Lietuvoje

2019.07.01 18:54

Spalvinga Lukiškių kalėjimo istorija: vienintelis, iš kurio niekam nepavyko pabėgti

Su paskutiniu konvojaus automobiliu ir paskutiniais nuteistaisiais jame, daugiau nei amžių veikęs kalėjimas atsiveria visuomenei. Greičiau nei per metus iš jau buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo į kitas įkalinimo įstaigas išvežta maždaug 750 suimtųjų ir nuteistųjų. Tarp jų – ir iki gyvos galvos.

„Turime unikalią galimybę užeiti į kamerą, kurioje gyveno asmenys nuteisti iki gyvos galvos“, – paaiškina Vilniaus pataisos namų atstovė Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė.

Caro Nikolajaus II laikus menančiame kalėjime sąlygos pagerėjo tik paskutiniais dešimtmečiais.

„Sąlygos pakankamai geros, kiekvienoje kameroje yra sanitarinis mazgas, vieta nusiprausti, lova, staliukas pavalgyti ir spintelės daiktams susidėti. (...) Jie galėjo turėti ir televizorių, kompiuterį. Dažniausiai gyvendavo po vieną, miegodavo pirmame aukšte, o čia susidėdavo asmeninius daiktus. Bet gyvendavo po vieną. Jeigu išreikšdavo norą, gyvendavo ir dviese“, – sako D. Jonuškaitė-Zunkienė.

Visai kitos sąlygos Lukiškėse buvo sovietų laikais, kai kelių kvadratinių metrų patalpoje kartais buvo laikoma ir iki 12 žmonių.

„Tokiose kamerose, maždaug apie 8 kvadratinių metrų, kalėjo nuo 8 iki 12 žmonių. Gulėjo ant lovos, po lova, praėjime, ant lovų buvo trečias aukštas privirintas. Apie geresnes sąlygas nebuvo net kalbos“, – pasakoja Vilniaus pataisos namų direktorius Viktoras Davidenko.

Tris korpusus turinčiame kalėjime kartais susigrūsdavo ir daugiau nei 2000 nuteistųjų, nors pagal projektą čia turi tilpti kelis kartus mažiau.

„Pirmas korpusas turi du sparnus ir kiekviename poste yra po 25 kameras. Tai jeigu vienoje kameroje vienas žmogus – 25, o jeigu kameroje du žmonės, tai 50 ir daugiau. Jie tarpusavyje nebendrauja, iš kamerų yra išvedami tik tada, kai eina paskambinti, pasivaikščioti arba į tam tikrus resocializacijos užsiėmimus“, – dėsto Vilniaus pataisos namų atstovė.

Pasak pataisos namų atstovų, nuteisti iki gyvos galvos savo nuolatinės kameros neturėjo, nuolat buvo kilnojami: „Jie būdavo laikomi kameroje, bet kriminogeninei būklei gerinti kameros būdavo keičiamos ir jie pastoviai toje pačioje kameroje nebūdavo“.

Lukiškių kalėjimas išsiskyrė ir tuo, kad per visą gyvavimo istoriją pabėgti iš jo nepavyko niekam.

„Buvo vienintelis atvejis, kai suimti asmenys pasikeitė savo asmens duomenimis ir į laisvę paspruko panaudoję kito asmens duomenis. Prisistatė kitu vardu, pavarde, to žmogaus, kuris turi būti paleistas iš suėmimo ir išėjo

Jis buvo aptiktas, kai darbuotojai išėjo už įstaigos teritorijos, šalia durų stovėjo moteris ir paklausė, kur mano sūnus. Mūsų darbuotojai atsakė, kad tai šis, paleistas į laisvę. O ji sako „čia ne mano sūnus“(...) Buvo aptiktas suimtasis, pasinaudojęs kito asmens duomenimis, išėjęs į laisvę. Pabėgimo tiesiogine to žodžio prasme šitame kalėjime nebuvo“, – atskleidžia Vilniaus pataisos namų direktorius.

Pataisos namų atstovų teigimu, pirmą ir antrą sparną jungia kupolas, kuris yra autentiškas ir nuo 1904 metų, kuomet buvo pastatytas kalėjimas, jis yra nepakitęs. Per 115 metų mažai nusidėvėjo ir kupolo erdvėje sudėtos autentiškos plytelės, sudėtų vėlesniais metais būklė kur kas prastesnė.

Iš viso pagal šį projektą buvo pastatyti 5 kalėjimai, numatant vietos ir maldos namams.

„Buvusios cerkvės patalpos dabar yra vadinamos klubu, kuriame yra organizuojami, arba buvo organizuojami, nuteistųjų įvairūs renginiai, tai yra koncertai, spektakliai, konferencijos.

Architektas buvo sumanęs, kad čia būtų cerkvė, kurią sudarytų iš išorės matomi penki kupolai, ką puikiai galima pastebėti žiūrint iš lauko pusės. Buvo sumanyta pagal planą ir sinagoga bei krikščionių bažnyčia, koplyčia. Tai yra ir tai rodo, kad netgi ir tuo laiku jau buvo didelis dėmesys skiriamas religijai ir laisvai religijai“, – mano D. Jonuškaitė-Zunkienė.

Du pasaulinius karus, Lietuvos ir Vilniaus krašto okupacijas matęs kalėjimas paskirties nekeitė niekada. Todėl beveik 2 ha teritorija Vilniaus centre pakitusi mažiausiai. 

Uždarius kalėjimą, kompleksas perduodamas Turto bankui, o kultūros paveldo saugomų pastatų naujas istorijos etapas prasidės nuo svarstymų, kas galėtų čia atsirasti.

Lukiškių kalėjimas galėtų tapti viešbučiu, o buvusiame pareigūnų kalėjime Naujininkų rajone labiausiai tiktų kurtis jaunųjų verslininkų industriniam parkui. Nekilnojamojo turto vystytojai su tuo sutinka, tik kartu ragina iš anksto verslui pasakyti, ką ir kiek naujose erdvėse bus galima statyti.

Į kitas įkalinimo įstaigas bus perkelti ir pusketvirto šimto pareigūnų.

Teisingumo ministerija skaičiuoja, kad Lukiškėms iškelti pririekė pusantro milijono eurų. Dar 20 mln. kalėjimų pertvarkai žada skirti Norvegija. Už šias lėšas planuojama greičiausiai Vilniuje įrengti ir naują pareigūnų mokymo centrą.

Kitais metais norima bent 20 proc. mažinti kalinių skaičių. Vyriausybei teikiamomis pataisomis siekiama įkalinti tik pavojingiausius nusikaltėlius. Šiuo metu bausmę atlieka pusseptinto tūkstančio. Taip pat planuojama gerinti kalinimo sąlygas.

Lukiškių kalėjimą apgaubė tyla – išvežti visi nuteistieji, antradienį skelbiamas oficialus jo uždarymas