Lietuvoje

2019.12.11 18:52

Lietuvos politikoje įžvelgė įdomų posūkį: tai nebe ideologijos, o valstybės išlikimo klausimas

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.12.11 18:52

Didžiųjų Lietuvos partijų retorikoje sunku įžvelgti skirtumų, o tai leidžia galvoti apie vaizduotės trūkumą arba kompromiso siekį, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė, politologė Ainė Ramonaitė. Ji nemato ir aiškaus ideologinio pasidalijimo. Tiesa, pastaruoju metu sako pastebėjusi įdomių detalių: „Turiu įtarimą, kad visos partijos 2020-ųjų rinkimuose pakreips vėžes į kairę.“

Pasak A. Ramonaitės, išanalizavus prieš 2016-ųjų metų rinkimus partijų parengtas programas, matyti, kad didžiosios partijos kalba beveik identiškai, o mažosioms priskiriamos jėgos bando mesti joms iššūkį pasitelkdamos populistinę retoriką. Šio tyrimo rezultatus ji pristatė VU TSPMI vykusioje metinėje politologų konferencijoje.

Vyrauja panaši retorika

Iš didžiųjų partijų būrio politologė išskyrė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją. Jos teigimu, pirmiausia ši politinė jėga patraukė dėmesį dėl savo programos apimties, kuri gerokai lenkia oponentus: „Jie tokio stiliaus laikosi nuo seno, ištisą knygą parašo prieš rinkimus.“

Tačiau partijai būdingas ir Rusijos grėsmės išryškinimas, dėmesys tautinių mažumų padėčiai. „Toks susirūpinimas tiesiogiai susijęs su Rusijos grėsmės suvokimu, tai labai išskyrė jų programą, nes visi kiti, aišku, išskyrus Lenkų rinkimų akciją, apskritai nieko nekalba apie tautinių mažumų padėtį“, – komentuoja A. Ramonaitė.

Ji sako, kad atsvara didžiosioms partijoms galima laikyti Puteikio ir Krivicko koaliciją bei Lietuvos liaudies partiją, kurios išsiskiria populistine retorika. Tiesa, šių politinių jėgų programos labai trumpos ir neišplėtotos, todėl palyginti jas su didžiosiomis partijomis ne taip paprasta:

„Mes linkę truputį kitokius dalykus vadinti populizmu, bet Vakaruose jis apibrėžiamas kaip didelės priešpriešos tarp paprastų žmonių ir tarp sugedusio korumpuoto elito kūrimas. Tai buvo labai ryšku ir Puteikio bei Krivicko partijoje.“

Lietuvos politiniame lauke, anot A. Ramonaitės, dominuoja dešiniesiems būdingas žodynas, kuris atspindi ir vyraujančią politiką. Partijos nėra visiškai vienodos, tačiau ryškaus ideologinio pasiskirstymo nėra.

„Matymas dalykų yra labai panašus, nėra kažkokių skirtingų vizijų iš esmės. Tarp pagrindinių mūsų partijų buvo bendras susitarimas tokios provakarietiškos krypties. Iki šiol ir žmonės jautė, kad, kurią partiją beišsirinksi, kažkas labai stipriai nuo to valstybėje nepasikeičia“, – portalui LRT.lt dėsto politologė.

Ji sako, kad toks panašumas leidžia galvoti apie politinės vaizduotės trūkumą ir konsensuso siekį. „Tai nebūtinai yra labai blogai, nes ar tikrai norėtume, kad kažkas pradėtų drastiškai keistis? Kaip, pavyzdžiui, kai kuriose Vakarų valstybėse dabar nutinka – ateina gana radikalios jėgos, pradeda keisti dalykus iš esmės ir visuomenė labai susipriešina, kyla protestų bangos“, – mintimis dalijasi A. Ramonaitė.

Politologė samprotauja, kad ekonominį, socialinį kairumą atspindinčios retorikos Lietuvoje praktiškai nematyti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – siekis vengti sąsajų su Sovietų Sąjunga.

„Mes labai vengiame žodyno, kuris būtų panašus į marksistinį. Pavyzdžiui, tokie terminai kaip „išnaudojimas“ išvis neegzistavo, nes iškart primintų marksizmą. Kyla klausimas, ar kairysis diskursas Lietuvoje dar gali sugrįžti, ar apskritai jis tam tikra prasme atgyvenęs. Nes ir Vakarų kairieji ieško kitokio žodyno“, – aiškina pašnekovė.

Išskiriama ir dar viena priežastis – globalizacija. „Tam tikra prasme ji griauna galimybes veikti kairiosioms vyriausybėms. Net ir Vakaruose kairiesiems nemenkas iššūkis išlaikyti savo tikslus naujomis sąlygomis. 20 amžiaus viduryje kairieji galėjo savo viduje spręsti valstybės reikalus, galėjo svarstyti, kaip kelti mokesčius ar panašiai, o jei dabar, pavyzdžiui, užkelsi mokesčius verslui, tai verslas pasitrauks į kitą šalį ir valstybei bus tik blogiau“, – iliustruoja A. Ramonaitė.

Ekspertė pažymi, kad prie dabartinės politinės retorikos formavimo prisideda ir žiniasklaida: „Joje vyraujantis diskursas yra dešinysis ekonomine prasme. Kairiosios idėjos paskęsta, neprasimuša pro bendrą foną. Bendras kalbėjimas viešojoje erdvėje lemia ir žmonių, ir pačių politikų mąstymą.“

Jei partijų retorika bei požiūris per daug nesiskiria, kodėl politikams nepavyksta vieningai veikti? Politologė turi kelis atsakymo variantus. Pirmiausia, partijų nesutarimus galima vadinti savotišku politiniu žaidimu.

„Jeigu aš esu pozicijoje, tai ignoruoju tai, ką kalba opozicija. Jeigu esu opozicijoje, kritikuoju viską, ką daro pozicija. Čia tarsi įprotis ar įsivaizdavimas, kad taip turi būti, nes toks vaidmuo“, – komentuoja politologė.

Ji atkreipia dėmesį, kad konfliktas neretai skatinamas ir viešojoje erdvėje: „Jeigu vyksta debatai, tai jau kapokitės, nes taip įdomiau. Negi dabar visi šnekės tą patį, kaip čia atrodys? Kita vertus, yra ir natūralaus tarpusavio nepasitikėjimo – kieno tikslai orientuoti į valstybę, o kieno savanaudiški? Nepasitikima oponentu, nes manoma, kad jis nesiekia bendrojo gėrio.“

Partijos gręšis į kairę?

Vis dėlto, politologė pažymi, kad kitąmet laukiantys Seimo rinkimai gali atnešti pokyčių. Pirmiausia ji atkreipia dėmesį į socialdemokratus.

„Iki šios partijos skilimo socialdemokratams niekaip nepavykdavo būti kairiąja partija. Nors ir sakydavo, kad tokia yra, visa politika buvo dešinioji, netgi žodynas buvo labiau būdingas dešiniesiems. Tikėtina, kad situacija ateinančiuose rinkimuose bus kita, nes pati partija atsinaujino ir vis dažniau kalba apie kairiąsias idėjas“, – mintimis dalijasi A. Ramonaitė.

Tačiau galimą kairiosios politikos krypties stiprėjimą, anot pašnekovės, rodo ne tik socialdemokratų, bet ir kitų partijų laikysena. Kad pastaruoju metu visos politinės jėgos vartoja terminą „gerovės valstybė“, A. Ramonaitė vadina įdomiu posūkiu.

„Ko gero, tai atspindi socialinio teisingumo ir tos kairiosios minties ligšiolinį trūkumą. Turiu įtarimą, kad visos partijos 2020-ųjų rinkimuose pakreips vėžes į kairę.

Tik kyla klausimas – ar iš to socialdemokratai išloš, ar kitos partijos, bandydamos sukti į kairę, išmuš kozirį socialdemokratams iš rankų sakydamos „ir mes apie tą gerovę šnekame ir turime pasiūlymų, kaip ją didinti“. Gali taip nutikti, kad programa, priemonės, tikslai eis į kairę, bet žodynas išliks labiau dešinysis“, – svarsto A. Ramonaitė.

Jos teigimu, visos partijos pradėjo kalbėti apie „gerovės valstybę“, nes suprato, kad tam tikrų problemų negalima ignoruoti: „Čia jau ne dešinės ar kairės, ne ideologijos klausimas, o valstybės išlikimo klausimas.“