Televizijos bokšto darbuotojas apie Sausio 13-ąją: įsivaizduokite savijautą, kuomet gyventi beliko sekundės

Agnė Skamarakaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt
2020.12.26 20:02
Algirdas Ramanauskas

„Tada mus vedę vyrai suriko „vpered!“ (rus. „į priekį!“ – LRT.lt) ir pajudėjome gilyn į mišką, kur Neries šlaitas leidosi tiesiai į upę. Tuomet skaičiavau, kiek žingsnių gyvenimo liko... Įsivaizduokite savijautą, kuomet gyventi beliko sekundės“, – LRT RADIJUI savo išgyvenimus apie Sausio 13-ąją pasakoja Algirdas Ramanauskas.

LRT tęsia pokalbius, skirtus Sausio 13-osios trisdešimtmečiui. Šįkart – su tuometiniu Telecentro darbuotoju – pamainos viršininku A. Ramanausku, kuris buvo atsidūręs pačiame įvykių epicentre ir jau beveik susitaikęs su mirtimi.

Pavojaus nesitikėjo

Sausio 13-osios naktį Algirdas budėjo Televizijos bokšte. Vyras pasakoja, kad ir ankstesnės dienos buvo įtemptos.

„Savaitę prieš Sausio 13-osios naktį mane išsikvietė generalinis direktorius. Jis paprašė: „Būk su savo žmonėmis, nes nežinia, kaip čia reikalai pasisuks, kokia kryptimi“. Nuo tada, maždaug prieš savaitę nuo Sausio 13-osios, aš jau nėjau namo, gyvenau tiesiog Televizijos bokšte. Nakvojau čia, man žmonės atnešdavo valgyti“, – sako A. Ramanauskas.


Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Sulaukus Sausio 13-osios, pasak pašnekovo, viskas ėjosi įprasta vaga. Vyras pasakoja nesitikėjęs, kad įvykiai galėtų pasisukti tokia kryptimi.

„Kuomet pradėjo pulti televizijos pastatą S. Konarskio gatvėje, labai sunerimome ir mes, – prisimena Telecentro pamainos viršininkas. – Tas puolimas tiek Televizijos ir radijo pastato Konarskio gatvėje, tiek ir Televizijos bokšto, buvo labai nesinchronizuotas.“

S. Konarskio gatvėje visi įvykiai klostėsi žymiai sparčiau, sako A. Ramanauskas.

„Viskas ten prasidėjo žymiai anksčiau, nei kad prie Televizijos bokšto. S. Konarskio gatvėje jau viskas buvo užimta, o mes tada dar buvome laisvi“, – priduria Sausio 13-osios įvykius išgyvenęs pašnekovas.

Algirdas Ramanauskas
Algirdas Ramanauskas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Algirdas pasakoja, kad Telecentras transliavo visas radijo ir televizijos programas tol, kol buvo gaunamas signalas iš S. Konarskio gatvėje įsikūrusio radijo ir televizijos.

„Kai įvyko atsisveikinimas per televizijos ekranus ir televizija užgeso, nebereikalingi pasidarėme ir mes, – prisimena A. Ramanauskas. – Tada dar pasidžiaugiau, kad sėkmingai praėjo dar viena diena.“

Lemtingas pranešimas

Televizijos bokšte dirbę darbuotojai nė neįtarė, kad baisumai, kuriuos išgyveno S. Konarskio gatvėje dirbę žmonės, jų dar tik laukia. Aš jau buvau nurimęs ir įsitikinęs, kad nieko blogo prie Televizijos bokšto neįvyks, sako A. Ramanauskas.

„Buvau labai išvargęs, neišsimiegojęs, turėjome spręsti daug iškilusių nesklandumų, tad po visko nutariau eiti pasnausti, – prisimena pašnekovas. – Tik nuėjau į savo kabinetą, net nespėjau atsigulti ant sofos, ir atbėgo pamainos viršininkas. Jis pasakė, kad skambino Dapkutė (Rita Dapkutė, tuometinė informacinio biuro vadovė – LRT.lt) ir pranešė, jog bus puolamas televizijos bokštas.“

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Vos tik atsitraukus nuo langų, atbėgo šaukdamas elektrikas. Tuomet jau pamačiau, kad dabartine Sausio 13-osios gatve juda vien tankų kolona.

Sužinojęs tokią žinią, Algirdas nuskubėjo į salę, kurioje yra centrinio valdymo pultas. Iš pradžių, anot pašnekovo, nieko neįprasto pro langus nesimatė. „Televizijos bokštas yra apskritas, pro langus galima matyti visą vaizdą aplinkui, tačiau nieko neįprasto nepamačiau. Vos tik atsitraukus nuo langų, atbėgo šaukdamas elektrikas. Tuomet jau pamačiau, kad dabartine Sausio 13-osios gatve juda vien tankų kolona“, – pasakoja A. Ramanauskas.

Telefonas kaito nuo skambučių

Tankų kolona, žybsintys prožektoriai ir suvažiavusios žmonių minios ginti Televizijos bokštą – toks vaizdas tuomet atsivėrė A. Ramanauskui prieš akis. Keliose vietose be skrupulų išvertę bokštą juosiančią tvorą, tankai grėsmingai priartėjo prie pat bokšto, kuriame su baime akyse budėjo nemaža dalis darbuotojų, tarp jų – ir Algirdas.

Tankai pradėjo supti bokštą, o telefonas Algirdo kabinete kaito nuo skambučių. Telecentro skyriai įvairiuose šalies miestuose buvo susirūpinę ir nežinojo, kaip elgtis, ką daryti su technine baze.

Algirdas Ramanauskas
Algirdas Ramanauskas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Salė aptemo. Toje tamsoje lakstė daugybė besikeikiančių Alfa būrio vyrų.

„Paskutinę valandą visos Lietuvos problemos užgulė ant mano pečių, – tikina pašnekovas. – Mes tuo metu visoje Lietuvoje turėjome 42 objektus. Personalas, kuris dirbo Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kituose objektuose, skambino man ir teiravosi, ką daryti ir kaip elgtis – gadinti aparatūrą ar ne?

Buvo toks įtemptas momentas, kad aš pats nežinojau atsakymo – buvau labai pasimetęs. Buvo visiškai neaišku, kas bus po dešimt ar vienos minutės – įvykiai vystėsi labai sparčiai. Galiausiai patariau priiminėti sprendimus patiems pagal esamą situaciją ir nelaukti nurodymų iš aukščiau.“

Golovatovą saugojo neperšaunamas kostiumas

Galiausiai Alfa grupės šturmuotojai įsiveržė į Televizijos bokštą. Algirdas prisimena, kaip agresoriai įsiveržė į siųstuvų salę. „Mes tada užsidarėme centrinio valdymo pulto salėje. Užtraukėme užuolaidas. Durys buvo uždarytos. Išjungėme apšvietimą. Šis veiksmas mus ilgai gelbėjo, – įtemptus įvykius, užpuolikams įsiveržus į Televizijos bokštą, prisimena A. Ramanauskas. – Salė aptemo. Toje tamsoje lakstė daugybė besikeikiančių Alfa būrio vyrų.“

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Pusvalandį šešiems darbuotojams, užsibarikadavusiems centrinio valdymo pulto salėje, pavyko išvengti Alfa vyrų smurto, tačiau galiausiai visi pateko į užpuolikų rankas. „Galiausiai mus suėmė ir visus sustatė prie sienos. Taip ir stovėjome. Laikė ilgai, iki kol visa karinė operacija buvo užbaigta ir išvaikyti visi žmonės“, – prisiminimais dalijasi A. Ramanauskas.

Jis atrodė kaip kosmonautas – vilkėjo skafandrą. Veidą dengė juodos spalvos šalmas, o kūną – žvynuotos titano plokštelės.

Suimtieji sulaukė ir pačio Alfa būrio vado Michailo Golovatovo apsilankymo. „Jis atrodė kaip kosmonautas – vilkėjo skafandrą, – prisimena pašnekovas. – Veidą dengė juodos spalvos šalmas, o kūną – žvynuotos titano plokštelės. Nusikėlęs šalmą jis mums raportavo, kad Televizijos bokštas yra galutinai paimtas. Nežinau, kodėl ir prieš ką jis ten atsiskaitė.“

Baiminosi dujų paleidimo

Aš buvau garantuotas, kad mūsų, sulaikytųjų, siųstuvų salėje nešaudys, išgyventus įvykius prisimena Algirdas. „Šaudyti ten būtų per daug pavojinga. Kiekvienam aišku, kad kur yra aukštos įtampos, atsitiktinė kulka, kur nors atsimušusi, gali padaryti tiek bėdų, jog net sunku įsivaizduoti.

Algirdas Ramanauskas
Algirdas Ramanauskas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Jie taip pat bijojo, kad nepaleistume dujų, mat TV bokšte buvo automatinė ugnies gesinimo sistema, kuri mygtuko paspaudimu leido iš daugybės vietų paleisti dujas, kurios išstumdavo orą. Toks veiksmas būtų buvęs mirtinas visiems ten buvusiems žmonėms.

Pro tuos išdaužtus langus jie dar selektyviai šaudė į susirinkusią žmonių minią, kol ją galiausiai išvaikė.

Šitą dalyką šturmuotojai žinojo, tad pirmiausiai pradėjo daužyti langus. Tiesa, jų jau dauguma buvo išdužę dar tada, kada pirmasis tankas, atvažiavęs prie Televizijos bokšto, iššovė. Pro tuos išdaužtus langus jie dar selektyviai šaudė į susirinkusią žmonių minią, kol ją galiausiai išvaikė“, – pasakoja tuometinis Telecentro pamainos viršininkas.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / AP nuotr.

Iki šiol girdi kruvinių žingsnių garsą

Po M. Golovatovo raporto, kad TV bokštas yra paimtas, Algirdas su kitais keliais darbuotojais buvo nuvesdintas į šalia bokšto esantį mišką. Pašnekovas graudindamasis prisimena, kad net nekilo jokių minčių, jog suimtieji išvengs kulkos ir liks sveiki.

„Automatininkai, kurie stovėjo mums už nugarų, pasiteiravo, ką su mumis daryti. Golovatovas pasižiūrėjo į mus ir pasakė: „Šitus į mišką!“. Dabar net sunku pasakoti, – itin sunkius išgyvenimus prisimena pašnekovas. – Išgyvenau tokią situaciją, kuomet atrodė, kad ateina gyvenimo pabaiga.

Ėjome toliau, o prie batų prilipęs tirštas kraujas kiekvieną žingsnį lydėjo garsais: pakšt, pakšt... Aš iki šiol girdžiu tą garsą.

Sausio 13-oji. Rytas po kruvinos nakties
Sausio 13-oji. Rytas po kruvinos nakties / Aurimo Bagdono nuotr.

Mus vedė. Aš ėjau pirmas. Nusileidome į antrą aukštą. Atsidariau duris į lifto aikštelę. Ten pamačiau tokią kraujo balą, kad... Buvo baisu. Ant durų ir sienų matėsi, kad vyko žudynės. Kraujo žymės ant sienos rodė, kad kažkas kruvinomis rankomis bandė atsistoti.

Baisiausia, kad teko eiti per tą kraujo balą – jos apeiti nebuvo įmanoma. Ėjome toliau, o prie batų prilipęs tirštas kraujas kiekvieną žingsnį lydėjo garsais: pakšt, pakšt... Aš iki šiol girdžiu tą garsą.“

Skaičiavo paskutines gyvenimo akimirkas

Galiausiai suimtieji buvo išvesdinti iš pastato. Bokštą supusių tankų varikliai vis dar dirbo. Algirdas prisimena, kaip einant nuo tankų drebėjo žemė. „Tankai bokštą juosė žiedais, sustatyti buvo vienas prie kito. Praėjome kelis žiedus. Net netikėjau, kad tankas taip gali virpinti žemę. Visas kūnas drebėjo.

Buvome nuvesti prie miško ir išrikiuoti. Stovėjome ir laukėme. Pačiu paskutiniu momentu atbėgo vienas kareivis ir kažką pasakė mus konvojavusiems vyrams. Pasakė ir grįžo atgal. Ką pasakė, deja, negirdėjau.

Algirdas Ramanauskas
Algirdas Ramanauskas / D. Umbraso/LRT nuotr.

Mus vedę vyrai suriko „vpered!“ (rus. „į priekį!“ – LRT.lt) ir pajudėjome gilyn į mišką, kur Neries šlaitas leidosi tiesiai į upę. Tuomet skaičiavau, kiek žingsnių gyvenimo liko... Įsivaizduokite savijautą, kuomet gyventi beliko sekundės.

Tada mus vedę vyrai suriko „vpered!“ (rus. „į priekį!“ – LRT.lt) ir pajudėjome gilyn į mišką, kur Neries šlaitas leidosi tiesiai į upę. Tuomet skaičiavau, kiek žingsnių gyvenimo liko..., – pasakodamas sunkiai emocijas tramdo A. Ramanauskas. – Įsivaizduokite savijautą, kuomet gyventi beliko sekundės.“

Taip pat skaitykite

Vis tik į mišką vesdinti Televizijos bokšto darbuotojai mirtinų kulkų išvengė. Algirdas pasakoja, kad jei aukų skaičius būtų pasiekęs 15, būtų įsikišusios tarptautinės organizacijos, o to agresoriai nenorėjo.

„Jei žūsta 15 ir daugiau žmonių, įsikiša tarptautinės organizacijos, kaip kad Raudonasis kryžius. Gautųsi tarptautinis skandalas, kurio agresoriai visai nenorėjo. Jie susiskaičiavo, kad aukų yra užtektinai“, – sako tuometinis Telecentro pamainos viršininkas Algirdas Ramanauskas.

Viso jaudinančio pokalbio su A. Ramanausku klausykitės radijo įraše.


Parengė Vismantas Žuklevičius.

Taip pat skaitykite