Lietuvoje

2019.08.27 05:30

Dar viena Lietuvos dėmė: Ukmergėje tebestovi paminklas Holokauste dalyvavusiam partizanui Krikštaponiui

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.08.27 05:30

Vilniuje nuimta lentelė Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai atminti ir pakeistas Kazio Škirpos alėjos pavadinimas, tačiau kituose miestuose dar galime rasti atminimo ženklų kontroversiškai vertinamiems asmenims. Pavyzdžiui, Ukmergės centre iki šiol puikuojasi paminklas prie žudynių Baltarusijoje prisidėjusiam partizanui Juozui Krikštaponiui. Savivaldybė lieka kurčia Vyriausybės raginimams paminklą pašalinti.

Vyriausybė dar prieš metus kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę prašydama, kad ši iš miesto centro iškeltų paminklą J. Krikštaponiui. Tačiau ir praėjus metams savivaldybė veiksmų nesiėmė.

2014 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas, kad ši ištirtų, ar J. Krikštaponis įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmoniškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus.

LGGRTC specialistai ištyrė, kad J. Krikštaponis, tarnaudamas 2-osios kuopos vadu mjr. Antano Impulevičiaus vadovaujamame batalione, 1941 m. spalio 6 d. iš Kauno išvyko į komandiruotę Baltarusijoje, kur vokiečių okupacinė vadovybė 1941–1942 m. naudojo minėtą batalioną žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui.

Tai, kad J. Krikštaponis buvo susijęs su Minsko karo belaisvių stovyklos kalinių žudynėmis, leidžia teigti po karo teistų buvusių bataliono karių parodymai, rašoma centro kreipimesi. Buvęs 2-osios kuopos karys Stasys Rutkauskas per apklausas parodė, kad 1941 m. rudenį visas batalionas išvyko į Minsko lagerį, kuris buvo Minsko priemiestyje. Antrajai kuopai tada vadovavo J. Krikštaponis. LGGRTC išaiškinime teigiama, kad lageryje buvo laikomi tarybiniai karo belaisviai, civiliai tarybiniai žmonės.

„Bataliono kariai varė stovyklos kalinius prie duobių ir šaudė. Komandą šaudyti žmones duodavo Krikštaponis, Juodis, Tamošiūnas ir kitų kuopų būrių vadai“, – sakoma LGGRTC rašte.

Toks paminklas meta šešėlį visam rezistencijos judėjimui

Pirmasis Vyriausybės kanclerio pavaduotojas Deividas Matulionis portalui LRT.lt komentuoja, kad nors tokią situaciją Ukmergėje vertina neigiamai, sprendimas turėtų būti paties mero atsakomybė.

„Manau, kad meras turėtų suvokti, kad tokių dalykų neturi būti. Mes nelabai galime imtis, mes kreipėmės oficialiai, aš raštu kreipiausi, kalbėjau telefonu, deja, tas klausimas iki šiol nesisprendžia. Tai yra savivaldybės reikalas“, – sako pirmasis Vyriausybės kanclerio pavaduotojas.

D. Matulionis priduria, kad Vyriausybės pozicija dėl J. Krikštaponio nepasikeitė: „Nėra pagrindo jos keisti, nes turima informacija iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vienareikšmiškai parodo, kad šis žmogus galbūt ir dalyvavo rezistencijoje, bet kartu Antrojo pasaulinio karo metu buvo Antano Impulevičiaus būrio karys ir jam inkriminuojami nusikaltimai Baltarusijos teritorijoje.“

Pirmasis Vyriausybės kanclerio pavaduotojas tikina, kad pats buvimas A. Impulevičiaus būryje pasako, jog tiesiogiai ar netiesiogiai J. Krikštaponis dalyvavo žydų ir kitų taikių gyventojų žudyme. D. Matulionis pabrėžia, kad tokių paminklų buvimas meta šešėlį visam mūsų rezistencijos judėjimui.

D. Matulionis įsitikinęs, kad negalima priimti bendrų nuostatų, kurių tokiais atvejais turėtų laikytis savivaldybės, kadangi kiekvienas atvejis skirtingas.

„Tai skirtingi atvejai – vienur jie kontroversiški, kitur vienareikšmiški. Kiekvienu konkrečiu individualiu atveju turi spręsti savivaldybės, nes tai yra jų atsakomybės klausimas. Mes tik galime paraginti. Tuo atveju, kai turėsime atitinkamą ir neabejotiną istorinę informaciją, tikrai savivaldybes raginsime imtis vienokių ar kitokių veiksmų“, – komentuoja D. Matulionis.

