Maskvoje parengtas rinkimų scenarijus, iš anksto suderinti kandidatų sąrašai, aiškūs laimėtojai, beveik 100 procentų siekęs rinkėjų aktyvumas ir balsavimas už vienintelį apygardoje iškeltą kandidatą – tokie spektaklį priminę rinkimai beveik penkis dešimtmečius vyko sovietinio režimo sąlygomis.
Kaip atrodė rinkimai sovietinio režimo sąlygomis? Kokių pokyčių sovietinėje rinkimų sistemoje įvyko Atgimimo metu? Kaip vyko pirmieji laisvi parlamento rinkimai 1990 m.? Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis įtvirtinta iki šiol galiojanti Seimo rinkimų sistema? Artėjant Seimo rinkimams, LRT.lt pradeda straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti pagrindiniai procesai, atvedę mus į šiandieninę parlamento rinkimų sistemą.
„Rinkimai į visus valdžios organus būdavo suplanuoti iš viršaus ir labai mažai derėjo su demokratiškumu. Nors vykdavo galybė susirinkimų, susitikimų su kandidatais, o rinkimų dieną žmonės būdavo net gana aktyvūs, tačiau visa rinkimų kampanija, organizuojama gausaus aktyvo, buvo ganėtinai dirbtinė ir formali“, – taip sovietiniais laikais vykusius rinkimus savo atsiminimų knygoje „Įrėminti laike: prisiminimai ir pamąstymai“ apibūdino ilgametis sovietinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos (LSSR AT) deputatas Vytautas Astrauskas.
LRT.lt kalbinto Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Algirdo Jakubčionio teigimu, sovietmečiu vykusiam procesui nusakyti sąvoka „rinkimai“ apskritai netinka: „Jokių rinkimų tuo laikotarpiu nebūdavo. Geriausiu atveju tai būtų parinkimas tų asmenų, kuriuos parinkdavo atitinkamos institucijos.“
Iki pirmųjų sovietinių „rinkimų“ atvedę 1940-ųjų birželio įvykiai
Lietuva su sovietine rinkimų sistema pirmą kartą susidūrė 1940 m. vasarą – pirmosios sovietų okupacijos metu. Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją Lietuvos Vyriausybei be jokio pasipriešinimo priėmus Sovietų Sąjungos ultimatumą, jau kitą dieną mūsų valstybės sieną kirto sovietinė karinė technika.
Birželio 15 d. popietę į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas – SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas. Realią valdžios kontrolę okupuotoje Lietuvoje į savo rankas perėmusiam Maskvos pasiuntiniui paskirtos ypatingojo Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinio pareigos.
Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas Antanas Smetona birželio 15 d. savo pavaduotoju eiti valstybės vadovo pareigas paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį.
Iki rinkimų vedę įvykiai klostėsi pagal Maskvoje parengtą scenarijų. Birželio 17 d. prezidentą pavadavęs A. Merkys ministru pirmininku paskyrė tarpukariu su komunistais bendradarbiavusį žurnalistą Justą Paleckį. Tą pačią dieną patvirtinta ir marionetinė Liaudies vyriausybė.
Tos pačios birželio 17 d. vakare J. Paleckis ministro pirmininko postą perdavė Vincui Krėvei-Mickevičiui, o pats ėmėsi prezidento pareigų.
Jau kitą dieną iš kalėjimų pradėti paleisti dar prieš okupaciją daugiausia už antivalstybinę veiklą nuteisti komunistai. Vienas iš jų – tarpukario metu už įstatymo ribų buvusios Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Vos paleistas iš kalėjimo, jis paskirtas Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriumi.
Birželio 19 d. vidaus reikalų ministru paskirtas nepriklausomybės laikais aktyviai komunistus rėmęs Mečislovas Gedvilas.
1940 m. vasaros įvykius tyrinėjusio istoriko Liudo Truskos teigimu, nuo pat pirmųjų okupacijos savaičių Liaudies vyriausybė neturėjo jokios svarbiausių sprendimų priėmimo galios.
„Svarbiausi nutarimai buvo priimami ne kolegialiai, Liaudies vyriausybėje, o pagal dviejų besąlygiškai vykdančių V. Dekanozovo štabo nurodymus asmenų – prezidento pareigas einančio J. Paleckio ir vidaus reikalų ministro M. Gedvilo – aktus“, – 2009 m. išleistoje knygoje „Lietuvos Seimo istorija: XX–XXI a. pradžia“ rašė L. Truska.
