Metinėje prezidento Valdo Adamkaus konferencijoje vykusi diskusija tema „Vakarų saugumas: ar mes pasirengę duoti atkirtį Rusijai“ baigėsi dviprasmiškomis nuotaikomis. Realios Rytų valstybės keliamos grėsmės tarsi aiškiai suvokiamos, tačiau konkrečių būdų, kaip su jomis kovoti, identifikuoti nepavyksta. Santykių su Rusija problematiką nagrinėjantys Lietuvos ekspertai išskyrė pagrindines priežastis, kodėl tokio pobūdžio konferencijos baigiasi vienodai – politine žinute.
Diskusijoje pranešimą skaitęs buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstybės sekretoriaus padėjėjas, JAV tarptautinių santykių ekspertas Davidas Krameris į susirinkusiuosius kreipėsi tokiais žodžiais: „Norėčiau sakyti, kad Vakarai gali susitarti su Rusija, tačiau nesu optimistas.“ Jis priminė Ukrainos Krymo pusiasalio neteisėtą aneksiją, kurios iki šiol nepripažįsta Vakarai, tebesitęsiantį karą Donbase bei Rusijos kalėjimuose laikomus Ukrainos karius.
Jis priminė, kad karas tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų Rytų Ukrainoje tęsiasi nuo 2014 metų pavasario ir pareikalavo apie 13 tūkst. žmonių gyvybių.
Taip pat kritikuota ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdoma vidaus politika, paminanti pamatines žmogaus teises ir laisves. Taikių protestų ir mitingų metu suimami tūkstančiai piliečių, daromos kratos protestų organizatorių biuruose, persekiojami bei žudomi žurnalistai ir opozicinių partijų atstovai.
„Turime išspręsti vidines problemas, kad galėtume duoti tinkamą atkirtį V. Putino režimui. O kokią žinią mes dabar siunčiame režimui besipriešinantiems rusams? Jie yra neįtikėtinai drąsūs. Mes turėtume juos remti“, – kalbėjo D. Krameris.
Nuotoliniu būdu diskusijoje dalyvavęs fondo „Hermitage Capital“ įkūrėjas Williamas F. Browderis priminė prieš dešimtmetį jo teisininko Sergejaus Magnickio atskleistus Rusijos korupcijos mastus. Teisininko surinkta informacija byloja, kad keli Rusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai dalyvavo mokesčių vengimo aferoje, dėl kurios valstybė patyrė apie 207 mln. eurų žalą.
S. Magnickis netrukus buvo suimtas ir po metų, praleistų tardymo izoliatoriuje, mirė 2009-aisiais. Dar po trejų metų JAV buvo priimtas Magnickio aktas, kuriuo apribotos teisės su nusikalstamu pasauliu susijusiems Rusijos piliečiams atvykti bei vykdyti verslą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teritorijoje. Jau nustatytų tokias sąsajas turėjusių asmenų turtas buvo įšaldytas.
„Jis (S. Magnickis – LRT.lt) atskleidė nusikaltimą ir už tai buvo nužudytas. Ieškojome galimybių Rusijoje teisingumą pasiekti teisiniu keliu, tačiau šioje kleptokratų šalyje tai padaryti neįmanoma. Vienintelis būdas šioje byloje – ieškoti teisingumo už Rusijos ribų, nes pačioje Rusijoje visas valstybės valdymas sutelktas į vieno asmens norų tenkinimą. Šis režimas pasisavino trilijonus dolerių, žmones žudė dėl pinigų. Tai tapo svarbiausiu šio režimo tikslu“, – kalbėjo Williamas F. Browderis.
Rusijos klausimą nustelbia didžiųjų žaidėjų problemos
Diskusijos metu buvo išskirtos kelios kryptys, į kurias turėtų koncentruotis tokios organizacijos kaip Europos Sąjunga (ES) arba NATO, brėždamos tarptautinių santykių su Rusija ribą. Viola von Cramon, Žaliųjų frakcijos / Europos laisvojo aljanso narė Europos Parlamente (EP), ragino pagalvoti apie griežtesnių sankcijų Rusijai taikymą.
Taip pat ji pabrėžė, kad vertėtų stiprinti nepriklausomą žiniasklaidą tokiose šalyse, kaip Vengrija, bei pasiruošti atremti informacinį karą Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES akivaizdoje. Tačiau iš diskusijoje išsakytų minčių buvo galima daryti išvadą, kad kol Rusija laikosi agresorės vaidmens, konstruktyvių santykių su šia šalimi artimiausiu metu tikėtis nevertėtų, todėl ir aiškesnio veiksmų plano sudėlioti nepavyko.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad tokio pobūdžio diskusijos yra iš esmės reikalingos, nes vien kalbėjimas apie realias grėsmes gali pakeisti situaciją. Tačiau imtis konkrečių veiksmų, galinčių atremti Rusijos agresiją, nesiimama dėl politinės valios stokos.
„Dialogas (su Rusija – LRT.lt), apie kurį čia nuolat šneka tiek viešai, tiek neviešai, neveikia, ir iš principo su tokiu režimu veikti negali, tik politiškai to negalima pripažinti, nes tam nepasiruošęs Vakarų politinis elitas, nepasiruošusios visuomenės aiškiai konfrontacijai ir atsakomiesiems veiksmams, bandymui ne tik gintis, bet ir pulti arba bent jau pakankamai griežtai ir aiškiai veikti, kažkokią to režimo sulaikymo strategiją taikyti. Politinės valios nėra, dėl to vyksta toks kalbėjimas apie nieką iš esmės. Tai tęsiasi jau kurį laiką ir manau, kad, deja, dar tęsis ir toliau“, – sakė M. Laurinavičius.
Su pastarojo nuomone sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Laurynas Jonavičius. Jis teigia, kad suduoti politinį atkirtį Rusijai užtenka tiek Vakarų turimų ekonominių, tiek karinių pajėgumų, tačiau realių veiksmų imtis trukdo tai, kad tiek NATO, tiek Europos Sąjungos politiką formuoja daug valstybių narių, turinčių skirtingus požiūrius į Rusiją.
„Natūralu, raktiniai žaidėjai yra amerikiečiai, vokiečiai, prancūzai, dar britai kažkuria prasme. Tačiau visi paskendę savose problemose ir tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl neužsiimama planavimu tokio proaktyvaus veikimo. Migracija, klimato kaita, vidinės problemos, „Brexitas“, Meksika ar kiti klausimai yra aktualesni tų šalių gyventojams, natūraliai – ir tų šalių politikams. Todėl realiai, ką Vakarai daro, mes ką darome, tai reaguojame į tai, ką Rusija daro, bet nieko iš esmės nesiimame, kad pirmi pradėtume“, – teigė dr. L. Jonavičius.
Anot politologo, šiandien egzistuoja dvi visiškai skirtingos santykių su Rusija kryptys. Viena paremta jėgos perspektyva, teigianti, kad būtent toks grasinantis tonas Rusijai yra suprantamesnis. Kita kryptis – siekis bendradarbiauti, palaikyti dialogą, kad būtų užtikrinta taika ir parodoma jos nauda. Didžioji problema, kad vieno atsakymo, pasirinktos konkrečios veikimo krypties nėra.
„Ekonominis veiksnys yra vienas iš tų, kurie daro įtaką galutiniams sprendimams. Noras palaikyti ekonominius, be abejo, ir energetinius santykius su Rusija yra tas faktorius, kuris lemia, kad griežtos, agresyvios politikos Rusijos atžvilgiu kai kurie veikėjai nenori naudoti. Vokietija visų pirma – tai akivaizdu“, – tikino dr. L. Jonavičius.
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala pabrėžė, kad gyvenimo su Rusija modelio ieškoma nuo pat šaltojo karo pabaigos. Iš pradžių Vakarų valstybės turėjo didelių lūkesčių, kad Rusija taps dar viena Vakarų šalimi. Krymo aneksija ir vėliau agresija Rytų Ukrainoje buvo tas veiksnys, kuris privertė Vakarus pasukti kita kryptimi – taikyti Rusijai sankcijas.
„To geriausio būdo atrasti iki šiol nepavyko ir reikia pripažinti, kad kažkokių labai naujų idėjų dabar nematyti. Tai yra lėtas procesas. Matome, kad ir į G8 Rusija kol kas nėra sugrąžinama vien dėl to, kad nėra susitariama. Be abejo, veikia labai daug veiksnių: ir ekonominiai, ir politiniai, ir diplomatiniai. Iš Prancūzijos ir JAV pusės galime matyti norą glaudesnio dialogo su Rusija, bet tai yra įmanoma tik matant progresą Rytų Ukrainoje. Karo situacija Donbase tebesitęsia iki šiol. Aš manau, kad vis tik situacija šiandien labai priklauso nuo pačios Rusijos veiksmų“, – sakė L. Kojala.
M. Laurinavičius: Rusija ruošiasi karui su NATO
Vienas iš veiksnių, galinčių stabdyti griežtesnį ES ir NATO atkirtį Rusijos režimui, yra realaus karo grėsmė. L. Kojalos teigimu, Rusija dažnai kalba apie branduolinį ginklą ir natūralu, kad tai gąsdina Vakarų Europos šalis.
„Visi supranta Rusijos turimą galią. Tai, kad dabar nutraukinėjami susitarimai dėl vidutinio nuotolio branduolinių raketų, prisideda prie to. Tai natūralu, kad kaimynystėje esanti didelė valstybė Rusija, gerai ginkluota valstybė, pagal daugelį kriterijų turbūt antra galingiausia kariuomenė pasaulyje, na, ji yra nerimą keliantis veiksnys“, – tikino L. Kojala.
Pasak M. Laurinavičiaus, Rusija ruošiasi karui su NATO, tačiau jis pabrėžė, kad pats karas nebūtinai įvyks. O jei ir įvyks, jis greičiausiai nepriklausys nuo Vakarų valstybių veiksmų.
„Jeigu Rusija nuspręs kariauti, ji kariaus tada, kai bus pasiruošusi ir kai ji norės. Mano galva, matydami, kad Rusija ruošiasi karui su Vakarais arba su NATO, mes turėtumėme mažų mažiausiai imtis atsakomųjų priemonių, bet tam vėl reikia politinės valios. Vakarų šalyse nenorima pripažinti tų grėsmių, įskaitant karines, nors jų yra žymiai daugiau, negu mes įsivaizduojame. Paprastas dalykas – tas pasiruošimas arba ginkluotės išlaikymas ir karinių pajėgų išlaikymas, jis kainuoja gana brangiai. Kodėl Vokietija nedidina savo karinių išlaidų? Todėl, kad visuomenė tam nepasiruošusi. Kodėl visuomenė tam nepasiruošusi? Todėl, kad nėra supratimo, kad pasaulis yra daug grėsmingesnis, negu mums atrodo. Susidaro uždaras ratas“, – sakė M. Laurinavičius.
Tuo tarpu dr. L. Jonavičius įsitikinęs, kad Rusija imtis karinių veiksmų prieš NATO nesiryžtų, nepaisant skleidžiamos propagandos, kad aljansas karo akivaizdoje, pavyzdžiui, nesiimtų ginti Baltijos valstybių. Esą konfliktas su kariniu požiūriu pajėgesniu aljansu Rusijai pirmiausia skaudžiai atsilieptų ekonomiškai, turint omenyje, kad šios Rytų valstybės ekonominė situacija šiandien yra prastesnė nei daugelyje Vakarų šalių.
„Tačiau kitur, už NATO skėčio ribų, intervencijos galimybė yra. Rusijos politika yra svertų susikūrimas. Pavyzdžiui, Sirija arba tai, ką jie daro Venesueloje ar Centrinės Afrikos Respublikoje, yra bandymas susirasti įtakos svertų, įsivelti ar dalyvauti procesuose, kurie yra aktualūs, svarbūs Vakarams, ir per tai bandyti įtikinti Vakarus, kad nesiskaitymas su Rusija gali nulemti jos paramą Islamo valstybei ar Afrikoje sukelti nestabilumą. Tai ta intervencija trečiosiose šalyse yra įmanoma ir ji realiai vyksta“, – tikino dr. L. Jonavičius.
Politologas pridūrė, kad tokio pobūdžio konferencijos, kuriose nagrinėjamas Vakarų atkirčio Rusijos režimui klausimas, būtų naudingesnės, jeigu jose dalyvautų skirtingoms pozicijoms atstovaujančios šalys.
„Bet kokia konferencija yra nenaudinga, jei kalbama iš vienos perspektyvos ir pučiama į vieną dūdą, nes tai neleidžia atsiskleisti kritiniam požiūriui ir pamatyti alternatyvų ar skirtingų to paties klausimo kampų. Kai susėda sutariantieji ir dar kartą sutaria, ką visi sutaria, kam to reikia? Šiuo atveju tai yra klausimo ir pozicijos pademonstravimas, politinė žinutė. Tai yra normalu, daugybėje konferencijų taip daroma, tačiau ta praktinė, reali, visiškai objektyvi nauda, aš kelčiau klausimą, ar ji yra“, – abejonėmis dalijosi dr. L. Jonavičius.
