Lietuvoje

2019.12.25 07:00

Fenomenalūs autizmą turinčio berniuko sugebėjimai – piešti pradėjo būdamas septynių mėnesių

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.12.25 07:00

Nors susiduria su visuomenės priešiškumu, neva autizmo sindromą turintis sūnus – nenormalus, dešimtmečio mama Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė džiaugiasi, kad sūnus turi fenomenalią atmintį, talentą piešimui ir viskuo domisi. Mama pasakoja, kad sūnus pradėjo piešti būdamas septynių mėnesių, o, sulaukęs ketverių, anglų kalba galėjo įvardinti 120 paukščių rūšių.

V. Antanavičiūtė-Meškauskienė akcentuoja, kad kiekvienam autizmas pasireiškia skirtingai. Jos sūnus puikiai suvokia kitų emocijas, bendrauja, o tai – netipiniai autizmo bruožai, pažymi fotomenininkė. Vis dėlto, kalba ji, Aistis kitoks vaikas ir nuo metais vyresnės sesers skiriasi kaip diena nuo nakties.

V. Antanavičiūtė-Meškauskienė pasakoja, kad neretai žmonės su autizmu ką nors „kolekcionuoja“, ji nusišypso, kad parduotuvių akcijos, kurių metu reikia rinkti kokius nors lipdukus, yra „visiškas košmaras“.

„Aistis turi būtinai tą kolekciją surinkti – jei trūks kokios detalės, tai bus tragedija. Daugelis nesuvokia, kokio lygio tas kolekcionavimas gali būti. Dabar mano sūnus renka tokias mašinėles, labai jomis domisi, jis kiekvieną dieną ieško informacijos, kokios naujos kolekcijos pasirodo, laukia naujų, seka kolekcionierių forumus. Tik pasirodo nauja – ir jam jau reikia. Būna, kad ir iš JAV siunčiamės“, – kalba fotomenininkė.

Berniuko mama teigia, kad būna ir tokių kolekcininkų, kurie, pavyzdžiui, kolekcionuoja baldus ar klozetus. Tada visas butas būna vien klozetas nusėtas, šypsosi ji.

Anot V. Antanavičiūtės-Meškauskienės, jos sūnus labai jautrus bet kokiems pasakytiems žodžiams, įsižeidęs skaudžiai išgyvena. Berniuką gali įžeisti ir labai paprasti žodžiai, todėl reikia apgalvoti ir parinkti tinkamus žodžius, kitaip vaikas gali jautriai sureaguoti.

Pavyzdžiui, berniukas gali užsidaryti vienas kambaryje ir iš jo neišeiti, o toks elgesys gali trukti ir ilgesnį laiką, pavyzdžiui, parą ar dvi. Tada turi pabūti kartu su sūnumi, paglostyti jį, apkabinti, sako berniuko mama. Dabar tokios situacijos nutinka vis rečiau, kadangi tėvai išmoko pažinti sūnų, suprato, kaip jį nuraminti, padėti jam.

Fenomenali sūnaus atmintis ir gebėjimai

Vaikai, turintys autizmo spektrą, labai dažnai turi labai fenomenalią atmintį, pažymi V. Antanavičiūtė-Meškauskienė. Jos teigimu, paprastai būna tam tikri etapai, pavyzdžiui, vienu metu sūnus labai domėjosi astronomija, tada žinojo visus žvaigždynus, o šiuo metu berniukas labiausiai domisi geografija.

„Dabar Aistis prisimena visas šalis. Esu nupirkusi visų pasaulio šalių vėliavas, kai jos atvyko, sudėliojau ant tokių kotelių, o sūnus iškart pasakė, kurias dedu aukštyn kojomis, kokių vėliavų trūksta... Aš tikrai nežinau, o jam vieną kartą perskaitai ir jis jau žino“, – kalba moteris.

Dešimtmetis prisimena, kokiose šalyse kalbama keliomis kalbomis, kuriose vyrauja ispanų, anglų, portugalų kalbos... Toks gilus domėjimasis prasideda nuo smulkmenų, tada berniukas įsitraukia ir gali valandų valandas praleisti skaitydamas ir domėdamasis. Pavyzdžiui, būdamas ketverių metų vaikas anglų kalba galėjo įvardinti 120 paukščių rūšių.

„Mes negalime įsiminti tiek informacijos, niekaip. Nors ir įsimenu kelioms dienoms, kai turiu atsiskaityti prieš sūnų, bet vėliau pamirštu. O Aistis man vis primena, kada ką nors blogai pasakiau. Sūnus puikiai atsimena datas, sako: tu mane barei. Paklausus, kada, atsako, kad, pavyzdžiui, 2017 metų vasario 22 dieną“, – nusišypso V. Antanavičiūtė-Meškauskienė.

Aistis labai mėgsta piešti – jis pripiešia tūkstančius piešinių, pasakoja mama. Berniukas pradėjo piešti būdamas septynių mėnesių, o sulaukęs vienerių metų jau piešė paukščius. Ir dabar Aistis dalyvauja viename žaislų kūrimo konkurse ir kol kas pirmauja, turi daug gerbėjų, džiaugiasi V. Antanavičiūtė-Meškauskienė.

Moteris išskiria ir tai, kad jos sūnus gali ilgą laiką koncentruotis į vieną darbą ir neskubėdamas jį daryti: „Mano dukra kartais ateina ir sako, kad neturi, ką veikti, kad jai nuobodu. Aisčiui taip nebūna, jam vienam niekada neliūdna, nes jis turi milijoną darbų, visada užsiėmęs. Nebūna ir kažkokių pretenzijų. Nors jis daug ko nevalgo, bet atėjęs konkrečiai pasako, ko norėtų“.

Mokykloje trūksta specialistų

Menininkė apgailestauja, kad mokykloje sūnui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos mokytis, todėl nuo šių metų berniukas lankys namų mokymą – į mokyklą eis po pamokų, dirbs individualiai. Anot V. Antanavičiūtės-Meškauskienės, mokykloje nėra specialistų, pavyzdžiui, jau dvejus metus mokykla neturi psichologo, nėra ir logopedo, kuris berniukui ypač svarbus.

„Pirmais metais turėjome nuostabias mokytojas, viena jų – logopedė. Tada Aistis kalbėjo lietuviškai, dabar vėl nebekalba, nes niekas su juo neužsiima. O privačiai kainuoja, vežioti reikia... Nėra ir niekam neįdomu šie vaikai, viskas tik ant popieriaus, kad ateis komisija ir pasakys, kaip gražiai dirbame“, – ironizuoja moteris.

Berniuko mama priduria, kaip svarbu, kad mokykloje dirbantys specialistai turėtų žinių apie autizmą turinčius vaikus. Pavyzdžiui, sako ji, vaikus gali erzinti tokie dalykai, kurių mes net nepastebime, pavyzdžiui, ryškesnė šviesa ar netinkami šviestuvai. Autizmą turintys vaikai pastebi kiekvieną detalę – koks nors daiktas padėtas ne savo vietoje vaiką gali suerzinti.

„Kadangi Lietuvoje apie autizmą nėra dėstoma, specialistai neturi kompetencijos, todėl mūsų vaikai tampa eksperimentiniais triušiais. Specialistai ne žino, o bando“, – apgailestauja V. Antanavičiūtė-Meškauskienė.

Aplinkinių kaltinimai ir klijuojamos etiketės

Pasiteiravus, su kokiais iššūkiais susiduria šeima, V. Antanavičiūtė-Meškauskienė pasakoja, kad dėl saugumo niekada nerizikuoja sūnaus palikti vieno namuose. Vis dėlto kaip didžiausią problemą menininkė išskiria visuomenės nesupratingumą.

„Išgirstame labai daug stereotipų, labai skaudinančių stereotipų. Sako, kad tavo vaikas nenormalus. Vaikus turinčius autizmą priima kaip neempatiškus, su niekuo nebendraujančius, uždarus, tokius snobus. <...> Kiti, kalbėdami apie žmogų, kuris kaip nors blogai elgiasi, ar apie užsidariusius kompiuteristus, sako, kad jie – autistai. Jei žmogus uždaras, nebendraujantis, emocijų neatjaučiantis, tai jis iš karto autistas. Jie ne tokie, o tai, kad žodis autistas naudojamas neigiama prasme, tai dar labiau sugadina gyvenimą. Net jei tavo vaikas nekaltas, kad jis susimušė, jis bus kaltas, nes jis – autistas“, – apgailestauja fotomenininkė.

Anot moters, nepažįstami žmonės ją su vyru yra išvadinę ir žvėrimis. Taip yra buvę tada, kai sūnui parduotuvėje kilo isterija. Vis dėlto, aiškina V. Antanavičiūtė-Meškauskienė, reikėtų kalbėti apie vadinamąjį tolerancijos cilindrą – vaikui isterija kyla ne dėl to, kad jam pikta nuo metu, o dėl to, kad tolerancijos cilindras užsipildė. Pavyzdžiui, vaikas ėjo gatvėmis, ten ūžė mašinos, su švyturėliais pravažiavo policijos automobilis, todėl į parduotuvę vaikas atėjo jau susierzinęs. Tokiu atveju isterija gali kilti ir dėl tokio dalyko kaip neužrišti batų raišteliai.

„Žmonės ir žvėrimis išvadina tave. Pirmaisiais metais dar nežinai diagnozės, o visi lenda, saldainius kiša, o vaikui nuo to dar blogiau, buvo visiškas košmaras. Jei pasakai, kad vaikui autizmas, tai sako, kad mes jį tokį ir padarėme“, – prisimena berniuko mama.

Pasak V. Antanavičiūtės-Meškauskienės, per visą laiką, kol augina sūnų, nepastebėjo, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė. Tačiau, išskiria ji, žmones su autizmu aplinkiniai pradėjo girdėti – šiemet minint Pasaulinę autizmo supratimo dieną mėlyna spalva degė Trijų kryžių kalnas, žiniasklaidoje atsirado daugiau informacijos, atsirado daugiau švietimo. Vis dėlto, tvirtina fotomenininkė, didelių pokyčių visuomenėje neatsirado.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.