Disponuodamas plačiais įgaliojimais, jau pirmąją darbo vidaus reikalų ministro poste dieną M. Gedvilas savo potvarkiais uždarė Lietuvos tautininkų sąjungą bei tautinio jaunimo organizaciją „Jaunoji Lietuva“. Birželio pabaigoje uždrausta ir visa nekomunistinė spauda (išskyrus dar kurį laiką ėjusius laikraščius „Lietuvos aidas“, „XX amžius“ ir „Lietuvos žinios“).
Tuo metu legalizuotos tarpukariu už įstatymo ribų buvusios komunistinės organizacijos – LKP ir Lietuvos komunistinė jaunimo sąjunga (LKJS).
Galiausiai liepos 1 d. J. Paleckio aktu paleistas dar 1936 m. susirinkęs Seimas. Tą pačią dieną uždraustos visos nekomunistinės politinės, visuomeninės, kultūrinės organizacijos, taip pat studentų korporacijos.
Tokiomis sąlygomis pradėta rengtis Liaudies seimo rinkimams.
J. Stalino ir V. Molotovo „palaimintas“ rinkimų spektaklis
Sprendimas surengti Liaudies seimo rinkimus ir balsavimo scenarijus buvo patvirtinti 1940 m. liepos 1 d. – tarpukariu išrinkto Seimo paleidimo dieną.
Būsimų rinkimų eiga patvirtinta ne kur kitur, o Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje Kaune vykusiame pasitarime. Jam vadovavo Maskvos emisarai – jau minėtas V. Dekanozovas ir SSRS pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Susirinkime dalyvavo ir pagrindiniai okupacinės valdžios Lietuvoje ramsčiai – A. Sniečkus, J. Paleckis bei M. Gedvilas.
Liepos 6 d. buvo paskelbtas Liaudies seimo rinkimų įstatymas, pagal jį 8 rinkimų apygardose turėjo būti išrinkta po 8–14 atstovų (priklausomai nuo gyventojų skaičiaus skaičiuojant, kad 1 atstovas renkamas 35 tūkst. gyventojų). Tiek kandidatuoti, tiek atiduoti savo balsą galėjo visi 21 metų sulaukę asmenys.
Svarbu atkreipti dėmesį į Liaudies seimo rinkimų įstatymo 19 straipsnio formuluotę: „Kandidatų į liaudies atstovus pasiūloma tiek, kiek apygardoje renkama liaudies atstovų.“ Vadinasi, į vieną vietą pretendavo vienas kandidatas. Toks kandidatų kėlimo modelis net ir formaliai turėjo mažinti jų tarpusavio konkurenciją ir didinti patekimo į Liaudies seimą galimybes.
Kaip nurodyta įstatyme, kandidatus galėjo kelti apygardų rinkimų komisijų sušaukti apskričių darbo žmonių susirinkimai. Kandidatus tvirtindavo Vyriausioji rinkimų komisija, ji taip pat buvo kontroliuojama okupacinei valdžiai lojalių asmenų. Jai vadovavo LKP CK narys Vladas Niunka.
Vienintelė rinkimuose dalyvavusi politinė jėga – Lietuvos darbo liaudies sąjunga (LDLS), jos sąraše figūravo arba LKP nariai, arba komunistams simpatizavę nepartiniai asmenys. Sąraše buvo galima pamatyti žymių to meto visuomenės veikėjų – rašytojų, teatralų, gydytojų.
LRT.lt kalbinto A. Jakubčionio teigimu, tiek LDLS rinkiminis sąrašas, tiek būsimų rinkimų eiga, tiek būsimo Liaudies seimo nutarimų juodraščiai buvo nusiųsti į Maskvą Josifui Stalinui ir V. Molotovui patvirtinti.
„Buvo absoliutus spektaklis“, – teigė A. Jakubčionis.
Nenorintiesiems balsuoti – liaudies priešo statusas
Rinkimams intensyviai ruošėsi ir okupacinė valdžia. Artėjant balsavimui, slaptuose dokumentuose bei spaudoje pasirodė „liaudies priešo“ sąvoka. Liepos 6 d. VSD vadovas A. Sniečkus išleido slaptą įsakymą, jame nurodyta areštuoti „destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies vyriausybę ar ardantį rinkimų tvarką“.
„Liaudies priešo“ sąvoka buvo labai plati ir sąmoningai neapibrėžta. Dažniausiai ji buvo taikoma visiems tiems, kurie nepatenkinti naująja valdžia skleidžia „gandus“ (kad Lietuva okupuota, kad šalyje būsią kolūkiai, o litą pakeisią rubliai), o pirmiausia tiems, kurie neisią balsuoti“, – knygoje „Lietuvos Seimo istorija: XX–XXI a. pradžia“ aiškino L. Truska.
Masiniai areštai vyko ir prieš pat Liaudies seimo rinkimus – liepos 10–12 dienomis.
Nors „liaudies priešo“ sąvoka ir nebuvo apibrėžta, pasak A. Jakubčionio, jos poveikis, siekiant priversti žmones dalyvauti rinkimuose, buvo aiškus ir efektyvus.
„Tiesiai šviesiai pasakyta, kas bus „liaudies priešams“, jų vieta kalėjimuose. Kitais žodžiais tariant, lietuviai gana greit suprato, kas bus, jeigu neisi balsuoti. Ir tai buvo turbūt efektyvus būdas priversti eiti į rinkimus“, – įsitikinęs docentas.
Artėjant rinkimams, nelojalių žmonių pakeitimas savais vyko ir vietinės valdžios aparate. Knygoje „Okupacija ir aneksija: pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941)“, A. Jakubčionio pateiktais duomenimis, iki rinkimų buvo pakeista 19 iš 23 burmistrų bei 175 iš 261 valsčių viršaičių.
Artėjant Liaudies seimo rinkimams Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse dar labiau padaugėjo „iš viršaus“ organizuotų mitingų, kuriuose reikštas palaikymas komunistinei valdžiai.
Pasak A. Jakubčionio, dalyvavimas okupacinę valdžią rėmusiuose mitinguose buvęs prievartinis ir motyvuotas baime prarasti darbą ar būti pašalintam iš universiteto.
Užfiksuoti ir 100 proc. viršiję aktyvumo rodikliai
Rinkimai į Liaudies seimą įvyko 1940 m. liepos 14–15 d. Iš pradžių balsavimas turėjo vykti tik vieną dieną, tai buvo numatyta ir rinkimų įstatyme. Vis dėlto liepos 14 d. pavakarę rinkimai buvo pratęsti dar vienai dienai.
Beje, tuo pačiu laiku rinkimai buvo surengti ir kitose sovietų okupuotose Baltijos šalyse – Latvijoje bei Estijoje.
Kaip rašė L. Truska, toks sinchroniškumas dar kartą patvirtino, kad 1940 m. Baltijos šalyse vykę procesai buvo koordinuojami iš Maskvos.
A. Jakubčionio teigimu, dėl nedidelio rinkėjų aktyvumo antrąją dieną buvo pasitelktos papildomos agitacinės priemonės – prie balsavimo vietų pasiųsti Raudonosios armijos kariai, turėję groti armonikomis ir linksminti rinkėjus.
Balsavimo metu rinkėjai gaudavo 8–14 balsavimo kortelių (priklausomai nuo apygardoje iškeltų kandidatų skaičiaus) su atspausdintomis kandidatų pavardėmis. Išrinkęs sau tinkamas korteles (tinkamus kandidatus), rinkėjas turėdavo sudėti jas į voką ir perduoti jį rinkimų komisijos nariui. Šis rinkėjo akivaizdoje turėdavo įmesti voką į balsadėžę.
Tuo tarpu rinkėjo pase buvo dedamas balsavimą liudijęs spaudas. Dokumente esanti žyma turėjo padėti nustatyti, kas atvyko į rinkimus, o kas – ne. Kartu tai buvo viena iš priemonių sukelti baimę ir priversti žmones ateiti į rinkimus.
Dėl skubos Liaudies seimo rinkimams nebuvo sudaryti rinkėjų sąrašai, todėl nebuvo žinomas ir tikslus balso teisę turinčių asmenų skaičius. Tokia situacija dar labiau padidino manipuliacijų rinkimais galimybes.
Liepos 17 d. tuometė VRK paskelbė oficialius rinkimų duomenis: rinkėjų aktyvumas – 95,51 proc., rezultatas – 99,19 proc. pasirinko LDLS kandidatus. Liaudies seimo nariais tapo visi rinkimuose dalyvavę kandidatai.
Kad okupacijos sąlygomis vykę rinkimai buvo suklastoti, nekyla jokių abejonių. Dar daugiau – istorikų teigimu, neišlikę jokių su šiais rinkimais susijusių apygardų, apylinkių bei VRK dokumentų.
Stulbina ir spaudoje pasirodę arba dokumentuose užfiksuoti kai kurių balsavimo vietų duomenys: Vilniaus mieste rinkėjų aktyvumas neva siekė 110,2 proc., Pasvalio valsčiuje – 106 proc.
A. Jakubčionio teigimu, tokių skaičių fiksavimą galėjo lemti rinkimų komisijų atstovų lojalumas komunistams bei išsilavinimo stoka.
„Visų rinkiminių apygardų pirmininkais buvo komunistai arba jiems prijaučiantys. Jeigu kokiam batsiuviui komunistui buvo pasakyta parodyti, kad kuo daugiau balsavo, tai jis ir užrašė daugiau – maždaug, sviestu košės nepagadinsi. Taip ir užrašė tuos 106 procentus. Kadangi jis buvo ir mažaraštis, ir nelabai suprato procentus, tai kas čia tokio – šimtas gražus skaičius. O jeigu virš šimto – dar geriau“, – svarstė istorikas.
Remiantis 1995 m. publikuotais L. Truskos skaičiavimais, 1940 m. liepos 14–15 d. vykusiuose Liaudies seimo rinkimuose rinkėjų aktyvumas buvo apie 85 proc. Be to, istoriko teigimu, nemaža dalis LDLS kandidatų nesurinko pusės balsų ir negalėjo būti išrinkti net pagal liepos 6 d. paskelbtą rinkimų įstatymą.
„Nesiimu kvestionuoti L. Truskos, kadangi jis iš tikro įnešė gana svarbų indėlį į šiuos dalykus“, – L. Truską pagyrė A. Jakubčionis, paprašytas pakomentuoti prieš daugiau nei 20 metų kolegos atliktus skaičiavimus.
Vis dėlto, LRT.lt kalbintas istorikas atkreipė dėmesį į 1941–1943 m. leistą „Lietuvių archyvą“, kuriame nurodomi ir daug mažesni rinkėjų aktyvumo duomenys Liaudies seimo rinkimų metu, – vos 16–18 proc. Kita vertus, A. Jakubčionis sutinka su kitų istorikų nuomone, jog į nacių okupacijos metu parengto leidinio turinį taip pat reikia žiūrėti kritiškai.
Per balsavimą įvairiais būdais gadinti rinkimų biuleteniai. Į vokus dėtas laikraščių popierius, ant balsavimo kortelių paišyta, rašyti necenzūriniai žodžiai, antikomunistiniai šūkiai, išbraukytos rinkimuose dalyvavusių žydų tautybės kandidatų pavardės. Be to, į balsadėžes mėtyti ir tiesiog tušti vokai.
Pasipriešinimo ženklų nebuvo
1940 m. vasarą Lietuvos politinis elitas nerodė jokių pasipriešinimo ženklų. Net ir likviduojamos nesipriešino dar visai neseniai tautos laisvę bet kokia kaina ginti žadėjusios bei lenkų okupuoto Vilniaus vadavimo planus puoselėjusios patriotinės organizacijos.
Priešintis okupantams nebandė ir opozicinių politinių jėgų atstovai. Priešingai – dar kurį laiką leista valstiečių liaudininkų bei krikščionių demokratų spauda („Lietuvos žinios“ ir „XX amžius“) netgi ragino rinkėjus dalyvauti Liaudies seimo rinkimuose.
Pasak A. Jakubčionio, viena iš visuomenės pasyvumo priežasčių galėjo būti A. Smetonos valdymo laikotarpis.
„Bandyčiau paaiškinti tuo, kad A. Smetonos režimas vienaip ar kitaip slopino asmeninę iniciatyvą. Valdžia pasakė – šventa. Tai galbūt ta inercija kažkokia suvaidino tam tikrą vaidmenį“, – paklaustas apie visuomenės priešinimąsi per Liaudies seimo rinkimus svarstė istorikas.
A. Jakubčionio teigimu, pasyvumą galėjo lemti ir prieš pat rinkimus įvykę masiniai areštai: „Atsiminimuose aiškinama, kad po suėmimų Kaune liepos mėnesį visas miestas lyg ir pritilo, lyg nuščiuvo, visi vaikščiojo žvalgydamiesi vienas į kitą. Vadinasi, tas įbauginimas taip pat padarė įtaką.“
Visuomenę taip pat galėjo klaidinti žinomų kultūros bei visuomenės veikėjų nuosaiki laikysena okupacijos atžvilgiu, taip pat marionetinės Liaudies vyriausybės narių veiksmai.
„Vincas Krėvė-Mickevičius, grįžęs po susitikimo su V. Molotovu, žino, jog Lietuva bus inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, o Liaudies vyriausybė, kokie ten bebūtų ministrai, nė vienas iš jų neišdrįso pasakyti, kas bus su Lietuva“, – 1940 m. birželio ir liepos mėnesių sandūroje susidariusią situaciją komentuoja A. Jakubčionis.
Liaudies vyriausybės atstovams jau žinant apie Maskvos inkorporacinius planus, o įvykiams Lietuvoje klostantis pagal Kremliaus scenarijų, LDLS rinkimų programoje žadėta išsaugoti šalies nepriklausomybę, privačią nuosavybę, nacionalinę valiutą – litą. Žinoma, programoje netrūko demagoginių įvairiems gyventojų sluoksniams skirtų lozungų. Pavyzdžiui, žadėta žeme aprūpinti bežemius ir mažažemius, taip pat pagerinti darbininkų padėtį. Anot A. Jakubčionio, tai irgi galėjo lemti to meto visuomenės nuotaikas.
„Tokia dvejonė pasėta, pažadų daugybė irgi turbūt suvaidino tam tikrą vaidmenį“, – mano docentas.
1940 m. liepos 21–23 d. Valstybės teatre Kaune į pirmąją sesiją susirinkę Liaudies seimo nariai priėmė deklaraciją dėl sovietinės santvarkos įvedimo Lietuvoje bei rezoliuciją dėl šalies stojimo į SSRS. Taip pat priimti nutarimai dėl žemės, stambiosios pramonės ir bankų nacionalizavimo. Po teisėtumo, įvairių formalumų iliuzijomis bei programinėmis nuostatomis dangstyta okupacija parodė tikrąjį savo veidą.
Maskvoje surežisuotą bei Kaune įgyvendintą procedūrą A. Jakubčionis iliustruoja, remdamasis M. Gedvilo atsiminimais apie pirmąją Liaudies seimo sesiją: „Balsuoti turėjo tik Seimo atstovai, tačiau iš džiaugsmo nesusilaikė ir svečiai – visi kėlė rankas vienbalsiai.“
Tai reiškia, kad Valstybės teatre įvykusiuose Liaudies seimo posėdžiuose buvo galima priimti bet kokius iš anksto parengtus sprendimus. Kelti rankas galėjo visi susirinkusieji, o balsai nebuvo skaičiuojami.
1940 m. birželio ir liepos mėnesiais vykusių procesų padarinys – rugpjūčio 3 d. įvykdytas Lietuvos įtraukimas į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Pirmosios sovietų okupacijos metais – 1941 m. sausio 12 d. – Lietuvoje įvyko dar vieneri rinkimai. Tąkart rinkta SSRS Aukščiausioji Taryba (SSRS AT). A. Jakubčionio teigimu, šie rinkimai iš esmės niekuo nesiskyrė nuo balsavimo 1940 m. liepą.
„Grynai formalumas. Visi atėjo, nubalsavo ir išrinko tuos, kuriuos reikėjo išrinkti“, – kalbėjo istorikas.
Rinkėjams – marionečių vaidmuo
1944 m. į Lietuvą vėl įžengė Raudonoji armija. Iš naujo buvo įtvirtintas sovietinis režimas, jis tęsėsi iki 1990 m. Rinkimai ir toliau organizuoti pagal režimo nustatytas taisykles.
1944–1990 m. rinkimai sovietų Lietuvoje vykdavo į tris institucijas – SSRS AT, LSSR AT bei vietines tarybas. Priklausomai nuo Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų, rinkimai į skirtingas institucijas vykdavo kas 4–5 metus.
Beveik pusę amžiaus vykę rinkimai iš esmės niekuo nesiskyrė nuo iš anksto surežisuotą spektaklį priminusių 1940–1941 m. vykusių balsavimų.
Oficialiai rinkėjai balsuodavo už „Komunistų ir nepartinių bloko“ iškeltus kandidatus.
Pagal oficialius nuostatus, kandidatus galėjo kelti visuomeninės organizacijos bei darbo kolektyvai. Realiai kandidatus pagal savo nustatytas socialines, profesines, lyčių bei kitas proporcijas parinkdavo visą politinę kontrolę savo rankose telkusios komunistų partijos valdžia.
Ilgametis sovietinis partinis veikėjas V. Astrauskas savo atsiminimuose neslėpė, jog kandidatų parinkimą lemdavo partijos vadovybės subjektyvumas, asmeninės simpatijos, paviršutiniški įspūdžiai.
Pagal nustatytus kriterijus bei iš aukštesnių struktūrų gautus nurodymus atrenkant nepartinius kandidatus dalyvaudavo ir vietiniai komunistų partijos komitetai.
„Tiesiog būdavo atsiunčiamas nurodymas iš savo rajono duoti vieną ar kitą melžėją ar darbininką, kurie pasižymėtų gerais darbo rodikliais, būtų socialistinio lenktyniavimo nugalėtojais ir panašiai. Tada tos pavardės dar kartą būdavo patikrinamos, išsiaiškinama, ar kandidatas nėra teistas, ar nevažiavo į užsienį, ar neturi ten giminių, ar nebuvo ištremtas. Šiuos dalykus išsiaiškinus, kandidatas buvo parenkamas ir skiriamas eiti į rinkimus“, – nepartinių kandidatų atrankos modelį pateikė A. Jakubčionis.
Balsavimas vyko „renkantis“ iš rinkimų apygardoje iškelto vieno kandidato.
„Rinkėjai atlikdavo marionečių vaidmenį: pakelti rankas už siūlomą kandidatą, paploti jam, rinkimų dieną ateiti į balsavimo apylinkes ir įmesti į urną biuletenį su vienintele kandidatūra, kurios jis dažniausiai akyse nematė“, – sovietinių rinkimų realybę savo atsiminimuose aprašė V. Astrauskas.
Knygoje „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais“ istorikas Česlovas Bauža vaizdžiai aprašė po tokių rinkimų susiformuodavusią LSSR AT sudėtį: „Nieko keisto, kad pagal tokią „rinkimų“ tvarką į LTSR Aukščiausiąją Tarybą patekdavo atitinkamas partiečių, daugiausia aukštųjų nomenklatūrininkų, skaičius, apie valstybės reikalus neišmanantys mažamoksliai darbininkai, gyvenimo patirties neturintis jaunimas, pagaliau tarybiniai kariškiai ir saugumiečiai.“
Kaip savo atsiminimuose rašo V. Astrauskas, tokia institucijos sudėtis, kuomet dalį jos atstovų pagal iš anksto nustatytas proporcijas sudarydavo darbininkai, valstiečiai ar moterys, buvo naudojama propagandiniams tikslams.
Pokariu rinkimus stebėdavo NKVD karininkai
Tiesa, per daugiau nei 40 metų laikotarpį rinkimų organizavimas sovietinėje sistemoje skyrėsi. Skirtumus lemdavo politinė situacija bei režimo brutalumo lygis.
Griežtas, represijų bei bauginimų lydimas rinkimų organizavimas vyko pirmąjį pokario dešimtmetį. Lietuvoje tai sutapo su partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu. Rinkimus tuo metu prižiūrėdavo sovietinių represinių struktūrų pareigūnai.
„Komisijų nariai, lydimi stribų, eidavo agituoti gyventojus. Suprantat, ką reiškia, kai su ginkluotu žmogumi ateina tave agituoti“, – pokario situaciją nupasakojo A. Jakubčionis.
NKVD karininkai dalyvaudavo ir skaičiuojant balsus. A. Jakubčionio pateiktais duomenimis, 1951 m. rinkimų į LSSR AT metu rinkimines apygardas kontroliavo daugiau nei 13 tūkst. NKVD karių.
„Nikitos Chruščiovo laikotarpiu tokio griežto represavimo nebeliko, bet buvo masiškai per visas to meto informacines priemones raginama balsuoti“, – teigė docentas.
A. Jakubčionio pastebėjimu, vėliau, išnykus prievartiniam raginimui eiti į rinkimus, žmonės apskritai pradėjo vengti balsuoti. Istorikas pasirėmė ir savo asmenine patirtimi. Sovietiniu laikotarpiu jis balsavo vienintelį kartą – sulaukęs 18 metų.
„Daugiau išvis nėjau balsuoti, kadangi nemačiau jokio reikalo, mačiau, kaip tai atrodė. Studentai, gyvendami bendrabučiuose, irgi masiškai neidavo balsuoti. Buvo neaišku, kam to reikia“, – prisiminimais apie sovietmečiu vykusius rinkimus dalijosi A. Jakubčionis.
Viena iš rinkėjus atvykti balsuoti skatinusių sovietinės valdžios inicijuotų priemonių buvo galimybė visose balsavimo vietose įsigyti deficitinių prekių – apelsinų, kavos, žirnelių.
Vis dėlto nei rinkėjų sprendimas balsuoti, nei deficitinių prekių asortimentas rinkimų protokolams jokios įtakos neturėdavo. Iki 1988 m. visų lygių valdžios institucijų balsavimo dokumentuose figūruodavo standartiniai skaičiai: rinkėjų aktyvumas – 99 proc., rinkimų rezultatai – 99 proc. už „Komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatus.
„Kada rinkimai pasibaigia, viską apvynioja virvele, nieko neskaičiuoja, uždeda antspaudą, užrašo, kiek, ir viskas“, – remdamasis amžininkų pasakojimais apie rinkimų komisijų darbą kalbėjo A. Jakubčionis.
Tiesa, 1988 m. birželį į LSSR AT laisvas vietas vykusių rinkimų protokoluose jau figūravo kitokie skaičiai – tąkart pirmą kartą nurodyta, kad balsavo 91,95 proc. rinkėjų. Tačiau tada Sovietų Sąjungoje jau vyko „perestroika“, o Lietuvoje kūrėsi pirmosios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupės.
Pokalbio su LRT.lt pabaigoje istorikas A. Jakubčionis papasakojo tiek surežisuotą sovietinę rinkimų sistemą, tiek apskritai sovietinę politinę realybę iliustruojantį anekdotą.
„LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius gavo naują „Volgą“ iš Maskvos. Apsidžiaugia, atsisėda, tačiau žiūri – nėra vairo. Skambina Maskvai ir sako – jūs mašiną be vairo atsiuntėt. Maskva atsako: tu sėsk ir važiuok, o mes jau pavairuosime“, – juokėsi pašnekovas.
„Pas aukštą partinį funkcionierių atėjęs žmogus prašo patarimo, kaip tapti kandidatu, nes jaučiąs, kad galėtų gerai pasitarnauti žmonėms. Funkcionierius jam ilgai aiškina, jog rinkimai demokratiški, viską sprendžia rinkėjai, – jie siūlo kandidatus, o partiniai organai čia niekuo dėti. Tai išklausęs interesantas ir sako: „Aš su rinkėjais susitarsiu, kad jie mane iškeltų kandidatu, jūs tik įrašykite į kandidatų sąrašą“, – anekdotu savo atsiminimų apie sovietmečiu vykusius rinkimus skyrių užbaigė ir V. Astrauskas.
Nors 1989 m. Lietuva vis dar buvo SSRS sudėtyje, situacija jau buvo pasikeitusi. Visoje šalyje aktyviai veikiant Sąjūdžiui, buvo įteisinta tautinė simbolika, vyko viešos diskusijos apie sovietinio režimo nusikaltimus, atvirai polemizuota istoriniais ir politiniais klausimais.
Kitokie buvo ir tais metais vykę rinkimai. Dėl vienos vietos konkuravo skirtingoms politinėms pažiūroms atstovavę bei skirtingai Lietuvos ateitį matę kandidatai, jie savo pozicijas pristatydavo viešuose debatuose ir susitikimuose su rinkėjais. Vyko nuo valdžios nepriklausoma rinkimų kampanija, o kandidatų rėmėjai vykdė griežtą rinkimų stebėseną.
Kitokie buvo ir tų rinkimų rezultatai.
