Lietuvoje

2020.11.08 18:21

Kaip 1992 m. įtvirtinta šiandieninė rinkimų sistema: politikų ginčai ir rinkimų datą lėmusi moneta

Giedrius Gaidamavičius, LRT.lt2020.11.08 18:21

Nepaisant vis kylančių diskusijų dėl Seimo rinkimų sistemos, Lietuvos parlamentas iki šiol renkamas pagal mišriąją rinkimų sistemą – prieš 28 metus po ilgų diskusijų priimtą Vokietijos pavyzdžiu paremtą kompromisinį modelį.

Kaip atrodė rinkimai sovietinio režimo sąlygomis? Kokių pokyčių sovietinėje rinkimų sistemoje įvyko atgimimo metu? Kaip vyko pirmi laisvi parlamento rinkimai 1990 m.? Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis įtvirtinta iki šiol galiojanti Seimo rinkimų sistema? Pasibaigus Seimo rinkimams, LRT.lt baigia straipsnių ciklą, kuriame pristatyti pagrindiniai procesai, atvedę mus į šiandieninę parlamento rinkimų sistemą.

1992-ųjų pirma pusė. Vos prieš dvejus metus valstybingumą atkūrusi Lietuva – visavertis tarptautinės teisės subjektas. Nepriklausomą valstybę jau pripažino didžiosios pasaulio šalys, ji priimta į pagrindines tarptautines organizacijas.

Kuriam laikui sumažėjo ir išorės pavojai. Gruodžio 8 d. Belovežo girioje Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos vadovai pasirašė susitarimą, oficialiai skelbiantį Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigą, o 1992 m. sausį prasidėjo derybos dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Vis dėlto įtampos, emocijų ir aštrių diskusijų netrūko šalies parlamente – Aukščiausiojoje Taryboje. Dar 1990 m. į atskiras frakcijas pradėjusių burtis parlamentarų nesutarimus skatino skirtingas požiūris į nepriklausomos valstybės ateitį, ekonomines reformas, kova dėl valdžios ir iš jos kilusios asmeninės ambicijos bei priešpriešos.

1992 m. pradžioje daugumą Aukščiausiojoje Taryboje įgijo centro ir kairiosios jėgos, tuo tarpu praretėjusi ir daugiausia dešiniųjų pažiūrų deputatus sutelkusi Sąjūdžio koalicija atsidūrė mažumoje. Įtampa augo, o parlamente ir už jo ribų netrūko abipusių kaltinimų.

1990 m. pabaigoje į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP) persivadinusios Lietuvos komunistų partijos (LKP) atstovai dešiniųjų buvo kritikuojami dėl komunistinės praeities, galimo bendradarbiavimo su Maskva. Tuo metu augusiame LDDP populiarume įžvelgta grėsmė šalies nepriklausomybei. Už bendrą poziciją su buvusiais komunistais dešiniųjų kritikos taip pat sulaukdavo parlamentinės centro ir kairiosios politinės jėgos. Tuo metu dešinieji, spaudoje neretai vadinti ultradešiniaisiais, oponentų buvo kaltinami nepagarba kitai nuomonei, ekstremizmu, polinkiu į autoritarizmą.

Nesutarimai parlamente persikeldavo į viešąją erdvę, o tai neabejotinai veikė staigių permainų išvargintos visuomenės nuotaikas.

Padėtį dar labiau apsunkino 1992 m. pavasarį kilusi tuomečio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės krizė.

Tokiomis aplinkybėmis vyko ir intensyvios diskusijos dėl Lietuvos Konstitucijos. Esminių nesutarimų kilo dėl to, kas turėtų būti šalies politinės galios centras – stiprus parlamentas ar plačius įgaliojimus turintis prezidentas.

1992 m. gegužės 23 d. surengtu referendumu nepavykus atkurti prezidento institucijos, įtampa parlamente dar labiau išaugo. Referendumą inicijavę Sąjūdžio koalicijos atstovai perėjo į parlamentinę rezistenciją – pradėjo boikotuoti plenarinius posėdžius ir rinkosi posėdžiauti atskirai. Aukščiausiojoje Taryboje įvyko skilimas, nesant kvorumo sustojo sprendimų priėmimo procesas.

Pirmalaikiai parlamento rinkimai tapo neišvengiami.

Du požiūriai į rinkimų sistemą

Ne mažiau aštrių diskusijų sulaukė parlamento rinkimų sistemos klausimas. Jis buvo svarstomas tiek 1991 m. pabaigoje iš 14 įvairioms frakcijoms atstovavusių deputatų sudarytoje laikinojoje Konstitucijos projekto rengimo komisijoje, tiek specialiojoje Seimo rinkimų įstatymą rengusioje parlamentarų darbo grupėje.

1990 m. vasario 24 d. rinkimai į tuomet dar sovietų Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą vyko pagal sovietmečiu įtvirtintą mažoritarinę rinkimų sistemą, deputatus renkant vienmandatėse apygardose. Tačiau nepriklausomybės pradžioje iškilo poreikis rinkimų sistemą peržiūrėti ir pakeisti. Tiesa, pokyčių norėjo ne visi parlamentarai.

Kaip LRT.lt teigė vienas iš Konstitucijos rengėjų tuometis Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas, o šiuo metu Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius, skirtingi požiūriai dėl rinkimų sistemos išryškėjo būtent rengiant pagrindinį šalies įstatymą.

„Viena politikų grupė manė, kad turi būti vien mažoritarinė rinkimų sistema – tik vienmandatėse apygardose (renkami parlamentarai – LRT.lt). Kita politikų grupė manė, kad turi būti vien proporcinė rinkimų sistema. Tos diskusijos ypač išryškėjo 1992 m. vasarą“, – pasakojo konstitucinės teisės ekspertas.

Pašnekovo teigimu, ieškant efektyviausios rinkimų sistemos, kaip ir rengiant visą pagrindinį įstatymą, remtasi įvairių senųjų demokratijų – Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos – konstituciniais pavyzdžiais.

Pasak pašnekovo, tiek Konstitucijos projekto rengimo komisijoje dirbę politikai (tarp jų buvo žinomų teisininkų), tiek jiems talkinę teisės ekspertai buvo susipažinę su užsienio valstybių politine praktika.

Mažoritarinė sistema: politikų asmenybės ir ryšys su rinkėjais

Pasak V. Sinkevičiaus, mažoritarinės rinkimų sistemos šalininkai 1992 m. abejojo, ar jaunos demokratinės valstybės visuomenė yra pribrendusi rinktis ne asmenybes, o balsuoti už partijų sąrašus. Abejota ir naujai susikūrusių partijų veiklos skaidrumu.

„Įsisteigs daugybė smulkių politinių partijų, verslas kontroliuos tas partijas. Žmonės turi turėti galimybę, kaip ir 1990 m. renkant Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, balsuoti už konkretų kandidatą. Tas kandidatas gali priklausyti politinėms partijoms (...), bet tai konkretus kandidatas, žmonės galės geriau pasirinkti“, – prieš 28 metus mažoritarinės rinkimų sistemos šalininkų dėstytus argumentus pateikė V. Sinkevičius.

Tokią rinkimų sistemą 1992 m. rėmė ir LRT.lt kalbintas signataras Egidijus Jarašiūnas, kurio parengtame alternatyviame Konstitucijos projekte buvo įtvirtinta nuostata, kad parlamentą turėtų sudaryti 120 pagal mažoritarinę sistemą išrinktų Seimo narių.

„Pirmas dalykas – deputatų asmenybės svarba. Antra – atstovo, tai yra deputato, Seimo nario, ir rinkėjo tvirtas ryšys. Veiksmingos Seimo daugumos sudarymo didesnė tikimybė. Šitoje sistemoje, jeigu laimi, tai laimi paprastai viską. Ir aiški atsakomybė už Vyriausybės politiką“, – savo tuometę poziciją pateikė E. Jarašiūnas.

