COVID-19 reanimacijos skyrius iš arti: medikai kiekvieną akimirką stoja į mūšį už infekcijos išsunktų ligonių gyvybę

Benas Gerdžiūnas, Justinas Stacevičius, LRT.lt
2020.11.23 05:30
Vyresnio amžiaus vyras iš Utenos atgabenamas į Panevėžį. Pradžioje pacientai buvo perkeliami gydyti į Vilniaus Santaros klinikas, tačiau šiuo metu jose pradeda trūkti vietos.

Nors chaosas ir nežinomybės baimė atslūgo, per Lietuvą ritasi antroji koronaviruso banga. Šį kartą medikai priversti stebėti, kaip reanimacijos skyriai baigia užsipildyti, o gydymo padėti žmonėms vis dar nėra.

Trumpa absoliučios tylos pauzė ir paciento kūną supurto į plaučius patenkanti dar viena deguonies dozė. Po sekundės jo krūtinė įdumba ir iš naujo pasigirsta švokštimas iš plaučių ventiliavimo aparato, prijungto prie komoje esančio leisgyvio kūno.

Iš septynių COVID-19 pacientams skirtų lovų Respublikinėje Panevėžio ligoninėje užimtos keturios. Daugeliui pacientų galiausiai prireikia plaučių ventiliavimo aparato, lemiamos priemonės kovoje prieš koronavirusą.

Nuo tos akimirkos paciento šansai yra 50 ir 50, sako ligoninės reanimacijos skyriaus slaugytoja Daumantė. Likus kelioms dienoms iki lapkričio 7 d., kai visoje šalyje įsigaliojo antrasis karantinas, reanimacijos skyrius ėmė pildytis.

„Nėra to gydymo, – sako gydytojas Ričardas. – Atvyksta pacientai ir nežinai, kaip jiems padėti.“ Tokios priemonės kaip hormoninis gydymas gali slopinti ligą, tačiau „taiklaus šūvio“ nėra, priduria jis.

Per dar vieną 24 valandas trunkančią pamainą medikai iškviečiami perkelti vieną iš keturių pacientų iš COVID-19 palatos. Praleidusio 25 dienas reanimacijos skyriuje paciento koronaviruso testas yra neigiamas, todėl jis gali būti perkeltas į kitą palatą.

Nusekame paskui du medikus į persirengimo kambarį, čia jie pasiruošia įžengti į sergančiųjų COVID-19 palatą. Procedūra itin kruopšti.

Medikai užsitempia medžiaginius rūbus, apsimauna kojines. Tada plastikiniai antbačiai, kombinezonai, pirštinės, kaukė, kepurė, antra kepurė, pirštinės, dar viena pora pirštinių, gobtuvas ir visa tai užtvirtinama lipnia juosta.

Procedūra trunka keletą minučių. Išėjus iš COVID-19 zonos, visa ši daugiasluoksnė plastikinė apsauga keliaus į šiukšliadėžę, o medikas – į dušą. Po pertraukos po bent keturių valandų trukmės pamainos šiame skyriuje visa procedūra kartojama iš naujo.

Tokiame kostiume, „mano rekordas yra septynios valandos“, sako slaugytoja Daumantė.

Tačiau užtruko, kol visi išmoko protokolą. „Iš pradžių nežinojome, ką daryti“, – prisimena ji. Pirmojo paciento jie sulaukė kovo viduryje, kai rekomendacijos, kaip naudoti apsaugines priemones ir kaip dirbti su koronaviruso infekcija, dar buvo rengiamos.

Lietuva paniro į pirmąjį karantiną, o medikai susidūrė su nežinomybe. Pirmosiomis dienomis „drebėdavai dėdamas apsaugines priemones, – prisimena Daumantė. – Anksčiau COVID palatą mes vadinome reaktoriumi.“

Koronaviruso zonoje kita slaugytoja patikrina pacientus, vos tik deguonies lygį jų kraujyje fiksuojantis prietaisas ima pypsėti. Jos akiniai aprasoję nuo ilgų darbo valandų.

„Ar tikrai gerai jaučiatės?“ – klausia ji paciento, kurio prietaisas jau ne pirmą kartą pradeda skleisti signalą. „Taip, taip, viskas gerai“, – atsako pagyvenęs vyras, kuriam kvėpuoti padeda ant veido uždėta deguonies kaukė. Jam išsivystė abipusis plaučių uždegimas – viena dažniausių ir pavojingiausių COVID-19 komplikacijų.

Koronavirusą jau įveikęs, tačiau vis dar prie plaučių ventiliavimo aparato prijungtas pacientas išvežamas į tarpinę zoną. Palinkę virš jo, medikai jį apiprausia ir perkelia į „švarią“ lovą.

„Kai sakome, kad pacientas nebeserga COVID-19, tai tik reiškia, kad jis nebegali užkrėsti kitų“, – sako Ričardas. Dažnos komplikacijos, tokios, kaip plaučių uždegimas, niekur nedingsta.

Bet gali pasveikti ir tie, kuriems prireikia plaučių ventiliavimo aparato. Vienas iš gydytojų prisimena, kad į penktą dešimtį įkopusi moteris savaitę praleido dirbtinai sukeltoje komoje, prijungta prie plaučių ventiliatoriaus. Galiausiai ji pasveiko ir buvo išleista namo.

Naujų užsikrėtimų šuolis

Praėjusį pavasarį Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis mirgėjo pasaulinėje žiniasklaidoje kaip sėkmingos kovos su pandemija pavyzdys. Kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys su pirmąja koronaviruso banga taip pat sėkmingai susitvarkė.

Tačiau antroji banga nubraukė visus pasiekimus. Plokščia dešimčių kasdien fiksuojamų užsikrėtimo atvejų kreivė spalio pabaigoje staigiai šovė į viršų, infekcijos plitimą imta skaičiuoti tūkstančiais naujų atvejų. Daugumai Lietuvos kaimynių sekasi ne ką geriau.

„Mes visa tai pajuntame maždaug dviem savaitėmis vėliau“, – sako Ričardas ir paaiškina, kad šimtai pacientų į infekcinių ligų skyrius ima plūsti parėjus maždaug 14 dienų po užsikrėtimų šuolio. Dar po poros savaičių dešimtys tų, kurių sveikata pablogėja, patenka į reanimacijos palatas.

Ričardas buvo vienas iš trijų šio skyriaus gydytojų, apdovanotų šalies Sveikatos apsaugos ministerijos medaliais už kovą priešakinėse linijose pirmosios COVID-19 bangos metu. Bet visi jie apdovanojimo atsisakė.

„Padėkojome, bet atsisakėme“, – sako jis. Rugsėjį, kai ministerija teikė šiuos apdovanojimus, hospitalizuotų pacientų skaičius jau augo. „Sakėme, kad dar nėra antros bangos," prisimena Ričardas, ir kad švęsti dar anksti.

Ligoninių atstovai Lietuvoje jau yra ne kartą minėję, kad spalio mėnesį vykę parlamento rinkimai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl buvo delsiama įvesti antrąjį karantiną.

Dabar „mes vis dar laukiame, kol praeis Vėlinių poveikis“, – sako Ričardas. Kaip vieną iš užsikrėtimų šuolio priežasčių epidemiologai įvardija trijų dienų savaitgalį, kai žmonės visoje šalyje lankė savo artimųjų kapus.

Prieš kelias savaites Panevėžio ligoninės reanimacijos skyriuje buvo likusi tik viena vieta. Išardę pertvaras ir įrengę papildomų palatų, medikai ruošėsi blogiausiam – pacientų antplūdžiui.

Tačiau, įvedus antrąjį karantiną, situacija stabilizavosi. „Tokiu tempu jau galima dirbti“, – sako Ričardas.

Ligoninės turi visą reikiamą įrangą, kad galėtų gydyti ir daugiau pacientų, tačiau problema yra žmogiškieji ištekliai – paprasčiausiai nėra papildomų darbuotojų, kurie galėtų bet kada pradėti dirbti, sako Ričardas.

Pastatyti koridoriuose daugiau lovų nėra sudėtinga, tačiau tai mažai kuo padės, jei nėra medikų, kurie galėtų stebėti pacientus bent kelias savaites trunkančio hospitalizavimo metu.

„Ilgai gali tempti žmogų [iš kritinės būklės], – sako Ričardas. – Bet kai už durų dar 20, kaip buvo Italijoje, tada jau turi priimti sprendimus.“

Reanimacijos skyriuje gydomiems pacientams reikia praktiškai nuolatinio dėmesio. Kuo daugiau žmonių bus hospitalizuojama, tuo mažiau dėmesio kiekvienas jų sulauks. Ir tuo daugiau mirs.

Per du mėnesius iki lapkričio 20 d. mirė 270 žmonių, kai per visą pandemijos laikotarpį iki tol virusas buvo nusinešęs 87 gyvybes.

„Xanax“ ir stigma

Per pertrauką Darius išsitiesia ant kėdės, ant jo veido matosi keturias valandas dėvėto apsauginio kostiumo palikti raudoni įspaudai.

„Anksčiau pranešti artimiesiems buvo nemaloni procedūra, – sako jis. – O dabar kaip robotas.“

Reanimacijos skyriuje dirbantys medikai įpratę matyti mirtį. Tačiau jie taip pat gali perdegti ar neatlaikyti psichologinio spaudimo.

„Mirtys, kurias atsimeni, yra dažniausiai tada, kai galvoji, ar galėjai padaryti daugiau“, – sako Darius. Tačiau COVID-19 atveju medikai mažai kuo tegali padėti, nebent palengvinti simptomus.

„Tarp kolegų jaučiasi įtampa“, – prisipažįsta Ričardas. Sunkiausia yra nežinomybė, kas nutiks toliau, priduria jis.

Didžiausias atlygis yra tuomet, kai pavyksta išgelbėti pacientą. „Dėl to narkotiko visi ir gyvename“, – teigia Ričardas.

Tačiau kai kuriems tenka ieškoti ir kitų priemonių įtampai nuimti.

Anot Dariaus, „kolegos kurie negali išrašyti receptų“, pavyzdžiui, slaugytojos ir kitas personalas, „neretai prašė vaistų“, „Xanax“ ir kitų raminamųjų.

Kreiptis į psichologą galimybės nėra. „Jei kolegė apsilanko pas psichiatrą, ji save pasmerkia“, rizikuoja užsitraukti dėmę medicininėje karjeroje, aiškina jis.

Anot Dariaus, vos 85 tūkst. gyventojų turinčiame Panevėžyje visi vieni kitus pažįsta. Medikų bendruomenė ypač glaudžiai persipynusi, o psichologinės sveikatos klausimai yra vis dar stigmatizuojami.

„Dabar jau galime taip būti“

Bent kelis kartus per valandą pasigirsta telefono skambutis. Šį kartą kažkas iš artimųjų teiraujasi apie paciento sveikatą.

„Jam abipusis plaučių uždegimas, būklė sunki, – sako ragelį pakėlęs Darius. – Darome viską, ką galime.“

Po kelių sekundžių jis nusileidžia. „Nežinau, gal kiek geresnė būklė, – sako jis. – Suorganizuosim, kad pašnekėtų.“

Padėjęs ragelį, jis kelias minutes žiūri į keturis ekranus gydytojų kambaryje, juose pagrindiniai pacientų būklės rodikliai. „Negerai“, – sako Darius. Deguonies lygis paciento kraujyje yra gerokai per žemas, tačiau plaučių ventiliavimo aparato jungti „dar nereikia“.

Gydytojo pertraukėlę nutraukia skambutis iš operacinės. Koronavirusu užsikrėtusį pacientą reikia perkelti į COVID-19 palatą.

Darius pakyla, paskui jį nuskuba Daumantė. Dar net neįpusėję 24 valandų trukmės pamainos jie vėl įsispraudžia į apsauginius kombinezonus.

Nepaisydami nuolatinio streso, medikai nusiteikę optimistiškai. „Šis virusas nėra Ebola, maras, ar ispaniškasis gripas“, – sako Darius ir priduria, kad jei mirštamumas būtų 100 procentų, viskas būtų kitaip.

„Pradžioje buvo baisu, dabar jau galime taip būti, – teigia jis. – Dabar trūksta tik strategijos.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt