Sovietmečiu stengtasi šeimą pajungti valstybei, atverti ją viešumai – meilė ir vedybų motyvai turėjo tarnauti ne dviejų asmenų laimei, bet valstybei, interviu LRT.lt sako profesorė Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė Dalia Leinartė. Anot jos, lytinis švietimas kurį laiką taip pat buvo visiškai užblokuotas, tad jaunos merginos nežinojo, kaip gimsta vaikai.
„Buvo formuojama labai atvira šeima – kaip darbo kolektyvas. Buvo sakoma, kad yra darbo kolektyvas ir yra šeimos kolektyvas. Buvo sukurta didžiulė sistema“, – portalui LRT.lt pasakoja D. Leinartė.
Profesorė tvirtina, kad sovietmečiu ir vaikai buvo suvokti kaip valstybės nuosavybė, o sukurta sistema ardė šeimas.
„Lietuvių psichologai ir psichiatrai pradėjo vartoti konfliktinės šeimos terminą. Bet mūsų visuomenė buvo pradėta mokyti ir pratinti, kad niekaip kitaip negali būti. Net dabar girdime, kad santuoka turi būti darbas, kad konfliktai lydi nuo pat pirmos santuokos dienos, bet moteris turi atsakyti už tai, kad santuoka būtų darni“, – kalba D. Leinartė.
Apie šeimą ir meilę sovietmečiu Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė D. Leinartė rašo knygoje „Šeima ir valstybė sovietinėje Lietuvoje“.
– Kalbėdama apie romantinę meilę sovietmečiu, sakėte, kad tai buvo sovietinė romantinė meilė. Ką tai reiškia ir kaip sovietmečiu suvokta meilė?
– Sovietmečiu romantinė meilė turėjo savo specifiką. Romantinė meilė iš esmės formavosi 19 amžiuje, ją veikė romantikų įtaka. Ir dabar romantinė meilė yra užvaldžiusi pasaulį, bet ji skirtingose visuomenėse yra skirtinga. Sovietmečiu romantinė meilė Lietuvoje, Baltijos šalyse taip pat turėjo savo specifiką, bet, pavyzdžiui, ji skyrėsi nuo sovietinės romantikos Uzbekistane – kitoje sovietinėje respublikoje.
Meilė ir vedybų motyvai iš esmės turėjo tarnauti ne dviejų individų laimei, bet valstybei.
Sovietinė romantinė meilė Rusijoje taip pat buvo visiškai kitokia 1917 metų bolševikinėje Rusijoje, kai ir įstatymai seksualinei romantinei meilei buvo labai palankūs. Romantinė meilė nebuvo ir nėra viena klišė – ji nuo pat 19 amžiaus pradžios turėjo savo specifiką. Mano knygos tikslas – mėginti apibrėžti tą specifiką sovietinėje Lietuvoje.
– Tad kokia ta meilė buvo sovietinėje Lietuvoje? Kaip sovietmečiu kito toks suvokimas – kaip ji buvo suvokiama sovietmečio pradžioje ir prieš nepriklausomybės atgavimą?
– Mūsų Lietuvos istorijoje ji prasideda iš karto nuo okupacijos – 1940-ųjų, kai paskelbiama, kad Lietuvoje galioja Sovietų Sąjungos įstatymai. Tarp šių įstatymų įsigaliojo dar 1936 metais Rusijoje priimtas Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas.
Jis nieko bendro neturėjo su rusiška laisvos meilės samprata, kuri egzistavo iki tol. Pavyzdžiui, iki 1936 metų skyrybų procesas buvo taip palengvintas, kad vyras arba žmona galėjo net nežinoti, kad vienas ar kitas paduoda prašymą skirtis – užtekdavo išsiųsti atviruką.
Nuo 1936 metų kartu su nauja sovietine konstitucija skyrybų tvarka buvo sugriežtinta. Į Lietuvą atkeliavo labai puritoniškas ir labai sugriežtintas požiūris į šeimą. Toje stalininėje politikoje buvo stengiamasi šeimą pajungti valstybei, kuo labiau ją atverti viešumai, kad šeima nebūtų uždara, kad ji netaptų „pavojinga ląstele“.
