Lietuvoje

2020.03.10 22:05

Paskutinis Gražinos Ručytės-Landsbergienės interviu: neįsivaizdavau, kad Dievas man tiek padovanos

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.03.10 22:05

Lietuvą apskriejo žinia, kad netekome pianistės, pedagogės, profesoriaus Vytauto Landsbergio žmonos Gražinos Ručytės-Landsbergienės. Ji mirė eidama 91-uosius metus. Atsimindami G. Ručytės-Landsbergienės gyvenimą dalinamės 2020-ųjų jubiliejaus išvakarėse LRT RADIJUI duotu interviu.

Žinią apie mamos mirtį antradienį socialiniame tinkle paskelbė Vytautas V. Landsbergis. Netrukus po to ją portalui LRT.lt patvirtino ir pats Vytautas Landsbergis.

„Tiesiog pavargo širdelė“, – pasakojo sūnus.

Muzikė žinoma ir už visuomeninę veiklą, į kurią įsiliejo vyrui V. Landsbergiui tapus vienu iš valstybės lyderių. Pastaruoju laiku G. Ručytė-Landsbergienė su režisiere Agne Marcinkevičiūtė kūrė dokumentinius filmus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį.

Praėjusiais metais įdomių biografijos faktų atskleidė Andriaus Vaišnio knyga „Gražinos Ručytės pianissimo“, kur ją matome kaip tremtinę, Baikalo ežero žveję, talentingą muzikę. Prieš 90-ąjį muzikės jubiliejų, LRT RADIJO žurnalistė ją aplankė sveikstančią ligoninėje. Tuomet ji džiaugėsi, kad gimtadienį švęs namie, sakė, kad turi daugiau laiko skaityti knygas.

Gražinai Ručytei-Landsbergienei atminti: pianino virtuozė, kuri džiaugėsi gyvenanti laisvoje Lietuvoje

Pokalbį su G. Ručyte-Landsbergiene LRT RADIJO žurnalistė pradėjo nuo jos naujausiojo, septintojo filmo, pasirodžiusio praėjusių metų pabaigoje.

„Dabar Vytauto gimtadieniui padariau. Jis gimtadieniui nebuvo baigtas, jį reikėjo baigti po gimtadienio, kadangi aš tik planą gimtadieniui pamečiau Agnei Marcinkevičiūtei, tokį paviršutinišką, ir buvo padariusi. Paskui padarėme, kaip aš įsivaizduoju. Jis buvo brandesnis galėjo būti, bet mano sveikatos stovis neleido nei po archyvus pasirausti, taip kad buvau laiminga, kad iš esmės jis pasirodė, nes tai buvo mano toks pabaigos taškas visų filmų. Tas darbas man labai brangus yra“, – kalbėjo G. Ručytė-Landsbergienė.

– Jūsų sūnus rašė, kad kaip nenuorama pabėgote į premjerą, į Martyno Mažvydo biblioteką, iš ligoninės.

– Aš nepabėgau taip jau labai drastiškai. Tiesiog man buvo galimybė, sveikatos stovis leido ir atėjau. Šie metai labai sunkūs buvo, bet, kaip matote, dabar galiu su jumis blaiviai kalbėti ir labai tuo džiaugiuosi, nes tai yra daug metų. Aišku, jie irgi savo kalbą turi, metai – nuo jų nepabėgsi niekur, reikia susitaikyti, kad tai tą, tai kitą užmiršti. Taip yra, bet neįsivaizdavau, kad man Dievas tiek padovanos. Vis tik tai ir Sibire pabūti, tiek visko persiversti.

Taip yra, bet neįsivaizdavau, kad man Dievas tiek padovanos. Vis tik tai ir Sibire pabūti, tiek visko persiversti.

– Tie gimimo metai – 1930-ieji – įspūdingai skamba dabar. Ką jūs žinote apie savo gimimą Anykščiuose?

– Galiu tik pasakyti, aš žinau kokiame name aš gyvenau. Mano tėvelis buvo grįžęs iš Amerikos ir su mama kai apsivedė, nuomojosi butą pas teisininką, tokioje nuošalioje, gražioje vietoje Anykščiuose. Ten vyko krikštynos, krikštynose ir mama su gitara, mano krikšto tėvas, jis yra Balys Karazija, fabriko savininkas buvęs, buvo labai artimas bičiulis tėvelių.

Aš juos visus kažkaip atsimenu, buvo toks daktaras Laskauskas, anykštėnas, kuris mamai darė įtaką savo žiniomis, mama domėdavosi medicina ir Sibire tai pravertė. Tas kontaktas su gydytoju, man atrodo, pravertė, nes mama ir Sibire, ir savo šeimai padėdavo, nuo plaučių uždegimų, sesuo mano pleuritu, lyg taip atrodo, kad mano parvežti iš žvejybos ruonio taukai padėjo.

Šitą esu rašiusi, parvežiau tris didžiulius stiklainius ruonio taukų. Ruonis yra nerpas, toks mišinys, kuris tik Baikale yra. Bet sesuo buvo išgelbėta nuo pleurito. Tai sakau, tokia visuomenės dalis <...> Laskauskas gydytojas, labai šviesus žmogus, kažkaip jį labai gerai atsimenu ir labai gera aura būdavo jo namuose.

– O jūsų ilgaamžiškumas gal iš tėčio pusės? Jis beveik 87-erių sulaukė.

– Taip, bet jis buvo irgi širdininkas. Aš iš tėvelio paveldėjau ir mano abu broliai širdininkai, abu širdim mirė jaunesni. Daug jaunesni. 52-ejų metų brolis nugriuvo. Nežinau, tėvelis buvo labai toks darbingas, jis neleisdavo sau niekada sekmadieniais dirbti, jis visada stebėdavosi „nu kur tu leki, ar vėl į darbą leki?“ Jam tas mūsų su Vytautu užsikrovimas darbu buvo baisus. Sakydavo „kada jūs nusiraminsit?“.

Sekmadienį jis jokio darbo nedirbdavo, jis lankydavosi bažnyčioje, pasimelsdavo. Labai tvirtų savo principų laikėsi.

– Jis Amerikoje gyveno, vėliau grįžo į Anykščius ir įkūrė pirmąją Anykščiuose degalinę, kur pakankamai prabangios prekės buvo pardavinėjamos.

– Aš negaliu pasakyti, ar buvo kas kita, bet parduotuvė buvo mažytė, paskui, kai pasistatė namus, didelė buvo. Taip labai gražiai yra aprašyta, pramonininkų sambūris Anykščiuose buvo stiprus, o tėvelis buvo toks lyg ir lyderis. Jis mokėjo labai taikingai sugyventi, su poziciją užimančiais žydais. Tai labai gražiai aprašyta yra, kas buvo pramonininkas Ručys.

Aš nelabai žinojau, jis atrado iš spaudos, man buvo labai įdomu paskaityti. Žinote, tėvelis buvo mažaraštis, tai, kad užėmė tą poziciją, buvo labai garbinga situacija ir jam sekėsi, labai šviesus žmogus buvo. Abu jie tokie buvo.

– Minėjote, kad mama krikštynų nuotraukose buvo su gitara, o tėtis jums akordeoną padovanojo, kurį paskui ir į Sibirą vežėtės. Iš kur tas polinkis muzikai?

– Polinkis muzikai savaime išėjo. Mane pradėjo labai eksploatuoti, kad tai čia reikia pagroti, tai mokykloje reikia pagroti ratelyje šokiams pagroti, paskui gimnazijoje reikia chorui paakomponuoti. Mane labai anksti įtraukė, aš aštuonerių metų dalyvavau labai garbingame jubiliejuje – Lietuvos nepriklausomybės.

Ir akomponavote ten chorui?

– Vyrų chorui akompanavau. Aš paskui net pasiėmiau laidas, pati pažiūrėjau, kad negi aš sugebėjau šitą kūrinį akomponuoti. Bet turbūt mano dėstytojas Puodžiūnas sugebėjo mane paruošti taip, kad aš gėdos nei sau, nei jam nepadaryčiau.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt