Nors dalis visuomenės pasipiktino, kad už nepilnametės sumušimą ir prievartą nuteistam jurbarkiečiui buvo skirta trejų metų ir keturių mėnesių lygtinė laisvės atėmimo bausmė, teisininkų teigimu, į šį įvykį reikia žvelgti giliau, esą kalėjimas socialinių problemų nesprendžia.
„Jeigu mes jauną žmogų anksti uždarysime į įkalinimo įstaigą, recidyvo tikimybė bus daug didesnė, nei jo neuždarius“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas Gintautas Sakalauskas.
Po rezonansinių bylų visuomenė dažnai sukyla dėl pernelyg švelnių bausmių nusikaltėliams. Ryškiausias šios problemos pavyzdys – praėjusių metų gegužę Jurbarke nutikę įvykiai. Švelnus verdiktas už sunkų nusikaltimą pribloškė visuomenė, o pasipiktinimo socialiniuose tinkluose neslėpė ir dalis žinomų žmonių.
Pirmadienį pasirodžiusiame straipsnyje nukentėjusios merginos tėtis išsakė savo nusivylimą ir, anot laikraščio „Jurbarko šviesa“ žurnalisto Luko Pilecko, apgailestavo, jog teisingumas nebuvo įvykdytas.
„Praėjusių metų gegužę vietos bendruomenė sureagavo gana audringai, kai tuomečiam įtariamajam buvo leidžiama laisvai judėti, eiti į mokyklą. Jis išreiškė nuomonę apie savo įvykdyta nusikaltimą, kas sukėlė bendruomenės nepasitenkinimą, nes tai nebuvo nei gailestis, nei atsiprašymas. Bendruomenė ėmė spėlioti, kokios bausmės jis sulauks. Nemaža dalis reakcijų buvo ta, kad nuosprendis bus švelnus – gaus lygtinai ir viskas. Visa tai pasitvirtino“, – kalba L. Pileckas.
Stebisi nepagrįstomis išvadomis
Vertindamas susiklosčiusią situaciją, advokatas Mindaugas Kukaitis stebisi, jog dauguma žmonių mano esantys teisėjai ir galintys nuspręsti, kokia bausmė kaltinamajam privalo būti skirta.
„Jau antikos laikais ar net anksčiau buvome susitarę laikytis tam tikrų gyvenimo dėsnių: gydytojai gydo, kunigai išklauso nuodėmes, teisininkai sprendžia teisinius klausimus. Atmetus subjektyvius įsitikinimus ir emocijas, tam tikros taisyklės šios srities profesionalams leidžia priimti teisingus sprendimus“, – pabrėžia M. Kukaitis.
Anot advokato, kasmet Lietuvos teismuose išaiškinama per 270 tūkst. bylų, todėl, jo manymu, nereikėtų daryti skubotų išvadų iš vieno atvejo.
„Ši byla turi negerą poskonį, nes mes imame ją spręsti už teisėjus. Kai politikai kišasi į bylas, nenustebkime, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta Lietuvą pažeidžiančią žmogaus teises“, – atkreipia dėmesį M. Kukaitis.
Ši byla turi negerą poskonį, nes mes imame ją spręsti už teisėjus.
G. Sakalauskas pritaria, kad visų svarbiausias yra pasitikėjimas teisine sistema.
„Man atrodo, kad lokalioje bendruomenėje per mažai žinoma ir analizuojama priemonių sistema, kuri nebūtinai susijusi su kalėjimu. Kalėjimą daugiau mažiau žino visi ir įsivaizduoja, kas tai yra, bet apie šiuolaikinio socialinio darbo priemones dirbant su jaunimu mažai kas žino“, – kalba G. Sakalauskas.
Atliepia abiejų pusių interesus
Nors neretai yra akcentuojamas ne bausmės dydis, bet jos neišvengiamumas, G. Sakalauskas sako, kad tai tėra sukurtas mitas.
„Bausmės neišvengiamumas yra posovietinis mitas, kuris niekada negaliojo ir negalios, nes bausmės susilaukia mažuma žmonių, tai buvo ir bus. Mes kalbame apie jauną žmogų, kuris padarė klaidą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyvus. Jis turi atsakyti, bet valstybė nėra vien aukų valstybė – ji yra ir kaltininkų valstybė, todėl ji turi balansuoti tarp abiejų šalių interesų. Jeigu mes jauną žmogų anksti uždarysime į įkalinimo įstaigą, recidyvo tikimybė bus daug didesnė, nei jo neuždarius.
Šiuo atveju valstybė prisiima atsakomybę už visuomenę, galvodama apie daugiau nei tik trumpalaikes emocijas ir keršto veiksmus. Man skaudu dėl agresyvios lokalios visuomenės reakcijos. Ji, galvodama apie ateitį, turėtų ieškoti problemos sprendimų, o ne nustumti į šoną, įsivaizduojant, kad, įkalinus jauną žmogų, tu gali kaip nors problemą išspręsti“, – aiškina G. Sakalauskas.
VU Teisės fakulteto docentas sutinka, jog ignoruoti visuomenės poreikius būtų neteisinga, tačiau, pasak jo, būtina suprasti, kad tokiu būdu visuomenėje gajos problemos nėra sprendžiamos.
„Baudžiamoji teisė nėra socialinių problemų sprendimo įrankis. Valstybės reakcija kaltininkui parodo, kad taip elgtis nederama, bet ji neišspręs socialinių problemų“, – pažymi G. Sakalauskas.
G. Sakalausko aiškinimu, šiuolaikinėje visuomenėje įkalinimas nėra pagrindinė bausmė, o kraštutinis variantas. Skeptikų pasisakymus, esą paskirta bausmė kaltinamajam buvo per švelni, teisės ekspertas vertina kritiškai.
Jeigu mes jauną žmogų anksti uždarysime į įkalinimo įstaiga, recidyvo tikimybė bus daug didesnė, nei jo neuždarius.
„Daug kas sako, kad bausmės nebuvo apskritai, atidedant jos vykdymą trejiems metams. [...] Trejus metus jis (kaltinamas jurbarkietis – LRT.lt) bus prižiūrimas probacijos tarnybų, sudaromas individualus planas. Bet koks sąlygų pažeidimas iškart lems realų bausmės vykdymą, pavyzdžiui, todėl, kad jam buvo paskirtas įpareigojimas nevartoti alkoholinių gėrimų. [...] Jeigu jis vartos, tai iš esmės yra pagrindas jį siųsti į įkalinimo įstaigą. Čia yra daug piktinimosi ir panikos neįsigilinant į bausmės esmę, kas jam gresia“, – sako G. Sakalauskas.
Pyktis kyla iš bejėgiškumo
Po to, kai Tauragės apylinkės teismas jurbarkiečiui M. I. skyrė trejų metų ir keturių mėnesių lygtinė laisvės atėmimo bausmę, internautai viešojoje erdvėje stebėjosi, kad už vadinamosios žolės suktinę baudžiama sunkiau nei už merginos išprievartavimą ir itin žiaurų sumušimą. M. Kukaičio teigimu, tai du nesulyginami dalykai.
„Kalbame apie dviejų žmonių kontaktą fizinio smurto atveju. Tuo metu psichotropinės ar narkotinės priemonės yra platinamos ir liečia gerokai didesnį žmonių ratą, todėl netolerancija tokio pobūdžio nusikaltimams yra kur kas didesnė“, – sako M. Kukaitis.
L. Pilecko manymu, visuomenės pyktis ir nepasitikėjimas teisine sistema kyla iš bejėgiškumo jausmo.
„Jie jaučiasi beviltiškai ir normalu, kad tokios emocijos sukyla, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Aš suprantu ir bendruomenė supranta, kad uždaryti į kalėjimą nėra tinkama išeitis, tačiau žmonės klausia, kiek žmogus turi pavogti automobilių ar sumušti vaikų, kad bendruomenė būtų saugi. Suprantama, kad jam (kaltinamajam – LRT.lt) reikia pagalbos, bet žmonės klausia, kuo jie ir jų vaikai dėl to dėti.
Taip, galbūt jiems reikėtų daugiau informacijos apie alternatyvias bausmes, [...] bet kartu turime pripažinti, kad sistema nėra labai efektyvi“, – pastebi L. Pileckas.
Turime pripažinti, kad sistema nėra labai efektyvi.
Apibendrindamas M. Kukaitis teigia, kad, jeigu visuomenė yra pribrendusi pokyčiams, reikia keisti įstatymus, o ne eskaluoti vienos bylos jos nežinant.
„Byla yra su nepilnamečiais, uždara, nė vienas jos neskaitėme, ypač tyrimo stadijoje. Vienas ką nors išgirdo, o kitas susidarė įspūdį. Tada mes renkame peticijas – tai yra neteisinga“, – kalba M. Kukaitis.
Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė
