Vos per plauką Sausio 13-ąją kulkos išvengusi paauglė nepabūgo ir čia pat ėmėsi padėti sužeistiesiems

Agnė Skamarakaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt
2020.11.29 14:54
1991 sausio 13-oji diena

LRT tęsia pokalbius, skirtus sausio 13-osios trisdešimtmečiui. 15-os metų mergina prie Radijo ir televizijos komiteto tvarstė sužeistuosius, vėliau skubėjo apie situaciją pranešti saugantiesiems Aukščiausiąją Tarybą (AT), o tada joje naktimis budėdavo kaip slaugytoja. Apie Ramunę Aleksejevą LRT RADIJAS sužinojo iš jau kalbintų parlamento gynėjų Alberto Daugirdo ir Vido Šedo.

Nuo kulkų švytintis dangus

Informacija apie situaciją, kas vyksta prie Televizijos bokšto, esantiems prie parlamento atėjo negreitai. Kaip sako gynėjas A. Daugirdas, mobiliųjų juk nebuvo, o buvo tik daug nežinios. „Matėme daug skubančių greitosios pagalbos mašinų. Pedagoginio žiedas tiesiog švytėjo nuo „greitukių“, – prisimena A. Daugirdas. – Tai mums leido daryti prielaidą, kad kažkas itin negero įvykę. Tačiau informacijos buvo nulis.“

Pašnekovas prisimena, kad negaunant jokios informacijos ir matant nuolat zujančias greitosios pagalbos mašinas augo įtampa ir daugėjo spėliojimų, kas gi baisaus atsitiko. Įtampą dar labiau augino tankų kolonos ir šviečiančių kulkų pliūpsniai.

Parlamento gynėjai Albertas Daugirdas ir Vidas Švedas
Parlamento gynėjai Albertas Daugirdas ir Vidas Švedas / A. Skamarakaitė

„Matėme kolonas judant, traserių lakstymą. Traseriai yra šviečiančios kulkos, padegamos. Jos gali padegti arba žymėti šūvio kryptį. Tai specialios kulkos. Jomis buvo šaudoma prie objektų. Matėsi, kaip jos skrodžia dangų. Visa tai mus vertė dar labiau susikaupti, nepaisant to, kad jau ėjo trečia para be miego.

Kuomet išgirsdavome komandą: „Tankai važiuoja“, visi skubėdavome į postus. Nesvarbu, kur tu bebūdavai, ar ilsėjaisi ant kokio minkštasuolio, greitai atsistoji ir eini.

Kuomet išgirsdavome komandą: „Tankai važiuoja“, visi skubėdavome į postus. Nesvarbu, kur tu bebūdavai, ar ilsėjaisi ant kokio minkštasuolio, greitai atsistoji ir eini. Po trečio ar ketvirto tokio perspėjimo eidavome keiksnodamiesi. Nuovargis juk veikė. Mes tada sakydavome: „Greičiau tegu atvažiuoja“. Tiesiog norėjome kuo greičiau susikauti ir tiek. Aišku, tik balsais“, – pasakoja A. Daugirdas.

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.

Įspūdį darė paauglės drąsa

Pirmąją informaciją apie situaciją prie Televizijos bokšto vyrai gavo iš Karoliniškių atbėgusios penkiolikmetės, kruvinais drabužiais, kuri vėliau tapo jų bendražyge. Po Ramunės pasakojimo vyrai suprato, kad grėsmės lygis yra rimtas. „Pirmąją informaciją apie įvykius Karoliniškėse gavome iš Ramunės, kurią vadiname tiesiog Ramaška, – pasakojimą tęsia Parlamento gynėjas Vidas Šedas. – Po jos informacijos atnešimo visi suprato situacijos rimtumą.“

Tas jauno žmogaus pasiryžimas mus įkvėpė. Galvojom, kad jei jau taip mergaičiukė pasiryžusi, tai mes tikrai negalime suskysti.

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.

Vyrai prisimena, kad Sausio 13-osios naktį buvo proga pasitraukti. Buvo netgi traukiami burtai, kurie lėmė, ar gali išeiti, ar turi pasilikti toliau budėti ir ginti parlamentą. „Mes tiesiog išgirdome komandą per vidinio radijo tinklo ruporus: „Dėmesio, gynėjai, turite vieną valandą apsispręsti, ar liekate, ar išeinate iš rūmų“. Tai buvo televizijos bokšto šturmo laikotarpis – apie 2 val. nakties.

Taip pat skaitykite

Mums įspūdį darė jaunos mergaičiukės Ramunės pasiryžimas. Ji padėjo žmonėms prie Televizijos bokšto, susikruvino rūbus. Vėliau pabėgo iš namų tam, kad praneštų žinią esantiems prie parlamento. Mes jau sakėme: „Dėkui, savo darbą padarei, eik kur saugiau“, tačiau ji įsikibo į turėklą ir prašė neišvaryti, norėjo toliau padėti. Tas jauno žmogaus pasiryžimas mus įkvėpė. Galvojom, kad jei jau taip mergaičiukė pasiryžusi, tai mes tikrai negalime suskysti. Tas toks suvokimas mus toliau vedė į priekį“, – atsiminimais dalijasi A. Daugirdas.

Vos išvengė kulkos

Pati Ramunė save prisimena kaip padaužą, užaugusią paprastoje darbininkų šeimoje. „Augau pas senelius, vėliau išėjau gyventi su tėvais, – pasakoja R. Aleksejeva. – Tuomet buvau pirmo kurso moksleivė prekybos mokykloje. Labai domėjausi viskuo, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu. O štai čia kažkoks Sąjūdis prasidėjo. Man buvo labai įdomu. Klausiau senelių apie tai, tačiau jie į kalbas nesileido. Senelis pasakė, kad čia neaišku kaip viskas pasibaigs, ir kad vėl visus išveš (į Sibirą – LRT.lt). Jis prisiminė, kad žmones vežimais iš namų vežė.“

Ramunė Aleksejeva
Ramunė Aleksejeva / A. Skamarakaitės/LRT nuotr.

Vos tik patraukiau galvą, tą pačią akimirką tas langelis dužo nuo kulkos. Ta kulka prašvilpė man ties galva!

Sausio 12-osios vakarą Ramunė su draugėmis jau žinojo, kad eis saugoti. Tiksliai, ką reikės saugoti, merginos nežinojo, tačiau viduje kirbėjo didelis noras prisidėti kažką daryti. „Atvažiavome prie radijo ir televizijos pastato, kur labai greitai pasimetėme. Nepasimesti ten buvo sunku, nes buvo daugybė žmonių. Tarp 18-to ir 20-to namų, tuose protarpiuose, stovėjo du tankai. Prie 22-to namo stovėjo dvi greitosios pagalbos mašinos. Aplinkui buvo labai daug žmonių“, – prisiminimais dalijasi R. Aleksejeva.

Pasimetusi nuo savo draugių, Ramunė sugalvojo palypėti kažkur aukščiau – gal, žiū, pamatys saviškes. Mergina nusprendė pasinaudoti 20-tojo namo laiptine, tačiau čia pat išgirdo kurtinančius šaudymus ir net neįtarė, kad tik dėl laimingo atsitiktinumo išvengs kulkos.

Sausio 13-osios memorialas
Sausio 13-osios memorialas / BNS nuotr.

„Iš pradžių šaudė iš tankų. Čia pat pabiro to namo stiklai. Aš stovėjau prie laiptinės langelio. Nuo stiklų kritimo mane apsaugojo laiptinės stogelis. Vos tik patraukiau galvą, tą pačią akimirką tas langelis dužo nuo kulkos. Ta kulka prašvilpė man ties galva! – pasakoja Ramunė. – Pagalvojau, kad jei jau išvengiau kulkos, tai reiškia, kad greitai nemirsiu.“

Ėmėsi slaugytojos darbo

Pašnekovė pasakoja, kad pasidalinti išgyventomis akimirkomis su aplinkiniais nebuvo kada, mat po stiklų dužimo ir kritimo buvo daug sužeistų žmonių. Nuo greitosios pagalbos automobilių atbėgusios slaugytojos ėmėsi tvarstyti sužeistųjų kūnus. Čia pat Ramunė sulaukė kvietimo padėti.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / AP nuotr.

Aš verkiau, tačiau ne iš baimės – man buvo gaila žmonių. Čia šaudo, kyla panika, tačiau žmonės vis tiek stovi. Žodžiais neapsakysi. Ašaros tiesiog riedėjo ir tiek.

„Slaugytojos manęs pasiteiravo, ar aš moku tvarstyti. Iškart patvirtinau mokanti tai daryti. Mokykloje buvo toks mokomasis dalykas „karinis parengimas“. Merginas mokė, kaip reikia tvarstyti, bintuoti. Mamai aš injekcijas darydavau, tai man nebuvo čia kažkokia baisi bėda. Taigi padėjau sutvarstyti čia pat sužeistą moterį ir nuvesti ją iki mašinos.

Aš verkiau, tačiau ne iš baimės – man buvo gaila žmonių. Čia šaudo, kyla panika, tačiau žmonės vis tiek stovi. Žodžiais neapsakysi. Ašaros tiesiog riedėjo ir tiek“, – išgyventais prisiminimais apie prieš 30 metų vykusius sausio įvykius dalijasi Ramunė Aleksejeva.

Viso pokalbio su sužeistuosius gelbėjusia Ramune Aleksejeva klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.