„Ir vaikai, ir tėvai jau yra ties degančia riba tiesiog pasiduoti. Jei ne dabar, tai ateityje visa tai turės rimtų psichologinių pasekmių, kad ir kaip patogu tikėti kitaip“, – LRT.lt sakė abituriento mama Rita. Jai nerimą kelia ir sūnaus žinios, būsimų egzaminų rezultatai. Tačiau kur kas labiau mama nerimauja dėl psichologinės sūnaus savijautos.
Ritai antrino ir kita abituriento mama – Vaiva džiaugiasi, kad pavasaris ir ilgesnės dienos pakėlė sūnui nuotaiką. „Tačiau dar visai neseniai mačiau, kaip mano valgus vaikas beveik nustojo maitintis, naktimis nebemiegojo. Padėjo psichologė“, – sakė ji.
Dabar mama tikisi, kad Vyriausybės suplanuotas sprendimas susigrąžinti abiturientus į klases atpalaiduos įsitempusias sūnaus nerimo stygas.
Dienyne daugėjo raidžių „n“
„Mokslo metus sūnus pradėjo kontaktiniu būdu, tai tęsėsi 3 dienas, paskui mokslai vyko mišriuoju būdu – savaitė mokykloje, savaitė namuose. Šis metodas tiko, nes buvo išlaikomas balansas. Jei per savaitę namuose kas nors nepavykdavo, kitą savaitę išsiaiškindavo. Motyvacijos užteko, vilčių buvo daug, svajonių ir tikėjimo jomis taip pat.
Planas – gerai pabaigti 12 klasę, stoti į programavimą, mokytis, vėliau dirbti. Jau ir studijų programą universitete buvo nusimatęs – kelias aiškus“, – pasakojo mama Rita (vardas pakeistas, tikrasis vilnietės vardas ir pavardė redakcijai žinomi).
Tačiau įsibėgėjus rudeniui, kai mokymasis tapo visiškai nuotolinis, anot Ritos, prasidėjo bėdos, jos ilgainiui vis kaupėsi.
Kadangi tokių sūnaus prašymų ji anksčiau nebuvo girdėjusi, nedelsė – kreipėsi į privačios klinikos psichiatrą konsultacijos.
„Ko nors nesupranta – pamokoje nėra nei laiko, nei galimybių pasiaiškinti, o ir pačios pamokos tapo tuštesnės, nuobodesnės. Dienyne pradėjo dygti raidės „n“, nors pamokose dalyvaudavo, – pati esu prastovoje, tad matydavau, kad jis tikrai dalyvauja pamokose“, – pasakojo vilnietė mama.
Taip pat padaugėjo vertinimų „nd“, kas reiškia, kad mokinys ko nors neatliko. Mamą tai stebino, nes patikrindavo, kad vaikas išsiuntė tai, ką turėjo padaryti.
Iš pradžių ji klausinėdavo mokytojų, kaip taip nutinka, tačiau ilgainiui pati prarado viltį surasti teisybę, tad nustojo.
„Bėgant laikui, ir sūnus prarado motyvaciją, nebematė prasmės, nes, be visų tų techninių dalykų, ėmė gilėti ir žinių duobė.
Besibaigiant pirmam semestrui, turėjo ir neigiamų pažymių, ko nėra buvę per visus 12 mokslo metų, emocinė būsena tapo labai bloga. Sūnus pats manęs paprašė: „Man atrodo, man reikia pas gydytoją. Gal man depresija“, – pasakojo Rita.
Kadangi tokių sūnaus prašymų ji anksčiau nebuvo girdėjusi, nedelsė – kreipėsi į privačios klinikos psichiatrą konsultacijos.
„Medikas konstatavo, kad ligos nėra, vaistų tikrai nereikia, žmogus mąstantis, situaciją suvokiantis, bet yra akivaizdžiai sutrikęs, nebejaučia motyvacijos, nebežino, ko nori, kaip susitvarkyti su savo jausmais, esama situacija ir panašiai. Įtikino sūnų, kad tik nuo jo paties priklauso, ar susiims ir eis toliau. Sūnus lyg ir pajuto naują kvėpavimą, įsižiebė viltis. Juk tuomet buvo dar visas semestras prieš akis!
