Prieš dešimtmetį priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas jo iniciatorių vadinamas tuomete Lietuvos sėkmės istorija – jam įsigaliojus, pranešimų apie smurtą, daugiausia prieš moteris, padaugėjo dešimt kartų. Nevyriausybininkės teigia, kad tuo metu Lietuva septynmyliais žingsniais vijosi Vakarų Europos praktikas, tačiau dabar teigia matančios žingsnius atgal.
Smurtas artimoje aplinkoje – iki šiol skaudi problema, itin paaštrėjusi karantino metu. Šį kartą „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, ko šioje srityje galime pasimokyti iš kitų valstybių ir kokių gerųjų pavyzdžių turime čia, Lietuvoje.
Pirmadienį žiūrėkite „LRT ieško sprendimų“ komandos parengtą reportažą laidose „Laba diena, Lietuva“ ir „Panorama“, antradienį nuo pat ryto klausykitės reportažo LRT RADIJO laidose „Ryto garsai“ ir „10–12“, o trečiadienį ieškokite straipsnio portale LRT.lt. Ketvirtadienį LRT RADIJO laidoje „10–12“ klausykitės apibendrinamosios diskusijos.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus jie taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt
40 metų patyrė vyro smurtą
Birute prisistačiusi moteris (redakcijai tikrasis vardas žinomas – LRT) pasakoja su smurtavusiu ir girtavusiu vyru gyvenusi beveik 40 metų.
Moteris sako slapta ieškojusi advokatų, kurie padėtų nutraukti santuoką. Jei ji tai padarytų, vyras grasino apšmeižti moterį jos darbdaviams. Šmeižti bandė ir policijai – dėl pramanytos priežasties sykį jai iškvietė policiją. Šis įvykis tapo lemiamas šeimos istorijoje.
„Paskambino į policiją ir pasakė, kad aš jį sumušiau. To, žinoma, nebuvo. Policija atvažiavo, patikrino, aš juos palydėjau į kiemą ir sakiau, kad tas smurtas mane gąsdina – vyras yra agresyvus“, – prisimena Birutė.
Policija, patarusi grasinimus įrašyti ir ateityje apie smurtą netylėti, išvyko.
„Sugrįžau namo, atsidarau duris ir man į galvą atskriejo smūgis. Aš nulėkiau kelis metrus, bet išsilaikiau ant kojų. (...) Kaimynė sakė skambinti į policiją. Tie patys policininkai sugrįžo ir pasiėmė vyrą.
Kol jų laukiau (patarimas buvo pačiu laiku), prasidėjo grasinimai, buvau grubiai nustumta, įrašinėjau keturias minutes tų grasinimų, to srauto. Policija jį sulaikė ir išvežė. Bet smurtautojai irgi žino teisę, jis pasakė, kad po paros sugrįš. Jis negrįžo ir po metų“, – pasakoja Birutė.
Moters teigimu, tokiose situacijose ypač svarbu sulaukti specializuotos pagalbos, tokią jai suteikė Vilniaus moterų namai.
„Vilniaus moterų namuose gavau psichologės paramą. Tai tiesiog tave įgalina suprasti, kad kalba yra ne vien tik apie smurtautoją, kai imi pasakotis. Tau tada pasako „pagalvokite, ko norite“, nes tuo metu tiesiog esi save taip nurašiusi, kad tik išlaikytum šventą ramybę, kad nekiltų triukšmų.
Pagalba padeda suprasti, kad šioje situacijoje irgi turi tam tikrų galių.
Pagalba padeda suprasti, kad šioje situacijoje irgi turi tam tikrų galių“, – laiminga istorijos pabaiga džiaugiasi pašnekovė.
Pasiekė, kad smurtas nebūtų sprendžiamas pas kunigą
Organizacijai Vilniaus moterų namai vadovaujanti Lilija Henrika Vasiliauskė sako, kad 1960–1970 metais, kai pasaulyje vyko feministinis moterų judėjimas, Lietuvą jis aplenkė, nes šalį valdė sovietai. Lūžis, anot L. H. Vasiliauskės, įvyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Ėmė tiesiog milžiniškais septynmyliais žingsniais vytis Vakarų demokratijas“, – teigia L. H. Vasiliauskė.
Ji prisimena 1995 metus, kai moterų klausimams skirta Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) konferencija Pekine priėmė deklaraciją. Joje teigta, kad smurtas prieš moteris šeimoje yra kraštutinė jų diskriminacijos forma, neigianti visas kitas moters, kaip žmogaus ir pilietės, teises. Lietuva nuo pasaulinių tendencijų tuo metu neatsiliko.
„1996-aisiais duris atvėrė pirmasis moterų krizių centras ne tik Lietuvoje, bet ir trijose Baltijos šalyse, taigi Lietuva buvo absoliuti lyderė“, – prisimena L. H. Vasiliauskė.
2004-aisiais, prisijungusi prie tarptautinio tinklo „Moterys prieš smurtą Europoje“ (Women against violence in Europe (WAVE)), Vilniaus moterų namų vadovė teigė daug dirbusi su feministėmis kitose valstybėse. Remdamasi jų praktika, pasiūlė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą.
Pasiekėme geriausią rezultatą, kokį galėjome pasiekti tuo metu.
„Prie Žmogaus teisių komiteto Seime buvo sukurta darbo grupė, mes praktiškai padiktavome tą įstatymą, – sėkme džiaugiasi L. H. Vasiliauskė ir dėsto, ką pavyko įstatymu įtvirtinti, – mums pavyko įrašyti svarbiausias nuostatas, kad smurtas yra nusikaltimas, žmogaus teisių pažeidimas, kad valstybė, į tai reaguodama, privalo teikti nukentėjusiems asmenims specialistų kompleksinę pagalbą (...), kad pagalbos centrai turi būti kuriami nevyriausybinių organizacijų pagrindu.“
Darbo grupei vadovavo tuometė Seimo narė Dalia Kuodytė.
„Mano supratimu, pasiekėme geriausią rezultatą, kokį galėjome pasiekti tuo metu, nes, užregistravus įstatymą svarstyti, buvo registruojama nemažai pataisų, (...) reikėjo pakovoti, kad tos ydingos pataisos [nebūtų įteisintos].
Pavyzdžiui, kad, pirmą kartą smurtavus, nebūtinai atsirastų būtinybė bausti, buvo kalbama, kad galima naudoti mediaciją arba, dar įdomiau, kad pora galėtų nueiti pas kunigą ir taip spręsti smurto problemą“, – įstatymo priėmimo eigą prisimena buvusi Seimo narė D. Kuodytė.
Priėmus įstatymą – pusketvirto tūkstančio pranešimų
Priimto įstatymo naudą tiek buvusi politikė, tiek nevyriausybininkai teigia pamatę labai greitai. L. H. Vasiliauskės teigimu, „2010 metais, iki įstatymo priėmimo, Lietuva oriai atsiskaitė už 200 smurto prieš moteris atvejų. Tik priėmus įstatymą, (...) policija gavo 3 500 pranešimų apie smurtą prieš moteris šeimoje“.
Vilniaus moterų namų tyrimai taip pat parodė, kad čia pagalbos sulaukusios moterys ne tik sėkmingai sprendžia krizę, į kurią pateko, bet specializuota pagalba prisideda prie pilietiškumo puoselėjimo.
„Beveik visos tyrime dalyvavusios moterys nurodė patyrusios institucinį smurtą daugiau nei vienoje institucijoje ir daugiau nei vieno toje įstaigoje dirbusio žmogaus, tad buvo nusivylusios ir, galima sakyti, jautėsi išduotos valstybės.
Bet pabendravusios su specializuotos pagalbos centru jos įvardijo, kad atgavo pasitikėjimą valstybe“, – teigia Mykolo Romerio universiteto doktorantė Zuzana Vasiliauskaitė.
Įstatymą papildytų Stambulo konvencijos nuostatos
Nevyriausybininkės Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą vadina viena progresyviausių apsaugos nuo smurto šeimoje pagalbos sistemų Europoje, bet įvardija ir trūkumus – smurto prevencijos programų bei švietimo stygių. Tai esą galėtų ištaisyti Stambulo konvencijos ratifikavimas.
Mes turime salelę to labai progresyvaus apsaugos nuo smurto modelio ir turime labai atžangias praktikas su privaloma mediacija ir su vaiko teisių apsauga.
„Ratifikavus šitą konvenciją, šaliai būtų taikoma stebėsena, kaip ji perkelia į savo nacionalinę teisę būtent tas nuostatas,kurios surašytos konvencijoje, – prevenciją, pagalbą aukoms ir panašiai.
Mūsų praktika, kai stojome į Europos Sąjungą, buvo ištisinė stebėsena, kaip mes į savo nacionalinę teisę perkeliame europines teisės nuostatas. Tai padėjo žymiai greičiau ir racionaliau žengti į priekį ir toje pačioje žmogaus teisių srityje“, – prisimena D. Kuodytė.
„Mes turime salelę to labai progresyvaus apsaugos nuo smurto modelio ir turime labai atžangias praktikas su privaloma mediacija ir su vaiko teisių apsauga. (...) Taigi mes manytume, kad, priėmus Stambulo konvenciją, kuri yra ne kas kita kaip puikus paruoštukas valstybei, kaip harmonizuoti savo politiką“, – sako L. H. Vasiliauskė.
Probleminis išlieka ir pagalbos centrų finansavimas – pernai Vilniaus moterų namai negavo valstybės finansavimo.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus jie taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt
