1989 m. Europoje griūvant SSRS ir nacių Vokietijos slaptųjų protokolų nustatytai bei Šaltojo karo metu įtvirtintai tvarkai, permainos neaplenkė ir Lietuvos. Po daugelio dešimtmečių čia vėl įvyko rinkimai su daugiau nei viena pasirinkimo galimybe, aktyvia rinkimų kampanija, o svarbiausia – be iš anksto parengto scenarijaus, todėl su netikėta baigtimi.
Kaip atrodė rinkimai sovietinio režimo sąlygomis? Kokių pokyčių sovietinėje rinkimų sistemoje įvyko Atgimimo metu? Kaip vyko pirmieji laisvi parlamento rinkimai 1990 m.? Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis įtvirtinta iki šiol galiojanti Seimo rinkimų sistema? Artėjant Seimo rinkimams, LRT.lt tęsia straipsnių ciklą, kuriame bus pristatyti pagrindiniai procesai, atvedę mus į šiandieninę parlamento rinkimų sistemą.
1989-ųjų pavasaris. Nors Lietuva vis dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, visuomenės nuotaikos sparčiai keitėsi. Beveik visoje respublikoje veikė Sąjūdžio grupės, miestų ir miestelių aikštėse rengti mitingai, vyko viešos diskusijos.
Atvirai kalbėta apie sovietinio režimo represijas, pasmerkti 1939 m. Vidurio ir Rytų Europą padaliję SSRS ir nacistinės Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai. Žiniasklaidoje nagrinėti skaudūs, sudėtingi ir ilgai slėpti istoriniai klausimai, daug dėmesio skirta ekologinėms bei socialinėms problemoms. Spauda – ne tik ta, kurią leido ir kontroliavo režimo struktūros. Visoje Lietuvoje skaitytojus jau pasiekė Sąjūdžio ir regionuose veikusių jo grupių leidiniai.
Dar 1988 m. spalį grąžinama trispalvė ir „Tautiška giesmė“ – sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (LSSR AT) prezidiumas juos įteisina kaip oficialius respublikos simbolius.
Kita vertus, 1989-ųjų pavasarį netrūko ir įtampos. Toliau tęsėsi dar 1988 m. lapkritį išaugusi priešprieša tarp Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos (LKP). Pastaroji – vis dar sovietinio partinio aparato dalis. 1988 m. lapkritį kilusius nesutarimus išprovokavo LSSR AT sprendimas nepriimti konstitucinių pataisų, kurios būtų įtvirtinusios sovietinės Lietuvos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius teisės aktus. Beje, estai tąkart buvo principingesni – Estijos SSR AT tokias pataisas priėmė.
Įtampą dar labiau padidino 1989 m. vasario 21 d. (praėjus mažiau nei savaitei nuo pirmą kartą po daugelio metų laisvai švęstos Vasario 16-osios) įvykęs juoduoju pavadintas LKP CK plenumas. Jo metu prieš reformas nusiteikę LKP veikėjai kaltino Sąjūdį už planus atsiskirti nuo SSRS. Kliuvo ir nuosaikiau nusiteikusiems bei Sąjūdžiui priklausiusiems partijos kolegoms.
Tokiomis aplinkybėmis vyko pasirengimas vienam iš pirmųjų po ilgos pertraukos demokratijos egzaminų – 1989 m. kovo 26 d. vykusiems rinkimams į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Pirmą kartą po daugelio dešimtmečių Lietuvos ir visos Sovietų Sąjungos rinkėjai galėjo rinktis iš daugiau nei vieno kandidato. Be to, vyko tikra, iki tol daug kam nematyta, rinkimų kampanija. Kitokie buvo ir balsavimo rezultatai – nepadiktuoti iš viršaus, o atspindėję rinkėjų valią.
„Tai buvo rinkimai. Ne rinkimų imitacija, o rinkimai. Pirmieji, galima sakyti, demokratiški, tik okupuotoje šalyje ir su sovietų armija“, – sakė LRT.lt kalbinta pašnekovė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimų štabo narė Angonita Rupšytė.
Pirmieji demokratijos išbandymai ir pirmos Sąjūdžio dalyvių pergalės
Tačiau prieš tai sugrįžkime į 1989-ųjų pradžią. Kai kuriose sovietinės Lietuvos vietose pirmieji iš dalies laisvi balsavimai įvyko dar prieš SSRS liaudies deputatų rinkimus.
1989 m. sausį ir vasarį vyko rinkimai į penkias laisvas vietas LSSR AT. Kandidatuoti galėjo daugiau nei vienas asmuo. Siekiant turėti savo žmones sovietinėje institucijoje, buvo iškeltos ir Sąjūdžio atstovų kandidatūros.
Net trys balsavimai tuo metu vyko Šiaulių mieste buvusiose apygardose, čia savo varžovus iš komunistų partijos įveikė tuometis LSSR Gamtos apsaugos komiteto valdybos viršininkas Zigmas Vaišvila (nugalėjo LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą) bei filosofas Romualdas Ozolas (laimėjo prieš žurnalistą Česlovą Juršėną).
Viduklėje vykusiame balsavime savo varžovus įveikė Sąjūdžio remtas teisininkas Kazimieras Motieka.
Rinkimuose dalyvavo ir Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, tačiau tautiškai mišrioje Vievio apygardoje, net ir surinkęs daugiausia rinkėjų balsų (beveik 40 proc.), jis nebuvo išrinktas. Pagal tuo metu galiojusią rinkimų tvarką, pergalei pasiekti reikėjo daugiau nei pusės visų sąrašuose buvusių apygardos rinkėjų balsų.
Sprendimą dalyvauti rinkimuose Sąjūdžio Seimas priėmė 1988 m. lapkritį, o kandidatus pagal tuo metu galiojusią tvarką galėjo kelti vadinamieji darbo kolektyvai. Daugelyje jų veikė Sąjūdžio rėmimo grupės.
Iškėlus kandidatus, prasidėjo rinkimų kampanija, jos metu vyko susitikimai su rinkėjais, platinti kandidatams skirti plakatai, lankstinukai, bukletai, informaciniai laikraščiai. Tai buvo naujovė laisvų rinkimų nemačiusioje sovietinėje visuomenėje, todėl rinkimų organizatoriams teko mokytis demokratinėms valstybėms įprastos politinės komunikacijos paslapčių.
Iš seifo pažirę gausiai surinkti pinigai
LRT.lt kalbinta šiaulietė Irena Vasinauskaitė 1989 m. vykusių rinkimų metu ėjo Šiaulių Sąjūdžio reikalų tvarkytojos pareigas. Pašnekovė prisiminė Sąjūdžio būstinės seife buvus JAV lietuvių išleistą knygą „Kaip laimėti rinkimus“.
Vis dėlto, kaip pripažino pašnekovė, veikta intuityviai, daug erdvės turėta improvizacijai.
„Todėl ir buvo smagu dirbti, kad galėdavai improvizuoti“, – prisimena I. Vasinauskaitė ir pažymi, jog Sąjūdžio laikais rinkimų kampanija jai buvo be galo įdomus procesas.
Pašnekovės teigimu, 1989 m. sausį ir vasarį vykusiuose rinkimuose dalyvavusių Sąjūdžio remtų kandidatų kampaniją Šiaulių Sąjūdis finansavo savo lėšomis.
„Bet kuris mitingas, bet kuris renginys – aukos ištisai ėjo į Sąjūdžio arba į kažkurio mūsų žmogaus asmeninę sąskaitą“, – pasakojo I. Vasinauskaitė.
Pasak buvusios Šiaulių Sąjūdžio atstovės, asmeninės sąskaitos buvo naudojamos tuo metu, kai organizacija dar nebuvo įregistruota ir negalėjo turėti savo sąskaitos. Sąjūdis, kaip juridinis vienetas, įregistruotas tik 1989 m. kovo 16 d.
Taip pat aukos būdavo atnešamos į Sąjūdžio būstinę.
Pašnekovė prisiminė ir kuriozinę situaciją, kuomet lėšų buvo surinkta tiek, kad kartą atidarius seifą viskas plačiai pažiro ant grindų.
„Tuos maišelius (su pinigais – LRT.lt) atneši, grūdi į seifą ir užspaudi sunkias tikro nedegančio seifo duris. Tie pinigai taip pažiro Sąjūdžio būstinėje. Visokios kupiūros! Buhalteris, tvarkingas finansistas, žiūri ir sako – o kiek čia yra? O mes nežinom, nes mes neskaičiavom tų pinigų!“ – juokėsi I. Vasinauskaitė.
Suskaičiavus pinigus, buvo sprendžiama dėl agitacinės medžiagos gamybos – bukletų, plakatų, lankstinukų. Be to, pasak šiaulietės, kiekvieną rytą į Sąjūdžio būstinę skambindavo ir naujausios informacijos teiraudavosi miesto žiniasklaida.
Kuriozai rinkimų kampanijos metu
I. Vasinauskaitės teigimu, anuomet, siekiant suvaldyti keletą tūkstančių Šiauliuose veikusių sąjūdžio dalyvių, buvo sukurtas specialus informacijos perdavimo tinklas. Tam prie miesto Sąjūdžio tarybos buvo įkurta Seniūnų taryba, į ją, esant reikalui, greitai susirinkdavo žmonės. Seniūnų tarybos atstovai gautą informaciją apie agitacinės medžiagos platinimą, susitikimus su kandidatais perduodavo smulkesnėms Sąjūdžio rėmimo grupėms.
„Mes dirbom greičiau negu KGB, nes jie nespėdavo susiorganizuoti. Sąjūdžio žmonės į reikiamą vietą subėgdavo anksčiau“, – kalbėjo I. Vasinauskaitė.
Kaip prisimena pašnekovė, susitikimai su rinkėjais būdavo tiesioginiai, agitacinę medžiagą stengtasi pateikti į rankas.
Pasak I. Vasinauskaitės, egzistavo ir griežta bendravimo su rinkėjais taisyklė: „Nebuvo galima nė vieno žmogaus išvaryti iš Sąjūdžio būstinės, kad jis išeitų įsižeidęs.“
Lankantis pas rinkėjus netrūkdavo kuriozinių situacijų. Pašnekovė prisiminė, kaip po vieną Šiaulių privačių namų rajoną išnešiodama rinkiminius bukletus ji pateko pas džinsus virinusį miesto vykdomojo komiteto darbuotoją, kuris buvo atsakingas už rinkimų organizavimą.
„Kai kas ir armoniką nešdavosi. Ateini patriukšmauti į kiemą, žmonės gauna ir nemokamą koncertą, ir lankstinukų“, – apie įsimintiniausius 1989-ųjų rinkimų kampanijos momentus pasakojo I. Vasinauskaitė.
Pašnekovės teigimu, kuomet dėl laisvos vietos LSSR AT Sąjūdžio remti kandidatai varžėsi su LKP atstovais, bent jau Šiauliuose rinkėjams abejonių, ką pasirinkti, nekildavo. Kartais net būdavo atsisakoma įteikiamų bukletų.
„Neduokit, neskaitysim, už Sąjūdį balsuosim“, – apsilankymą viename romų tautybės šiauliečių kieme prisiminė I. Vasinauskaitė.
Kandidatų debatai ir visiškai miesto sales užpildę rinkėjai, galėję laisvai užduoti jiems rūpimus klausimus, – dar viena laisvėjančių rinkimų naujovė, su kuria 1989 m. susipažino Lietuvos rinkėjai.
„Klausimai pateikti tiesiogiai arba rašteliais ir tu niekaip jų neišfiltruosi“, – pirmuosius Šiauliuose vykusius priešrinkiminius debatus prisiminė I. Vasinauskaitė.
Šiauliuose vykusius debatus savo dienoraščių knygoje „Žvaigždės blėsta auštant“ užfiksavo ir šiame mieste savo kandidatūrą kėlęs R. Ozolas: „Paskui, sakė, TV rodė per Panoramą dviejų moterų komentarus: praėję labai korektiškai, kandidatai gerbę kits kitą, labai reikia tokių susitikimų. Kur ne! Nes daugelis paskui šnekėjo: tokio spektaklio dar nematė! Buvę du pasauliai. Bet visi mielai priėmė abu, nes leido pasismaginti!“
Beje, I. Vasinauskaitės teigimu, jos į debatus atsineštą plakatą su užrašu „Parlamentas – ne cirko arena“ R. Ozolo varžovas Č. Juršėnas prisimena iki šiol.
Pašnekovė neatsimena, ar Šiauliuose komunistai turėjo kokį nors lygiavertį Sąjūdžiui atsakymą per 1989 m. pradžioje vykusių rinkimų kampaniją. Priešingai – ji prisiminė, kuomet gatvėje sutiktas Z. Vaišvilos varžovas rinkimuose, LKP miesto komiteto pirmasis sekretorius V. Volkovas, nešdamasis Sąjūdžio laikraščius, sakė: „Nesuprantu, kas čia dedasi.“
Visgi, I. Vasinauskaitės teigimu, rinkimams besiruošusius Šiaulių sąjūdininkus stebėjo KGB.
Rinkimų dieną agitacija prie apylinkių ir malda prie urnos
1989 m. pradžioje vykusių rinkimų į LSSR AT laisvas vietas dienos buvo kitokios nei per ankstesnius sovietinio režimo sąlygomis surengtus balsavimus. Nebebuvo rinkėjus viliojusių deficitinių prekių, o savo darbą atsakingai dirbo Sąjūdžio dalyvių stebimi rinkimų komisijos nariai.
Bent jau Šiauliuose sąjūdininkams pavyko išnaudoti sovietinio rinkimų įstatymo spragas – tuo metu balsavimo dieną rinkimų agitacija nebuvo draudžiama. Todėl Sąjūdžio atstovai prie rinkimų apylinkių kurdavo savotišką šventę.
„Buvo atrakcija. Įsivaizduokit, eina žmogus balsuoti ir jis mato, kad ten prie rinkimų apylinkės kas nors juokauja, kalbina, turi plakatą“, – prisimena šiaulietė.
Kai kurie rinkėjai į pirmus laisvus balsavimus dėdavo daug vilčių. 1989 m. rinkimų komisijoje dirbusiai I. Vasinauskaitei įsiminė ir vienas apylinkėje prie balsadėžės įvykęs epizodas.
„Ateina vyriukas, atsiklaupia, persižegnoja, pakalba poterius ir įmeta biuletenį, tikėdamas, kad bus geriau“, – rinkimų dieną prisiminė pašnekovė.
1989 m. sausio ir vasario mėnesiais vykusių rinkimų į laisvas vietas LSSR AT metu skirtingose apygardose užfiksuotas rinkėjų aktyvumas viršijo 70 proc. Nors, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, aktyvumo rodikliai buvo dideli, tai jau nebeprilygo ilgus dešimtmečius beveik 100 proc. siekusiems suklastotiems skaičiams.
Dvejonės dėl dalyvavimo ir greitas įsitraukimas į rinkimus
1989 m. pradžioje vykę rinkimai į laisvas vietas LSSR AT buvo savotiška generalinė repeticija prieš kovo 26 d. visoje Sovietų Sąjungoje surengtus rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
Tiesa, iš pradžių Sąjūdžio viduje dėl dalyvavimo rinkimuose abejota.
Abejonių kėlė 1988 m. spalį paskelbtų SSRS Konstitucijos pataisų ir Liaudies deputatų rinkimų įstatymo projektai. Pagal naują rinkimų tvarką, trečdalis liaudies deputatų turėjo būti renkami ne visuotiniame balsavime, bet visuomeninių organizacijų (kurioms priskirta SSKP, komjaunimas, profesinės ir kūrybinės sąjungos ir kt.) susirinkimuose. Be to, Konstitucijos pataisose įžvelgtas siekis dar labiau apriboti sąjunginių respublikų savarankiškumą.
Kaip knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ rašė signataras Virgilijus Čepaitis, šiuos teisės aktus Sąjūdžio Seimas laikė antidemokratiškais.
1988 m. lapkritį Sąjūdis netgi surinko 1,8 milijono Lietuvos gyventojų parašų prieš SSRS Konstitucijos pataisas. Nepaisydama to, kad surinkti parašai sąjūdininkų buvo nugabenti į Maskvą, o panašios akcijos surengtos Latvijoje ir Estijoje, SSRS AT gruodžio pradžioje patvirtino naują rinkimų tvarką.
Be to, rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą Sąjūdį ragino boikotuoti be jokių kompromisų nepriklausomybės siekusi Lietuvos laisvės lyga (LLL).
LRT.lt kalbintos LPS rinkimų štabo narės A. Rupšytės nuomone, Sąjūdžio sprendimą dalyvauti rinkimuose paskatino žemesnės judėjimo grandys – miestuose veikusios Sąjūdžio tarybos bei rėmimo grupės, kurių atstovai žinojo apie jau keliamus komunistų kandidatus.
„Netilo skambučiai su klausimais, ką daryti, ar dalyvauti, nes prasidėjo (kandidatų – LRT.lt) kėlimas. Sąjūdžio rėmimo grupės ir sąjūdininkai matė keliamus gana aršius nomenklatūros, komunistų partijos veikėjus. Tada kilo klausimas, ar mes jiems duodame tribūną“, – pasakojo A. Rupšytė.
Galiausiai 1988 m. gruodį Sąjūdis priėmė sprendimą dalyvauti rinkimuose, o gruodžio 13 d. buvo sudarytas LPS rinkimų štabas. Jame dirbo A. Rupšytė, Mečys Laurinkus, Andrius Kubilius, Egidijus Bičkauskas ir Tautvydas Lideikis.
Sąjūdis kandidatus kelti pradėjo sausio mėnesį. A. Rupšytė neslepia – iš Sąjūdžio pusės kandidatų kėlimas buvo pavėluotas. Todėl reikėjo skubėti, o proceso metu netrūko spontaniškumo.
Kaip jau minėta, pagal tuo metu galiojusią tvarką kandidatus galėjo kelti institucijų, įmonių bei įstaigų darbo kolektyvai. Daugelis jų jau turėjo Sąjūdžio rėmimo grupes, kurios ir inicijuodavo judėjimo remiamų kandidatų iškėlimą.
A. Rupšytės teigimu, daug dėmesio skirta tam, kad iš Sąjūdžio pusės kandidatų kėlimo procesas vyktų sklandžiai ir be klaidų. Todėl LPS rinkimų štabas leido daug teisiniams klausimams ir dokumentų pildymui skirtos metodinės medžiagos.
Kandidatų kėlimo metu tarp LKP ir Sąjūdžio rėmimo grupių vyko savotiškos lenktynės.
„Mes kartais ir juokdavomės. Jeigu tik LKP susirinkimą padaro, tai iš karto Sąjūdžio rėmimo grupės irgi“, – prisiminė A. Rupšytė.
Pašnekovės teigimu, apygardose stengtasi iškelti nebūtinai vietinius, bet žinomus žmones. Todėl dažniausiai tai būdavo Sąjūdžio Seimo arba Sąjūdžio Seimo tarybos nariai.
Beje, kaip savo knygoje „Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“ rašė Česlovas Laurinavičius ir Vladas Sirutavičius, užuot pasinaudoję nomenklatūros privilegijomis, savo kandidatūras apygardose iškėlė LKP viršūnėse tuo metu buvę Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Vytautas Sakalauskas ir Vytautas Astrauskas.
Kadangi į A. Brazauską ir V. Beriozovą žiūrėta kaip į reformatorius, Sąjūdis prieš juos savo remiamų kandidatų nusprendė nekelti.
Konsultavo užsienio lietuviai
Vos iškėlęs savo remiamus kandidatus, 1989 m. sausį Sąjūdis pradėjo rinkimų kampaniją. Tai buvo visiška naujovė laisvų rinkimų nemačiusioje sovietinėje erdvėje.
Pasak A. Rupšytės, rinkimų organizavimo klausimais daug konsultuotasi su užsienio lietuviais. Daug informacijos pateikė demokratiniuose rinkimuose patirties turėjęs Kanados lietuvis Tomas Žižys, kuris 1989 m. sausį kaip turistas apsilankė sovietinėje Lietuvoje. Jis ne tik atgabeno literatūros, bet ir pateikė negirdėtos praktinės informacijos apie bendravimą su rinkėjais.
„Ką jis mums pasakė, tai buvo ne šiaip naujiena. Manau, kad tai buvo neįprasta visai Lietuvai. Kaip pavyzdys – rinkėjų apklausa. Tu gali skambinti, kandidatas eina į namus. Tokia naujovė buvo nesuvokiama“, – prisiminimais dalijosi LPS rinkimų štabo narė.
Pasak A. Rupšytės, knygose apie rinkimų organizavimą perskaityta informacija buvo pritaikoma prie vietos sąlygų.
Pašnekovės teigimu, svarbus buvo ir teisinis pasirengimas: „Pirmiausia, ką geriausiai išmokome, tai rinkimų įstatymą.“
A. Rupšytė taip pat pripažino, kad daug reikėjo improvizuoti. Be to, net trys LPS rinkimų štabo nariai (A. Rupšytė, A. Kubilius ir T. Lideikis) – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto absolventai. Rinkimų kampanijos metu pravertė tiek loginis mąstymas, tiek rengiant kasmetinę Fiziko dieną „FiDi“ įgyta organizavimo patirtis.
Nuo rinkimų kampanijos proceso neatsiejami buvo ir tokie darbai, kaip reklaminio klipo gamyba, plakatų bei šūkio kūrimas.
„Patys ieškojom šūkių. Taip gimė šūkis „Už Sąjūdį – už Lietuvą!“ Jei tu balsuoji už Sąjūdį, tai kartu balsuoji ir už Lietuvą“, – apie pagrindinį 1989 m. rinkimų kampanijos šūkį pasakojo A. Rupšytė.
Pagrindiniu Sąjūdžio plakatu rinkimuose tapo fotografo Zino Kazėno viename iš mitingų užfiksuota rankas iškėlusių žmonių minia. Plakato centre – logotipas su šūkiu ir Gediminaičių stulpais, kur kiekvienas stulpas buvo pavaizduotas kaip pakelta ranka.
O štai komunistų rinkimų kampanija, A. Rupšytės teigimu, 1989 m. išliko nomenklatūriška ir per daug nesiskyrė nuo tų laikų, kai buvo „renkamasi“ iš vieno kandidato.
Valdžios bandymai trikdyti rinkimų kampaniją
„Rinkimų kampanija vyko aštriai“, – prisimena A. Rupšytė.
Netrūko trukdymo iš tuometės sovietinės valdžios institucijų. Po jau minėto 1989 m. vasario 21 d. įvykusio LKP CK „juodojo“ plenumo buvo uždrausta Sąjūdžio televizijos laida „Atgimimo banga“, taip pat kitos populiarios laidos – „Vyriausybės studija“, „Veidai“, „Veidrodis“, o „Spindulio“ spaustuvė Kaune atsisakė spausdinti Sąjūdžio agitacinę medžiagą. Spaudos darbai buvo perkelti į Vilniuje buvusią M. Šumausko spaustuvę.
Uždraustas buvo ir Sąjūdžio reklaminis klipas.
„Kadangi jie pamatė, kad mes turim (reklaminį klipą – LRT.lt), o komunistai neturi, tai kol komunistai padarys, buvo negalima jo rodyti“, – pasakojo A. Rupšytė.
Tačiau, kaip teigė pašnekovė, per naktį reklaminis klipas buvo sumontuotas iš naujo ir parodytas publicistinėje laidoje „Veidrodis“.
Sunkumų kildavo ir norint gauti salių susitikimams su rinkėjais. Čia koją kišdavo vis dar valdžioje buvusių komunistų partijos atstovų interesai.
„Tai priklausė nuo tam tikrų žmonių, „kunigaikštukų“, arba partinių dalykų. Kadangi nemažai partinių, nomenklatūrinių darbuotojų buvo iškelta, aišku, pirmenybę jiems skirdavo“, – prisiminė A. Rupšytė.
Pašnekovės teigimu, prieš 1989 m. rinkimus Sąjūdis išgyveno tam tikrą informacinę blokadą. Pasak A. Rupšytės, suskaičiavus kandidatams skirtas laikraščių eilutes bei atspausdintas nuotraukas, jautėsi Sąjūdžio remtų žmonių nelygybė prieš į rinkimus deleguotus komunistų partijos atstovus.
Todėl LPS rinkimų štabui prieš rinkimus labai padėjo Sovietų Sąjungoje akredituotos užsienio radijo stotys – „Amerikos balsas“, „Laisvosios Europos radijas“, „Vatikano radijas“.
„Tai buvo vieni iš pagrindinių ruporų, skleidžiant informaciją apie Sąjūdžio remiamus kandidatus“, – sakė A. Rupšytė.
1989 m. kovo 8 d., likus vos kelioms savaitėms iki rinkimų, Vilniaus Kalnų parke įvyko daugiatūkstantinis mitingas, jame į susirinkusiuosius kreipėsi Sąjūdžio remiami kandidatai į SSRS liaudies deputatus. Po šio renginio prasidėjo naujas rinkimų kampanijos etapas – Sąjūdžio kandidatų išvažiuojamieji mitingai į Lietuvos regionus.
Mitinguose kandidatai prisistatydavo regionuose gyvenusiems rinkėjams. A. Rupšytės teigimu, ypatingas dėmesys buvo skiriamas ne didiesiems miestams, bet rajonų centrams.
„Kai mes pradėjom daryti tą vojažą, susitikimus tuose mažuose miesteliuose, tai tikrai pasijautė, kad žmonės to buvo pasiilgę“, – prisimena Sąjūdžio rinkimų štabo atstovė.
Rezultatai pranoko lūkesčius
Kaip ir 1989 m. pradžioje vykę rinkimai į laisvas LSSR AT vietas, taip ir kovo 26 d. vykusių rinkimų diena visiškai nepriminė tų, kurios buvo per ankstesnius rinkimus. Įvykius fiksavo iš užsienio atvykę žurnalistai, o balsavimo procesą stebėjo Sąjūdžio atstovai.
„Visur pieštukai padėti, tai mes sakydavom, kad reikalinga atsinešti tušinuką, kad kuo mažiau būtų klastojimo“, – rinkimų dieną prisiminė A. Rupšytė.
Šiems laikams nebūdingi protokoluose užfiksuoti skaičiai taip pat skyrėsi nuo tų, kurie figūravo ilgus dešimtmečius. Bendras rinkėjų aktyvumas visoje Sovietų Sąjungoje buvo 89,8 proc., Lietuvoje – 82,5 proc.
Pasak A. Rupšytės, toks 1989 m. kovo 26 d. užfiksuotas rinkėjų aktyvumas buvo visiškai realus. Aktyvumą galėjo padidinti tai, kad balsavime vis dar dalyvavo visi sovietų Lietuvos teritorijoje buvę SSRS piliečiai – tarp jų ir okupacinės kariuomenės kariai bei karininkai.
Vis dėlto, pasak pašnekovės, tai nebuvo vienintelė tokius rinkėjų aktyvumo rodiklius lėmusi priežastis.
„Nepriklausomai nuo to, aktyvumas buvo labai didelis. Supraskit, žmogus pirmą kartą ėjo balsuoti. Jis žinojo, kad jis tą daro sąmoningai ir nuo jo viskas priklauso“, – sakė A. Rupšytė.
Beje, rinkėjams prie balsadėžių netrukdė net tai, jog rinkimai vyko Velykų sekmadienį.
„Sąjūdis pasiekė triuškinančią pergalę ir tapo savotiškai pripažintas Lietuvos šeimininkas, o partinė valdžia – priklausoma nuo Sąjūdžio, tiesiog – jo įrankis. Tokia buvo Lietuvos žmonių valia. Ji pasireiškė ne dėl kokių drastiškų radikalių akcijų, o gana ramiais, beveik demokratiškais rinkimais“, – taip 1989 m. pavasarį vykusių rinkimų rezultatus knygoje „Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“ apibūdino jos autoriai – Č. Laurinavičius ir. V. Sirutavičius.
Jau kovo 26 d. net 32 vietas iš 42 galimų SSRS liaudies deputatų suvažiavime laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Po balandžio mėnesį vykusių pakartotinių rinkimų Sąjūdžio atstovai turėjo 36 vietas iš 42.
Dar 16 Lietuvos atstovų į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, pagal įstatymą, turėjo būti išrinkti visuomeninių organizacijų susirinkimuose. Pasak A. Rupšytės, daugelis jų taip pat buvo Sąjūdžio remti žmonės.
Pašnekovė prisiminė rinkimų naktį, kuomet Sąjūdžio būstinę iš įvairių apygardų pasiekdavo skambučiai apie remiamų kandidatų pergales.
„Tas rezultatas, o ypač aktyvumas mus visus pribloškė. Atrodo, tu tiki, matai minią, matai žmones, su jais bendrauji, bet nežinai, kaip jie balsuos“, – rinkimų nakties nuotaikas prisiminė A. Rupšytė.
LPS rinkimų štabo atstovė su šypsena prisiminė ir kitą rytą po rinkimų Sąjūdžio būstinėje pasirodžiusį Juozą Oleką, jis rankose jau turėjo apygardos išduotą išrinkto deputato pažymėjimą.
1989 m. gegužės 20 d. Vilniaus Kalnų parke įvyko išrinktų Lietuvos delegacijos atstovų palydos į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
Suvažiavimas darbą pradėjo gegužės 25 d.
***
Į SSRS liaudies deputatų rinkimų procesą pavėlavęs Sąjūdis po pergalės tęsė pasiruošimą 1990 m. vasario 24 d. vykusiems rinkimams į LSSR AT.
Tai buvo pirmieji Lietuvoje po ilgų dešimtmečių surengti visiškai demokratiški rinkimai. Juose išrinktas parlamentas 1990 m. kovo 11 d. paskelbs nepriklausomybės atkūrimą.
