Lietuvoje

2020.11.23 19:54

Į Seimą išrinktas istorikas Rakutis: apleidę istorijos politiką, tapsime pagrindine žydšaudžių tauta, niekada nelaimėjusia jokio mūšio

Ronaldas Galinis, LRT.lt2020.11.23 19:54

Paskutiniais kadenciją baigusio Seimo mėnesiais valdantieji kritikuoti dėl esą nepamatuotų ir politiškai motyvuotų išmokų dalybų, būta triukšmo dėl kelių, brangių testų, ministro namo statybų. Tačiau ne viskas sukosi apie pinigus – politikų diskusijų centre ne kartą atsidūrė ir istorinės atminties klausimai. Į naująjį parlamentą išrinktas istorikas Valdas Rakutis sako, kad atsiriboti nuo istorijos politikos Seimas neturėtų, priešingai – šioje srityje įdirbio labai trūksta, o be jo „savo naratyvus“ primes kitos valstybės.

2017-ųjų birželį Seime sudaryta ir „valstiečiui“ Arūnui Gumuliauskui vadovauti patikėta Valstybės istorinės atminties komisija po metų buvo sujungta su Laisvės kovų komisija. Pernai tokios institucijos poreikį pajuto ir Vilniaus miesto savivaldybė – įkūrė ją po tarybos nutarimo pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą ir nukabinus atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Istorikus prieš metus diskutuoti kvietė ir prezidentas Gitanas Nausėda.

Padidėjusį dėmesingumą istorinės atminties problemoms pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) sąrašą į Seimą išrinktas V. Rakutis laiko nepakankamu, nekryptingu, nes mato per daug chaoso.

„Ne diktatu užsiimti, bet organizacine veikla – suburti žmones, diskutuoti, formuluoti“, – tikslą kelia istorikas.

Naujasis Seimo narys daugiau kaip du dešimtmečius išliko artimas ir Lietuvos kariuomenei – nuo 1996 m. iki 2017 m. dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, tarp 2015 m. ir 2020 m. patarinėjo kariuomenės vadui. Pokalbyje su LRT.lt jis kalbėjo ir apie tai, kuo koronaviruso pandemijos metu kariuomenė dar galėtų prisidėti prie jos suvaldymo.

„Kariuomenė visada turi rezervų, bet reikia žinoti, kad viskas turi savo kainą. Jeigu kariuomenė užsiima kitais dalykais, vadinasi, nesirūpina savo pagrindine užduotimi ruoštis krašto gynybai“, – teigė V. Rakutis.

– Seimo rinkimai jau seniai baigėsi ir prie jų grįžti nedaug tėra prasmės, bet vieno klausimo apie juos norisi paklausti – kodėl buvote tik partijos sąraše ir nekandidatavote vienmandatėje apygardoje? Negavote tokio siūlymo iš partijos pusės ar nenorėjote pats? Kelias į Seimą per daugiamandatę lengvesnis – galima nedalyvauti debatuose, žiniasklaida narsto mažiau.

– Matote, mintis dalyvauti rinkimuose man buvo tam tikra prasme netikėta, aš pats prie jos nebūčiau priėjęs, bet kadangi gavau kvietimą iš Ingridos Šimonytės ir Gabrieliaus Landsbergio, pažiūrėjau į tai taip, kad reikia.

Vadinasi, žmonės mano, kad mano dalyvavimas būtų svarbus. Pamačiau, kaip kas vyksta, ir pradėjau dalyvauti sąmoningai, bet savęs kaip politiko neplanavau, planavau kaip mokslininką.

– Iš dalies atsakėte ir į kitą mano klausimą, kas iš partijos jums pasiūlė kandidatuoti. Partijos narys, kaip suprantu, vis dar nesate, bet prie programos rengimo prisidėjote?

– Nesu partijos narys, buvau vienas iš dviejų žmonių, kuriuos I. Šimonytė įtraukė į bendrą partijos išreitinguotų narių sąrašą, buvome žmonės iš šalies. Programa – taip, dalyvavau krašto apsaugos diskusijose, ten keletas punktų atsirado.

– Ar jūs kaip istorikas, pilietis, o dabar ir politikas per šiuos trejus metus nuo tada, kai Istorinės atminties komisija buvo įkurta, o vėliau sujungta su Laisvės kovų, turėtumėte jai priekaištų? Ar politikų įsitraukimas į opias istorines temas, noras sureguliuoti kai kuriuos dalykus rezoliucijomis, nutarimais kartais nebūna žalingas?

– Šita sfera reikia užsiimti, nes Lietuvos valstybėje nelabai aišku, kas užsiima. Jeigu pabandytumėte atsakyti, kas atsakingas už istorinės atminties puoselėjimą, nerastumėte, kas tai yra. Kultūros ministerija, Švietimo ministerija, dar į savivaldą kas nors parodytų, kariuomenei duotos Laisvės kovos, bet atsakingos institucijos nerastume. Manau, tam tikra Seimo lyderystė reikalinga. Ne diktatu užsiimti, bet organizacine veikla – suburti žmones, diskutuoti, formuluoti.

Kai dirbau kariuomenėje, Strateginės komunikacijos departamente, vykdėme projektą „Lietuvos CV“. Buvo kviesti įvairių institucijų istorikai ir bandyta suformuoti tam tikrą nacionalinį naratyvą ne vieno žmogaus pažiūrų, bet kolektyvinės diskusijos pagrindu. Nes žmonėms reikia to naratyvo, tam tikrų gairių.

Yra sudėtingų klausimų, kuriuos kelia mūsų informacinio karo priešininkai. Kai sudaromos švietimo programos, jos irgi turi turėti į ką atsiremti – turi būti aišku, kas yra valstybės kilmė, ką ji laiko savo istorijos dalimi, ko nelaiko, yra skaudžių Holokausto, okupacijos klausimų. Turi būti dirbama šia kryptimi, nes jei to nedarysime, kitos valstybės primes mums savo naratyvus ir atrodysime labai liūdnai.

Aš matyčiau, kad komisija neturi imtis pati nuspręsti, įstatymu įtvirtinti, kad buvo taip ir ne kitaip, bet organizacinės veiklos ji turi imtis, nes kitaip nėra institucijos, kuri tą darytų.

Lenkijoje yra toks Tautos atminties institutas (lenk. Instytut pamięci narodowej), smarkiai kritikuojamas pačioje šalyje, bet man teko susidurti su konkrečiomis jo veiklos sritimis, pavyzdžiui, paminklų statymas, formuluotės ant jų kaip rašomos. Jie žiūri, kad būtų ir profesionalu, ir atitiktų vietinę tradiciją, turėtų reikšmę. (...) Kas nors turi tuos dalykus kuruoti, ne primesti valią – nereikia painioti, bet tiesiog organizuoti, kad būtų dirbama profesionaliai. Šiuolaikinėje informacinių karų aplinkoje turime labai rimtai dirbti.

Lukiškių aikštė parodė, kad valstybė nežino, ką daryti, – įvyko ir neaišku, kas atsakingas, puola kažką daryti miestas, paskui Seimas. Visiškas chaosas. Komisija sušauktų reikalingų ekspertų posėdį, suformuotų aiškius variantus, kryptis, tada valstybei būtų galima priimti vienus ar kitus nutarimus.

Jeigu to nedarome, mums primes. Būsime pagrindinė žydšaudžių tauta, kuri niekada nelaimėjo nė vieno mūšio, ir nieko verti žmonės – imu tokius gabaliukus iš priešiškų naratyvų. Mes turime mokėti kuo pasididžiuoti, turime ko pasimokyti, turime ir kai ko, kas padaryta, pasigailėti. Bet tuo užsiimti reikia.

– Kaip paaiškintumėte, kodėl daugėjant institucinio dėmesio istorinei atminčiai (buvo įsteigta komisija Seime, komisija Vilniaus savivaldybėje, diskusijų forumą rengė prezidentūra), įtampos istorinės atminties klausimais nemažėjo, veikiausiai netgi priešingai – Lukiškių aikštės batalijos, Škirpos ir Noreikos biografijos bei jų atminimas Vilniuje, mažiau – paminklas Cvirkai. Iš kur ta įtampa prasiveržia?

– Aš manau, geras požymis, kad žmonėms pasidarė svarbi atminties politika. Anksčiau labiau rūpinosi, ką pavalgyti, kuo apsirengti, o atėjus brandos laikotarpiui, patenkinę pamatinius poreikius žmonės pradeda dairytis aplinkui ir jiems ne vis tiek, kokie paminklai, muziejai ar kita aplinkui stovi.

Natūralu, pasigirsta ir skirtingų nuomonių, o jeigu dar kas nors labai neatsargiai elgiasi drastiškai – nudaužia lentą ar nugriauna paminklą, tada visuomenė suskyla į stovyklas ir vyksta didelės batalijos. Jeigu žmonės elgiasi neatsakingai, jie turėtų pajusti valstybės dėmesį ir atitinkamą bausmę. Jeigu kam nors šautų į galvą numušti paminklines lentas kapinėse, taip galime prieiti ir prie tarptautinių skandalų.

– Apibūdinote gana pozityviai – kad visuomenė rodo didesnį susidomėjimą. Kai kas galėtų sakyti, kad tame yra ir kultūrinių karų požymių, kad susipriešinimo pernelyg daug.

– Aš manau, žmonės dažnai radikaliais veiksmais bando patraukti dėmesį, ypač prieš rinkimus nori tapti matomi. Reikia atskirti, dėl ko tai daroma: kur noras atkreipti dėmesį į save, o kur yra kryptinga, apmąstyta veikla, kuri turi gilesnį pagrindą. Nekalbama apie žmones, kurie iš tikrųjų dalyvavo Holokauste, – yra žinomos pavardės iš lietuviškų batalionų, kurie dalyvavo žmonių naikinime, su vardais ir pavardėmis. Bet niekas jų nejudina, niekam jie neįdomūs, o tuo tarpu, jeigu yra žmonės svarbūs, nacionaliniai herojai, kuriuos puola, tai yra valstybei priešiškų jėgų bandymas diskredituoti mums svarbius žmones. Taip palaužiamas tautos pasitikėjimas savimi, įvaromi kaltės kompleksai. Toks ir yra tikslas.

(...) Nenoriu pasakyti, kad tai yra ugnis be dūmų. Yra konkrečių Holokausto apraiškų, bet reikia atskirti, nesuplakti į krūvą. Problema, kad bandoma viską sumaišyti ir padaryti labai neskanų daiktą. 1941 m. sukilimas nebuvo prieš žydus, jis buvo už Lietuvos laisvę, o po to vyko Holokaustas. Reikia šiuos dalykus išpainioti, o tai nelengva, bet kito kelio neturime, reikia nemeluoti, nepiešti, ko nėra, neužkimšti to propaganda, bet atlikti konkrečius tyrimus ir atpainioti mazgus.

Tą daryti, be abejonės, reikia profesionaliai, įtraukiant specialistus, jokiu būdu ne sprendžiant patiems, selektyviai atrenkant, reikia girdėti kitą pusę. (...) Reikia girdėti, dalyvauti ir tai pasieksim, bet kai kuriais atvejais tai nėra žmonių nuomonės, tai yra tyčia peršamos problemos, tuos dalykus reikia atrinkti ir aiškiai pasakyti – tai yra priešiškų jėgų veikimas.

– Ne taip seniai erzelį kėlė Žaliojo tilto skulptūros, dabar panaši situacija su paminklu Petrui Cvirkai, bet visiškai ramiai ir be didelių diskusijų Nidoje iškyla paminklas ilgamečiam SSRS apologetui, iškiliam rašytojui ir filosofui Sartre'ui. Ar tai, jūsų požiūriu, irgi būtų aiškumo ir krypties trūkumo, apie ką kalbate, pasekmė?