Suvokta, kad reikia ideologizuoti ne tik šeimą, bet ir tarpasmeninius santykius. Kitaip tariant, emocinius santykius tarp dviejų žmonių – meilė ir vedybų motyvai iš esmės turėjo tarnauti ne dviejų individų laimei, bet valstybei. Būtent dėl to ir buvo įvestas terminas „sovietinė romantika“, „sovietinė romantinė meilė“.
Propaganda pradėjo veikti labai greitai – iš karto po karo. Žurnalai, laikraščiai, mokyklos, radijo programos buvo užpildyti labai aiškiomis taisyklėmis sovietiniams piliečiams, kas gi yra ta meilė. Buvo organizuojamos dirbtinės diskusijos ir tarp rašytojų. Juozas Baltušis atlikdavo labai drąsaus rašytojo vaidmenį, kuris sakė, kad meilės negalima suvaržyti, kad ji audringa, buvo vartojama daug epitetų.
Eugenijus Matuzevičius atliko jau kitokį vaidmenį – jis sakė, kad sovietinis žmogus turi atsakyti prieš valstybę, negali švaistytis tokiais jausmais kaip meilė, turi galvoti apie valstybę, jos ateitį, vaikus, todėl aistringa meilė negali būti pagrindu santuokai.
Nežiūrint į tai, ar tai buvo E. Matuzevičius, ar J. Baltušis, visų nuomonė buvo vienoda – aistros periodą, kuris yra nevertas sovietinio žmogaus, reikia labai greitai išgyventi, o tada būti pasiruošusiam sovietinei santuokai.
– Dar anksčiau esate sakiusi, kad „sovietiniais metais visą romantizmą bandyta išrauti su šaknimis, nes romantinė, aistringa meilė, anot to meto autoritetingų asmenų, prilygo pamišimui“.
– Pedagoginiame institute net buvo sukurta programa, kur docentės ir dėstytojos aiškino savo studentams, rašė straipsnius, kas yra tas pamišimas dėl meilės. Jauni žmonės buvo mokomi, kaip atpažinti tą labai pavojingą romantinę meilę, su kuria reikia kovoti. Buvo tokia dėstytoja Levanienė, kuri aiškino, kaip berniukų ir mergaičių veidai išrausta, kaip jie netenka atminties, nesiorientuoja aplinkoje...
Buvo kalbama apie aistringos romantinės meilės požymius ir priešpriešą sovietinei romantikai, aiškinama, kaip reikia aistringos meilės išvengti, kaip suvokti, kokia meilė teisinga, o kokia – ne.
Pavieniai žmonės gali sakyti, kad „mano močiutė ar mano mama išgyveno kitokią meilę“. Bet mes, šeimos istorikai, savo mokslinių tyrimų negrindžiame vieno žmogaus atsiminimais. Mes naudojame kolektyvinę atmintį, ją deriname su gausybe statistinių ir archyvinių dokumentų.
Stalininė politika turėjo įtakos ir lytinio švietimo sustabdymui. Yra labai daug atsiminimų iš 1960–1965 metų, kai jaunos merginos nebežinojo, kaip gimsta vaikai, – tokia buvo uždraustų lytinių santykių baimė. Šokiuose susipažinusi su vaikinu ir su juo pasibučiavusi mergina išsigąsdavo: „Ką daryti? Dabar gims vaikas.“ Lytinis švietimas buvo visiškai užblokuotas.
– O kodėl taip buvo?
– Tai buvo noras sutramdyti seksualinę aistrą, kuri egzistuoja visais laikais.
– Tai buvo režimo sudedamoji dalis?
– Taip. Kai sakome „sovietinė romantinė meilė“, mes nesakome, kad neegzistavo seksas. Jokiu būdu ne, bet buvo neigiama seksualinė aistra kaip seksualinė kultūra. Pavyzdžiui, Sigmundas Freudas Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje buvo ilgai neigiamas – jis niekur nebuvo minimas, o pradėtas minėti keliose išverstose knygutėse tik aštuntajame dešimtmetyje.
Iki tol buvo sakoma, kad, jei seksualiniai norai dirbtinai neskatinami, tai jaunimas iki maždaug 22 metų natūraliai net nenori turėti seksualinių santykių. Dėl to nebuvo jokio lytinio švietimo, jokios literatūros apie lytiškumą. Taip pat buvo formuojama labai atvira šeima – kaip darbo kolektyvas. Buvo sakoma, kad yra darbo kolektyvas ir yra šeimos kolektyvas. Buvo sukurta didžiulė sistema.
Kartu šeimos praleisdavo labai mažai laiko – iki 1966 metų darbo savaitė buvo ilga, truko šešias dienas, nedarbas galėjo būti pripažintas veltėdžiavimu ir baudžiamas, tad moterys buvo skatinamos dirbti, motinystės atostogos ilgą laiką buvo trumpos. Niekas nederino atostogų, kad šeima galėtų atostogauti tuo pačiu metu, – kada darbuotoją išleisdavo atostogų, tada jis ir eidavo, tad labai dažnai šeimoje atostogų laikas nesutapdavo.
Vaikai buvo suvokiami kaip valstybės nuosavybė, suvokiama, kad valstybė atsakinga už jų auklėjimą.
Vaikai buvo suvokiami kaip valstybės nuosavybė, suvokiama, kad valstybė atsakinga už jų auklėjimą, tad labai anksti buvo pradėta kurti vaikų užklasinė struktūra – būreliai po pamokų, vasaros atostogų metu anksti kuriamos pionierių stovyklos... Visa tai ardė šeimą. Tokio šeimos laiko praktiškai nebuvo arba jis buvo labai trumpas.
Kaip eiliniai žmonės teiraudavosi apie jiems iškylančias problemas? Siųsdavo laiškus į laikraščių ar žurnalų redakcijas, o tai buvo labai skatinama. Iš šių laiškų matome, kad, kadangi seksualinės meilės pusė buvo neigiama, klasikinė romantinė meilė taip pat buvo neigiama, sovietinė meilė įgavo banalią išraišką. Apie ją buvo kalbama kaip apie jūros šniokštimą, kaip apie žėrinčias žvaigždes.
Žmonės pradėjo nebesuvokti, kas tai yra. Taip pat buvo gąsdinama, kad, jei sukursite šeimą ne sovietinės meilės principais, jūsų gyvenimas bus konfliktinis nuo pat pradžių, grės skyrybos. Jauni žmonės užtvindė redakcijas laiškais rašydami, kad turi draugą ar draugę, bet nežino, kas yra meilė, klausdami, ar sovietinė meilė yra pakankamas pagrindas sudaryti santuoką.
Ideologai, bijodami prasižengti propagandai, taip pat negalėjo į tai atsakyti – atsakydavo tokiomis pačiomis bendrybėmis, kad turite ne klausti, o išjausti. Bet ką išjausti, jau niekam nebebuvo aišku.
Žinoma, drauge su laisvėjančia visuomene, su hipių judėjimu visuomeniniais pagrindais buvo atidaryti pirmieji šeimos planavimo centrai, o žinia apie lytinį gyvenimą po truputį veržėsi. Devintajame dešimtmetyje jau nebebuvo galima to sustabdyti.
Tačiau trūko lytinio švietimo, kontraceptinių priemonių... Rezultatas toks, kad mūsų santuokinis amžius vis mažėjo, mažėjo ir mažėjo. 1980 metais tūkstančiui moterų santuokų iki 20 metų buvo sudaryta 55,3 proc., o 1990 metais šis skaičius išaugo iki 83,3 proc.
– Iš tiesų sovietmečiu pradėta tuoktis anksčiau. Kiek reikšmės santuokai turėjo meilė ir kiek santuokos priežastį nulemdavo patogumas – pavyzdžiui, butas? O gal susituokti paskatindavo nėštumas?
– Vyrų ir moterų santuokinis amžius itin išsiskiria iš kitų Vakarų šalių, jis mažėjo. Nepaprastai trumpėjo ir draugystės iki santuokos laikotarpis – jis sutrumpėjo iki pusės metų arba kelių mėnesių. Neturime statistikos, kiek santuokų buvo sudaryta dėl to, kad mergina laukėsi, o kitos išeities nebuvo tokioje visuomenėje, kurioje vienišai motinai būtų buvę sunku gyventi.
Manau, neatremiamas faktas, kad dauguma jų ir sudarė labai ankstyvas santuokas dėl to, kad nebuvo kito varianto. Susituokus kitos sovietinio gyvenimo privilegijos buvo prieinamos lengviau: lengviau gauti butą, didesnį plotą, automobilį...
Iš viso sovietinėje Lietuvoje nesusituokusių žmonių buvo vos 7 proc., o kita dalis visuomenės gyveno santuokoje. Tačiau čia kalbame apie susituokusiuosius oficialiai, kadangi dalis kartu gyveno dėl tų pačių buitinių priežasčių. Vis dėlto tai buvo susituokusiųjų visuomenė, kaip ir Lietuva 19 amžiuje.
Šios srities sociologinių tyrimų nėra daug, o vienas pirmųjų buvo atliktas 1972 metais Estijoje. Tada buvo apklausti jaunavedžiai – jie meilę, kaip santuokos motyvą, įvardijo tik penktą.
Net dabar girdime, kad santuoka turi būti darbas, kad konfliktai lydi nuo pat pirmos santuokos dienos, bet moteris turi atsakyti už tai, kad santuoka būtų darni.
Panašus tyrimas buvo atliktas Lietuvoje – čia apie santuokos motyvus buvo apklausiami Lietuvos universitetų studentai. Jie iš karto įvardydavo, kad santuokos motyvas buvo meilė, bet, kai sociologai pradėdavo klausinėti, buvo kalbama tik apie buitines, paprasčiausias materialines priežastis. To meto sociologai jau įtarė, kad meilė sovietinėje valstybėje turi visai ne romantinį, o materialinį pagrindą.
Kitas tyrimas, atliktas 1978 metais Estijoje, atskleidė, kad 82 proc. jaunuolių ir 71 proc. merginų turėjo lytinių santykių iki santuokos. Taigi savotiškas seksualinės revoliucijos lūžis įvyko maždaug aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau, kai nėra jokio lytinio švietimo, kontraceptinių priemonių, pasiektas rezultatas buvo labai ankstyvos santuokos.
Yra ir faktų, ir statistikos, kad santuokos buvo sudaromos labai anksti, jos apėmė labai didelę mūsų visuomenės dalį. Tačiau šalis nebuvo pasiruošusi vedybiniam jaunų žmonių gyvenimui, nes apie 70 proc. jaunavedžių savo gyvenimą pradėdavo tėvų namuose. Daugiausia padėdavo moters mamos.
Lietuvių psichologai ir psichiatrai pradėjo vartoti konfliktinės šeimos terminą. Bet mūsų visuomenė buvo pradėta mokyti ir pratinti, kad niekaip kitaip negali būti. Net dabar girdime, kad santuoka turi būti darbas, kad konfliktai lydi nuo pat pirmos santuokos dienos, bet moteris turi atsakyti už tai, kad santuoka būtų darni.
Ilgą laiką moterys buvo mokomos, kad jei esi gera žmona ir protinga moteris, o tavo vyras geria ar smurtauja, tai turi tai slėpti, nes pagalbos vis tiek nebūtų. Žmonės buvo pratinami, kad šeima bus darbas, konfliktas, kurį tik moters galia ir jos moteriški sugebėjimai gali užglaistyti.
– O smurtas artimoje aplinkoje – aktuali problema sovietmečiu?
– Sovietmečiu tai buvo labai didelė problema, bet neturime nei statistikos, nei tikslesnių duomenų. Pirmoji apie smurtą pradėjo šnekėti Filomena Taunytė. Ji „Tarybinėje moteryje“ parašė straipsnį „Už ką mus muša, kodėl mus muša ir kada nustos mus mušti“.
Moterys ilgą laiką buvo skatinamos „netraumuoti savo vyrų“. Jei vyras grįždavo girtas ir smurtaudavo, jei ką nors išdaužydavo, sulaužydavo ir be sąmonės krisdavo miegoti iki kito ryto, tai moteris buvo raginama viską sutvarkyti, kad atsikėlęs vyras nežinotų jokių savo veiksmų pasekmių.
Galbūt buvo galima kreiptis pagalbos, galbūt ir kreipdavosi, bet kažin ar eilinį vyrą tai galėjo paveikti. Tai galėjo paveikti nebent tuo atveju, jei vyras ėjo aukštas partines pareigas ar užėmė vadovaujamą poziciją ir tai galėjo pakenkti karjerai. Visai likusiai visuomenei tai neturėjo jokios įtakos. Tai buvo labai puritoniška visuomenė – to neįmanoma paneigti jokiais pasakojimais apie vienkartines įstabias meilės istorijas.
Įsitvirtino konfliktinis modelis – iš pat pradžių įteisinta konfliktinė šeima, tai netgi pradėta vadinti epidemija. O vėliau psichologai įteisino, kad taip ir turi būti – šeima yra darbas.
– Tačiau sovietmečiu stebime pompastiškas vestuvių šventes. Kaip keitėsi šios tradicijos ir kodėl?
– Tai kita propagandos dalis – šeima negali užsidaryti, vyras ir žmona negali šnibždėtis kažko, ko nežinos valstybė. Buvo stengiamasi to išvengti. Lygiai taip pat ir su santuoka – nuo pat 1940 metų santuoka negalėjo būti sudaryta tik bažnyčioje, ji būtinai turėjo būti registruota civilinės metrikacijos biure.
Už tai, kad sudarę privačią santuoką žmonės ją palaimindavo bažnyčioje, buvo baudžiama. Jie valstybę paėmė į savo rankas, santuokos sudarymo aktą – taip pat. Metrikų įstatymai nurodė, kad santuoką turi paliudyti du liudytojai, ilgą laiką sudarant santuoką nebuvo galima dalyvauti šeimos nariams.
– Kodėl?
– Tam, kad santuoka nebūtų suvokiama kaip privatus aktas. Tie du jaunuoliai iš karto turėjo suvokti, kad santuoka sudaroma valstybei, kad ji turi reprodukcinę funkciją, kad gimę vaikai turi būti išauklėti gerais sovietinės Lietuvos piliečiais. Ta sistema buvo labai apgalvota ir kartu su įstatymais, kartu su propaganda perkelta iš Rusijos. Prie jos diegimo prisidėjo ir rašytojai. Viskas iki detalių.
Jaunuoliai iš karto turėjo suvokti, kad santuoka sudaroma valstybei, kad ji turi reprodukcinę funkciją.
2000 metais esu atlikusi apie šimtą interviu apie moterų šeiminį gyvenimą sovietmečiu. Apie šeiminį gyvenimą jos kalbėjo laikraščių klišėmis, o absoliuti dauguma moterų man nieko negalėjo papasakoti – jokių išskirtinių detalių apie savo šeiminį gyvenimą, nežiūrint į tai, kad dar sakome, jog šeima sovietmečiu buvo disidentinė užuovėja, kuri išlaikė mūsų nepriklausomą dvasią ir tautiškumą.
Nebuvo taip. Ne šeima išlaikė tautiškumą, o pavieniai individai. Vyrai ir moterys. Galbūt disidentai. Pats Metrikų įstatymas buvo kelis kartus keičiamas, o paskutiniame pasakyta, kad turi būti du liudytojai, kad turi būti tuokiamasi būtinai geromis sąlygomis, iškilmingai, su pasipuošusia ir iškilmingai nusiteikusia metrikacijos biuro vadove, atkemšamas šampanas. Viskas buvo surašyta, kaip santuoka turi vykti.
– Neretai išskiriama, kad lyčių lygybė sovietmečiu buvo tik deklaruota, kad tai buvo tik tušti žodžiai, o realios lygybės nebuvo, kadangi dauguma rūpesčių – ant moters pečių. Kalbama ir apie tai, kad vyrai prarado maitintojo vaidmenį, jie net įvardijami kaip „sofos patriarchai“.
Kaip buvo iš tiesų – ką galime pasakyti apie lyčių lygybę sovietmečiu? Kokia buvo moters ir vyro padėtis visuomenėje, šeimoje?
– Po 1990-ųjų Lietuvoje buvo labai sunki ekonominė padėtis, ekonominė ir socialinė suirutė, registruojamas didelis vyrų savižudybių skaičius, juodieji pinigai... Bet iš tikrųjų vidutinis lietuvis vyras sugniužo – atsigulė ant sofutės. O moteris tuo metu važinėjo su savo languotais krepšiais į Turkiją ir Gariūnų turguje pardavinėjo atsivežtus daiktus, kokiu nors būdu stengėsi išgyventi.
Lyčių lygybės klasikine prasme, kaip kad buvo feministinis judėjimas Vakaruose, čia nebuvo. „Lyčių lygybė“ buvo pradėta įgyvendinti iš karto po karo, 1945 metais, tačiau tuo lozungu moterys buvo mobilizuojamos dirbti kolūkiuose, tvarkyti griuvėsius subombarduotuose Lietuvos miestuose, rinkti grūdus iš alkanų valstiečių, skųsti partizanus ir jų šeimas – vyrai to darbo nenorėjo atlikti.
Visa tai buvo daroma lyčių lygybės lozungu ir buvo skiriama atlikti moterims. Tokia lyčių lygybė buvo pokariu. Vėliau ji buvo tik statistika, kvotos. „Lyčių lygybė“ Sovietų Sąjungoje siekė pakeisti moterį, ištrinti jos kultūrinį genofondą.
Vyrai liko gulėti ant sofutės – to, kad šeimoje reikia dalytis vaidmenimis ir darbu, gyvendami patriarchalinėje šeimoje, jie nežinojo.
Taip, buvo ir pozityvių dalykų – ir švietimas, ir gabumų atskleidimas. Visa tai buvo, bet kiti dalykai itin neigiamai atsiliepė šeiminiams santykiams, nes moteris turėjo keistis, atsakyti už savo pasikeitusį vaidmenį visuomenėje – už tai, kad dirbo visą darbo dieną, buvo visuomenininkė, ji turėjo sugalvoti būdų ir priemonių, kaip tai suderinti su šeima ir vaikais.
O vyrai atėjo iš tarpukario patriarchalinio kaimo, kuriame buvo išmokyti arti, uždirbti pinigų, dirbti vyriškus darbus, bet, įvykus urbanizacijai, tų darbų neliko. Taip jie liko gulėti ant sofutės – to, kad šeimoje reikia dalytis vaidmenimis ir darbu, gyvendami patriarchalinėje šeimoje, jie nežinojo. O sovietinė valdžia ir propaganda apie šeimą to nemokė ir to nereikalavo.
Kiti sakys, kad buvo išskirtinių šeimų, kad buvo ne taip, bet jų buvo vienetai. Taip, turiu tokių pavyzdžių, kai išlikusi Kauno šviesuomenė savo santykius keitė labai vakarietiška kryptimi. Jų šeimose vaikai jau buvo auklėjami kitaip. Jei jie išgyveno sovietmetį, neemigravo ir nežuvo gulaguose, jų šeimos buvo kitokios, bet tai buvo vienetai.
– Kalbame apie tokią „lyčių lygybę“, darbus šeimoje – kaip sovietmečio šeimos struktūra ir meilės suvokimas paveikė kitas kartas?
– Kadangi dabar visuomenė tokia atvira, manau, jei nebūtų buvę tų išorinių įtakų ir politinių įvykių, greičiausiai būtume grįžę į tarpukario aukso amžių, į tarpukario šeimos aukso amžių, kuris sovietmečiu buvo nutrauktas žiauriausiu būdu.
Mes, kaip visuomenė, su savo vertybėmis esame vakariečiai. Ir mes tai matome iš tam tikrų segmentų, šeimų, kai vyrai ir moterys dalijasi vaidmenimis auklėdami vaikus – tai neįtikėtini pavyzdžiai. Kaip jie stengiasi atiduoti visą save šeimai, kaip stengiasi ją puoselėti. Visa tai yra, bet tai lieka tik segmentai.
O tai, kad mūsų visuomenė šiandien supjudyta dėl Stambulo konvencijos ir šeimos, rodo, kad buvo ir yra įtakos iš Maskvos, Kremliaus, iš labai ultraradikalių mūsų politinių grupuočių, kas ir sustabdė mūsų vystymąsi.