Kurį laiką tai veikė, bet kadangi padėtis dėl nuotolinio mokymosi nesikeitė, sunkumai nedingo, motyvacija vėl užgeso ir emocijos vėl paėmė viršų. Jis pareiškė: „Metu mokyklą! Užkniso!“ Netgi susidėliojo tam visą argumentų arsenalą. Sakė, nėra prasmės, nėra vilties, niekam nerūpi, eisiu dirbti bet ką“, – apie laiką, kai problema pasiekė piką, pasakojo mama.
Rita daug kalbėjosi su sūnumi, bandė įrodyti, kad mokyklą reikia baigti, o dėl studijų galės palūkėti.
Netrukus ji sulaukė klasės auklėtojos skambučio, auklėtoja teiravosi, kas nutiko, lygino su ankstesne padėtimi, kai lankant mokyklą vaikinui bėdų nekildavo.
„Ir aš, ir sūnus suprantame, kad dabar pandemija, kone karas, bet jis jaučia daug ko netenkantis. Mano bendraujantis vaikas tapo uždaras. Mano valgus vaikas nustojo valgyti, pradėjo mažai miegoti“, – pasakojo mama.
„Papasakojau jai visą situaciją. Jos patarimu sūnus pradėjo reguliariai lankytis pas mokyklos psichologę, kad iš naujo atrastų pagrindą po kojomis.
Verkiant reikia kontaktinio mokymo, nes tik tuo būdu įmanoma mokytis kokybiškai. Nuotolinis ugdymas tėra ugdymo imitacija.
Laikėmės tame taške, o viltys buvo sudėtos į tai, kad tai laikina, kad jau kovo mėnesį bus bent mišrusis ugdymas ir jis įveiks visus sunkumus – išsitaisys, išsiaiškins, baigs mokyklą, eis studijuoti, kaip planavo, ir viskas bus gerai. Juk valdžios atstovai sakė: „Pirma – mokyklos, tik tada visa kita.“ Tai buvo abituriento, patiriančio sunkumų mokantis nuotoliniu būdu, švyturys chaose, inkaras“, – pasakojo Rita.
Tačiau ši viltis, anot mamos, neišsipildė.
„O ir abitūros egzaminai neturės jokių nuolaidų. Valdžia sugalvojo, persigalvojo. Laimi tie, kurie garsiai rėkia. Blogiausia, kad tai nėra pagrįsta, nėra logiška ir yra labai neteisinga. Kaip gali kirpyklų veikla būti svarbiau už mūsų visų šalies vaikų ugdymą? Dabartiniai abiturientai yra artimiausia valstybės ateitis ir perspektyva, bet jie tos pačios valstybės yra išmetami į šiukšliadėžę. Sako, Lietuvai trūksta programuotojų, bet drauge atima iš potencialių specialistų bet kokią motyvaciją tą Lietuvai duoti.
Jau čia reikia kalbėti ne tik apie saugumą, sveikatą ar asmeninę motyvaciją, bet ir apskritai apie žmonių teisę į ateitį“, – savo nuomonę išsakė mama.
Ji pasakojo iš sūnaus girdinti ir apie jo bendraamžių draugų savijautą.
„Išgyvendama savo situaciją, matydama, kaip kenčia mano sūnus abiturientas, girdėdama draugų, kurie turi nuo vieno iki kelių mokyklinio amžiaus vaikų, istorijas, manau, kad ugdymo įstaigų atidarymas būtų ir reikšmingas savižudybių prevencijos žingsnis.
Ir vaikai, ir tėvai jau yra ties degančia riba tiesiog pasiduoti. Jei ne dabar, tai ateityje visa tai turės rimtų psichologinių pasekmių, kad ir kaip patogu tikėti kitaip“, – kalbėjo Rita.
Iš pradžių pyko, paskui susitaikė
Vilnietė mama Vaiva (redakcijai žinomas vardas ir pavardė) sakė, kad pavasaris palengvino sūnaus ir jo draugų, tiek bendraklasių, tiek jaunesnių, psichologinę būseną.
„Ilgesni vakarai, tad jau galima išeiti į lauką, susitikti su kuo nors, tai padėtį pakeitė. Bet žiema alino vaiką. Ypač tie pažadai, kad antai jau tuoj visi grįšite į klases, tie pažadai labai veikė. Ir mano vaikas, ir jo bendraklasiai pasiskiepijo, mokytojai, kiek žinau, taip pat pasiskiepiję. Tad bent tą mėnesį, kuris liko, galėtų sugrįžti“, – kalbėjo mama.
Ji nuogąstauja ir dėl savo sūnaus žinių. Anot mamos, tai tik pasvarstymai, kad tie, kas nori mokytis, viską išmoks ir namie savarankiškai. Jos sūnus linkęs į humanitarinius mokslus, jie jam keblumų nekelia. O matematikos spragos justi.
„Bet ir dėl lietuvių kalbos nekokia padėtis. Klasė tikrai nespės išeiti viso kurso. Mokytoja pataria, ką būtinai reikia perskaityti, o poezija išvis liks nepaliesta. Taip buvo pernai, taip yra šiemet“, – kalbėjo Vaiva, kuri pati yra humanitarė.
Vos prieš porą dienų ji netikėjo, kad galėtų būti priimtas sprendimas leisti abiturientams sugrįžti.
„Ir aš, ir sūnus suprantame, kad dabar pandemija, kone karas, bet jis jaučia daug ko netenkantis. Mano bendraujantis vaikas tapo uždaras, klausdavau, kas yra, atsakydavo, kad nieko. Mano valgus vaikas nustojo valgyti, pradėjo mažai miegoti.
Supratau, kad reikia specialistų pagalbos. Sūnus porą kartų nuėjo pas psichologę ir jam išties tai labai padėjo. Iš pradžių sakė neisiantis, o jei nueisiąs – tylėsiantis. Bet nuėjo ir netylėjo. Psichologė pasakojo, kad dabar sulaukia daug mokinių ir studentų“, – pasakojo mama.
Vaiva sakė, kad sūnaus savijauta sukėlė nerimo, todėl mama įdėmiai stebėjo padėtį.
„Negali žinoti, kas aštuoniolikmečio galvoje vyksta. Jis sakė, kad per pirmą karantiną pyko, kad viskas taip, o per antrą susitaikė su padėtimi. Bet tas susitaikymas ir sudrumstė ramybę. O jei dar tėvai spaudžia, kad gerai išlaikytų egzaminus, kad įstotų?“ – nerimo neslėpė mama.
Ne mažiau, anot jos, sūnus su bendraamžiais nerimauja ir dėl to, kad negalės patirti mokyklos baigimo džiaugsmų – Šimtadienio, o galbūt ir Paskutinio skambučio bei išleistuvių.
„Ir mano sūnus, ir bendraamžiai skiepijosi, net ir tie, kurie iš pradžių to nenorėjo. Skiepijosi, kad ištrūktų į laisvę“, – sakė Vaiva.
Tėvų apklausa: sunkėja vaikų ir abiturientų emocinė būklė
Leidyklos „Šviesa“ užsakymu šių metų vasarį atliktas „Norstat“ visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė nerimo ženklus dėl emocinės vaikų, ypač gimnazistų bei abiturientų, būklės.
Vaikams mokantis nuotoliniu būdu didžioji dalis tėvų pastebi neigiamą įtaką tiek mokslo, tiek socialiniame gyvenime – žinių spragos, suprastėję rezultatai, mažiau bendraujama, padidėjęs piktumas ir išsiblaškymas. Daugelis tėvų teigia, jog vaikai negauna reikiamų psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijų, nėra sudaromos sąlygos bendrauti su klasės draugais.
Kaip parodė tyrimas, teigiamai tėvai vertina tik įgytus skaitmeninio bei nuotolinio bendravimo įgūdžius, tačiau jie, deja, nepadeda spręsti išaugusių sunkumų. Maža to, vyriausių mokinių tėvai pastebi itin išaugusį krūvį, o ši įtampa artėjant brandos egzaminams vis auga.
Pirmieji nerimo požymiai
Daugiausia buvo akcentuojama, kad vaikas tapo piktesnis (39 proc.), mažiau bendrauja (33 proc.), yra labiau išsiblaškęs (29 proc.).
„Vaikų elgesio pokyčiai – vaiko emocinės būklės atspindys. Juk kuo labiau pavargstame ir užstringame monotonijoje – tuo dažniau būname piktesni. Jei vaikas tampa apatiškas veiklose ar elgiasi pernelyg įžūliai – kas nors pasikeitė jo aplinkoje. Tie pokyčiai gali būti dėl šeimos, dėl fizinio persikėlimo ar kitų faktorių. Toks faktorius buvo ir skubus bei greitai įvestas nuotolinis ugdymas.
Veiklos dažnai tapo monotoniškos, o bendravimo su draugais ar pažįstamais laikas sumažėjo. Teko prisitaikyti prie kito pasaulio, kai mes bendraujame per nuotolį nematydami žmogaus ir neužmegzdami artimo emocinio ryšio“, – sakė švietimo ekspertas, pedagogas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir socialinių mokslų daktaras Simonas Šabanovas.
Vaikų bei paauglių psichologė, knygų autorė Asta Blandė įspėja, kad išaugusio vaikų nerimo požymius greičiausiai šiuo metu gali užfiksuoti tėvai, nes jie mato savo vaikus namuose. Mokytojams tai gali būti sunkiau pastebima, nes, mokydami nuotoliniu būdu, kai dalis mokinių net neįsijungia kamerų, jie praranda labai daug informacijos apie tai, kuo iš tikrųjų mokinys gyvena ir kokia jo savijauta.
„Dažniausiai apie emocinius pokyčius išduoda pasikeitęs elgesys, kuriame ryškesni požymiai yra atsiribojimas, uždarumas, vengimas dalytis savo išgyvenimais, dažnas nesėkmių, savęs nuvertinimo akcentavimas, bejėgiškumo, apatijos demonstravimas. Be atsitraukimo, galime matyti pasireiškiančius susikaupusio pykčio protrūkius, jie parodo, kad „pavargau, nebegaliu, sunku“. Tokia neapykanta sau ar aplinkai sukelia didžiulį diskomfortą“, – teigia A. Blandė.
Reikšmingai padidėjęs mokslo krūvis
Kaip rodo „Norstat“ tyrimas, net 50 proc. moksleivių tėvų vertina, jog vaikai daugiau dirba savarankiškai, apie 40 proc. vyresniųjų klasių tėvų pažymėjo išaugusį savarankiško darbo laiką. Pažymima, kad smarkiai padaugėjo namų darbų, lyginant su ankstesniu karantino periodu: apie 50 proc. tėvų teigia, jog vaikams užduodama daugiau namų darbų, ypač Vilniaus mokyklose.
Net 55 proc. tėvų pastebi padidėjusį mokymosi krūvį, lyginant su pavasario karantino laikotarpiu, ir dar 30 proc. respondentų vertina panašiai. Smarkiausiai krūvis išaugo progimnazijos ir gimnazijos moksleiviams (taip teigia apie 66 proc. tėvų).
Tyrimas atskleidė ir dar vieną liūdną faktą: pasirodo, kad reikalingą psichologo konsultaciją gauna vos 12 proc. moksleivių. Net 52 proc. moksleivių tėvų teigia, jog jų vaikai negauna reikalingos psichologo pagalbos, panašiai atsiliepiama ir apie trūkstamą socialinių pedagogų pagalbą. Labiausiai psichologinės pagalbos pasigendama Panevėžio mieste, o pagal mokinių amžių jos daugiausia trūksta dvyliktokams – taip mano net 60 proc. tėvų.
