Lietuvoje

2019.11.24 11:28

Susiskaldžiusi visuomenė ir įtampa šalyje – ar galėtų pasikartoti Garliavos istorija?

žiūrėkite archyvinę vaizdo medžiagą
Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.24 11:28

Prieš daugiau nei 10 metų prasidėjusi Garliavos istorija anuomet sukėlė didžiulę įtampą ir tarsi suskaldė visuomenę – atrodė, kad visi užėmę savo pozicijas, pastebi LRT.lt kalbinti pašnekovai. Anot jų, tuomet šioje istorijoje atsirado nemažai žmonių, kurie įtikėjo sąmokslo teorija apie teisėsaugą ir kitas institucijas užvaldžiusį galingą pedofilų klaną.

Tuomet iš Neringos Venckienės namų siekiant paimti mažametę mergaitę šimtai žmonių budėjo prie jos namų, pareigūnai buvo pasirengę tramdyti riaušes bei masinius protestus, keli Neringos Venckienės organizuotos grupės nariai kvietė pradėti Maidaną Lietuvoje, išvaikyti valdžią.

Operacija Garliavoje tada prasidėjo ankstų rytą – apie 6 ryto policija jau buvo užblokavusi kelius į Klonio gatvę, gausios pareigūnų pajėgos apsupo Kedžių namus, o prie namų budėjusiems ir operaciją filmavusiems žmonėms liepta atsitraukti ir netrukdyti vykdyti teismo sprendimą. 39 asmenys, nepaklusę pareigūnams, sulaikyti.

Operacija Garliavoje: policijos pareigūnai išveda teismo sprendimui prieštaraujančius protestuotojus

Garliavoje susirinkę Kedžių šalininkai svarstė, kokius kelius užtverti, kad neišsivestų mergaitės. Atvyko 10 policijos ekipažų, pusšimtis pareigūnų apsupo Kedžių namus, dar daugiau liko gatvėje. Netrukus namuose kilo grumtynės.

Ar tokia įtampa galėtų pasikartoti dabar?

Socialinių mokslų daktaras, Lietuvos psichologų sąjungos narys Robertas Povilaitis primena, kad vadinamojoje Garliavos istorijoje atsirado nemažai žmonių, kurie įtikėjo sąmokslo teorija apie teisėsaugą ir kitas institucijas užvaldžiusį galingą pedofilų klaną. Psichologas atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra žmonių, kurie tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis, tačiau Garliavos istorija priėjo pavojingą ribą, kai buvo nevykdomi teismo sprendimai, o politikai ir visuomenės veikėjai pradėjo kištis ir trukdyti teisėsaugai bei vaiko teisėms dirbti savo darbą.

Anot R. Povilaičio, po Garliavos istorijos buvo dar bent kelios bangos, kai organizuojamuose mitinguose, piketuose ir socialiniuose tinkluose kuriamose grupėse buvo sėjama panika dėl esą masiškai atiminėjamų vaikų. Jis teigia, kad tuomet visuomenė buvo gąsdinama vaiko teises ginančių institucijų veikla tiek Lietuvoje, tiek Šiaurės šalyse, buvo kuriamos istorijos apie iš Lietuvos atiminėjamus ir į Šiaurės šalis vežamus vaikus.

„Panašu, nemažai žinomų visuomenės žmonių, kurie buvo įsitraukę į Garliavos istoriją, ilgainiui suprato buvę apgauti ir, matyt, jau kitose istorijose būdavo atsargesni ir kritiškesni. Man atrodo, kad dabar visuomenėje yra daugiau kritiškesnio požiūrio ir žmonės taip lengvai nepasiduoda atsirandančioms sąmokslo teorijoms“, – viliasi R. Povilaitis.

Garliava: Laimutė Stankūnaitė, padedama policijos, susigrąžina dukrą

Kiek kitokios nuomonės laikosi sociologė Rūta Žiliukaitė. Sociologės manymu, ir dabar visuomenėje yra daug problemų, todėl, kalbant teoriškai, tokia įtampa šalyje galėtų pasikartoti ir dabar.

R. Žiliukaitė išskiria, kad tvyrančios problemos yra tarsi lėtai tiksinčios bombos su laiko mechanizmu, todėl negali žinoti, kada jos išmuš. Ji pabrėžia, kad didelis skurdo lygis, netolygus viešųjų paslaugų prieinamumas gali palikti socialinių nuoskaudų, kurias žmonės gali spręsti labai skirtingai – emigracija yra tik viena jų. Tačiau, sako sociologė, yra ir kitokių formų, kuriomis žmonės bando kovoti susitelkdami „į kovą prieš blogį už gėrį“.

Pasiduoda sąmokslo teorijoms

Socialinių mokslų daktaras R. Povilaitis užsimena apie psichologės Karen M. Douglas įžvalgas, kodėl žmonės pasiduoda sąmokslo teorijoms. Sąmokslo teorijos patenkina tam tikrus žmonių poreikius. Pavyzdžiui, žmonės nori suprasti aplink juos vykstančius įvykius, o jei nesupranta, neturi informacijos arba ji ribota, žmonės lengviau pasiduoda sąmokslo teorijoms.

„Įtikėdami sąmokslo teorijomis žmonės gali pasijausti saugesni, jausti, kad pasaulis yra labiau kontroliuojamas. Sąmokslo teorijose yra įvardinamos tam tikros blogio jėgos ir kai žmonės turi atsakymą, iš kur tas blogis atsiranda, toks paaiškinimas sumažina nerimą. Dar žmonės gali pasiduoti sąmokslo teorijoms, nes tam tikros grupės identifikavimas kaip blogio šaltinio padeda pasijausti geriau, nes ne tik atrandamas paaiškinimas vykstančių blogybių, bet save žmonės priskiria prie „geriečių“, – pastebi R. Povilaitis.

Pasak psichologo, žmonės turi teisę kelti įvairius klausimus, ieškoti atsakymų ir tikėti sąmokslo teorijomis, tačiau tokios nuomonės turi būti reiškiamos civilizuotai. Jeigu kyla labai didelė įtampa, visuomenės susipriešinimas tampa labai stiprus ir kokia nors visuomenės grupė pradeda destruktyvius veiksmus, gali būti peržengiama pavojinga riba, kai jau griaunami teisinės valstybės pamatai, sako R. Povilaitis. Tokia situacija, pastebi jis, nutiko ir Garliavoje, kai buvo blokuojamas teismo sprendimų įgyvendinimas ir aktyviai trukdomas kitų institucijų darbas.

„Sąmokslo teorijos ir priešprieša visuomenėje gali atsirasti natūraliai, bet taip pat gali būti, kad visuomenė kartais yra tikslingai priešinama, įtampa visuomenėje kuriama tyčia. Jeigu tokios priešiškos jėgos veikia, tai jų identifikavimas jau turėtų būti specialiųjų tarnybų darbas“, – svarsto R. Povilaitis.

Protestavę matė ir kitų problemų

Sociologė R. Žiliukaitė akcentuoja, kad visuomenės pyktis nėra atsakas tik į vieną problemą – tikėtina, kad žmonės, kurie įsitraukė į šias veiklas, matė problemų ir kitose srityse. Ji priduria, kad norint suprasti, kodėl žmonės taip masiškai dalyvavo protestuose, kodėl buvo taip lengva juos mobilizuoti, negalima teigti, kad „kažkas juos apgavo“ ir nematyti platesnio konteksto. Vis dėlto, svarsto ji, vaikai yra ta tema, kuri gali labai lengvai padėti žmones mobilizuoti.

„Kalba ėjo ne tik apie pedofiliją ir mergaitę. Pagrindinis keliamas klausimas buvo apie korupciją teisėsaugos sistemoje. Jie ir tai mėgino akcentuoti“, – sako sociologė.

Pasiteiravus, ar prie tokios įtampos galėjo prisidėti ir tuo metu buvusi prasta ekonominė situacija, R. Žiliukaitė sutinka, kad tai, koks tavo santykis su valdžios institucijomis, priklauso ir nuo elementarių tavo paties gyvenimo sąlygų ir suvokimo, ar valstybėje priimami sprendimai yra teisingi, kam jie naudingi, kieno interesai apginami, o kieno – ne. Jos teigimu, turime suprasti ir bendrą kultūrinį, socialinį bei politinį ir ekonominį to meto kontekstą.

Svarbus vaidmuo teko teisėsaugai ir žiniasklaidai

Anot R. Žiliukaitės, nagrinėjant, kodėl kyla tokie socialinio pykčio protrūkiai, reikia atkreipti dėmesį į platesnį kontekstą. Prisimindama Garliavos istoriją ir kilusią įtampą sociologė pabrėžia, kad tokia situacija buvo susijusi su tam tikros informacijos cirkuliacija.

„Paprasta žmones įtraukti, kai ta informacija, kuri juos pasiekia, yra dalinė, o jie patys turi labai ribotas galimybes aiškiai turėti tvirtą nuomonę ir įsitikinti tuo, kas sakoma, ar tai yra tiesa, ar ne“, – kalba R. Žiliukaitė.

Specialistės teigimu, tuo metu labai svarbus vaidmuo turėjo tekti teisėsaugai, kuri turėjo komunikuoti su visuomene ir aiškinti, kokia situacija, kas vyksta. Vis dėlto R. Žiliukaitė išreiškia kritikos ir žiniasklaidos veiklai tuo metu – pasak sociologės, derėjo atidžiau tikrinti faktus, o ne tik perpasakoti vieną ar kitą pasakojimą, kuris įaudrina žmones.

„Dalis tų žmonių, kurie rėmė N. Venckienę ir Drąsos kelią, jie iš esmės kovojo už teisingumą pagal savo supratimą. Tačiau ką tokiame kontekste reiškia „kovoti už teisingumą“? Už kokį teisingumą? Kiek iš tiesų tie žmonės turėjo patikimą informaciją? Vienintelis būdas, kaip jie galėjo pasiekti informaciją, buvo per žiniasklaidos priemones, per tai, kas buvo rašoma, iš dalies per ekspertus, kurie vieninteliai galėjo ir turėjo galimybę tiksliau žinoti nei visa likusi visuomenė. Didžiausia nesėkmė tuo metu buvo komunikacijos aspektu. Žmonės rėmėsi tik daline informacija“, – primena R. Žiliukaitė.