– Daug visko yra. Man daugiau gilintis teko į Aleksoto tilto problemą dėl sovietinės simbolikos, aš tada buvau Kultūros paveldo komisijoje ir mes apie tai turėjome diskusijų. Tai buvo tikrai negeras sprendimas – tiltas perdarytas, ant jo buvo žvaigždės iš ketaus išlietos, jas nuėmė, o LTSR herbus paliko, nors esame priėmę įstatymą, kad negali būti sovietinės atviros simbolikos ir dar tokioje matomoje vietoje ant tilto. (...) Tuos ženklus paskui uždengė, tiltas dabar niekam nekelia problemų, yra modernus ir kažkiek istoriškas.

(...) Dėl Cvirkos – žmogaus gyvenime nebūna vien baltų ir juodų spalvų, būna visokių, ir kaip rašytojas jis gali būti, bet kaip žmogus, įamžintas sostinėje, Vilniuje, tai nėra gerai. Reikia rasti civilizuotų būdų. Miestų istorija ilga, šimtų metų, žmonių yra visokių.

Sakykim, Maišiagaloje vietos bendruomenė imasi statyti paminklą Pilsudskiui – į ką ji gali kreiptis? Kas ir kaip jai gali padėti šiuo klausimu? Gali Pilsudskis stovėti Maišiagaloje ar ne? Toks ir turėtų būti tos komisijos uždavinys – ir pasižiūrėti, kaip tas naratyvas atrodo, ir metodikas sudaryti.

Bet tai ne vieno žmogaus darbas, reikia kviesti specialistus, diskutuoti ir padėti prižiūrėti tą kiemą, kad būtų šeimininkas, kuris rūpinasi, kad nebūtų privežta šiukšlių, atvažiavęs ne piltų kas ką turi ir statytų, ką nori, bet būtų nuosekli, aiški politika.

– Esate artimas kariuomenei. Kaip manote, ar kariais, ištekliais, infrastruktūra ji galėtų labiau prisidėti prie koronaviruso suvaldymo ir prevencijos?

– Mano akimis, reikėjo daugiau padaryti, bet mes nebuvom įvykdę 1996-ųjų Krašto apsaugos nuostatų, kur parašyta, kad Lietuvoje yra alternatyvioji tarnyba, bet mes jos nesukūrėme per keliasdešimt metų. Galėtų būti sukurtas toks padalinys, sakykime, kuopa, kurioje tarnautų žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorintys ar negalintys imti ginklo į rankas, – jeigu įsivaizduojama, kad bet kas gali šaudyti, tai jokiu būdu, yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, turi negalią, bet gali dirbti prie telefono.

Sukūrę alternatyviosios tarnybos padalinius, pavaldžius Krašto apsaugos, o gal ir Vidaus reikalų ministerijai, turėtume rezervą, kuris puikiausiai būtų padėjęs veikti tokiomis sąlygomis.

Institucijos neturi tam tikrų bendradarbiavimo tradicijų. Kai prezidentas paprašė kariuomenės padėti, kariuomenė rado sprendimą. Bet to prašymo anksčiau nebuvo, o galėjo. Šiaip kariuomenėje, priešingai negu kartais įsivaizduojama, kad ten sėdima ir laukiama, kol kas nors pakvies, laisvų žmonių nėra – visi turi užduotis, metinius planus.

Jeigu būtų rezervinis padalinys, jame būtų keli būriai, atsakingi už informacijos perdavimą, tada bet kokios panašios nelaimės metu mes turėtume paruoštą padalinį, kuris galėtų padėti vienai ar kitai ministerijai priklausomai nuo to, kurioje vietoje yra problema. Ir tie žmonės dažnai didžiuotųsi, kad gali tarnauti. Pavyzdžiui, žmogus turi regos problemų ir dėl jų negali tarnauti kariuomenėje, bet jis galėtų tarnauti tokiame padalinyje, kuo puikiausiai dirbti prie telefono.

Aš įsivaizduoju, kad iš koronaviruso patirties galime pasimokyti ir šiek tiek paruošti visuomenę. (...) Gyvendamas valstybėje žmogus turi jausti, kad čia gali būti ir geri laikai, ir blogi laikai, kuriais jis turi žinoti, ką daro.

Vienu atveju jis gyvena, augina vaikus ir džiaugiasi taikos malonumais, kitais atvejais jis padeda valstybei, buriasi į komandas ir kartu bando įveikti sunkmetį. Bet jis turi būti morališkai pasirengęs, kad gali būti blogi laikai. Tai akivaizdu Izraelyje, kur su generolu Jonu Žuku teko stebėti, kaip atrodo visuomenė. Šiandien taika, rytoj karas. Tokia yra būsena, bet visuomenė visiškai neįsitempusi. Žmonės kariuomenėje dažnai būna kaip rezervistai, grįžta namo, dirba, džiaugiasi, ir tai yra demokratinė šalis.

– Jūsų užsiminta alternatyvioji tarnyba vis dėlto yra ilgojo laikotarpio planas. O artimiausiu metu kariuomenė dar turėtų rezervų, nebūtinai personalo?

– Kariuomenė visada turi rezervų, bet reikia žinoti, kad viskas turi savo kainą. Jeigu kariuomenė užsiima kitais dalykais, vadinasi, nesirūpina savo pagrindine užduotimi ruoštis krašto gynybai.

Kai paimamas šautuvas į rankas, dar nereiškia, kad tampama kariu, – reikia ruošti. Dabar turime hibridinę prievolės sistemą ir žmones pagal tą planą reikia paruošti, bet jeigu jie užsiims kitkuo, grįžę iš tarnybos nieko nemokės ir, jeigu reikės juos pašaukti kaip rezervistus, jie bus neparuošti. Devyni mėnesiai nėra daug.

– Politinę karjerą pradedantys teisininkai galėtų sakyti, kad jiems labiausiai padės teisinių dalykų išmanymas, vidaus politologai – kad valstybės institucinės sąrangos išmanymas, o ar istoriko įgūdžiai ir patirtis turi išskirtinai savitų pranašumų?

– Aš manau, Seime privalo būti tam tikras procentas istorikų, kaip ir bet kurios kitos specialybės, – dėl to Seimas ir yra ne iš 20 žmonių, o iš 141. Istorikai turi nemažai išminties, kadangi mato šiek tiek ilgesnį laikotarpį, kartais ir kelių šimtų metų, todėl lengviau identifikuoja, kas gi iš tikrųjų vyksta. Žmonės be istorinės sąmonės įsivaizduoja, kad viskas yra originalu ir kuriama, viską galima keisti ir tai neturės pasekmių. Istorikai mato, kad jeigu pasielgsime vienaip, gali atsitikti taip, kaip daug kartų jau buvo.

Nesakau, kad tai geriausia profesija, bet aš šventai įsitikinęs, jog istorija yra gyvenimo mokytoja. Pavyzdžiui, seniai esu kalbėjęs, kad gali ateiti sunkūs laikai, dabar jie ir atėjo – istorikai visada žino, kad kartais jie ateina, bet yra manančiųjų, kad pasaulis taip radikaliai pasikeitė, jog blogai niekada jau nebebus, pasauliniai karai buvo paskutiniai ir kariuomenės apskritai nebereikia.

Populiariausi

Medikai

Lietuvoje

2021.01.22 09:32

Infekcija pasiglemžė nė 40-ies neturėjusio žmogaus gyvybę, su COVID-19 kovojo ilgiau nei mėnesį per parą – 1032 nauji atvejai, mirė 29 asmenys, 1453 pasveiko, atnaujinta 12.25

8
Gintautas Paluckas

Lietuvoje

2021.01.22 17:49

Postą paliekantis Paluckas: vidinis karas partijoje akivaizdžiai gresia Olekas dalyvaus rinkimuose ir neatmeta, kad sugrįžtų atskilę „socdarbiečiai“; atnaujinta 20.40

10