Konstitucinio Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju dirbusio signataro teigimu, vykstant rinkimams pagal proporcinę sistemą matomas tik sąrašo lyderis arba pirmose pozicijose išsidėstę kandidatai.

„Mes sakome, kad čia (mažoritarinėje sistemoje – LRT.lt) turi reikšmę deputato asmenybė ir jo ryšys su konkrečiais rinkėjais, o proporcinė rinkimų sistema padaro matomą tiktai lyderį ar sąrašo priekį, o visi kiti važiuoja traukiniu“, – sakė E. Jarašiūnas.

Pašnekovo teigimu, esant proporcinei rinkimų sistemai, egzistuoja didesnė susiskaldžiusio parlamento tikimybė. Tokiu atveju sunkiau apibrėžiama atsakomybė už Vyriausybės veiklą.

„Mažoritarinė sistema preziumuoja veiksmingesnės daugumos susidarymą, o čia (proporcinėje sistemoje – LRT.lt) didelė tikimybė, kad parlamentas bus susiskaldęs daugiau ir bus reikalinga koalicija. Koalicijos atveju dažnai atsakomybė už Vyriausybės veiklą pasidaro miglota, neaiški“, – svarstė signataras.

E. Jarašiūnas prisiminė, kad tiek diskusijose dėl Konstitucijos, tiek dėl rinkimų sistemos, gindamas savo poziciją, jis rėmėsi 1991 m. Strasbūre įsigyta Prancūzijos politologo Maurice'o Duverger knyga „Politinės partijos“ ir joje išdėstytomis idėjomis.

Proporcine sistema siekta skatinti partijų kūrimąsi

V. Sinkevičiaus teigimu, proporcinę rinkimų sistemą, kai balsuojama už politinių jėgų iškeltus sąrašus, rėmę Aukščiausiosios Tarybos deputatai manė, kad šis modelis paskatins politinių partijų kūrimąsi.

„Kitaip tariant, ateina žmonės, kurie jau pasirengę valdyti valstybę, nes būdami politinių partijų nariai, dalyvaudami politinių partijų sąrašuose jie jau turi tam tikrą vertybių sistemą, dėl jos sutaria, jie mato tam tikras problemas ir partija formuluoja tikslus. Tai štai proporcinė rinkimų sistema skatina politinių partijų kūrimąsi. Ir pagrindinis argumentas buvo – reikia skatinti politinių partijų kūrimąsi“, – proporcinės rinkimų sistemos šalininkų argumentus komentavo konstitucinės teisės ekspertas.

1992 m. Seimo rinkimų įstatymą rengusioje darbo grupėje dirbęs Česlovas Juršėnas taip pat buvo proporcinės rinkimų sistemos šalininkas.

„Pagrindinis argumentas – Pirmojoje Respublikoje, kaip aš vadinu tarpukarį, tai yra 1920–1926 m., visi rinkimai buvo pagal proporcinę sistemą“, – LRT.lt sakė politikas.

Kitas Č. Juršėno nurodytas anuomet proporcinės sistemos šalininkų dėstytas argumentas – šis rinkimų modelis vyravo daugelyje valstybių.

„Proporcinė sistema suteikia galimybę ir didelėms, ir mažesnėms partijoms pasireikšti priklausomai nuo to, koks yra partinis slenkstis“, – dar vieną motyvą proporcinės sistemos naudai išsakė pašnekovas.

Mažoritarinė rinkimų sistema Č. Juršėnui atrodė neteisinga ir nedemokratiška, nes joje ne visų rinkėjų balsai turi vertę.

„Žmogus, kuris per pirmąjį turą surenka 10 procentų (rinkėjų balsų – LRT.lt), antrajame ture, žinoma, gauna daugiau ir laimi. Kai kur 90 procentų žmonių balsai (prarandami – LRT.lt) – jiems neatstovaujama ir jų balsai neįvertinami“, – sakė Č. Juršėnas.

Kaip pavyzdį politikas pateikė Jungtinę Karalystę, kur parlamento nariai renkami tik pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, – būta atvejų, kai dėl nevienodo rinkėjų skaičiaus apygardose daugiausia balsų surinkdavo viena partija, tačiau didžiąją dalį mandatų įgydavo kita.

Č. Juršėnas nesutiko su argumentu, kad mažoritarinė rinkimų sistema leidžia suformuoti veiksmingą parlamento daugumą.

„Šiuos argumentus sugriovė Aukščiausiosios Tarybos darbas. (...) Pagal visą šitą tvarką išėjo tokia Aukščiausioji Taryba, kur vieni su kitais nesusitarė, galų gale turėta didžiulė Sąjūdžio dauguma sutrupėjo, 1991 m. pabaigoje atsirado vadinamoji naujoji dauguma (iš centro ir kairiųjų jėgų susiformavusi dauguma – LRT.lt)“, – teigė Č. Juršėnas.

Paklaustas apie kai kurių tuomečių parlamentarų nuogąstavimus, kad proporcinė rinkimų sistema gali paskatinti kūrimąsi smulkių partijų, kurios sukeltų dar didesnį parlamento susiskaldymą, pašnekovas teigė, jog tam nustatomas partinis slenkstis – minimali rinkimų kartelė. Pasak Č. Juršėno, 1992 m. po ilgų ginčų Rinkimų įstatyme buvo nustatytas 4 proc. minimalus išrinkimo barjeras (su tam tikromis išlygomis tautinių mažumų politinėms organizacijoms).

Tiesa, vėliau partijoms buvo nustatyta minimali 5 proc. rinkimų kartelė, koalicijoms – 7 proc. Nepaisant įvairių bandymų, šie slenksčiai iki šiol lieka nepakitę.

Argumentus lėmė ir politinių grupių praktiniai sumetimai

Atkurtos nepriklausomybės pradžios laikotarpį tyrinėjusių istorikų bei politologų darbuose konstatuojama, kad Sąjūdžio koalicija, kurią 1992 m. sudarė daugiausia dešiniųjų pažiūrų Aukščiausiosios Tarybos deputatai, rėmė mažoritarinę rinkimų sistemą, o LDDP atstovai, taip pat kairiosios ir centristinės parlamento frakcijos palaikė proporcinį rinkimų modelį.

„Ekskomunistinės Lietuvos demokratinės darbo partijos jau nebekaustė sovietmečio inercija, todėl ji siūlė proporcinę sistemą, teisingai suvokdama, kad ideologinis jos palaikymas stipresnis negu asmenybinis. Šią idėją palaikė ir Lietuvos liberalų sąjunga.

O populiarumą beprarandanti Sąjūdžio parlamentinė dauguma (ypač dešinysis jos sparnas) tada priešinosi naujų iš Sąjūdžio išaugusių partijų įsigalėjimui, todėl palaikė mažoritarinę sistemą, esą skatinančią „rinktis asmenybes, o ne partijas“, – rašoma 2004 metais išleistoje knygoje „Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida“ esančiame Algio Krupavičiaus ir Roberto Pogorelio parengtame skyriuje „Rinkimų sistema ir rinkimai“.

„Sąjūdis vėl buvo surinkęs reikalaujamus 300 tūkstančių ir daugiau, netoli 400 000 parašų referendumui, kad po referendumo tuoj vyktų ankstesni rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. Jie (rinkimai – LRT.lt) būtų rengiami rugpjūčio arba rugsėjo mėnesį, – nelaukiant žiemos problemų, – ir pagal esamą rinkimų įstatymą, būtent mažoritariniu principu, kur kandidatai yra žinomi, vienas prieš vieną. (...)

Parlamento dauguma norėjo kitokio principo, kad būtų balsuojama už partijų sąrašus, ir dėl to taip pat vyko politinė kova pačiame parlamente“, – 1992 metais Aukščiausiojoje Taryboje dėl rinkimų sistemos vyravusią nuomonių takoskyrą autobiografinėje knygoje „Lūžis prie Baltijos“ apibūdino Vytautas Landsbergis.

Aukščiausiosios Tarybos Juridiniame skyriuje dirbęs V. Sinkevičius atsargiau vertino nuomonę, esą diskusijose dėl rinkimų sistemos pozicijų išsiskyrimą lėmė kairės ir dešinės priešprieša.

„Sunku dabar priskirti Romualdą Ozolą ar Aurimą Taurantą, ar kitus, kokių jie – kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų, ar panašiai. Tai buvo tiesiog bandymai rasti tokią rinkimų sistemą, kuri būtų efektyvi“, – svarstė teisininkas.

Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos, E. Jarašiūnas mano, kad Sąjūdžio koalicijos atstovų palankumą mažoritarinei rinkimų sistemai galėjo lemti tai, kad daugelis jų 1992 m. nepriklausė jokiai partijai.

„Sąjūdžio koalicijoje dauguma deputatų buvo nepartiniai. Tėvynės sąjunga atsirado tik 1993 m., jau po rinkimų. Tuo metu, matyt, ir tas (lėmė – LRT.lt)“, – svarstė signataras.

Č. Juršėnas sutiko, kad LDDP, 1992 m. turėjusiai labiausiai išplėtotą iš LKP paveldėtą partinę struktūrą, buvo naudingesnė proporcinė sistema. Tiesa, anot pašnekovo, tai nebuvo lemiamas veiksnys, o šia sistema galėjo pasinaudoti ir Sąjūdžio koalicija: „Juk galų gale Sąjūdis buvo kaip politinė partija. Ir, jeigu jie būtų ėję vienu sąrašu, jie būtų laimėję žymiai daugiau.“

Galiausiai buvo pasiektas kompromisas – įstatyme įtvirtinti mišriąją rinkimų sistemą. Pagal ją 71 parlamentaras turėjo būti renkamas vienmandatėse apygardose (pagal mažoritarinę sistemą), 70 – pagal proporcinę rinkimų sistemą, rinkėjams balsuojant už pasirinktos partijos iškeltą kandidatų sąrašą.

V. Sinkevičiaus ir Č. Juršėno teigimu, mišrioji rinkimų sistema Lietuvoje buvo įtvirtinta remiantis Vokietijos parlamento (Bundestago) rinkimų sistemos pavyzdžiu.

Rinkimų datą lėmė apsaugininko išmesta moneta

Seimo rinkimų įstatymo rengime dalyvavusio Č. Juršėno teigimu, ginčų kėlė ir klausimas, kokia parlamentarų dalis turi būti renkama pagal proporcinę rinkimų sistemą.

„Tuos ginčus pradėjome spręsti nuo mažai – 15 ar 20 procentų (renkamų parlamentarų – LRT.lt) pagal proporcinę sistemą. Paskui 30, 40, galų gale sustojome prie 50 (procentų – LRT.lt)“, – prisiminė politikas.

Pasak Č. Juršėno, ginčų būta ir nustatant minimalią rinkėjų dalį, kai rinkimai laikomi įvykusiais. Galiausiai pasiektas susitarimas, kad vienmandatėse apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvauja daugiau nei 40 proc. rinkėjų, daugiamandatėje – 25 proc.

„Pagrindinis argumentas – civilizuotose šalyse išvis neturi būti jokių procentų. Turi spręsti tie, kurie nori spręsti, o kurie nenori spręsti, neturi trukdyti tiems, kurie nori dalyvauti krašto valdyme ir sprendime“, – prieš 28 metus priimto sprendimo motyvus aiškino pašnekovas.

Č. Juršėno teigimu, diskusijų būta ir priimant sprendimą atsisakyti iš sovietinių laikų likusios imperatyvinio mandato nuostatos (imperatyvinis mandatas grįstas iš anksto duotais įpareigojimais ir apribojimais). Taip pat daug ginčų kėlė balsavimo paštu klausimas.

Pasak Č. Juršėno, ginčų objektu tapo ir pirmalaikių rinkimų data. Šis klausimas atsidūrė diskusijų pabaigoje, kai buvo susitarta beveik dėl visų Seimo rinkimų įstatymo nuostatų. Politiko teigimu, dešinieji pirmalaikius rinkimus norėjo rengti kuo anksčiau – dar 1992 m. rugpjūtį. LDDP ir ją rėmusios parlamento politinės grupės pasisakė už rinkimų organizavimą 1993 m. vasarį.

„Aiškinimų buvo įvairių: šalyje sunkūs dalykai, reikia susitvarkyti ir tada rinkimus daryti, (...) žemės ūkio darbai, vasara, ruduo ir taip toliau – bus sunku. Nors mūsų skaičiavimas buvo kitas. Aišku, padėtis blogėja, o kuo padėtis blogesnė, tuo valdžiai sunkiau, o mums, oponentams, bus geriau“, – prieš 28 metus vykusias peripetijas atskleidė Č. Juršėnas.

Po parlamentarų diskusijų, kompromisų ir abipusių nuolaidų liko dvi datos – spalio 18 ir 25 dienos, o ginčų metu ir vėl neapsieita be Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio pavardės.

„Smulkmena, koks skirtumas tiek susitarti. Bet visas humoras tas, kad viena iš šitų datų – V. Landsbergio gimtadienis, tai yra spalio 18 d. Žinoma, mes (LDDP ir ją rėmusios politinės grupės – LRT.lt) nenorėjome, kad per jo gimtadienį būtų (rinkimai – LRT.lt), nors, aišku, būtų buvę tas pats. Bet mums nesinorėjo, manėme, kad bus blogai“, – prisiminė Č. Juršėnas.

Galiausiai signataro Eduardo Vilko pasiūlymu darbo grupės nariai ginčą dėl rinkimų datos nutarė išspręsti pasitelkę burtus.

„O kaip tai būtų? Sako, kapeiką reikia mesti. Kaip kapeiką? Rusišką, tarybinę kapeiką? Negalima. Lietuviški pinigai – „vagnorkos“ (bendrieji talonai – LRT.lt) – popieriniai, jų nepamėtysi“, – pasakojo Č. Juršėnas.

Tuomet Seimo rinkimų įstatymo rengimo darbo grupėje dirbęs signataras Jonas Tamulis iš švarko kišenės išsitraukė vokišką 50 pfenigių monetą, kurios averse buvo pavaizduota ąžuoliuką sodinanti moteris. Parlamentarai nutarė: iškrinta skaičius 50 – rinkimai vyksta spalio 18 d., aversas – spalio 25 d. Išmesti monetą politikai paprašė pro šalį koridoriumi ėjusio Aukščiausiosios Tarybos apsaugos darbuotojo.

„Sakom – pabūk futbolo teisėju, išmesk monetą. Jis į mus keistai pasižiūrėjo, kuria čia proga reikia politikams svaidyti tą monetą. (...) Pasakėm – tarp mūsų mesk. Jis išmetė ir sau ramiai nuėjo. Moneta taip krito, kad priartėjo prie mano batų. Aš, nors ir su akiniais, aiškiai matau, kad mergaitė (averse pavaizduota moteris – LRT.lt) viršuje. Sakau – vyrai, nelieskit! Prašom ateiti ir tik žiūrėti“, – prieš 28 metus įvykusį rinkimų datą nulėmusį epizodą prisiminė Č. Juršėnas.

Pasak politiko, taip darbo grupė nusprendė pirmalaikius Seimo rinkimus rengti spalio 25 d.

Sistemos be trūkumų nėra

Nepaisant nesutarimų, liepos 9 d. Aukščiausiojoje Taryboje parlamentarams pavyko priimti Seimo rinkimų įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta kompromisinė mišrioji rinkimų sistema. Tą pačią dieną parlamento plenarinių posėdžių salėje galutinai buvo priimtas nutarimas spalio 25 d. surengti pirmalaikius rinkimus bei referendumą dėl Konstitucijos priėmimo.

Keletą dienų prieš tai (liepos 7 d.) priimtas nutarimas nuo naujos parlamento kadencijos pradžios Aukščiausiajai Tarybai grąžinti istorinį Seimo pavadinimą.

Mažoritarinę rinkimų sistemą rėmęs E. Jarašiūnas teigė, kad 1992 m. vasarą pasiektas kompromisas ir įtvirtinta mišrioji sistema jį tenkino.

„Kitaip neįmanoma susitarti. Tiesiog šitose diskusijose vis tiek turi suprasti, kad visko laimėti, kai vedi derybas, negali. Arba tokia (rinkimų sistema – LRT.lt), arba bent jau iš bėdos...“ – sakė signataras.

Nors, kaip teigė E. Jarašiūnas, sistemos be trūkumų nėra, jo nuomone, mišrioji rinkimų sistema šiandien funkcionuoja pakankamai gerai, todėl jos taisyti nereikia.

„Ji funkcionuoja pakankamai gerai. Principas yra toks, kad taisyti reikia, kai prasideda problemos dėl sistemos funkcionavimo. (...) Rinkimų sistema vienu atveju tai pačiai politinei jėgai gali būti palankesnė vienokia, kitu atveju – kitokia“, – svarstė E. Jarašiūnas, paklaustas, ar šiandien reikėtų keisti egzistuojančią rinkimų sistemą.

Prieš 28 metus pasiektas kompromisas tenkino ir Č. Juršėną. Jis kalbėjo panašiai, kaip ir jo buvęs kolega: „Kadangi nėra nė vienos geros rinkimų sistemos, gali būti tiktai maišyta. (...) Nėra teisingos ir visiems geros rinkimų sistemos.“

Todėl pašnekovui ir šiandien mišrioji rinkimų sistema atrodo tinkama.

„Jeigu galima keisti, tai tik į proporcinę, kadangi ji yra su reitingavimu (...), vadinasi, kiekvienas gali pasireikšti“, – sakė Č. Juršėnas, kaip pavyzdį pateikdamas Mato Maldeikio šuolį konservatorių sąraše pasibaigusių Seimo rinkimų pirmajame ture.

„Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“, – skelbiama Lietuvos Konstitucijos 55-ajame straipsnyje.

Taigi, Konstitucijoje konkreti Seimo rinkimų sistema iki šiol nėra įtvirtinta. V. Sinkevičiaus teigimu, tai irgi buvo tam tikras 1992 m. pasiektas kompromisas.

Tiesa, 1992 m. parengtoje ir priimtoje Konstitucijoje buvo numatyta galimybė mažesne 3/5 balsų dauguma per metus pakeisti daugiausia diskusijų kėlusius straipsnius – tarp jų ir 55-ą, kuriame pateikta nuoroda į Seimo rinkimų tvarką turintį apibrėžti įstatymą. Vis dėlto 1992 m. rudenį išrinktas Seimas, kuriame absoliučią daugumą turėjo LDDP, tokia teise nepasinaudojo.

Todėl, pasak V. Sinkevičiaus, šiandien parlamentas, norėdamas pakeisti rinkimų sistemą, turi daug laisvesnes rankas – užtenka pakeisti Rinkimų įstatymą.

***

1992 m. spalio 25 d. kartu su referendumu dėl Konstitucijos surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai – pirmą kartą pagal mišriąją rinkimų sistemą. Lapkričio 15 d. įvyko antrasis rinkimų turas.

Naujai išrinktas Seimas, kuriame absoliučią daugumą įgijo ekskomunistinė LDDP, darbą pradėjo lapkričio 25 d.

Kaip jau minėta, naujai išrinktas parlamentas nepasinaudojo teise per metus nuo Konstitucijos priėmimo pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtinti konkrečią rinkimų sistemą.

Nepaisant įvairių iniciatyvų bei vis pasigirstančių siūlymų keisti rinkimų sistemą, Seimas iki šiol renkamas pagal prieš 28 metus įtvirtintą mišriąją rinkimų sistemą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.