Dar rugsėjo mėnesį prezidentas Gitanas Nausėda pažadėjo aktyviai dalyvauti naujos Vyriausybės formavime. Neabejotina, jog po rinkimų formuojant valdančiąją daugumą ir Ministrų kabinetą bus neišvengta diskusijų dėl valstybės vadovo bei kitų institucijų galių. Būtent tokios diskusijos buvo esminės rengiant 1992 m. Lietuvos Konstituciją.
1991–1992 m. sandūra, kalbant apie valstybingumo įtvirtinimą ir Lietuvos vietą tarptautinėje arenoje, nuteikė optimistiškai.
Dar 1991 m. vasario 9 d., nepraėjus nė mėnesiui po kruvinų sausio įvykių, Lietuvos gyventojai aiškiai pasakė – jie nori gyventi nepriklausomoje ir demokratinėje valstybėje. Tą dieną vykusiame referendume teiginiui „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ pritarė 90,2 proc. prie balsadėžių atėjusių rinkėjų (bendras aktyvumas – 84,7 proc.).
Rugpjūčio mėnesį žlugęs Maskvoje surengtas pučas sudavė lemiamą smūgį sovietinei imperijai. Suvokusios, kad Sovietų Sąjungos dienos jau suskaičiuotos, didžiosios pasaulio šalys viena po kitos pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Valstybė buvo priimta į tarptautines organizacijas ir tapo visaverčiu tarptautinės teisės subjektu.
Kuriam laikui sumažėjo išorės pavojai. 1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo girioje Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos vadovai pasirašė susitarimą, oficialiai skelbusį Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigą. Tuo tarpu 1992 m. sausį prasidėjo derybos dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Vis dėlto nuslūgus atgautos laisvės euforijai, emocijų netrūko valstybės viduje, o šalies parlamentas – Aukščiausioji Taryba – tapo politinių ginčų ir aštrių diskusijų erdve. Nesutarimus skatino skirtingas parlamentarų požiūris į nepriklausomos valstybės ateitį, ekonomines reformas, kova dėl valdžios ir iš jos kilusios asmeninės ambicijos bei priešpriešos.
Aukščiausioje Taryboje atsiradusias takoskyras išryškino dar 1990 m. prasidėjęs parlamentinių frakcijų kūrimosi procesas. 1992 m. pradžioje daugumą parlamente įgijo centro ir kairiosios jėgos, tuo tarpu praretėjusi ir daugiausia dešiniųjų pažiūrų deputatus telkusi Sąjūdžio koalicija atsidūrė mažumoje.
Įtampa augo. Tiek parlamente, tiek už jo ribų netrūko abipusių kaltinimų – dėl blogėjančios ekonominės padėties, korupcijos, neigiamų pokomunistinės transformacijos padarinių, taip pat ryšių su KGB.
1990 m. pabaigoje į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP) persivadinusios Lietuvos komunistų partijos atstovai dešiniųjų buvo kritikuoti dėl komunistinės praeities, taip pat galimo bendradarbiavimo su Maskva. Tuo metu augusiame LDDP populiarume įžvelgta grėsmė šalies nepriklausomybei. Už bendrą poziciją su buvusiais komunistais kritikos iš dešiniųjų sulaukdavo parlamentinės centro ir kairiosios politinės jėgos. Tuo tarpu dešinieji, spaudoje neretai vadinti „ultradešiniaisiais“, oponentų buvo kaltinami nepagarba kitai nuomonei, ekstremizmu, polinkiu į autoritarizmą.
Nesutarimai parlamente persikeldavo į viešąją erdvę, žiniasklaidą, o tai neabejotinai veikė staigių permainų išvargintos visuomenės nuotaikas.
Padėtį dar labiau apsunkino ir 1992 m. pavasarį kilusi tuomečio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės krizė.
Parlamente brendo pirmalaikių rinkimų klausimas.
