Lietuvoje

2020.10.18 17:48

Istoriniai parlamento rinkimai: įtampa, pasibaigusi nepriklausomybės paskelbimu

Giedrius Gaidamavičius, LRT.lt2020.10.18 17:48

1990-ųjų pradžia – paskutiniai sovietinio režimo mėnesiai Lietuvoje. Atgimimas jau įgavęs didžiulį pagreitį, o šalyje vyksta pasirengimas parlamento rinkimams – pirmiesiems po daugelio metų laisviems, visuotiniams ir demokratiniams.

Kaip atrodė rinkimai sovietinio režimo sąlygomis? Kokių pokyčių sovietinėje rinkimų sistemoje įvyko Atgimimo metu? Kaip vyko pirmieji laisvi parlamento rinkimai 1990 m.? Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis įtvirtinta iki šiol galiojanti Seimo rinkimų sistema? Artėjant Seimo rinkimų antrajam turui, LRT.lt tęsia straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti pagrindiniai procesai, atvedę mus į šiandieninę parlamento rinkimų sistemą.

Amžininkai prisimena – priešrinkiminis laikotarpis buvo nelengvas ir įtemptas, tačiau tokia, matyt, demokratijos kaina. Vis dėlto istorinė rinkimų reikšmė neabejotina – juose išrinktas parlamentas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai grąžino beveik prieš penkis dešimtmečius sovietų atimtą valstybingumą.

1990-ųjų pradžioje Lietuvoje jau atvirai reikštas nepriklausomybės siekis. Vis daugiau jaunuolių, grąžindami karinius bilietus, ryžtingai atsisakydavo tarnybos sovietinėje armijoje. Miestuose ir miesteliuose naikinti sovietiniai ir grąžinti senieji gatvių pavadinimai, pradėti atkurti istoriniai paminklai.

Aukščiausiu lygiu pasmerkti, neteisėtais ir negaliojančiais pripažinti Vidurio ir Rytų Europą padaliję 1939 m. Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos pasirašytų sutarčių slaptieji protokolai. Be to, 1990 m. vasario 7 d. priimtu nutarimu sovietinės Lietuvos Aukščiausioji Taryba (LSSR AT) neteisėtu paskelbė 1940 m. įvykdytą šalies įtraukimą į SSRS.

Taip pat skaitykite

Kitaip dirbo ir ilgus režimo dešimtmečius jokios politinės galios neturėjusi LSSR AT: per radiją ir televiziją transliuoti posėdžiai, o tarp narių pateko 1989 m. į laisvas vietas išrinkti sąjūdininkai. Neturėdami balso teisės, LSSR AT posėdžiuose aktyviai dalyvavo ir SSRS liaudies deputatai, tarp kurių – net 36 Sąjūdžio atstovai.

1989 m. gruodžio pabaigoje apie atsiskyrimą nuo sąjunginės komunistų partijos paskelbė Lietuvos komunistų partija (LKP).

Baltijos šalyse vykusius procesus lydėjo iš Maskvos atskriedavę kaltinimai nacionalizmu ir separatizmu. 1990 m. sausį, tikėdamasis užkirsti kelią nepriklausomybei, Lietuvoje lankėsi SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas.

Tokiomis aplinkybėmis rengtasi 1990 m. vasario 24 d. vykusiems rinkimams į LSSR AT.

Taip pat skaitykite

Rinkimų įstatymas – pagal užsienio šalių pavyzdį

Rinkimų tvarką apibrėžė 1989 m. rugsėjo 29 d. priimtas įstatymas. Balsuoti buvo galima nuo 18 metų, o būti išrinktam – sulaukus 21 metų. Rinkimai vyko pagal mažoritarinę sistemą, deputatus renkant vienmandatėse apygardose penkeriems metams.

Įstatymu LSSR AT narių skaičius buvo sumažintas daugiau nei 2 kartus – iki 141 (iki tol buvo 350). Beje, toks parlamentarų skaičius, nepaisant siūlymų jį dar labiau sumažinti, iki šiol išliko nepakitęs.

LRT.lt kalbintos Sąjūdžio rinkimų štabo atstovės Angonitos Rupšytės teigimu, rinkimų įstatymą rengė specialiai sudaryta darbo grupė, aktyviai dalyvaujant sąjūdininkams. Parlamentarų skaičius daugiau nei perpus sumažintas todėl, kad, keičiantis politinei situacijai, įstatymo rengėjų vizijoje jau buvo nuolatos dirbantis parlamentas. Tuo tarpu sovietmečiu LSSR AT sesijos paprastai vykdavo du kartus per metus ir trukdavo vieną arba dvi dienas.

Todėl, pasak A. Rupšytės, rengiant naują rinkimų įstatymą, remtasi demokratinių užsienio valstybių patirtimi: „Buvo labai daug paimta rinkimų įstatymų iš užsienio (...). Daug peržiūrėta kitų rinkimų įstatymų, parlamentą kaip sudaro, koks skaičius.“

Rugsėjo 29 d. priimtas įstatymas rinkimuose vis dar leido dalyvauti Lietuvos teritorijoje dislokuotiems sovietinės armijos privalomosios tarnybos kariams. Spaudžiant Sąjūdžiui, 1990 m. sausio 15 d. LSSR AT šią nuostatą panaikino, balsavimo teisę paliekant tik nuolatiniams Lietuvos gyventojams.

Prieš rinkimus išsami klaidų analizė

1990 m. vasario 24 d. vykusiems rinkimams į LSSR AT Sąjūdis rengtis pradėjo anksčiau nei prieš metus – 1989 m. pradžioje. Nepaisant to, kad dar prieš tai – 1989 m. kovą – vyko rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą.

„1989 m. sausio 5 d., kada mes darėme Klaipėdoje rinkiminį koordinatorių susibėgimą, vienas iš klausimų buvo pasirengimas LTSR Aukščiausiajai Tarybai. TSRS dar nieko per daug neįvyko, o mes jau kalbėjome apie LTSR“, – prisiminė A. Rupšytė.

Todėl 1989 m. kovą vykę pirmieji iš dalies laisvi rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, pašnekovės teigimu, Sąjūdžiui tapo generaline repeticija prieš balsavimą Lietuvoje.

Nepaisant to, kad 1989 m. rinkimuose Sąjūdžio kandidatai pasiekė triuškinančią pergalę, judėjimo atstovai savo darbą vertino kritiškai, rengė analizes ir bandė mokytis iš savo klaidų.

„Rinkimus laimėjome, tačiau reikia atsiminti, kad rudenį situacija bus žymiai sudėtingesnė, nes aparatas pasimokys iš savo klaidų. (...) Pradinė įvykusių rinkimų analizė rodo, kad LPS (Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – LRT.lt) padarė visą eilę klaidų, kurių negalima kartoti rudenį. Pagrindinė Sąjūdžio klaida buvo tai, kad rinkimams nebuvo pasiruošta iš anksto, organizacinė struktūra buvo kuriama kampanijos metu, nebuvo apibrėžtos Sąjūdžio remiamų kandidatų atrankos procedūros“, – po 1989 m. vykusių rinkimų parengtą dokumentą „Pasiūlymai ruošiantis LTSR rinkimams“ citavo A. Rupšytė.

Dokumente įvardyti tokie pagrindiniai pasiruošimo 1990 m. rinkimams darbai, kaip sąvokos „Lietuvos parlamentas“ išsiaiškinimas, Sąjūdžio kandidatų paieška ir atranka.

Beje, Sąjūdžio pasirengimas rinkimams į LSSR AT jau buvo kompiuterizuotas. Artėjant balsavimui, Sąjūdžio rinkimų štabui užsienio lietuviai padovanojo kompiuterių, kopijavimo aparatų ir kitos technikos. Pasak A. Rupšytės, štabe dirbusiems fizikams (be pašnekovės, fizikos studijas buvo baigę ir štabe dirbę Andrius Kubilius bei Tautvydas Lideikis) įvaldyti kompiuterinę techniką nebuvo sunku ir tai padaryti pavyko gana greitai.

Atsikūrusios partijos ir kandidatų atranka

A. Rupšytės teigimu, kandidatų į LSST AT atranka Sąjūdžio viduje buvo visiškai kitokia nei prieš 1989 m. kovą vykusius rinkimus.

Tuomet Sąjūdis dar nebuvo įregistruotas ir neturėjo juridinio statuso (jis suteiktas tik kovo 16 d. – prieš pat SSRS liaudies deputatų rinkimus). Todėl kandidatų atranka vyko pagal tuo metu galiojusią tvarką – juos galėjo iškelti tik institucijų, įmonių bei įstaigų darbo kolektyvai, dalyvaujant ten veikusioms Sąjūdžio rėmimo grupėms.

Kadangi 1989 m. kovą vykusiems rinkimams Sąjūdis pradėjo rengtis pavėluotai, per kandidatų atranką netrūko spontaniškumo, rinkimų štabai kūrėsi tik priešrinkiminio proceso metu. Artėjant 1990 m. vasarį vykusiems rinkimams rinkimų štabai jau buvo suformuoti.

„Šie žmonės jau buvo padarę rinkimus“, – sakė A. Rupšytė.

Būdamas oficialiai įregistruotas, kandidatus Sąjūdis jau galėjo kelti kaip visuomeninis judėjimas ir atranką vykdyti savo viduje. Kandidatų atranka buvo patikėta vietinėms Sąjūdžio struktūroms, todėl judėjimo grupės miestuose ir rajonuose rengė pirminius rinkimus.

Pasak A. Rupšytės, pirmiausia kandidatus siūlydavo įmonėse, įstaigose, institucijose ir kitose struktūrose veikusios Sąjūdžio rėmimo grupės. Galutinį sprendimą dėl kandidatų po balsavimo priimdavo teritorinio vieneto Sąjūdžio įgaliotinių taryba, konferencija ar kita aukščiausia vietinė judėjimo instancija. Tiesa, kai kur kandidatų atrankos mechanizmas galėjo skirtis.

1989 m. apie savo atsikūrimą paskelbė tarpukariu veikusios politinės organizacijos – Lietuvos demokratų partija (LDP), Krikščionys demokratai (LKDP), Tautininkų sąjunga (LTS), Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Įsteigta ir nauja politinė jėga – Lietuvos žaliųjų partija (LŽP).

Nors atsikūrusios arba naujai įsteigtos politinės organizacijos buvo nedidelės ir labiau priminė politinius klubus, 1989 m. rugsėjį priimtas rinkimų įstatymas joms taip pat suteikė galimybę kelti kandidatus. Beje, tų pačių metų gruodį priėmus LSSR Konstitucijos pataisas, buvo panaikintas politinis komunistų partijos monopolis ir oficialiai įteisinta daugiapartinė sistema.

„Daugelis naujųjų partijų buvo pareiškę, kad sieks Sąjūdžio paramos ir atskirai savo kandidatų nekels. Kiek sudėtingesnė situacija buvo su Demokratų partija. Nors jų lyderiai ir tikino nekelsią demokratų prieš Sąjūdžio kandidatus, iš tikrųjų įvairiose apygardose jų iškėlė net 16“, – savo knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ rašė signataras Virgilijus Čepaitis.

„Labai mažai, bet jų buvo, tikrai buvo“, – į klausimą, ar prieš Sąjūdžio remtą kandidatą toje pačioje apygardoje galėjo būti iškeltas kurios nors partijos atstovas, atsakė A. Rupšytė.

Pašnekovė taip pat teigė, jog tokią taktiką buvo pasirinkusi 1989 m. atkurta Lietuvos demokratų partija.

1990 m. rinkimuose į LSSR AT Sąjūdis iš viso rėmė 146 kandidatus, iš kurių 92 nepriklausė jokiai partijai, 35 buvo savarankiškos LKP nariai, 11 priklausė LSDP, 4 – LDP, po 2 – LŽP ir LKDP.

Kai kuriose apygardose – tik vienas kandidatas

A. Rupšytė neslėpė, jog kartais kandidatų atrankos metu tarp skirtingų grupių pasitaikydavo trinties bei nesutarimų. Viena iš tokių konfliktų priežasčių – išsiskyrę interesai bei konkrečių grupių atstovavimo klausimas.

„Pavyzdžiui tremtiniai – „Kodėl ne tas? Jis mums turi atstovauti.“ Jau prasidėjo reikalavimas – „Kodėl nėra darbininkų atstovų? Žaliųjų?“ – kandidatų atrankos peripetijas prisiminė Sąjūdžio rinkimų štabo atstovė.

Anot pašnekovės, tokie nesutarimai peraugdavo ir į atvirai reikštą nepasitikėjimą, priekaištus dėl priklausymo LKP, tarpusavio kaltinimus bei įtarinėjimus – pavyzdžiui, galimu bendradarbiavimu su sovietų saugumo struktūromis.

A. Rupšytės teigimu, penkiose apygardose 1990 m. buvo iškelti ir du Sąjūdžio kandidatai, o sudėtingesnėse – nė vieno.

Aštuoniose rinkimų apygardose apskritai dalyvavo tik vienas kandidatas. Septyniose tai buvo Sąjūdžio iškelti žmonės: Česlovas Stankevičius, Algirdas Saudargas, Romualdas Ozolas, Rimantas Astrauskas, Jonas Šimėnas, Eduardas Vilkas ir Audrius Butkevičius.

Sniečkaus (dab. Visagino) rinkimų apygardoje varžovų neturėjo Sergejus Pirožkovas, tačiau jis nebuvo remiamas Sąjūdžio. Be to, prie balsadėžių ten atėjus mažiau nei pusei rinkėjų, rinkimai pripažinti neįvykusiais.

„Tas neiškėlimas reiškė, kad mes pripažįstam, kad tie žmonės verti būti Seime“, – paklaustas, kodėl savarankiška tapusi LKP nekėlė kandidatų tose apygardose, kur dalyvavo tik vienas žmogus, LRT.lt sakė tuometis partijos CK sekretorius Justas Vincas Paleckis.

Pašnekovas prisiminė, jog, siekiant kai kuriose apygardose išvengti susidūrimo, LKP Sąjūdžiui siūlė vieningo fronto idėją – politinėms jėgoms tarpusavyje koordinuoti kandidatų kėlimo procesą.

„Mes iš viso sakėm – kol Lietuva neišsikovojo nepriklausomybės akto, mums reikia eiti kartu“, – teigė J. V. Paleckis.

Šį epizodą knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ yra aprašęs ir V. Čepaitis: „Gruodžio pabaigoje rinkimų klausimus aptarėme susitikime su naujuoju, XX suvažiavime išrinktu LKP CK biuru. A. Brazauskas (Algirdas Brazauskas – LRT.lt), pastebėjęs, kad „Sąjūdžio aktyvūs dalyviai yra ir LKP aktyvūs dalyviai“, pasiūlė koordinuoti kandidatų į deputatus kėlimo procedūrą, „kad kai kuriose apygardose neįvyktų kaktomuša“. V. Landsbergis (Vytautas Landsbergis – LRT.lt) atsakė, kad jokiems derinimams Sąjūdžio taryba įgaliojimų neturi, o Z. Vaišvila (Zigmas Vaišvila – LRT.lt) pasiūlė nedaryti tokių žingsnių, kurie paskui būtų „plačiai interpretuojami“. R. Ozolas pridūrė, jog „problemos kyla tik dėl kelių žmonių, kurie yra ir LPS Seimo, ir LKP CK nariai, tačiau remti juos ar ne – nuspręs Seimo (Sąjūdžio Seimo – LRT.lt) taryba.“

Vis dėlto J. V. Paleckis pripažino, jog 1990 m. rinkimuose pati LKP iškėlė per daug kandidatų (kai kuriose apygardose po tris ar keturis) ir tai buvo partijos klaida.

„Mes manėme, kad vienas iš jų išeis į antrą turą, paskui kiti susivienys ir balsuos už tą, kuris išėjo. (...) Iš tikrųjų buvo taip, kad į antrą turą jau neišėjo mūsiškiai, kadangi jie konkuravo tarpusavyje, ir išėjo Sąjūdžio kandidatai. Ir šita taktika nepasiteisino“, – prisiminė pašnekovas.

1990 m. rinkimuose į LSSR AT dalyvavo 205 savarankiškajai LKP priklausę kandidatai. Iš jų 35 rėmė Sąjūdis.

Kampanijoje daugiau įtampos

1989 m. rugsėjo 19 d. Sąjūdžio Seimo taryba patvirtino Sąjūdžio rinkimų kampanijos šūkį „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!“. A. Rupšytė prisiminė – šūkį teko galvoti ilgai.

Susitikimai su rinkėjais pilnose salėse, kandidatų vizitai į namus, debatai, atributika papuošti automobiliai, lankstinukų ir kitos agitacinės medžiagos platinimas – šios dar prieš 1989 m. rinkimus Sąjūdžio išbandytos naujovės toliau pasitelktos ir ruošiantis 1990 m. balsavimui.

Vis dėlto, pasak A. Rupšytės, Sąjūdžio rinkimų į LSSR AT kampanija organizatoriams buvo sudėtingesnė, labiau įtempta ir ženkliai skyrėsi nuo tos, kuri vyko 1989 m. pavasarį.

Skirtingai nei prieš rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, šįkart Sąjūdis turėjo parengęs rinkimų programą. Be to, buvo susiformavę patirties rinkimuose jau turėję rinkiminiai štabai.

Esant didesniam vietų, į kurias pretenduota, skaičiui, A. Rupšytės teigimu, sudėtingesnis buvo ir reklaminio klipo kūrimas: „Rinkiminis klipas buvo sudarytas taip pat, tik irgi buvo galvota, kaip jį padaryti, nes 141 (rinkiminė apygarda – LRT.lt) – tai ne 42.“

Pašnekovės teigimu, per mažiau nei metus pasikeitė ir pačių rinkėjų preferencijos. Žmonės labiau žiūrėjo į kandidatų asmenybes, o susitikimų su rinkėjais metu anksčiau vyravusi mitinginė atmosfera įgijo daugiau dalykiškumo.

„Susitikimas su rinkėjais jau buvo kitokio pobūdžio. Jeigu tada (1989 m. – LRT.lt) žmonės ateidavo išgirsti naujo balso, Sąjūdžio idėjų, tai visiškai kitokia situacija buvo 1990 m.“, – prisiminė A. Rupšytė ir pridūrė, kad bendravime su rinkėjais būta ir daugiau konkretumo.

Be to, kampaniją sunkino ir nuo kandidatų atrankos tarp kai kurių grupių besitęsusi trintis bei nesutarimai. Jie atsispindėdavo ir Sąjūdžio spaudoje. Tai 1990 m. pradžioje pastebėjo ir tuometis savaitraščio „Atgimimas“ korespondentas Audronius Ažubalis: „Prieš rinkimus komunistinėje spaudoje nėra jokių tarpusavio rietenų, sensacingų tos ar kitos kategorijos kandidatų demaskavimo, – iš praėjusių rinkimų padarytos rimtos išvados, ko nepasakysi apie Sąjūdį.“

„Su Sąjūdžio spauda tikrai buvo visokių problemų. (...) Kartais ne apie kiekvieną kandidatą rašydavo Sąjūdžio spauda, ten buvo ir kritinių straipsnių“, – pripažino A. Rupšytė.

„Ypatingas atvejis buvo su „Respublika“. Įsteigtas Sąjūdžio pagalba ir lėšomis (...) laikraštis „demaskavo“ kai kuriuos Sąjūdžio remiamus kandidatus ir negailėjo reklamos kompartijos kandidatams“, – knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ prisimena signataras V. Čepaitis (beje, būtent „Respublika“ buvo vienas iš leidinių, 1991 m. pabaigoje paviešinusių informaciją apie signataro bendradarbiavimą su KGB).

1989 m. rengiantis rinkimams į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, komunistų partijos kontroliuota žiniasklaida dar nebuvo draugiška Sąjūdžiui – uždrausta Sąjūdžio televizijos laida „Atgimimo banga“ bei judėjimo reklaminis klipas. Situaciją prieš 1990 m. rinkimus amžininkai vertina skirtingai.

A. Rupšytės teigimu, artėjant rinkimams žiniasklaida į Sąjūdį jau žiūrėjo kitaip nei 1989 m. pavasarį.

„Be abejo, spauda, televizija, radijas buvo jau daugiau Sąjūdžio rankose. Pas mus buvo tik „Tiesos“ laikraštis“, – apie žiniasklaidos požiūrį prieš 1990 m. rinkimus kalbėjo J. V. Paleckis.

Kiek kitokią situaciją rinkimų kampanijos metu aprašo V. Čepaitis: „Sąjūdžiui šioje rinkiminėje kampanijoje vėl teko pasikliauti įprastais informacijos kanalais. Televizijoje turėjome tik „Atgimimo bangą“, pasirodančią kartą per savaitę, ir kiekvieno kandidato gautas septynias minutes. Laikraščiai talpino tik kompartijos remiamų kandidatų reklaminę medžiagą.“

LTSR AT XII šaukimo pirmoji sesija. Akto "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės  atstatymo " priėmimas, 1990 m. kovo 11d.

