Respublikinėje Šiaulių ligoninėje (RŠL) medicinos auditoriumi ir skubios medicinos gydytoju dirbantis bei nuolat su koronavirusu susiduriantis Martynas Gedminas neslepia išaugusio nuovargio ir įtampos.
„Kyla klausimas, kada pereisime ir ar išvis pereisime į normalų režimą“, – svarsto medikas.
M. Gedminą LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ kalbino Guoda Pečiulytė.
– Martynai, papasakokite, ko mes, nebūdami medikais, nematome iš Jūsų kasdienybės?
– Yra daug dalykų, tačiau, kaip ir likusi dalis visuomenės, medikai yra pavargę nuo karantino: reikia dirbti neįprastomis sąlygomis ir kitaip žiūrėti į kiekvieną pacientą. Mūsų ligoninės medikai buvo psichologiškai pasiruošę didžiulei bangai. Jos nesulaukus, mus kausto nežinomybė. Dėl to išauga įtampa, nuovargis, konfliktinės situacijos, atsiranda situacijų, kur mūsų taktikos nėra išdirbtos.
– Kiek COVID-19 pacientų turite savo ligoninėje?
– Mes buvome pirmieji. Nesitikėjome, kad Šiauliuose bus užfiksuotas pirmasis atvejis. Po to turėjome tarpą, mūsų regione buvo vienas kitas židinys, o dabar turime apie 10 pacientų (pokalbis vyko balandžio 20 d. – LRT.lt). Situacija nėra labai bloga, bet pacientų, kurie karščiuoja ir yra įtariami, sulaukiame nemažai.
– Ar pastebite pasikeitusį pacientų, kuriems diagnozuojamas COVID-19 virusas, elgesį?
– Matosi baimė, nes žmonės laukia atsakymo, kuris gali ir ilgai užtrukti, ir žino, pavyzdžiui, Italijos skaičius, todėl bijo. Taip pat matome, kad yra stigmatizacija. Kai rūpinausi paciente, kurios artimajam buvo diagnozuotas COVID-19, ji paniškai bijojo teigiamo atsakymo, lyg tai būtų nuosprendis, jog ši nesilaikė saviizoliacijos. Jos klinikiniai tyrimai buvo puikūs, bet visa tai vis tiek žmogui sukėlė didžiulį stresą ir įtampą.
Įsivaizduokite, jei atvažiuojate į priėmimo skyrių ir jus priima slaugytojai, o dabar pasitinka penki žmonės su skafandrais. Visai kitoks jausmas.
– Ar Jūsų kasdienis darbas šiuo metu yra labai pasikeitęs?
– Viskas pasikeitė ir nuolat keičiasi. Aš dirbu didesnėje ligoninėje, kur turime daugiau priemonių ir galėjome išskirti pacientų srautus į „švarią“ ir potencialiai didelės rizikos zonas. Darbe negali bet kada valgyti ir gerti, turi planuoti, kada eisi į tualetą. Pirmomis dienomis užsidedi akinius ir galvoji, kad esi saugus. Kiek vėliau pamatai, kad jie rasoja ir negali tinkamai atlikti procedūros. Užsidedi respiratorių, pamatai, kad negali susišnekėti su slaugytoja, todėl imi šaukti.
Negana to, kad procesai ilgėja, viskas tik įsivažiuoja, ateina kitų šalių patirtys, neturime aiškių algoritmų. Pavyzdžiui, žmogus karščiuoja, įtariamas apendicitas, bet galbūt jis karščiuoja ir dėl COVID-19. Tada lauki atsakymo, lauki operacijos.
Viskas pasikeitė, yra daug nežinios. Kaip minėjau, tikėjomės bangos, jos vis dar laukiame. Kyla klausimas, kada pereisime ir ar išvis pereisime į normalų režimą, nes, panašu, kad viruso grėsmė visada išliks. Galbūt vasarą ji bus mažesnė, bet rudenį vėl sugrįš. Panašu, kad procesai pasikeis.
– Ar buvo ligoninėje įsimintinų dienų? Ar Jums teko susidurti su paciento mirtimi?
– Kai pacientų srautai ėmė augti ir įkūrėme COVID-19 kliniką, į kiekvieną pacientą pradėjome žiūrėti kitaip. Jeigu kosėja, karščiuoja, galvoji, kad esi aplipęs virusais ir grįžęs namo visus apkrėsi. Buvo daug baimės ir nežinomybės, reikėjo daug mokytis pačiam. Kai ligoninėje susidūrėme su mirtimi, tą dieną pradėjau galvoti, kad tai iš tiesų yra rimta.
– Tenka girdėti, kad mirtis nuo šios ligos yra gana sunki. Ar Jūs galite tai patvirtinti?
– Ši liga yra įvairialypė. Jaunam žmogui, neturinčiam ligų, bus sloga ir kosulys, sunkesne forma – plaučių uždegimas, bet yra atvejų, kai imuninė sistema yra pažeista kitų ligų, ir organizmas gali save iš vidaus sugriauti. Man tokių pacientų matyti neteko, bet buvo panašių atvejų, nes ši liga kartais pasireiškia rizikos grupės pacientams tokiu sindromu, kur tu nieko negali padaryti.
Aš negaliu atsakyti, ar tai yra sunki mirtis, bet jei tu esi pacientą prijungęs prie ventiliavimo aparato, leidi vaistus, kad būtų palaikyta kraujotaka, ir jam sustoja širdis, tu nieko negali padaryti. Tada ateina jausmas, kad yra atvejų, kai tu nieko negali padaryti, ypač vyresniems žmonėms, kurie turi kitų ligų, ir yra atvejų, kai tai yra tikrai rimta. Kol neturime vaistų ir vakcinos, mums reikia sąmoningumo ir izoliacijos.
Išsamiau – laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