Tačiau nesutarimai parlamentarams nesutrukdė pasiekti kompromiso, kurio rezultatas – 1992 m. spalio 25 d. referendume piliečių valia priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
„Kad tie politikai, tos grupės vis tik susitarė tarpusavyje, pakilo virš savo politinių, asmeninių ir kitų ambicijų, atidavė prioritetą visuomenės, valstybės interesui – tai yra didžiausias laimėjimas“, – prisimindamas prieš 28 metus vykusį Konstitucijos rengimo procesą, LRT.lt teigė vienas iš dokumento rengėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius.
Laikinoji Konstitucija neatitiko jaunos demokratijos poreikių
Vėlų 1990 m. kovo 11 d. vakarą Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, buvo priimtas įstatymas, atnaujinęs 1938 m. Lietuvos Konstitucijos veikimą (išskyrus prezidento, Seimo ir kai kurių kitų institucijų veiklą reglamentavusius straipsnius). Tai buvo trumpalaikis simbolinis veiksmas, kuriuo siekta pabrėžti 1940 m. nutraukto valstybingumo tęstinumą. Netrukus buvo priimta laikinoji Konstitucija – Laikinasis Pagrindinis įstatymas, galiojęs iki 1992 m. rudens – nuolatinės Konstitucijos priėmimo.
Laikinasis Pagrindinis įstatymas buvo parengtas pakoregavus ir nepriklausomybės sąlygoms pritaikius sovietų Lietuvos Konstituciją. Todėl dokumentas ilgainiui nebeatitiko valstybingumą įtvirtinančios jaunos demokratijos poreikių.
„Demokratijos plėtra buvo tokia sparti, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo normomis tiesiog nebuvo įmanoma užtikrinti dinamiškos visuomeninių santykių kaitos, o konstitucinio reglamentavimo problemos vis labiau brovėsi į politinę tikrovę“, – knygoje „Valstybės atkūrimas. Lietuvos parlamentas 1990–1992“ rašė Aukščiausiosios Tarybos Juridiniam skyriui vadovavęs vienas iš Konstitucijos rengėjų Juozas Žilys.
Konstitucijos rengimo procesas Aukščiausiojoje Taryboje prasidėjo dar 1990 m. metų pabaigoje, kuomet buvo patvirtinta tuomečio parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio vadovaujama iš politikų bei profesionalių teisininkų sudaryta darbo grupė. Ji parengė 1991 m. pavasarį paskelbtus Konstitucijos koncepcijos metmenis.
1991 m. rudenį parlamente diskusijos dėl Konstitucijos atsinaujino, vėl imtasi rengti pagrindinį valstybės įstatymą. Gruodžio 10 d. Aukščiausiojoje Taryboje buvo sudaryta laikinoji komisija Konstitucijos projektui parengti, kurios sudėtyje buvo 14 įvairioms frakcijoms atstovavusių deputatų: Vytenis Andriukaitis, Zbignevas Balcevičius, Bronislovas Genzelis, Egidijus Jarašiūnas, Stasys Kropas, Jonas Liaučius, Donatas Morkūnas, Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas, Rolandas Paulauskas, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Zita Šličytė, Aurimas Taurantas ir komisijos pirmininku išrinktas Kęstutis Lapinskas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis komisijoje dalyvauti atsisakė.
Vieno iš Konstitucijos rengėjų, tuomečio Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo V. Sinkevičiaus teigimu, rengiant pagrindinį įstatymą remtasi įvairių senųjų demokratijų – Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos – konstituciniais pavyzdžiais.
Pasak pašnekovo, tiek Konstitucijos projekto rengimo komisijoje dirbę politikai (tarp kurių buvo žinomų teisininkų), tiek jiems talkinę teisės ekspertai buvo susipažinę su užsienio valstybių politine praktika.
Pagrindinis ginčų objektas – valdymo forma
1992 m. pradžioje parlamente vykusios aštrios diskusijos neaplenkė ir Konstitucijos projekto rengimo proceso.
V. Sinkevičiaus teigimu, pagrindinis ginčų objektas buvo valstybės valdymo forma, kurią turėjo lemti pagrindinių institucijų (Seimo, Vyriausybės ir prezidento) galių pusiausvyra.
„Esminis ginčas – kokia bus Lietuvos valdymo forma. Ar tai bus parlamentinė respublika, kai politinio gyvenimo centras yra parlamentas, Seimas, ir Vyriausybė funkcionuoja tol, kol turi Seimo pasitikėjimą, o praradusi pasitikėjimą, turi atsistatydinti. Ar tai bus pusiau prezidentinė, ar beveik prezidentinė valdymo forma, kai Vyriausybės likimą gali lemti prezidentas“, – pasakojo V. Sinkevičius.
Profesoriaus teigimu, ši takoskyra pradėjo ryškėti dar 1990–1991 m. sandūroje, rengiant Konstitucijos koncepcijos metmenis.
1992 m. pavasarį, laikinajai Konstitucijos rengimo komisijai parengus preliminarų tekstą, trys jos nariai (E. Jarašiūnas, Z. Šličytė ir L. N. Rasimavičius) pateikė daugelio konstitucinių straipsnių alternatyvas. Taip tų pačių metų vasarą jau figūravo du Konstitucijos projektai: vienas – laikinosios komisijos, grįstas parlamentinio valdymo modeliu, kitas – remtas Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“, kuriame numatytas dideles galias turinčio prezidento institutas.
Remdamasis savo užrašais, V. Sinkevičius išvardijo ryškiausius šių dviejų Konstitucijos projektų skirtumus. Kaip numatė K. Lapinsko vadovaujamos laikinosios Konstitucijos rengimo komisijos projektas, Vyriausybei vadovavo ministras pirmininkas, turėjęs atsistatydinti Seimui pareiškus nepasitikėjimą.
„Kol Seimas pasitiki ministru pirmininku, Vyriausybė funkcionuoja. Pareiškia nepasitikėjimą parlamentas – Vyriausybė atsistatydina“, – komentavo V. Sinkevičius.
Pagal laikinosios komisijos projekte numatytą Ministrų kabineto formavimo mechanizmą, skirti ministrą pirmininką ir pavesti jam sudaryti Vyriausybę turėjo prezidentas. Tuo tarpu Kabineto sudėties tvirtinimas buvo numatytas Seimui.
Pagal alternatyvų Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ projektą, prezidentui buvo numatyta teisė ne tik dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, bet ir jiems pirmininkauti. Valstybės vadovas būtų galėjęs vienas pats atleisti ministrą pirmininką, kas įpareigotų ir visos Vyriausybės atsistatydinimą. Be to, kaip numatė alternatyvus projektas, Ministrų kabineto sudėtį turėjo tvirtinti ne Seimas, o prezidentas.
Pasak V. Sinkevičiaus, tai tik dalis 1992 m. pateiktų Konstitucijos projektų skirtumų.
Prezidentą norėta išrinkti dar prieš Konstitucijos priėmimą
Stipraus ir didesnes galias turinčio prezidento instituto šalininkai valstybės vadovą norėjo išrinkti dar prieš priimant Konstituciją. Todėl dar 1991 m. gruodį Sąjūdžio (tuo metu jau telkusio daugiausia dešiniųjų pažiūrų žmones) atstovai pradėjo rinkti parašus dėl prezidento institucijos Lietuvoje atkūrimo. Gruodžio mėnesį vykusiame Sąjūdžio suvažiavime iškelta V. Landsbergio kandidatūra.
Tuo tarpu dešiniesiems oponavusios parlamentinės jėgos laikėsi nuostatos, kad pirmiau reikėtų priimti Konstituciją, kur būtų apibrėžtos valstybės vadovo galios. Tuomet, pagal dokumente numatytus mechanizmus, būtų galima rinkti prezidentą.
Skirtingą požiūrį puikiai iliustruoja buvusių Sąjūdžio lyderių tekstai.
„Įrašius į laikinąją Konstituciją reikiamus straipsnius, atrodė, jau vasarą galėtų įvykti prezidento rinkimai ir taptų aiškesnė asmeninė vadovų atsakomybė bei valdžios grandžių tarpusavio sąveika. Būtų atsiradusi galimybė tvarkytis ir ministerijose, ir su savivaldybėmis, nes prezidentas būtų gavęs įgaliojimų, kurių neturėjo ministras pirmininkas ir kuriais nenorėjo naudotis pats Parlamentas. Faktiškai Lietuvoje susidarė politinę eroziją patiriančio Parlamento ir korumpuotų savivaldybių dvivaldystė su gana nevieninga ir stokojančia įgaliojimų Vyriausybe“, – 1997 m. išleistoje autobiografinėje knygoje „Lūžis prie Baltijos“ rašė V. Landsbergis.
„Stipri Vyriausybė būsimam prezidentui galėtų ir paskui nuolat priminti, kad išrinktas jis ne pagal Konstituciją, o viso labo pagal daugelį tarybinių normų perėmusį Laikinąjį pagrindinį įstatymą bei spaudimu priimtą Prezidento institucijos atkūrimo įstatymą (jeigu jis bus priimtas referendumu)“, – priešingą poziciją 1992 m. pavasarį reiškė R. Ozolas.
1992 m. kovo 12 d. Aukščiausiosios Tarybos deputatai priėmė nutarimą skelbti referendumą dėl Prezidento institucijos atstatymo.
Stipraus Prezidento institucijos priešininkai tuomet nuogąstavo, jog sutelkus plačias galias valstybės vadovo rankose gali grėsti autoritarinis valdymas. Būta ir teiginių, jog dešiniųjų remtas Prezidento institucijos projektas specialiai kuriamas konkrečiam asmeniui – tuomečiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui.
Vis dėlto gegužės 23 d. prie balsadėžių atėjus vos 59 proc. rinkėjų, o referendumo nuostatai pritarus tik 41 proc. balso teisę turėjusių žmonių, Prezidento institucija nebuvo atkurta.
Tokie referendumo rezultatai dar labiau padidino įtampą parlamente. Sąjūdžio koalicijos atstovai perėjo į „parlamentinę rezistenciją“ – pradėjo boikotuoti plenarinius posėdžius ir rinkosi posėdžiauti atskirai. Aukščiausioje Taryboje įvyko skilimas, nesant kvorumo sustojo sprendimų priėmimo procesas.
Tokiomis aplinkybėmis galutinai priimtas sprendimas rudenį surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
E. Jarašiūnas: renkamas prezidentas negalėjo būti tik valstybės notaru
Neabejotina, jog plačias galias turinčio efektyvų valstybės valdymą galinčio užtikrinti prezidento poreikį skatino ir 1991–1992 m. sandūroje prasiveržusi parlamentinė krizė.
Už didesnes galias turinčio valstybės vadovo instituciją pasisakęs signataras bei vienas iš alternatyvaus Konstitucijos projekto autorių E. Jarašiūnas LRT.lt pasakojo, kad tuometę jo poziciją lėmė veiksmingos sistemos poreikis.
„Mano požiūriu, institucijų formavimas turi duoti ne tik demokratišką sistemą, bet ir veiksmingą sistemą. Tuo požiūriu tam tikro „pusiau prezidentizmo“ elementų įvedimas <...> atrodė perspektyvus“, – teigė signataras, kuris taip pat dirbo Konstitucinio Tesimo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju.
Pašnekovo teigimu, būtinybę sukurti stiprią Prezidento instituciją diktavo ir visuomenės noras turėti tiesiogiai renkamą valstybės vadovą.
„Tokiu atveju, jeigu prezidentas yra renkamas tiesiogiai, jis įgyja tokią pat legitimaciją kaip Seimas, tai jis negali būti prezidentu–valstybės notaru. Įgaliojimai turi būti pakankamai reikšmingi“, – sakė E. Jarašiūnas.
Todėl, pasak signataro, būsimam valstybės vadovui reikėjo užtikrinti didesnes įtakos Seimui bei Vyriausybei galimybes, o vien veto teisės nebūtų užtekę.