Tikisi nurodymų iš Vyriausybės

Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas LRT.lt sako, kad klausimas dėl J. Krikštaponio paminklo – ne savivaldos lygmens. Anot R. Janicko, po to, kai gavo LGGRTC išvadas, kiti šaltiniai pateikė kiek kitokius archyvinius duomenis, neva „Krikštaponis ne su tokiu tėvavardžiu dalyvavo tuose įvykiuose.“

R. Janickas pabrėžia, kad visų pirma į tokius klausimus turėtų atsakyti valstybė, o tik tada savivaldybės.

„Dabar tikrai nenorime padaryti tokios situacijos, kokia yra Vilniuje. Tai provokuojama lygioje vietoje. Buvau susodinęs atstovus ir tų, kurie yra už nukėlimą (J. Krikštaponio paminklo – LRT.lt), ir tų, kurie yra už palikimą. Jų diskusijoje paaiškėjo, kad reikalinga valstybinė, daug platesnė diskusija. Kad būtų nurodymai, kaip elgtis tokiais atvejais. Rekomendacijų neužtenka, tai reikėtų daryti rimčiau“, – kalba R. Janickas.

Ukmergės rajono savivaldybės meras pabrėžia nenorintis tapti problemų kurstytoju ir priduria, kad į šiuos klausimus dar turėtų įsigilinti istorikai.

Ar turėtų atsirasti bendras nutarimas?

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Zigmas Vitkus portalui LRT.lt sako, kad bendras valstybinis nutarimas dėl kontroversiškų asmenų atminimo ženklų galėtų atsirasti, tačiau geriau to neatsitiktų.

„Vyriausybės keičiasi – kas bus, jei kita Vyriausybė turės kitokį požiūrį? Atminimo turinio reguliavimas teisinėmis priemonėmis man labiau siejasi su autoritarinių valstybių vykdoma atminimo politika. Demokratinės visuomenės raidos sąlygomis, kai gali vykti laisva diskusija, toks reguliavimas nėra pageidautinas. Tai nereiškia, kad Vyriausybė negali išsakyti savo požiūrio, tačiau kokio nors privalomo dokumento, mano akimis, neturėtų atsirasti“, – svarsto Z. Vitkus.

Anot istoriko, tai, kad bendroji atminimo kultūra negali ir neturi būti diktuojama leidžiant įsakymus, akcentuojama ir 2011 m. priimtoje Tarptautinėje memorialinių muziejų chartijoje. Dėl šios priežasties aukščiausios valstybės institucijos gali nebent inicijuoti ir užtikrinti suinteresuotų pusių, institucijų, ekspertų bei bendruomenių forumą, kuriame būtų iškristalizuotos gairės, kalba Z. Vitkus. Eksperto teigimu, priimant konkrečius sprendimus savivaldybėms būtų rekomenduojama atsižvelgti į šias gaires.

Ar galime toleruoti paminklą tam, kuris vykdė masines žudynes?

Nors pasigirsta svarstymų, kad kontroversiškai vertinamiems žmonėms atminimo ženklai turėtų būti palikti dėl kai kurių jų nuopelnų, kiti teigia, kad tokie ženklai turėtų būti įrengiami tik nepriekaištingos reputacijos asmenims. Pasak Z. Vitkaus, konkrečiu atveju viskas priklauso nuo sprendimus priimančiųjų žinių ir jautrumo.

„Faktus būtina žinoti, bet sprendimas dėl su Holokaustu susijusių atminimo ženklų pašalinimo išeina už istoriko kompetencijos ribų ir patenka į moralinio apsisprendimo sritį. Ar mes galime leisti sau toleruoti atminimo ženklą asmeniui, kuris vykdė masines žmonių žudynes, ar ne? Jei ne, puiku – pašaliname, o jei galime sau leisti toleruoti – tegu lieka. Yra ir dar vienas kelias – ženklas pašalinamas ir toje vietoje įtvirtinamas kitas, kuriame aprašoma situacija, – paaiškinama, kam buvo skirtas atminimo ženklas ir kodėl jis buvo pašalintas“, – teigia istorikas.

Kaip sako Z. Vitkus, priimant sprendimus dėl atminimo ženklų konkretiems asmenims, jų biografijos turėtų būti vertinamos visuminiu požiūriu, remiantis nepakenkimo kitiems žmonėms ir poelgių neatsveriamumo principais.

„Į galvą ateina analogija su Sovietų Sąjungos vertinimu. Štai, Sovietų Sąjunga sutriuškino nacistinę Vokietiją – kas gi gali būti baisiau už šį režimą? Bet ar tai sovietus kaip nors išteisino, pateisino, legitimavo?“ – retoriškai klausia Z. Vitkus.

Istoriko manymu, susidaro įspūdis, kad atminimo ženklai kontroversiškoms asmenybėms „užsibūna“ ne vien dėl kokių nors ideologinių motyvų, bet ir dėl baimės kažką keisti, dėl užsispyrimo bei ambicijų. Jei yra rimtų duomenų, kad atminimo ženklu pagerbtas asmuo dalyvavo masinėse žmonių žudynėse, būdamas jautrus, neturėtum to ignoruoti – derėtų imtis veiksmų, tikina Z. Vitkus. Istorikas priduria, kad bet kokiu atveju svarbu žiūrėti, ką ruošiesi įamžinti, kadangi pastatyti lengva, o pašalinti – sunku.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt