Lietuvoje

2020.03.10 21:37

Landsbergis: žmona prieš mirtį sakė padariusi viską, ką norėjo, o aš – dar ne

atnaujinta 22.00
LRT RADIJAS, LRT.lt, BNS2020.03.10 21:37

Eidama 91-uosius metus mirė Aukščiausios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio žmona, pianistė, pedagogė, visuomenės veikėja Gražina Ručytė-Landsbergienė. Artimieji, bičiuliai ir kolegos ją prisimena kaip itin profesionalią srities atstovę, besąlygiškai atsidavusią vyrui ir šeimai.

Sakė padariusi viską, ką norėjo

Dar visai neseniai, sausio 28-ąją G. Ručytė-Landsbergienė minėjo 90-ąjį jubiliejų. Apie motinos netektį savo socialiniame tinkle pranešė Vytautas V. Landsbergis.

Profesorius Vytautas Landsbergis portalui LRT.lt patvirtino netekęs žmonos. Sunkiai rinkdamas žodžius jis prisiminė žmonos raginimą saugoti save.

„Žmona prieš mirtį sakė padariusi viską, ką norėjo, o aš – dar ne viską, ji taip pasakė: tu – dar ne viską, saugok save“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Ką žmona norėjo tuo pasakyti, profesorius negali atsakyti. Daugiau V. Landsbergis prašė neklausinėti nieko.

Katkus: ji buvo tikra profesionalė

Kaip LRT RADIJUI teigė dirigentas, muzikologas, pedagogas Donatas Katkus, G. Ručytė-Landsbergienė buvo tikra savo srities profesionalė.

„Ji buvo labai profesionali, labai pareigingas žmogus. Ji buvo neįtikėtinai atsidavusi savo vyrui, jo idėjoms, buvo labai sąžininga. Tas gyvenimas, kuris prabėgo mūsų akyse, buvo nepaprastas“, – LRT RADIJUI sakė jis.

Pasak dirigento, pastarosiomis dienomis ji pati jautė, kad netrukus iškeliaus iš šio pasaulio.

„Ji sakė, kad aš dar čia stebiuosi, jog aš dar čia esu. Ir taip visada buvo. Nepaprastai gaila. Tai buvo labai šviesus žmogus, labai intelektuali, palaikydavo kažkokį tarsi dvasinį ryšį, buvo dvasinga, nebuvo materiali. Ji visada būdavo aplink meną, koncertus, kultūrą, tai buvo jos gyvenimo esmė“, – prisimena D. Katkus.

Muzikologė: už didelio vyro visada reikia ieškoti didelės moters

Muzikologė Jūratė Katinaitė sako, kad G. Ručytė-Landsbergienė – išskirtinė asmenybė, kuri į savo profesiją atnešė naujoves.

„Pirmiausia galėčiau pasakyti, kad su Gražinos Ručytės-Landsbergienės vardu į Lietuvos koncertmeisterių profesiją atėjo stiliaus pojūtis. Tai buvo pirmoji ryški pianistė, kuri savo dainininkus ugdė ir stiliaus požiūriu. Ji turėjo visada savo išskirtinį požiūrį į atliekamus kūrinius ir su tuo suteikdavo begales inspiracijų dalininkams, su kuriais dirbo“, – sako muzikologė.

Kaip teigia ji, negalima pamiršti ir visuomeninės G. Ručytės-Landsbergienės veiklos.

Ir nors buvo žymaus vyro žmona, daug ką pasiekė savo pastangomis. Jau baigdama aštuntą dešimtį ji kartu su Agne Marcinkevičiūte sukūrė keturis dokumentinius filmus.

„Tai buvo neeilinio mastelio moteris, kuri ištremta į Sibirą, būdama Baikalo žveje, žvejodama plikomis rankomis lediniame vandenyje, sugebėjo rankas išsaugoti taip, kad vėliau tapo Lietuvos pianiste. Sakyčiau apibendrinant galima sakyti, kad už didelio vyro visada reikia ieškoti didelės moters. Gražina Landsbergienė buvo didi, valinga, kryptinga, nepaprastai stipraus būdo“, – sako muzikologė.

Vaišnys: ji buvo ryški ir darbe, ir šeimoje

Monografiją apie G. Ručytę-Landsbergienę parašęs prof. dr. Andrius Vaišnys LRT RADIJUI kalbėjo, kad pokalbiai su ja atskleidė, kad tai buvo nepaprastai jautrus žmogus. Anot jo, G. Ručytė-Landsbergienė daugelio kitų buvo minima kaip labai reikli sau profesiniu požiūriu.

„Reikli ir kitiems žmonėms. Ir pati, štai ypatingai gyvenimo pabaigoje, susidūriau, kad išgyvendavo dėl to, kad galbūt būdavo pernelyg reikli, bet atsiskleidė kaip lengvai pažeidžiamas žmogus. Žmogus, kuri, pati sakydavo, lengva pastumti netgi.

Kita vertus, galėčiau žavėtis kaip žmogumi, kuris buvo labai stiprios valios. Ta gyvenimo linija, kaip ir ponia Gražina sakė, yra tikrai Dievo duota ilga ir spalvinga, joje yra tų patirčių nuo tremties pradžios, 19-metės muzikos konservatorijos studentės, iki, tam tikra prasme, pabėgimo iš Rusijos, sugrįžimo į Lietuvą ir gebėjimo čia sukurti, būti tam tikru šeimos centru. Mane tai iš tikro žavėjo“, – kalbėjo knygos „Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais“ autorius A. Vaišnys.

Jis kalbėjo, kad G. Ručytė-Landsbergienė buvo stipri ne tik profesine prasme, ką liudijo daugelis kolegių, bet ir šeimos aplinkoje, kur buvo žmogumi, kuriančiu kitus žmones. Kaip sakė A. Vaišnys, G. Ručytė-Landsbergienė nemaža dalimi prisidėjo ir prie to, kad Lietuva turėtų tokią asmenybę, kaip Vytautas Landsbergis.

„Rėmė šį žmogų ir kaip mokslininką, tyrėją, ir kaip politiką, būdama, tam tikra prasme, šešėlyje. Manau, kad tai yra labai įdomios moters portretas. Reikia sutikti, kad jos ilgas ir spalvingas gyvenimas parodo, epochine prasme, moters istoriją“, – pasakojo A. Vaišnys.

Jis kalbėjo, kad įdomus sutapimas yra tai, kad G. Ručytė-Landsbergienė Anapilin iškeliavo Kovo 11-osios išvakarėse: „Prieš 30 metų G. Ručytė-Landsbergienė tapo pirmąja ponia, bet yra pasakojusi, kaip atrodė tas gyvenimas. Nes viena vertus, kai kuriuos dalykus žinome, kad buvo tokia labai ryški patarėja Vytauto Landsbergio, nes būdama to gyvenimo stebėtoja rinko informaciją iš radijo imtuvų, pranešdavo jam tai, kas anais laikais buvo labai svarbu nedelsiant ir kuo greičiau.

Bet kartu lydėdama jį į užsienį neturėjo tokios ypatingos, kaip pasakojo, paramos arba pagalbos. <...> Turėdavo naktį skalbti marškinius užsienyje, nes nebūdavo tokio aptarnavimo. Atstovavimas Lietuvai, kada Vytautas Landsbergis buvo Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir buvo pirmieji vizitai, tai reikalavo subtilių asmeninių pastangų, tos iš tikrųjų kasdienybės, kur, kaip ji sakydavo, nepanašu į pirmosios ponios funkcijas.“

Kviečiame prisiminti akimirkas su G. Ručyte-Landsbergiene:

Moterys ir vyrai. Gražina Ručytė-Landsbergienė: pirmąkart atvykus į Kauną, Vytauto tėtis supažindino mane su savo „klanu“

Kaip kalbėjo A. Vaišnys, profesine prasme G. Ručytė-Landsbergienė buvo vertinama ne tik kaip koncertmeisterė, bet ir kaip žmogus, kuris padeda repetuoti kitiems, paruošia koncertui solistus, sugeba skurti tam tikrą vienovę su solistu, kad pianistas yra tiek pat svarbus.

„Vytauto Landsbergio gyvenimo paveiksle yra šiek tiek kitaip, ji, turbūt, daugiau rūpinosi, kad jis galėtų visiškai atstovauti, stengėsi būti šiek tiek šešėlyje, bet stengdamasi sudaryti sąlygas ir paremti. G. Ručytės-Landsbergienės biografija yra tokia dramatiška ir nusipelnė gero scenarijaus“, – teigė A. Vaišnys.

Sukūrė filmą devyniasdešimtmečio proga

„Tai buvo šventas žmogus. Savo nuostatomis, gyvenimo siekiamybėmis, bendravimu. Ji buvo atsidavusi savo idealams – valstybiniams, šeimos, lietuvybės“, – sakė režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.

Jodvi ne kartą dirbo drauge – kūrė filmus apie profesorių V. Landsbergį, o bendrus darbus vainikavo A. Marcinkevičiūtės sukurtas filmas apie pačią G. Ručytę-Landsbergienę.

Jis pasaulį išvydo visai neseniai – buvo sukurtas specialiai G. Ručytės-Landsbergienės 90-mečiui.

„Jai labai patiko tas filmas. Liko ir nebaigtas darbas – filmui „Pirmininko diplomatija. Atkurtos Lietuvos kelias“ reikia parengti subtitrus anglų kalba. Televizinė transliacija įvyko šiemet Vasario 16-ąją, o tolimesnei sklaidai rengėme versiją anglų kalba“, – pasakojo A. Marcinkevičiūtė.

Tai – ne pirmas jųdviejų bendras darbas. Kartu su G. Ručyte-Landsbergiene A. Marcinkevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos jūros“, kuriame pasakojama apie vieno žymiausių šalies politikų V. Landsbergio veiklą ir Lietuvos kelią į nepriklausomybę.

„Dviese kūrėme tą filmą. Ji dirbo labai metodiškai. Jau tuomet turėjo sveikatos problemų, bet dirbdavo po aštuonias, o kartais ir po dešimt valandų. Tai labai ištvermingas žmogus“, – apibūdino režisierė.

Leitaitė: ji buvo kaip mama

Tuo metu Lietuvos dainininkė Judita Leitaitė irgi pasakojo neseniai bendravusi su G. Ručyte-Landsbergiene.

„Ji buvo nuostabus žmogus – kaip mama. Aš jai pasakydavau slapčiausius dalykus, visada mane priimdavo, suprasdavo. Pastaruoju metu gal ne tiek daug bendravau, bet ji man buvo toks pavyzdys“, – BNS sakė solistė.

„Labai nuoširdi, labai vaišinga, nepaprastai gera šeimininkė. Ji tiesiog laikė visus namus ant savo pečių“, – pasakojo J. Leitaitė.

Pastarąjį kartą jos bendravo telefonu, tačiau dainininkė gailisi, kad nepavyko apsilankyti G. Ručytės-Landsbergienės gimtadienyje.

„Ir visai neseniai bendravau. Tiesiog radau senus įrašus, darytus gal 1992 metais, tiesiog klausiau jų ir taip man patiko, aš jai paskambinau. Sakau: ponia Gražina, norėjau leist kompaktinę plokštelę, kur mes įrašėm nuostabią prancūzų muziką. Sako: tu tik, vaikeli rašyk. Ir dar pakvietė į savo gimtadienį, bet aš negalėjau atvažiuot, dabar taip gailiuosi“, – teigė J. Leitaitė.

Bendražygiai: ji buvo vienas iš V. Landsbergio stiprybės šaltinių

Pirmojo šalies vadovo atkūrus nepriklausomybę Vytauto Landsbergio bendražygiai jo sutuoktinę Gražiną Ručytę-Landsbergienę sako buvus vienu iš politiko stiprybės šaltinių.

„Man jie abu neatsiejami – Vytautas Landsbergis ir Gražina Landsbergienė, jie abu kartu. Aš mačiau, kokia svarbi ji buvo Kovo 11-ąją, ypač Sausio 13-ąją, kaip ji nešė maistą, globojo savo Vytulį, kaip jį vadindavo, kiek jiems abiem buvo svarbi šeima, vaikai. Manau, kad ji buvo V. Landsbergio stiprybės vienas iš šaltinių“, – BNS sakė Kovo 11-osios signatarė, europarlamentarė Rasa Juknevičienė.

Politikė pasakojo, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, G. Ručytei-Landsbergienei teko ir pirmosios ponios vaidmuo. Pasak R. Juknevičienės, su šia pozicija ji puikiai susitvarkė, nors tuo metu Lietuvoje nebuvo nei panašios praktikos, nei susiklosčiusių tradicijų.

„1991-aisiais rudeniop, berods, man teko (su G. Ručyte-Landsbergiene – BNS) pirmą kartą dalyvauti pasaulio valstybių vadovų žmonų renginyje Ženevoje, Jungtinėse Tautose. Mačiau, kaip ji gebėjo puikiai tą darbą padaryti, o mes juk neturėjomw jokios praktikos“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

„Ji buvo kartu kuriant valstybę, labai atsidavusi, visa širdimi, visa siela, juk reikėjo tiek iškentėti, visi tie purvai pilami, ant jos vyro, jos šeimos“, – sakė europarlamentarė.

Kovo 11-osios signataras Česlovas Vytautas Stankevičius teigė, kad G. Ručytė-Landsbergienė savo sutuoktiniu „rūpinosi moteriškai, kaip žmona, visapusiškai palaikė“.

„Ji saugojo V. Landsbergį, kiek galėjo, – nuo visko: ir nuo per didelio darbo, bet jai nesisekdavo“, – BNS sakė V. Landsbergio bendražygis.

„Man labai gaila, kad V. Landsbergis neteko savo gyvenimo draugės ir labai didelės rėmėjos, be kurios, aš manau, jis nebūtų turėjęs tokios atramos. Kai jį puldavo iš visų pusių, mane nuolat nustebindavo jo tvirtumas, ir čia amžiną atilsį Gražinos parama buvo labai svarbi“, – kalbėjo signataras.

LRT.lt primena, kad G. Ručytė-Landsbergienė gimė 1930-aisiais Anykščiuose, augo penkių vaikų šeimoje. Nuo 1948-jų iki 1949-ųjų studijavo Kauno konservatorijoje, ten pat studijų metais dirbo akompaniatore. Tačiau 1949-aisiais buvo ištremta į Sibirą, kuri praleido aštuonerius metus.

Taip pat skaitykite

1957-aisiais ji buvo paleista iš tremties, grįžusi į Lietuvą tęsė studijas, baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama taip pat dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore. Vėliau tapo Lietuvos operos ir baleto teatro konsertmeistere, dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, daug metų po to taip pat dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Kviečiame prisiminti akimirkas su G. Ručyte-Landsbergiene:

Dalia Kutraitė kalbina... Gražina Ručytė-Landsbergienė: niekada nemaniau, kad mano pavardė man suteikia išskirtinumą

Kaip rašoma anykstenai.lt puslapyje, G. Ručytė-Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse, tarp jų ir Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.

G. Ručytei-Landsbergienei 1980-aisiais buvo suteiktas nusipelniusios artistės vardas, vėliau ji buvo apdvanota „Vilniaus garso“ premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu, kitais apdovanojimais.

Su vyru Vytautu Landsbergiu užaugino du vaikus – sūnų Vytautą V. Landsbergį ir dukrą Birutę Landsbergytę-Cechanavičiene.