„Reikia, kad jis galėtų siūlyti pirmenybinius klausimus svarstyti be eilės, (...) turėti didesnę įtaką Vyriausybei – tiek ją formuojant, tiek dalyvaujant jos posėdžiuose, jai pirmininkauti. Kitaip sakant, turi (turėti – LRT.lt) teisę, prireikus apskųsti įstatymus ir kitus aktus Konstituciniam Teismui. Buvo noras sustiprinti šitos institucijos reikšmę“, – savo prieš 28 metus dėstytą poziciją komentavo E. Jarašiūnas.
Signataras nesutiko su kai kurių deputatų plačiuose prezidento įgaliojimuose įžvelgtomis autoritarinėmis tendencijomis. Priešingai – jis manė, kad papildomi įgaliojimai valstybės vadovui kaip tik turėjo užtikrinti didesnę pusiausvyrą valdžių padalijime.
E. Jarašiūno teigimu, jo diskusijų šaltinis ginant poziciją parlamente buvo 1991 m. Strasbūre įsigyta Prancūzijos politologo Maurice Duverger knyga ir ten išdėstytos idėjos.
V. Andriukaitis rėmėsi senosiomis parlamentinėmis demokratijomis
LRT.lt kalbintas laikinojoje Konstitucijos projekto rengimo komisijoje dirbęs Vytenis Povilas Andriukaitis iki šiol remia parlamentinį valdymo modelį. Tokią jo poziciją suformavo Lietuvos istorijos studijos, autoritarinio ir totalitarinio režimų patirtis, taip pat domėjimasis Vakarų demokratijų raida.
„Atėjau į Aukščiausiąją Tarybą jau subrendęs ir pasiruošęs ginti demokratinį valdymo būdą“, – sakė pašnekovas.
V. Andriukaičio teigimu, jis buvo įsitikinęs, kad gilių demokratinių tradicijų neturinčioje visuomenėje prezidentinis valdymo modelis galėjo turėti neigiamų pasekmių. Pašnekovas laikėsi nuostatos, kad prezidento institucija parlamentinėje valdymo sistemoje turėjo atlikti tik „balanso vaidmenį“.
Buvusiam eurokomisarui nerimą kėlė ir Kovo 11–osios aktuose paminėta 1938 m. Lietuvos Konstitucija.
„Tada aš supratau – gali būti, kad 1938 metų Konstitucijos modelis, arba prezidentinis modelis, bus atgaivintas ir diskusijose dėl Lietuvos Respublikos nuolatinės Konstitucijos. Tai mane labai smarkiai stimuliavo ir motyvavo, kad reikia visomis pastangomis stengtis, kad konstitucinio valdymo sistemos būtų konstruojamos taip, kad parlamentinė demokratija laimėtų“, – prisiminė V. Andriukaitis.
Signataras nesutiko su tuomečių oponentų argumentais, jog sutelkus pagrindines galias parlamento rankose, valstybei gali iškilti susiskaldymo grėsmė, kuri užkirstų kelią efektyviam valdymui. Pašnekovas rėmėsi ilgiau gyvuojančių parlamentinių demokratijų pavyzdžiais. Beje, jam labiausiai imponavo Skandinavijos valstybių demokratiniai modeliai.
„Šitie argumentai yra tiktai argumentai, norint pagrįsti koncepciją. Bet jie neparemti studijomis ir analize, nes tenka iš karto paklausti jų (priešingą poziciją gynusių deputatų – LRT.lt) – o kaipgi tuomet parlamentinėse demokratijose, ypač ten, kur nėra konstitucinės monarchijos, tarkim, Suomijoje, Portugalijoje, Airijoje, ar kitur, kur egzistuoja parlamentinė demokratija ir kur nėra prezidento institucijos?“ – klausimą kėlė V. Andriukaitis.
Todėl, pašnekovo teigimu, svarbi buvo ne tik „konstitucinė valdymo kompozicija“, bet ir greta jos numatyti tokie aspektai, kaip rinkimų sistema, tarp institucijų nustatytas balansas bei instrumentai, leidžiantys išspręsti situaciją kilus valdžios institucijų formavimo arba parlamentinei krizei.
Argumentuose netrūko istorinių nuorodų
Diskusijų dėl valstybės valdymo formos bei institucijų galių pusiausvyros metu pateiktuose argumentuose netrūko nuorodų į istorinę praeitį – ypač tarpukario Lietuvos laikotarpį.
Pasak V. Sinkevičiaus, stipraus prezidento institucijos priešininkai prisimindavo 1938 m. Konstitucijos pavyzdį.
„Buvo prisiminta 1938 metų Konstitucija, kai prezidento rankose buvo sutelkta visa valdžia, kai jis galėjo atleisti ministrą pirmininką ir ministrus vienas, be Seimo (...), ir kuo visa tai baigėsi 1940 m., kai, manipuliuojant prezidento įgaliojimais, buvo pakeista konstitucinė santvarka. Tai pagrindinis argumentas buvo toks, kad negali būti tokios situacijos, kad esminiai įgaliojimai būtų sutelkti prezidento rankose“, – pasakojo V. Sinkevičius.
Tuo tarpu parlamentinio valdymo oponentai remdavosi 1922 m. Konstitucijos patirtimi.
„Bus susiskaldymas, nepavyks susitarti, nepavyks efektyviai veikti, mes jau turėjome 1922 m. Konstitucijos patirtį, kai nebuvo sugebėta priimti reikalingų sprendimų, kai visuomenėje kilo nepasitenkinimas tokia valdymo forma, (...) galbūt reikia numatyti kažkokias atsvaras Respublikos prezidentui, bet vis tiek prezidentas turi būti stiprus“, – parlamentarų argumentus prisiminė V. Sinkevičius.
E. Jarašiūno nuomone, 1922 m. Konstitucijoje užfiksuotas parlamentinis valdymas tapo 1926 m. perversmo priežastimi.
„Man 1922 m. Konstitucija labai patiko savo stilistika. Bet šita valdžios sąranga... 1926 metų perversmą iš esmės nulėmė tos seimokratinės sistemos neveiksmingumas, tai suvokiant šitą, maniau, kad prezidentas turi turėti didesnes galimybes veikti (...) Seimą“, – savo istorija grįstus argumentus prisiminė signataras.
Tuo tarpu 1922 m. Konstitucijos modelį rėmęs V. Andriukaitis kritikavo tokią poziciją, įvardydamas ją kaip ideologizuotą ir neatitikusią faktinės tikrovės. Buvusio eurokomisaro teigimu, 1926 m. susiklosčiusią situaciją lėmė ne Lietuvoje įdiegtas parlamentinis valdymo modelis, o pokarinis visos Europos kontekstas.
„Bendra tendencija visoje tuometinėje Europoje, didžiulė ekonominė pokarinė krizė ir didžiulis visuomenės sukrėtimas, matant, kad reikia kažko labai greitai, kai tuo tarpu ir pati ekonomika neleidžia tikėtis greitų žmonių gyvenimo padėties sąlygų pagerinimo. Tai tas nėra tiktai Lietuvos dalykas“, – teigė V. Andriukaitis.
Kompromisą padėjo pasiekti profesionalūs teisininkai
Kaip jau minėta, 1992 m. vasarą buvo parengti du skirtingas valstybės valdymo koncepcijas apibrėžę Konstitucijos projektai.
„Tos dvi grupės tarpusavyje nebendravo iš esmes. Kiekviena iš jų turėjo savo variantą. Štai K. Lapinsko komisija (laikinoji komisija Konstitucijos projektui rengti – LRT.lt) nekreipė dėmesio į tuos pasiūlymus, kuriuos teikė Sąjūdžio koalicija, o Sąjūdžio koalicijai buvo nepriimtina ta parlamentinė valdymo forma, ryški parlamentinė forma, kuri dominavo K. Lapinsko vadovaujamos komisijos projekte“, – prisiminė V. Sinkevičius.
Dar liepos mėnesį buvo numatyta pirmalaikių parlamento rinkimų ir referendumo dėl Konstitucijos data – spalio 25 d. Tačiau net ir atėjus rugsėjo pabaigai, vis dar nebuvo nuspręsta, kuris projektas bus teikiamas visuomenei. Pasak V. Sinkevičiaus balsavimui svarstyta teikti abu Konstitucijos variantus, iš kurių vieną ir galėtų pasirinkti piliečiai.
Galiausiai rugsėjo pabaigoje parlamento Juridinis skyrius sulaukė visų frakcijų atstovų prašymo parengti bendrą abejoms pusėms tinkanti kompromisinį Konstitucijos projektą. Taip pagrindinio įstatymo rengimas atsidūrė teisininkų V. Sinkevičiaus ir J. Žilio rankose.
„Ir tada mums teko ta garbė, tiesiog, iš tų dviejų variantų padaryti kažkokį kompromisinį variantą, kuris tiktų abiem grupėms. Mes matėme, aišku, kur viena pusė gali daryti nuolaidų, kur kita pusė gali daryti nuolaidų, ir mes orientavomės į tai, kad, jeigu suteiktume prezidentui daugiau įgaliojimų šitoje srityje, tai galbūt kitose vietose jam tektų mažiau įgaliojimų“, – pasakojo V. Sinkevičius.
Pašnekovo teigimu, kompromisinio Konstitucijos projekto rengimas vyko visą savaitę, teisininkams dirbant po 14–16 valandų per dieną.
„Mes turėjome tuos du variantus, turėjome žirkles, klijų, tušinukų ir karpėme, klijavome, prirašinėjome, jungėme (...). Iš tų dviejų variantų atsirado kompromisinis variantas“, – Konstitucijos rengimo proceso detales prisiminė V. Sinkevičius.
Per savaitę parengtas projektas buvo pateiktas parlamentarų vertinimui. Tiesa, teisininkų darbui priekaištų turėjo abiejų skirtingas valstybės valdymo koncepcijas rėmusių grupių deputatai.
„K. Lapinskas sako – tai ką, jūs pataikaujate čia Sąjūdžiui, čia stiprus prezidentas, bus tragedija. O Sąjūdžio atstovai sakė – tai ką jūs čia dabar, viską, ką K. Lapinsko komisija sukūrė, palikot, silpnas prezidentas, mums tai nepriimtina. Abiem pusėms buvo nepriimtina. Bet mes supratome, kad tai parodomasis ginčas“, – prieš 28 metus parlamente vykusias diskusijas komentavo V. Sinkevičius.
Vieno iš Konstitucijos rengėjų teigimu, ginčai pasibaigė su projektu susipažinus Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui, kuris projektą įvertino kaip gerą pagrindą kompromiso paieškai. Todėl 1992 m. spalio 4–12 d., dalyvaujant politikams ir teisininkams, vyko V. Sinkevičiaus ir J. Žilio parengto kompromisinio projekto tobulinimas. Spalio 13 d. ryte Aukščiausiosios Tarybos deputatai savo dėžutėse jau rado patobulintą projektą, kurį tą pačią dieną buvo nuspręsta pateikti po mažiau nei 2 savaičių – spalio 25 d. – turėjusiam vykti referendumui.
V. Sinkevičius nemano, kad visuomenė susipažinimui su Konstitucijos projektu turėjo per mažai laiko: „Beveik metus buvo ginčijamasi, visuomenė labai gerai žinojo tų ginčų prasmę, esmę“.
E. Jarašiūną kompromisas tenkina, V. Andriukaitis mato taisytinų dalykų
„Kaip ir kiekvienas kompromisas, tai visada atrodo, kad kažkas yra pagadinta. Kurį laiką. Bet labai greitai nulėmė tas dalykas, supratimas, kad pati geriausia Konstitucija yra kompromiso Konstitucija, kuri yra visų – ir vienos, ir kitos pusės“, – į klausimą, ar tenkino 1992 m. rudenį pasiektas kompromisas, atsakė E. Jarašiūnas.
Todėl 1992 m. alternatyvų Konstitucijos projektą rengęs signataras ir šiandien mano, kad iki šiol funkcionuojantis pagrindinis įstatymas yra tinkamas, o jame įtvirtinta sistema leidžia lanksčias politinio veikimo galimybes: „Šita sistema savo gyvybingumą įrodė beveik trisdešimt metų“.
Tuo tarpu V. Andriukaitis išdėstė kiek kitokią poziciją.
„(Kompromisas – LRT.lt) tenkino tik su viena sąlyga – kad mes sudėliosim žvaigždutes prie straipsnių, kurie yra kompromisiniai (...) Išrinktas Seimas turėjo teisę supaprastinta balsų dauguma koreguoti tuos straipsnius“, – teigė buvęs eurokomisaras.
Iš tiesų, 1992 m. parengtoje ir priimtoje Konstitucijoje buvo numatyta galimybė mažesne 3/5 balsų dauguma per metus pakeisti daugiausia diskusijų kėlusius su Seimo rinkimais, pagrindinių institucijų funkcijomis ir galiomis bei vietos savivalda susijusius straipsnius. Vis dėlto 1992 m. rudenį išrinktas Seimas, kuriame absoliučią daugumą turėjo LDDP, tokia teise nepasinaudojo.
Todėl skirtingai nei E. Jarašiūnas, V. Andriukaitis mano, kad Konstitucijos projektas šiandien yra taisytinas.
Buvęs eurokomisaras kritikuoja, pasak jo, Konstitucijoje matomus prezidentinio valdymo bruožus, kuomet valstybės vadovas perima kai kurias Vyriausybės galias (pavyzdžiui – dalyvauja Europos Vadovų Taryboje diskutuojant dėl daugiametės finansinės perspektyvos).
„Tai aiškus neatitikimas konstitucinės sąrangos ir Konstitucijoje apibrėžtų kompetencijų, ir taip pat Konstitucinio Teismo doktrinos, kad Lietuva yra parlamentinė respublika su kai kuriais pusiau prezidentinės respublikos bruožais“, – teigė V. Andriukaitis.
Pašnekovo teigimu, nesusipratimų kelia ir Konstitucijoje apibrėžtas ministrų atsakomybės bei atskaitomybės ne tik ministrui pirmininkui ar Seimui, bet ir prezidentui klausimas. Be to, V. Andriukaitis mano, kad nepakankami yra savivaldą reglamentuojantys Konstitucijos straipsniai bei pati vienos pakopos savivaldos sistema
„Žodžiu, yra daug straipsnių, kuriuos reikia keisti“, – teigė pašnekovas.
Tuo tarpu konstitucinės teisės eksperto V. Sinkevičiaus nuomone, būtent pasiektas kompromisas užtikrina Konstitucijos tęstinumą ir užkerta kelią dažnam jos keitimui.
„Jeigu neturėtume to sutarimo, kompromiso, tai turbūt mūsų Konstitucija taip ilgai negyvuotų, ji būtų dažnai keičiama, o dabar turime ilgiausiai istorijoje galiojančią Lietuvos valstybės Konstituciją“, – sakė V. Sinkevičius.
***
1992 m. spalio 25 d. kartu su Seimo rinkimais vykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo absoliuti dauguma atėjusiųjų balsuoti (75,42 proc., t. y. 59,75 proc. visų balso teisę turėjusių rinkėjų) pasisakė už parlamento pateiktą pagrindinio įstatymo projektą.
Po ilgų ginčų ir nesutarimų parengta darbą baigiančių parlamento narių kompromisą simbolizavusi Konstitucija galiausiai buvo priimta Lietuvos piliečių valia. Lapkričio pradžioje dokumentas buvo pasirašytas ir iškilmingai paskelbtas darbą baigiančioje Aukščiausiojoje Taryboje.
1998 m. Konstitucinis Teisimas konstatavo, jog Lietuvos valstybėje veikia parlamentinis valdymo modelis, turintis kai kuriuos mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumus.