J. V. Paleckis: LKP pasirinko nekonfrontavimo taktiką

LRT.lt kalbintas tuometis savarankiška tapusios LKP CK sekretorius J. V. Paleckis sutiko, kad jo partija pasiruošimą rinkimams pradėjo vėliau nei Sąjūdis. Pasak pašnekovo, vėlavimą lėmė būtinybė pirmiau atsiskirti nuo sąjunginės komunistų partijos.

„Buvo uždavinys tapti normalia demokratine Lietuvos partija. Netapus tokia partija, mes negalėjom visavertiškai ruoštis rinkimams“, – teigė J. V. Paleckis.

Pašnekovas pripažino ir tai, kad Sąjūdis LKP pralenkė ne tik tuo, kad anksčiau pradėjo ruoštis, bet ir aktyvesne rinkimų kampanija. Signataras pripažino – Sąjūdžio pergalė rinkimuose buvo dėsninga ir pelnyta.

„Pas mus irgi buvo būrys žmonių, irgi ir jaunų, ir tikrai dirbo pasišventusiai, bet jis buvo žymiai mažesnis, ir, iš esmės, tuos rinkimus, kaip paprastai, lėmė inteligentija, intelektualai, o jų dauguma vis tik buvo Sąjūdžio nuotaikų“, – apie Sąjūdžio pranašumą prieš LKP svarstė J. V. Paleckis.

LKP prieš rinkimus taip pat naudojo įprastas agitacines priemones, platino lankstinukus ir bukletus. Tuo tarpu iš užsienio atkeliavę ir Sąjūdžio perimti kandidatų vizitai į rinkėjų namus, pašnekovo teigimu, komunistų partijos gretose praktikuoti nebuvo.

„Mano asmeniškai toks buvo požiūris, kad, jeigu žmonės mane pastebėjo, tai už visą veiklą mane išrinks. Kažkur vaikščioti ir piršti save man atrodė nelabai oru ir sąžininga“, – sakė J. V. Paleckis.

J. V. Paleckio teigimu, jo partijai rinkimų kampaniją sunkino Sąjūdžio vykdyta „antikomunistinė banga“, taip pat vadinamosios „naktinės“ partijos (LKP atsiskyrimui nuo sąjunginės komunistų partijos nepritarusių Maskvai lojalių asmenų grupė) bei atsiskyrimu nepatenkintos Maskvos puolimas.

„Prieš mus susivienijo „antantė“ – ir Maskvos konservatoriai, ir mūsų atskilėliai, ir pagaliau Sąjūdis. Būti šitoje „antantėje“ Sąjūdžiui nelabai garbinga ir nelabai gražiai atrodo“, – tokius 1990 m. pradžioje savo partijos kolegos pasakytus žodžius pacitavo pašnekovas.

Paties J. V. Paleckio teigimu, LKP prieš 1990 m. rinkimus pasirinko nekonfrontavimo su Sąjūdžiu taktiką. Pašnekovas prisiminė tuo metu atliktas viešosios nuomonės apklausas, kuomet, įvykus LKP atsiskyrimui nuo SSKP, 1990 m. sausį ženkliai šoktelėjo partijos populiarumas, o jos lyderiai atsidūrė tarp geriausiai vertinamų politikų, žemiau palikdami Sąjūdžio atstovus.

„Mes galėjom prieš rinkimus aiškiai pasakyti: balsuojat už Sąjūdį – gausit Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Sąjūdžio pirmininką V. Landsbergį, balsuojat už savarankišką LKP – gausit pirmininku pirmąjį sekretorių A. Brazauską. Mes šito nesakėm“, – rinkimų kampanijos peripetijas prisiminė J. V. Paleckis.

Vis dėlto pašnekovas pripažino, kad apklausų duomenys galėjo prisidėti prie klaidingo rinkimų baigties įvertinimo: „Kad gali būti lygi kova, šito mes tikėjomės.“

Pagrindinis akcentas – požiūris į nepriklausomybės atkūrimą

Nors 1989 m. atsikūrė tarpukariu veikusios bei kūrėsi naujos politinės partijos, 1990 m. rinkimų metu pagrindinė konfrontacija vyko tarp dviejų politinių jėgų – Sąjūdžio ir savarankiškos LKP. Rinkimuose dalyvavo ir Maskvai lojali likusi vadinamoji „naktinė“ LKP (SSKP), tačiau visuomenės apklausų rezultatai jai nežadėjo jokio pasisekimo.

Sąjūdis savo rinkimų programą ir kandidatus pristatė 1990 m. vasario 3 d. Vilniaus sporto rūmuose vykusioje rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“. Kiek anksčiau, sausio 24 d., rinkimų programą paskelbė ir LKP CK.

Pagrindinis rinkimų kampanijos akcentas – politinių jėgų požiūris į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

„Abu rinkiminiai blokai, skelbdamiesi valstybės atkūrimo šalininkais, kiek skirtingai vedė savo agitaciją: Sąjūdis už nepriklausomybę pasisakė atvirai, komunistai buvo atsargesni. Pastarųjų rinkiminėje programoje netrūko skambių žodžių apie suverenitetą, tačiau savarankiškos Lietuvos valstybės viziją vis dėlto temdė to meto ekonominių ryšių su SSRS reikšmės akcentavimas“, – skirtingas politinių jėgų deklaruotas ateities vizijas 1996 m. išleistoje knygoje „Lietuvos Seimas“ apibūdino istorikas Česlovas Bauža.

Rinkimų dieną į LSSR AT mandatus pretendavo 472 kandidatai. Kaip jau minėta, savarankiška LKP iškėlė 205 kandidatūras, Sąjūdis kėlė arba rėmė 146 (nepartiniai kandidatai, savarankiškos LKP arba atsikūrusių partijų nariai), Maskvai lojali LKP (SSKP) – 78.

1990 m. vasario 24 d. – po daugiau nei 60 metų pertraukos Lietuvoje įvyko laisvi, visuotiniai ir demokratiški parlamento rinkimai. Balsavimą stebėjo Sąjūdžio kviesti užsienio šalių atstovai, taip pat iš įvairių šalių atvykę žurnalistai.

Beje, A. Rupšytė pažymėjo dar vieną šių rinkimų unikalumą – jie vyko šeštadienį.

Absoliuti Sąjūdžio persvara

Nei rinkėjų aktyvumo statistika, nei rinkimų rezultatai visiškai nepriminė ilgus sovietinius dešimtmečius klastotų duomenų.

Vasario 24 d. užfiksuotas rinkėjų aktyvumas – 71,72 proc. balsavimo teisę turėjusių rinkėjų.

Tiesa, atidžiau pažvelgus į atskirus miestus ar regionus matomi ryškūs rinkėjų aktyvumo skirtumai. Kai kuriose Aukštaitijos ir Žemaitijos apygardose prie balsadėžių atvykusiųjų skaičius gerokai pranoko šalies vidurkį ir viršijo 80 proc. Kaip jau minėta, Sniečkaus (dab. Visagino) apygardoje rinkimai net neįvyko – balsuoti atėjo tik 36 proc. rinkėjų. 60 proc. nesiekęs rinkėjų aktyvumas buvo užfiksuotas Mažeikiuose, Vilniaus miesto ir rajono apygardose, Alytuje, Jonavoje.

Vasario 24 d. vykusio pirmojo rinkimų turo metu išrinkta 90 deputatų, iš jų 72 – remti Sąjūdžio.

Kovo 11 d. po pakartotinių balsavimų į LSSR AT susirinko 133 parlamento nariai: 70 nepriklausė jokiai partijai, 40 buvo savarankiškos LKP nariai, 9 – LSDP, 5 – Maskvai lojalios „naktinės“ LKP (SSKP) atstovai, 4 – LŽP, 3 – LDP, 2 – LKDP.

Tačiau naujai išrinktame parlamente Sąjūdis turėjo absoliučią persvarą – Sąjūdžio deputatų klube buvo užsiregistravę 93 naujai išrinkti parlamentarai.

Didžiausias rinkėjų aktyvumas – Obeliuose

Didžiausias rinkėjų aktyvumas (89,9 proc.) tąkart užfiksuotas Rokiškio rajone – Obelių rinkimų apygardoje, čia jau pirmajame ture buvo išrinktas Sąjūdžio remtas gydytojas Egidijus Klumbys.

Nei A. Rupšytė, nei LRT.lt kalbintas E. Klumbys tokio aukšto rinkėjų aktyvumo priežasčių įvardyti negalėjo, tačiau abu pašnekovai pripažino – apygarda buvo sudėtinga, o prie to prisidėjo ir specifinė Rokiškio rajono politinė situacija, todėl Sąjūdis ten dėjo daug pastangų.

„Obelių apygardoje buvo labai stipri priešprieša tarp Sąjūdžio ir kolūkio pirmininkų, nes tada jau buvo vadinama, kad Rokiškis yra „raudonas“. Ten ir kalvis Ignotas (iš Rokiškio kilęs sovietų propagandinio romano „Kalvio Ignoto teisybė“ veikėjas – LRT.lt), ir daug visokių kitokių dalykų yra buvę“, – prisiminė E. Klumbys.

Būtent sovietinio žemės ūkio sektoriaus atstovai ir buvo E. Klumbio varžovai Obeliuose.

Signataro teigimu, rinkimų kampanija buvo arši, susitikimų su gausiai susirinkusiais rinkėjais metu netrūkdavo aštrių diskusijų – ypač žemės ūkio klausimais.

„Tada buvo labai akivaizdus griovys, ir buvo labai aiškūs apkasai – viena pusė ir kita pusė“, – 1990 m. vykusių rinkimų nuotaikas prisiminė E. Klumbys.

Kaip teigė signataras, ruošiantis rinkimams, jam aktyviai talkino ne tik Sąjūdis, bet ir tremtiniai bei Bažnyčia.

Prisimindamas 1990-ųjų priešrinkimines nuotaikas, E. Klumbys teigė dar ir šiandien negalintis patikėti sėkmingu savo pasirodymu Obeliuose.

„Atvirai sakant, patys Rokiškio sąjūdininkai nelabai tikėjo, kad pavyks laimėti, nes kai realiai tos situacijos nekontroliuoji, kai visi administraciniai resursai yra priešininko rankose, iš šios dienos, po 30 metų, aš į tai žiūriu vos ne kaip į stebuklą“, – pasakojo signataras.

Signatarui įsiminė rinkėjų politikos supratimas

Vienas aukščiausių rinkėjų aktyvumo rodiklių buvo pasiektas ir Rietave (86,6 proc.), čia pirmajame ture pergalę iškovojo kitas Sąjūdžio kandidatas Mečys Laurinkus.

Paklaustas apie situaciją apygardoje ir galimas tokio aukšto aktyvumo priežastis, M. Laurinkus LRT.lt teigė, jog ryšys su vietiniais rinkėjais buvo užmegztas dar prieš 1989 m. pavasarį vykusius SSRS liaudies deputatų rinkimus, kuomet jis buvo išrinktas Tauragės teritorinėje apygardoje.

„Ne tik Rietavo apygardoje, bet ir Plungėje, Šilutėje ir Šilalėje aš jau buvau prieš tai kandidatavęs į TSRS liaudies deputatus, remiamas Sąjūdžio. Ir tada labai daug dalyvavome rinkiminėje kampanijoje, daug važinėjome, daug susitikinėjome“, – prisiminė M. Laurinkus.

Be to, aktyvumą galėjo lemti ir vietinių rinkėjų nuotaikos: „Tuo metu buvo dar kaip tik nusistatymas prieš vietinę nomenklatūrą. Tas nusistatymas buvo gana stiprus.“

Signataro teigimu, didelės įtampos tarp jo ir varžovų 1990 m. rinkimų metu Rietave nebuvo. Pasak M. Laurinkaus, jo oponentai puikiai suvokė vykusias permainas.

Signatarui iš tų laikų įsiminė didelis rinkėjų susidomėjimas, tai, kad jie buvo aktyvūs ir suprato politiką.

„Žmonės vis tiek suprato, kad parlamente vyksta didžioji politika dėl nepriklausomybės, tai yra nacionalinis klausimas, dėl žemės reformos, dėl didžiosios reformos – perėjimo iš socializmo į kapitalizmą. Bet žmonės suvokė, kad tai yra parlamento dalykas ir kad savivaldybėje to neišspręsi“, – prisiminė M. Laurinkus.

Sąjūdžio narė pakeitė požiūrį į lenkų tautybės kandidatą

Kiek kitaip rinkimai vyko tautiškai mišriame Vilniaus mieste. Kai kuriose sostinės apygardose rinkėjų aktyvumas nesiekė 60 proc., o Sąjūdžio remtiems kandidatams teko varžytis su Maskvai lojalios LKP (SSKP) arba prosovietinio judėjimo „Jedinstvo“ atstovais.

Dviejose apygardose Sąjūdis rėmė Lenkų sąjungos kandidatus – Česlavą Okinčicą ir Medardą Čobotą.

„Tai buvo lenkai, kuriems prijautėme. Mes puikiai žinojom, kad jie turi eiti, nes mes būtume nepatekę“, – prisiminė Sąjūdžio rinkimų štabo atstovė A. Rupšytė.

Vienas iš žemiausių rinkėjų aktyvumo rodiklių (56,7 proc.) užfiksuotas sostinės Senamiesčio rinkimų apygardoje, čia per pakartotinį balsavimą buvo išrinktas advokatas Č. Okinčicas. Nesulaukęs palaikymo Lenkų sąjungos centrinėje valdyboje, jo kandidatūrą iškėlė šios organizacijos Vilniaus skyrius.

LRT.lt kalbintas Č. Okinčicas tąkart apygardoje užfiksuoto rinkėjų aktyvumo nesureikšmino.

„Jeigu mes žvelgsime į dabartinius rezultatus, tai 57 proc. normalus rezultatas. Aš manau, kad Senamiestyje gyveno normalūs žmonės, kurie ir domėjosi politika, ir nesidomėjo“, – svarstė pašnekovas.

Pasak Č. Okinčico, jam teko dirbti su Vilniuje gyvenusiais skirtingų tautybių rinkėjais – lietuviais, lenkais, rusais.

„Svarbiausias dalykas buvo jiems išaiškinti mano požiūrį į vykstančias Lietuvoje permainas, į tai, ar aš palaikysiu Lietuvos nepriklausomybės siekius, ar aš balsuosiu už nepriklausomybę, kai būsiu išrinktas“, – bendravimą su rinkėjais prisiminė signataras.

Tiesa, Č. Okinčico teigimu, tautinių mažumų atstovai į nepriklausomybės atkūrimo procesus žiūrėjo atsargiau, o darbe su kitataučiais ne viską padarė ir Sąjūdis.

„Buvo, aišku, iš kitataučių nuogąstavimų ir baimės, kas čia vyks, kokia bus tautinių mažumų situacija po to, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę, nes Sąjūdis nebuvo itin aktyvus darbe su tautinėmis mažumomis ir nesugebėjo jų įtikinti, palenkti į savo pusę“, – prisimena pašnekovas.

Signataro teigimu, bendrauti su lenkais padėjo bendruomenėje jau anksčiau įgytas žinomumas – Lietuvos lenkų sąjungos vicepirmininko pareigos bei nepriklausomo laikraščio lenkų kalba „Znad Wilii“ įsteigimas.

Žinomumas bei aktyvi veikla Sąjūdyje, pasak Č. Okinčico, padėjo jam įgyti ir lietuvių pasitikėjimą. Tiesa, pašnekovas prisiminė ir vieną epizodą su kampanijos metu jam talkinusia patriotiškai nusiteikusia Sąjūdžio atstove.

„Ji sakė mano draugui, kad yra iš Sąjūdžio, turi užduotį padėti viskuo, ko reikia – išnešioti rinkiminę agitaciją, lankstinukus. Sako – aš visa tai padarysiu, kadangi Sąjūdžio esu prašoma, bet už jį (Č. Okinčicą – LRT.lt) nebalsuosiu, nes jis yra lenkas“, – prisiminė signataras.

Vis dėlto prieš antrąjį turą, kuomet Č. Okinčico varžovas buvo Maskvai lojalios LKP (SSKP) atstovas, moteris savo nuomonę pakeitė ir apsisprendė remti lenkų tautybės kandidatą.

Kaune – „sausa“ Sąjūdžio pergalė

Savitai rinkimai vyko ir Kaune, čia visose 16 miesto rinkiminių apygardų jau pirmajame ture pergales šventė sąjūdininkai.

LRT.lt kalbintas šio miesto Vytauto apygardoje išrinktas Aleksandras Abišala svarstė, kad kauniečiams tąkart buvo būdingas stipresnis ir ryžtingesnis nepriklausomybės siekis.

„Niekas neabejojo, kad nepriklausomybę reikia skelbti, bet buvo įvairūs variantai svarstomi. Kaune tas apsisprendimas buvo ryškesnis ir griežtesnis“, – prisiminė vėliau ministru pirmininku tapęs signataras.

Pašnekovo teigimu, Kaune, kaip ir kitur, ruošiantis rinkimams vyko įprasta rinkiminė kampanija, rengti susitikimai su rinkėjais.

„Mes kvietėme ir oponentus į tuos susirinkimus“, – prisiminė A. Abišala.

Signataro teigimu, 1990-ųjų pradžioje kauniečius labiausiai domino nepriklausomybės paskelbimo klausimas: „Pagrindinis klausimas ir buvo, ar išdrįsime skelbti nepriklausomybę. Nors abejojančių buvo mažai, vis dėlto žmonės norėjo įsitikinti.“

Kaip ir 1989 m., kai kurios grupės rinkimus į LSSR AT ragino boikotuoti. A. Abišalos teigimu, diskusijų metu klausimą, ar teisėta dalyvauti rinkimuose į okupacinę struktūrą, kėlė ir kaunietis signataras Algirdas Patackas.

„Pagrindinis argumentas – jeigu mes negalėsim skelbti nepriklausomybės parlamentiškai, tai ją skelbs žmonės gatvėje. O tai gali kainuoti aukų, todėl nori nenori reikia eiti ir dalyvauti“, – 1990 m. prieš rinkimus vykusias diskusijas prisiminė A. Abišala.

Pašnekovo teigimu, nei tarp kandidatų, nei su komunistine nomenklatūra didesnių susikirtimų Kaune tąkart nekilo. Išimtis – kilęs nesklandumas tariantis su taip pat Vytauto apygardoje savo kandidatūrą iškėlusiu, tačiau Sąjūdžio neremtu rezistentu Liudu Dambrausku.

A. Abišalai pirmajame ture surinkti daugiau nei 60 proc. rinkėjų balsų nesutrukdė ir tai, jog Kauno centre buvusios Vytauto apygardos teritorijoje gyveno komunistų partijos funkcionieriai ir buvę sovietų kariškiai.

„Net ir dalis tos nomenklatūros, nebūtinai aršiausiai prokomunistiškai nusiteikę, vis tiek balsavo už Sąjūdį“, – mano signataras.

Vasario 24 d. vykusio pirmo turo metu rinkėjų aktyvumas Kaune svyravo tarp 62 ir 74 procentų. Nors kai kuriose apygardose atėjusiųjų prie balsadėžių dalis ir pranoko šalies vidurkį, jis vis tiek neprilygo didžiausiu aktyvumu pasižymėjusiems regionams. Kodėl taip nutiko, A. Abišala iki šiol neturi atsakymo.

„Nesam visai garantuoti dėl tų skaičių, nes Sąjūdis dar visos kontrolės neturėjo sužiūrėti rinkimų komisijos. (...) Mane irgi truputėlį stebina, kodėl nebuvo 90 proc.“, – apie 1990 m. vykusių rinkimų skaičius svarstė signataras.

***

Naujai išrinkta LSSR AT į pirmąjį posėdį susirinko kovo 10 d. Svarbiausi istoriniai sprendimai buvo priimti kovo 11 d.

Pirmiausia surengus slaptąjį balsavimą buvo išrinktas naujojo parlamento pirmininkas. Juo tapo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas V. Landsbergis, įveikęs LKP iškeltą A. Brazauską (91 balsas prieš 38).

Tos pačios dienos vakare naujai išrinktas parlamentas vienbalsiai priėmė sprendimą grąžinti valstybei oficialų Lietuvos Respublikos pavadinimą ir valstybės herbą – Vytį.

Besibaigiant Kovo 11-ajai, 22 val. 44 min., įvyko istorinis momentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, už kurį balsavo 124 parlamentarai (balsuoti prieš nesiryžo nė vienas, 6 deputatai susilaikė).

Laisvuose, demokratiniuose, įtampų nestokojusiuose rinkimuose išrinktas parlamentas po ilgų dešimtmečių grąžino Lietuvai laisvę. Tačiau prieš akis dar buvo sudėtingas valstybingumo įtvirtinimo kelias.