Lietuvoje

2020.11.26 21:50

Kandidatas į ministrus Anušauskas palaiko visuotinio šaukimo į kariuomenę idėją

Raigardas Musnickas, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.11.26 21:50

Kandidatas į krašto apsaugos ministrus Arvydas Anušauskas tvirtina pritariantis visuotinio šaukimo į karo tarnybą idėjai, tačiau perspėja, kad šiam pokyčiui būtina tinkamai pasiruošti. 

LRT laida „Dienos tema“ tęsia pažintį su kandidatais į ministrus, kuriuos savo kabinete norėtų matyti paskirtoji premjerė Ingrida Šimonytė. Ketvirtadienį – pokalbis su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatu į krašto apsaugos ministrus A. Anušausku.

– Kariuomenė turi tris funkcijas: priešų atgrasymas ir gynyba, dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, užtikrinant vieno ar kito regiono stabilumą, ir dalyvavimas ekstremaliose situacijose. Tai eilės tvarka ir pradėkime. Kaip Jūs įsivaizduojate atgrasymo funkciją?

– Atgrasymo funkciją gali realizuoti kariuomenė, kuri pasirengusi, aprūpinta ir motyvuota, ir, be abejonės, dalyvaujanti kolektyvinės gynybos susitarimuose, juos įgyvendinanti, nes kartais atrodo, kad Lietuva, vien tik sukūrusi savo pajėgumus, gali atgrasyti. Atgraso kaip paprastai bendra situacija, pavyzdžiui, padėtis ir santykiai tarp NATO valstybių yra labai svarbūs dalykai. Mes matome, kad net atskiros NATO valstybės gali nesutarti – kaip Graikija su Turkija, bet apskritai pati sistema turėtų funkcionuoti.

Dienos tema. Anušauskas: karių įsitraukimas valdant tokias krizes kaip pandemija yra svarbus (su vertimu į gestų k.)

– Šiandien mes esame tokios būsenos, kad atgrasytume?

– Aš manyčiau, kad ir kita pusė, be abejo, vertina mūsų galimybes, pasirengimą, pajėgumus, daug ką jie žino, daug ko nežino, bet aš manau, kad vertina ir pačios valstybės būseną visada, ir pačių piliečių pasirengimą. Tai nepaprastai svarbu – kariuomenė ir jos piliečiai, mano supratimu, yra bendras dalykas.

– Labai svarbus ir dalyvavimas tarptautinėse misijose, operacijose. Ar turėtumėte priežasčių prieštarauti kokiam nors dalyvavimui kurioje nors tarptautinėje misijoje?

– Savo laiku Seime teko siūlyti, kad Seimas sankcionuotų kiekvieną misiją konkrečiai, kad nebūtų kaip prieš 10 metų – bendras (misijų – LRT.lt) skaičius ir tiek žinių. Dabar Seime sankcionuojama kiekviena misija, kiekvienos misijos pavadinimas, žmonių skaičius. Nematau priežasčių, kur Lietuva negalėtų dalyvauti, nes tai susitarimai su sąjungininkais. Jeigu mūsų kariai yra kur nors Malyje, tai irgi svarbu žiūrint į geopolitinę situaciją.

– Kaip mes veiktume ekstremaliose situacijose ir kas galėtų būti tos ekstremalios situacijos, kur reikėtų panaudoti Lietuvos kariuomenę?

– Dabar yra ekstremali situacija, kur civilinių institucijų prašymu Lietuvos kariuomenės kai kurie pajėgumai jau panaudojami, tai kariuomenės logistika turi būti stiprioji pusė ir aš manau, kad pagalba civilinėms institucijoms, valdant pandemijos rizikas, yra svarbi. Tas karių įsitraukimas yra nepaprastai svarbus. Tiesą sakant, aš ir pats jau buvau paruošęs konkrečius siūlymus, kaip Lietuvos kariuomenė galėtų padėti, įsitraukdama į civilinių institucijų veiklą.

– Šiaip konservatoriai, jei teisingai prisimenu, buvo tie, kurie pandemijos pradžioje buvo užsiminę apie komendanto valandą.

– Ne, ne, ne, ne.

– Nebuvo?

– Ne, nepaprastoji padėtis (ir komendato valanda – LRT.lt) yra skirtingi dalykai. Tai nėra kariuomenės įsitraukimas. Nepaprastoji padėtis reiškia, kad Seime sudaromas specialus komitetas, komisija, kuri kontroliuoja tą bendrą situaciją, jai atsiskaitoma, ji teikia rekomendacijas. Tai nesusiję nei su komendato valanda, nei tiesiogiai su kariuomenės naudojimu.

– O ar būtų tokios sąlygos, pavyzdžiui, kur Jūs ar Jūsų pavaldiniai turėtų dalyvauti tokiame ryšyje su civiliais, užkardant civilių laisvą judėjimą po miestą ar dar kokius nors dalykus, kur tai atrodytų kaip komendato valanda?

– Ne, kariuomenės įsitraukimo šioje vietoje nėra. Viešojo saugumo pajėgumai yra pakankami, jeigu reikia užtikrinti viešąjį saugumą ir jeigu, kaip savo laiku, vykdant Vyriausybės nurodymus, buvo kontroliuojamas žmonių mobilumas. Tų pajėgumų užtenka, čia tikrai kariuomenė nereikalinga, bet platesnis kariuomenės įsitraukimas vis dėlto gali būti, mano supratimu, Seimo sprendimu. Tai nėra toks paprastas dalykas, kad kariuomenė kaip nors pakeliama ir naudojama toms užduotims, kurios nėra sankcionuotos.

– Mūsų įsipareigojimas yra 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, tačiau yra galimybių ir kitoms investicijoms į gynybą, pavyzdžiui, britai 10 procentų didina gynybos biudžetą, tai yra apie 25 milijardai eurų, kuris bus skirtas darbo vietoms kurti, pavyzdžiui, laivų statybai ir taip toliau. Ar mums verta svarstyti tokias galimybes – didinti krašto apsaugos biudžetą, kad prikurtume daugiau darbo vietų, kurtume karines technologijas ir taip toliau?

– Dabar jau kitiems metams yra numatytos tam tikros lėšos. Jos nėra didelės, ten daugiau kaip 10 milijonų (eurų – LRT.lt) inovacijoms (skirta – LRT.lt). Tačiau, mano supratimu, 70 procentų visų biudžeto išlaidų krašto apsaugai grįžta į tą patį biudžetą mokesčių pavidalu, visais kitais pavidalais, tiesiogiai ar netiesiogiai, bet vis dėlto sugrįžta ir kuria tam tikras darbo vietas. Bet ar galime (krašto apsaugos biudžetą – LRT.lt) 10 procentų didinti? Savo laiku, prieš kelerius metus, krašto apsaugos biudžeto didinimas buvo dar didesnis – ir trečdaliu, ir daugiau. Dabar mes turime dabartinės, dar laikinosios Vyriausybės suformuotą kitų metų biudžetą, kur fizinis pinigų kiekis nėra padidinamas, tai yra didinimas lygiai nuliu procentų. Aš manau, apie tai irgi reikia kalbėti, nes, kai kalbame apie kariuomenės pajėgumų stiprinimą, modernizavimą, įsigijimus, reikia suprasti, kad jie nėra apmokami BVP procentais, jie apmokami realiais pinigais iš mūsų biudžeto.

– Skaitydamas Nacionalinio saugumo strategijos bendrąsias nuostatas radau tokią įdomią formuluotę: „Lietuvos Respublika savo nacionalinį saugumą suvokia kaip nacionalinio saugumo interesų apsaugą. Lietuvos Respublikos saugumo politika yra atvira, skaidri ir nekonfrontacinė. Lietuvos Respublika nė vienos valstybės nelaiko savo priešu.“ Jūs taip pat manote?

– Mes nelaikome kaimyninių ar toliau esančių valstybių savo priešėmis, tačiau mes vertiname rizikas, vertiname grėsmes ir pasirengimas valdyti tas grėsmes, aš manau, kaip tik turi būti paties aukščiausio lygmens. Mes negalime sakyti, kad gal tos rizikos sustiprės, pavyzdžiui, po 5 ar 10 metų. Ruoštis visam tam reikia dabar, kad tų rizikų kaip tik būtų mažiau, ir, kaip minėjote, atgrasymas čia yra nepaprastai svarbus, kad būtų pasirengta ne po 5 metų, o jau dabar.

– Toje pačioje strategijoje yra svarbus sakinys, kalbantis apie patriotiškumo stiprinimą, pilietinį ir politinį aktyvumą, bendruomeniškumą, ir stategija sako, kad reikėtų puoselėti istorinę atmintį. Man įdomi Jūsų, kaip istoriko, nuomonė, nes iš tikrųjų tokio įstatymo, kaip istorinės atminties, turbūt nėra.

– Ne, nėra ir aš nesu įsitikinęs, kad tokio įstatymo reikia, tačiau reikia kalbėti apie pasirengimą pilietiniam pasipriešinimui. Lietuvos tradicijos ir istorinės tradicijos yra pakankamai gilios, visa tai irgi galima išnaudoti. Aš manau, kad tas naratyvas, tas istorinis pasakojimas, kuris yra vyraujantis Lietuvoje tam pilietiniam pasipriešinimui, motyvavimui jame dalyvauti, yra nepaprastai stiprus. Aš tame matau didelę pridedamąją vertę ir manau, kad krašto apsauga prisidės prie pilietinio pasipriešinimo koncepcijos kūrimo ir jos įdiegimo.

– Kariuomenėje petis petin ir rusas, ir lenkas, ir lietuvis, ir baltarusis, ir karaimas, ir čigonas, ir turtingas, ir vargšas, ir dar begalė kitų tautybių ir socialinių sluoksnių mūsų šalies piliečių. Izraelis į kariuomenę žiūri kaip į socialinės vienybės ugdymo vietą. Kaip Jūs matote mūsų kariuomenę pro tokią prizmę?

– Aš tikrai labai panašiai žiūriu, nes žmonės, atėję į kariuomenę, įgauna ne tik profesinius įgūdžius, bet ir socialinius, bendravimo tarp labai skirtingų žmonių įgūdžius. Teko susidurti su tais jaunuoliais, kurie atėjo į kariuomenę, sakyčiau, atplėšti nuo kompiuterio, o išėję iš kariuomenės, kad ir kelis mėnesius patarnavę, pajuto savyje visai kitą potencialą. Manau, tas tapimas piliečiu padedant kariuomenei taip pat egzistuoja ir yra labai svarbus.

– Buvo planai po mokyklos šaukti į kariuomenę visus. Ką Jūs manote apie tai?

– Kiekvienam tokiam pokyčiui reikia pasirengti. Ir dabar po mokyklos savanoriai gali ateiti į kariuomenę, bet negalima dirbtinai vesti. Aš – „už“, tačiau (reikalingas – LRT.lt) pasirengimas, resursai. Jeigu jų neskirsi tam pasirengimui, neskirsi infrastruktūrai, apmokymui, tai išeis taip, kad įvedus čia pat nuo pavasario privalomą šaukimą reikėtų tuos resursus paimti iš kitų gynybai skirtų dalykų. To negalima daryti.

– Santykiai su lenkais. Ne paslaptis, kad Lenkija ypač stiprina savo kariuomenę, ir tuo turbūt reikėtų džiaugtis. Vis dėlto mūsų interesas turėtų būti turbūt kuo glaudesnis ryšys su lenkais. Kaip galėtume jį stiprinti?

– Aš vertinu Lenkiją kaip strateginį sąjungininką, kaip atramą, ypač kai kalbame apie gynybos reikalus. Kariškiai, su kuriais tenka bendrauti, visada sako, kad jų santykiai su Lenkijos kariškiais yra nepaprastai artimi, jie vieni kitus pakankamai gerai supranta. Aš manau, kad tas stiprinimas ir bendrų projektų kūrimas yra – ir dabar tie bendri projektai vyksta – svarbus, visa tai reikia tęsti, nes krašto apsauga ir nacionalinis saugumas pasižymi tuo, kad didelė dalis darbų reikalauja tęstinumo, tai nėra vienos kadencijos politikų darbas, tai yra nuolatinis valstybės darbas.

– Ir paskutinis klausimas – Jūs turite karinį laipsnį?

– Aš turiu karinį laipsnį – esu Lietuvos kariuomenės leitenantas. Tai, aišku, prieš 25 metus suteiktas karinis laipsnis. Esu atsargos leitenantas, be abejonės, bet man teko savanoriu jungtis į krašto apsaugą 1990 metais.

Populiariausi