusios legalizavimo modelius, reikėtų labai kruopščiai vertinti tą patirtį. (...) Įvairių moterų teisių srityje dirbančių organizacijų nuomonės taip pat išsiskiria – tai nėra lengvas sprendimas, bet tikrai jo nereikia iš karto ignoruoti ir apsimesti, kad problemos neegzistuoja.
Siūlyčiau laikytis tokios pozicijos, kad iš pradžių mes panaikiname administracinę atsakomybę, o paskui pradedame diskutuoti apie tas galimybes, ar yra reikalingas koks nors papildomas reguliavimas, ir renkamės jo modelį.
– Bet tolimesnių diskusijų neatmetate?
– Administracinės atsakomybės panaikinimas yra būtinas. Tai įsivaizduoju kaip savotišką barjerą, kuris stumia problemą į pogrindį. Panaikinus administracinę atsakomybę, mes iš tikrųjų galime inicijuoti plačią diskusiją, apie tai diskutuoti ir kalbėtis.
– Seime vis vykdavo diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, tačiau tam kelią užkirsdavo įvairūs parlamentarų svarstymai dėl socialinės lyties apibrėžimo, baiminamasi, kad Stambulo konvencija nori įvesti trečią lytį. Kaip reikėtų spręsti smurto artimoje aplinkoje problemą? Sieksite Stambulo konvencijos ratifikavimo?
– Kalbant apie Stambulo konvenciją, tiek mano, tiek Laisvės partijos pozicija yra tokia, kad reikia kaip įmanoma greičiau ratifikuoti šį tarptautinį dokumentą, nes smurtas prieš moteris yra epidemija, kuri šiuo metu siaučia Lietuvoje. Mes turime įvykdyti visus tarptautinius įsipareigojimus ir naudotis visomis įmanomomis priemonėmis šiai pandemijai spręsti. (...)
Jei sakome, kad Stambulo konvencija nediskriminuos žmonių dėl jų socialinės lyties, tai reiškia, kad visą su smurtu artimoje aplinkoje susijusią prevenciją ar pagalbą gaus žmonės, nepaisant jų socialinės lyties ar lytinės tapatybės. Čia turėtų būti taškas užbaigti šias visas manipuliacijas ir pajudėti prie šio svarbaus dokumento ratifikavimo. (...)
Smurtas prieš moteris yra epidemija, kuri šiuo metu siaučia Lietuvoje.
Smurtas artimoje aplinkoje gali paveikti įvairius asmenis, bet smurtas prieš moteris yra specifinis reiškinys. Prieš moteris smurtaujama ne todėl, kad jos biologiškai moterys, bet todėl, kad yra tam tikrų socialinių įpročių ir stereotipų, susijusių su moters įvaizdžiu mūsų visuomenėje.
– Tikriausiai būtų galima kalbėti ir apie tai, kad moterys atlieka neproporcingai daugiau neapmokamo darbo namuose, dalis nepatenka į darbo rinką?
– Tai kompleksiška problema. Vienas iš kertinių dalykų, apie ką kalba Stambulo konvencija, yra tai, kad reikia tuos socialinius stereotipus labai kritiškai reflektuoti, kalbėti apie vienodų galimybių suteikimą vyrams ir moterims įvairiose gyvenimo srityse. To labai keistai bijo visi Stambulo konvencijos oponentai. Jiems atrodo, kad abiejų lyčių įgalinimas kaip nors sugriaus nusistovėjusias socialines normas.
Sugrįžtant prie smurto artimoje aplinkoje problemos sprendimo, jokiu būdu nereikia apsiriboti teisiniais pokyčiais. Man atrodo, kad labai svarbu visuomenės sąmoningumas. Visų pirma, valstybės pareigūnai ar socialines paslaugas teikiantys asmenys privalo turėti reikiamų žinių, kaip padėti nukentėjusiesiems nuo smurto artimoje aplinkoje.
Labai palaikyčiau idėją, jei savivaldybių lygmeniu būtų sukurti specialūs algoritmai, kaip reaguoti į smurto artimoje aplinkoje atvejus. Turime labai neblogą pavyzdį, kaip savivaldybės reaguoja į savižudybių prevencijos klausimus, tą reikėtų padaryti ir su smurto artimoje aplinkoje atveju. (...)
– Vaiko teisės – taip pat mitais apsupta tema. UNICEF tyrimo duomenimis, pagal gerovės rodiklius Lietuva rikiuojasi gale – už mus prasčiau pasirodė tik penkios tirtos šalys.
Patyčios mokykloje, tėvų alkoholizmas, toleruojamas smurtas ir patiriamas skurdas, kai namuose nėra net vandentiekio, – tai lemia nuolatinį bėgimą kitoms šalims iš paskos. Kokias jūs matote vaiko teisių problemas ir kokios priemonės reikalingos, kad vaiko teisės būtų veiksmingiau apsaugotos?
– Šis klausimas yra labai kompleksiškas. Aš išskirčiau dvi temas. Pirmoji – švietimas, (...) jis turėtų būti prieinamas visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikams.
Kalbėdami apie šias problemas, iš dalies kalbame ir apie tam tikrą socialinę atskirtį. Su socialine atskirtimi susiduriančiose šeimose gyvenantiems vaikams praktiškai vienintelis būdas išeiti iš to užburto rato – kokybiška švietimo sistema. Svarbu, kad vaikas galėtų gauti kokybišką išsilavinimą, kokybiškas neformalaus ugdymo paslaugas, emocinę ir psichologinę pagalbą. (...)
Visuomenė yra dirgli bet kokiam kitoniškumui, o ypač tarp jaunų žmonių.
Antras aspektas – psichinė ir emocinė sveikata. Iš tos statistikos, kurią citavote, mane tikriausiai labiausiai pribloškė savižudybių paplitimas tarp jaunų žmonių. Kai kalbėjome, kad Lietuvoje yra siaučianti smurto prieš moteris epidemija, tai lygiai taip pat jaunų žmonių savižudybės yra epidemija.
Man atrodo, tai labai glaudžiai susiję su tuo, kad mūsų visuomenė yra dirgli bet kokiam kitoniškumui, o ypač tarp jaunų žmonių. Turime fundamentaliai keisti požiūrį, žiūrėti į jaunus žmones, į vaikus kaip į tikrus žmogaus teisių subjektus, užtikrinti pagarbą jų individualumui ir kitoniškumui.
Tik praėjusios kadencijos Seime buvo priimta vadinamoji Matuko reforma, kuri uždraudė fizines bausmes prieš vaikus. Labai svarbus paradigminis požiūris – ar vaikas yra žmogus visa to žodžio prasme, ar jo teisės yra neliečiamos, ar jis yra kieno nors nuosavybė. Jei neįsivaizduojame, kad galime suduoti kitam suaugusiam žmogui, tai mes negalime naudoti nei jėgos, nei prievartos prieš vaikus.
– Ar šioje srityje būtų galima kalbėti apie teisės aktus, įstatymų priėmimą ar vis dėlto turėtume labiau koncentruotis į švietimą ir kitus prevencinius dalykus?
– Kalbant apie pagarbą vaikui, kaip žmogaus teisių subjektui, manau, švietimas yra tikrai svarbiausias dalykas. Fizinės bausmės šiuo metu yra uždraustos. Labai svarbu, kad šiomis temomis nenustotume diskutuoti ir tie klausimai išliktų politinės darbotvarkės dalimi. (...)
– Dažnai nutylima tema – prekyba žmonėmis. Anksčiau kalbėjome apie lietuvius, išnaudojamus svetur, dabar vis dažniau girdime istorijų, kaip Lietuvoje išnaudojami užsieniečiai. Tai Lietuvai dar gana nauja problema. Ką darysite, kad situacija keistųsi? Kaip įtraukti šią temą į nacionalinę politiką?
– Matome, kaip prekybos žmonėmis sąvoka arba problematika apsisuka visiškai kitu kampu. Čia svarbiausia kalbėti apie migracijos procedūrų lengvinimą iš trečiųjų šalių atvykstantiems žmonėms, kad jie nesusigundytų įvairiomis vilionėmis, susijusiomis su nelegaliu darbu, kad į mūsų šalį atvyktų čia teisėtai gyvenantys žmonės.
Kita vertus, į šią problemą turėsime pažiūrėti kūrybiškai, nes, vertinant platesnį geopolitinį kontekstą, kas vyksta Baltarusijoje, atvykėlių iš rytinių mūsų kaimynių tikrai daugės. (...)
– Naujasis Seimas dar visai neseniai pradėjo darbą, tačiau iki šiol dirbote žmogaus teisių srityje, taip pat galbūt jau spėjote šiek tiek susipažinti su situacija ir iš Seimo nario kėdės. Norėčiau paprašyti, kad išskirtumėte, už ką sukritikuotumėte ir už ką pagirtumėte praėjusio Seimo darbus žmogaus teisių srityje.
– Niekada nebuvau apie tai pagalvojęs (juokiasi). Pagirti galėčiau dėl Matuko reformos – fizinių bausmių prieš vaikus uždraudimo. Nė vienai kadencijai iki šiol nepavyko to padaryti, o praėjusioje kadencijoje pavyko. Aišku, reikia žinoti aplinkybes, kad ta reforma vyko po rezonansinio, visuomenę sukrėtusio įvykio. (...)
O bendrąja prasme kritika būtų už tai, kad žmogaus teisių klausimas buvo pasodintas ant atsarginių suolelio. Tai buvo niekam neįdomus klausimas – jei pasiskaitytume nueinančios Vyriausybės programą, ten žmogaus teisių išvis nėra, jos neegzistuoja. (...)
– Paskirsčius parlamentarus į komitetus pasikartojo jau praėjusioje kadencijoje matyta situacija – Žmogaus teisių komitete dirbs vien vyrai. Praėjusį kartą tokią situaciją kritikavote, o dabar nutiko taip, kad ir jūsų vadovaujamame komitete susidarė tokia pati situacija. Ar galime tikėtis kokių nors pokyčių, persikraustymų komitetuose? Ar bus užtikrinamas atstovavimas visoms žmonių grupėms?
– Yra tokia auksinė patarlė – „nespjauk į šulinį, iš jo gali tekti gerti“. Metaforiškai kalbant, šiuo atveju taip ir įvyko. Man iš tikrųjų labai apmaudu, manau, kad taip neturėtų būti, nes moterų dalyvavimas komitetų diskusijose nėra savaime vertingas dėl jų lyties, bet vertingas todėl, kad kiekvienas, turėdamas tam tikrą tapatybę, atsinešame savo patirtį.
Kalbant apie komitetus ir jų sudėtį, tai ir valdžia, ir komitetai turi gerą savybę, kad jie keičiasi. Komitetų sudėtys per kadenciją keičiasi, labai tikiuosi, kad ilgainiui mūsų komitete dirbs ir politikė moteris. Bet reikia turėti omenyje, kad komitetas neturi galimybių pats kaip nors keisti savo sudėtį, tai yra frakcijų priimtas sprendimas, jos deleguoja narius į komitetą.
Labai tikiuosi, kad tai įvyks. O iki tol mes įsipareigojame konsultuotis ir su moterų teisių srityje dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, akademikais, valstybinių institucijų atstovais.
